Sekmadienio sakmė. Dešimt sūnų ir dešimt vytelių (5)

vytelėsTėvas turėjęs dešimt sūnų. Papjovęs dešimt vytelių, surišęs į vieną kūlelį ir davęs vienam sulaužyt. Tas lankstęs, lankstęs – nieko neįveikęs. Padavęs antram – tas tiek pat. Trečiam, ketvirtam – pavieniui ligi dešimtojo, – nė vienas nieko nepadaręs. Paskui tėvs vyteles palaidęs iš kūlio ir padavęs po vieną. Tuoj greibę katras savo vytelą, pucu pucais, trakš trakš ir sulaužę. Nu, tai tėvs vaikams ant galo teip pasakęs:

– Vaikai mano, teip ir jūs po mano galvos: jei gyvenste iš vieno ir tūrėstės iš vieno, kaip tos vytelės, tai jums nieks nieko nepadarys, bet jei išsiskirstysite katras sau, tai teip būsite silpni, menki, kaip tos vytelės, po vieną kaip sulaužėt.

Užrašė Matas Slančiauskas apie 1893 m. Iš „Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai“ [surinko Matas Slančiauskas], Vilnius, 1975 m.

***

Išsisklaidė, pasklido mūsų tėvų vytys po pasaulio tyrus. Kur yra tas ryšys ir tas ryšininkas, kuris  pajėgtų vėl surišti, vėl sujungti pasklidusias mūsų vytis į vieną nenugalimą, nepalenkiamą, nepalaužiamą Vytį?

Kategorijos: Nuomonių ratas, Sekmadienio sakmė, Skaitiniai, Visi įrašai, Žodžiai sielai | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *