Č. Iškauskas. Lietuva – monarchija? Viltys dar nežlugo… (28)

Česlovas Iškauskas | iskauskas.lt nuotr.

Česlovas Iškauskas | iskauskas.lt nuotr.

Tai jokia fantazija: Lietuvos Karalystės Rūmai (LKR) egzistuoja. Rekvizituose galima rasti net jų adresą, telefoną, nuorodą Lietuvos monarchistų judėjimo (LMJ) svetainėje ir šios asociacijos prie Vilniaus miesto savivaldybės vadovo – LKR senato maršalo Stanislovo Švedarausko pavardę.

LKR buvo įkurta prieš keletą metų, o pernai lapkritį Vokietijos ambasados Vilniuje ir šios nevyriausybinės organizacijos pastangomis buvo surengtas kunigaikščio Inigo fon Uracho – Uracho hercogo Viurtenbergo grafo Fridriko Vihelmo fon Uracho (Frydrich Wilhelm von Urach) anūko – antrasis vizitas Lietuvoje.

Vizitas praėjo gana pompastiškai, ir LKR su „šimto dienų valdovo“ palikuonimi Signatarų namuose pasirašė pretendento į Lietuvos Karalystės sostą sutartį. Nuo pirmojo apsilankymo Lietuvoje 2009 m. save vadinantis Mindaugu II ar III laikraščiui „Ūkininko patarėjas“ sakė, kad jis čia jau daug investavęs į nekilnojamąjį turtą, ir teigė kuriąs socialinį-kultūrinį Karaliaus Mindaugo institutą, koks, pavyzdžiui, Lietuvių kultūros fondo pagrindu nuo 1950 m. veikia Australijoje. Anksčiau naujo karaliaus rezidencija buvo pasirinkti Verkių rūmai, o dabar, sako, gal tiktų ir Valdovų rūmai.

Kol kas šios institucijos tėra utopinės idėjos – turėti savo antrąjį monarchą – nedrąsūs želmenys. Šios svajonės sustiprėja tuomet, kai rinkėjai pajunta čaižius paperkamojo parlamentarizmo kirčius ir rekordiškai krinta Seimo reitingai. Diskusijos, ar neverta atkurti monarchiją, plūsteli, artėjant istorinėms datoms.

Pernai prieš Valstybės dieną jau rašėme apie pagrindinius pretendentus užimti Lietuvos karaliaus sostą, dabar, artėjant Vasario 16-ąjai, skaitome keletą publikacijų, primenančių 1918 metus, kai Valstybės taryba iš 6 ar 7 kandidatų Lietuvos karaliumi išrinko Vilhelmą fon Urachą (Mindaugą II), o šalį paskelbė konstitucine monarchija.

Tiesa, sutikęs į šį sostą sėsti Radvilų nuo Biržų palikuonis, puolęs mokytis lietuvių kalbos ir net parengęs Lietuvos Konstitucijos juodraštį, nežinojo, kad pirmojo ir vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnos ant galvos neužsidės.

Dar ir šiandien, kaip rašo istorikė ir numizmatė Violeta Rutkauskienė, niekas nežino, kur dingusios Lietuvių valdovų karūnos. 1253 m. Mindaugas buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi puikia Rygos auksakalių darbo karūna. Vytautas Didysis 1430 m. rugsėjo 8-ją turėjo pasipuošti puikiu Niurnbergo juvelyrų karališkuoju vainiku. Niekas nežino šių karūnų likimo.

Kodėl tuomet buvo kreiptasi pagalbos į užsienį? Pasauliui delsiant pripažinti Lietuvą, paskelbusią nepriklausomybę, tikėtasi, kad toks manevras apsaugos šalį nuo pavojaus visiems laikams atitekti Vokietijai, kuri nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos ėmė reikšti pretenzijas į Lietuvą, arba, vokiečiams pralaimėjus karą, vėl pakliūti į Rusijos nagus. Lietuvai grėsė vienokia ar kitokia aneksija. Vokiečius keitė bolševikai, šiuos – lenkų okupantai.

Šiuo nepaprastai sunkiu Lietuvai metu Lietuvos taryba 1917 m. gruodžio 8 d. priėmė rezoliuciją, kuri numatė, jog „būsimajai Lietuvos valstybei [labiausiai] tinka konstitucinė paveldimoji monarchija, būtent karalija, valdoma demokratiškai parlamentiniu būdu, su katalikų dinastu“.

Inigo fon Urachas | asmen. nuotr.

Inigo fon Urachas | asmen. nuotr.

 

Vokietijos reichstago katalikų frakcijos narys Matthias Erzbergeris Berlyne viešėjusiems Šveicarijos lietuvių atstovams rekomendavo rinkti Viurtembergo grafą, kuris turėjo giminystės ryšių su Biržų ir Dubingių Radvilų atšaka, valdžiusia Šiaurės ir Rytų Lietuvos žemes nuo XV a. iki 1811 m., kai Biržų pilį nupirko ir perstatė grafas Juozas Tiškevičius.

1918 m. Lietuva pradėjo slaptas derybas su pretendentu. Jau liepos 11 d. Valstybės taryba paskelbė Lietuvą konstitucine monarchija, o už vokiečių karaliaus kvietimą iš 13 tarybos narių balsavo 8. Bet V. fon Urachas nespėjo susikrauti net lagaminų. Vokietijai nepripažinus Lietuvos nepriklausomybės, ir Lietuvoje kilus nepasitenkinimui Valstybės tarybos sprendimu, naujasis karalius nedrįso atvykti į Lietuvą.

Bet karą Vokietija pralaimėjo, be to čia lapkritį nuvilnijo revoliucija, nušlavusi monarchinį valdymą, ir Berlynui teko nusileisti: jis spalio 20-ąją vis dėl to pripažino nepriklausomą Lietuvą, o Valstybės taryba lapkričio 2-ąją atšaukė ankstesnį sprendimą, tą dieną priimtoje laikinojoje Konstitucijoje numačiusi šį klausimą deleguoti Steigiamajam Seimui.

Tačiau šis buvo išrinktas tik 1920-ųjų balandžio 14-15 d. ir per 29 mėnesius trukusią ypač aktyvią veiklą, ko gero, taip ir nerado laiko patvirtinti tarybos sprendimo. Kitaip sakant, Mindaugas II Lietuvos karaliumi „už akių“ teišbuvo 113 dienų… Jis mirė netrukus, 1928 m. kovą, Rapale.

Verta paklaidžioti po šios senos ir kilmingos giminės interneto svetainę Urach.de. Joje sužinosime, kad mėginto importuoti karaliaus palikuonis kunigaikštis – praktikuojantis katalikas, trijų vaikų tėvas, tarptautinių NATO misijų dalyvis, Vokietijos Bundesvero karininkas, pagal išsilavinimą girininkas.

Inigo fon Uracho šeimos pilis („schloss Lichtenstein“) stovi Vokietijos Badeno Viurtembergo žemėje, o giminei priklausančios medienos perdirbimo įmonės kontora įsikūrusi Bavarijos žemės Nyderaichbacho gyvenvietėje.

Dar ir šiandien turistams atviroje, 817 m aukštyje virš jūros lygio ant uolų pastatytoje Lichtenšteino pilyje galima pamatyti popiežiaus Benedikto XV laišką, kuriuo jis sveikina Wilhelmą tapus Lietuvos karaliumi ir keletą generolo Ericho fon Ludendorfo (Erich von Lunderorff) ir Šveicarijos valdžios susirašinėjimo laiškų, kuriuose minimas Mindaugo II išrinkimas 1918 metais. Trumpalaikį karaliavimo laikotarpį patvirtina ir įrašai kilmingųjų registruose, pavyzdžiui, Gothos almanache.

Karališkosios dinastijos, kurios valdė Lietuvą yra penkios: Mindaugo dinastija (1236 -1285), Gedimino dinastija (1285 -1440), Jogailaičių dinastija (1440 -1569), Poniatovskių (1764 -1795) ir Viurtembergų dinastija (1918).

Mindaugas I Lietuvą valdė nuo karūnavimo 1253 m. liepos 6 d. iki nužudymo po 10 metų, o V. fon Urachas antruoju menamu karaliumi teišbuvo per 100 dienų. Kiti Lietuvą valdę monarchai turėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio, o ne Lietuvos karaliaus titulus.

Tiesa, istorikai teigia, kad ir vėliau buvo mėginimų surasti Lietuvai karalių. 1931 m. kovo mėn. po 1926 m. gruodžio perversmo buvęs 14-os vyriausybės vadovas ir A.Smetonos favoritas (paskui prezidento nušalintas) A.Voldemaras rašė:

„Jau 1928 m. buvo išleista atsišaukimų, kad kariuomenė paskelbtų Smetoną Lietuvos karaliumi. Aš liepiau visus atšaukimus sunaikinti, išbarti jų autorius, o Smetonai išaiškinau, kad tokio žygio pasėka būtų vien tarptautiniais sumetimais, kad jis nebūtų nei Lietuvos karalius, nei liktų prezidentu. Jis sutiko su mano argumentais. Galimas dalykas, kad dabar norima pakartoti senas manevras. Tik ne „tautininkai“ paskelbtų Smetoną amžinu prezidentu, o jis pats turėtų tai padaryti“.

Manoma, kad toks premjero ilgesys A.Smetonai širdies gilumoje nepatiko…

Bet šiandien Lietuva vėl turi atsarginį karalių. Prieš keletą metų monarchijos šalininkų viltis atgaivinęs ir Lietuvoje viešėjęs per 50-tį perkopęs Inigo fon Urachas „Ūkininko patarėjui“ sakė:

„Visą gyvenimą ruošiausi tarnauti Lietuvos žmonėms ir būti savo senelio įpėdiniu. Jei lietuviai kada nors panorės atgaivinti monarchiją ir jiems reikės mano žinių ir patirties, esu pasirengęs priimti šią garbę kaip ir mano senelis. Tačiau tai yra ne mano, o Lietuvos žmonių sprendimas.“

Ar dabar laikas tinkamas? Gal lietuviai pasiilgo vokiškos tvarkos ir ūkio išmanymo? O gal jie rinktųsi „kietos rankos“ valdovą, koks, pavyzdžiui, buvo J.Stalinas? Demokratijos sąlygomis viskas įmanoma.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: