J. Vaiškūnas. L.Linkevičius Lenkijoje perlenkė

Solidaus Lenkijos dienraščio „Rzeczpospolita“ žurnalistui priminus, kad kairieji, socialdemokratai ir kitos dabartinės valdžios partijos Lietuvoje prieš pat Smolensko aviakatastrofą Lietuvoje lankantis Lenkijos prezidentui Lechui Kačynskiui 2010 m. nepalaikė „kompromisinio“ pavardžių rašybos projekto ir, kad tik vienas socialdemokratas, buvęs premjeras Gediminas Kirkilas, balsavo „už“. Į tai naujasis Lietuvos užsienio reikalų ministras atsakė:

„Tai didžiulė gėda. Prezidentas L.Kačinskis (L.Kaczyński) buvo didelis Lietuvos draugas. Kad tai nutiko jo vizito metu, labai nemalonu. Tuomet nebuvau Seimo narys, bet norėčiau už tai atsiprašyti. Anas balsavimas parodė, kokie tai sudėtingi reikalai. Reikia kalbėtis, reikia pasitikėjimo. Tai buvo skaudi pamoka. Dabartinė valdžia nori pokyčių dėl tautinių mažumų, bet nesame tikri, ar tai baigsis sėkmingai. Todėl turime padėti vieni kitiems, nes tai mūsų visų bendras tikslas. Visos Vyriausybės vardu sakau, kad tikrai norime šių pokyčių“, – rašo „Rzeczpospolita“, kurią ėmė cituoti visi Lietuvos dienraščiai…

Precedento neturintis įvykis! Vykdomosios valdžios atstovas – Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministras nuvykęs į užsienio valstybę atstovauti savo Respublikos drabsto purvais savo šalies Seimą – atsiprašydamas už aukščiausios Lietuvos valdžios institucijos d e m o k r a t i š k a i – balsavimu priimtus, tačiau kaimynei valstybei nepatinkančius, nutarimus!

Neabejotina, kad vykdomosios valdžios atstovas Linas Linkevičius, svečioje šalyje mesdamas tokius kaltinimus aukščiausiai Lietuvos valdžios institucijai, mintyse skirstė Seimą į dabartinį – gerąjį, pasiruošusį spręsti, veikti, „ieškoti erdvės kompromisams“ ir būtąjį, aną – blogąjį. Bet ar ministro, dar nespėjusio apšilti kojų J.Tumo-Vaižganto gatvės rūmuose, neapykanta anam Lietuvos Seimui neužtemdė jo proto, jo savigarbos, ar toks jo poelgis neapdrabstė Lietuvos melo purvais?

Juk kam kam, o ministrui Linkevičiui negalėjo būti nežinoma, kad anuometinis Seimas 2010 balandžio 8 d. neatmetė, o po pateikimo pritarė kompromisiniam pasiūlymui – leisti lenkiškų pavardžių rašybą Lietuvos piliečių pasuose lenkiškais rašmenimis.

Trumpai prisiminkime kaip kas vyko 2010-jų balandžio 8 d. Seime ir aplink jį.

2010 m. balandžio 8 d. Seimas balsavimu atmetė Andriaus Kubiliaus Vyriausybės parengtą asmenvardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą (XIP-1644), kuriuo buvo ketinama atsisakyti Lietuvos piliečių pavardžių rašymo pasuose valstybine kalba, jei to pageidaujantis asmuo savo asmenvardį pase norėtų matyti kokia nors kita kalba lotyniško pagrindo rašmenimis. Tačiau Seimas po pateikimo pritarė ne šiam, o alternatyviam įstatymo projektui (XIP-1668), kuriame buvo pasiūlyta pritaikyti latvišką modelį, pagal kurį valstybine kalba užrašytos asmenvardžių formos pase neatsisakoma – vardai ir pavardės pirmame paso puslapyje rašomi lietuviškais rašmenimis, o kitame puslapyje, piliečio prašymu, gali būti įrašomi dar ir kitos kalbos lotyniško pagrindo rašmenimis. Tokiu būdu kiekvienas gali perskaityti piliečio pavardę jos neiškreipdamas tiek Lietuvoje, tiek ir kitoje šalyje su kuria kilme ar kitais ryšiais save sieja Lietuvos pilietis.

Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, kad būtent siūlomas latviškas modelis neprieštarauja Lietuvos Konstitucijai, o siūlymą Lietuvos piliečių asmenvardžius rašyti tik nevalstybine kalba yra vienareikšmiškai įvertinęs kaip antikonstitucinį veiksmą. Latviškam modeliui yra pritaręs taip pat ir Europos Žmogaus teisių teismas (byla „Mencena prieš Latviją“). Šiam pasiūlymui pritarė net Lenkijos intelektualų forumo atstovai 2011 m. spalio 21 d. lankęsi pas anuometinę Seimo pirmininkę Ireną Degutienę, ir viešai patvirtinę sutinką su kompromisiniu jau kurį laiką Latvijoje veikiančiu ir Lenkijos nekritikuojamu modeliu. Beje, ir Lietuvos Vidaus reikalų ministerijos atstovai, ir tuometinis ministras tvirtino, kad būtent latviškas modelis būtų lengviausiai ir pigiausiai įgyvendinamas, nes tam užtektų įdėklo dabartiniame pase ir nereikėtų sudėtingų bei brangių rašybos formato keitimų registruose ir informacinėse sistemose.

Įdomus sutapimas, kad įstatymo dėl asmenvardžių rašybos oficialiuose dokumentuose svarstymo Seime dieną, 2010 metų balandžio 8 d., į Vilnių ėmė ir atskrido oficialiai ir viešai neplanuoto vizito Lenkijos Prezidentas Lechas Kačinskis (Lechas Kaczyńskis). Matyt, tikėjosi kartu su kolege Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite atšvęsti Lenkijos Respublikai gyvybiškai svarbaus asmenvardžių rašybos įstatymo projekto priėmimą.

Tačiau Dalios ir Lecho popietinė arbatėlė Prezidentūroje buvo sugadinta. Seimas kaip reta buvo principingas ir kategoriškas: Andriaus Kubiliaus ir Remigijaus Šimašiaus per jėgą Lietuvai brukamas antikonstitucinis įstatymo projektas buvo palaidotas. Seimas po pateikimo pasirinko Gintaro Songailos ir Ryto Kupčinsko alternatyvų projektą, asmenvardžių rašybos nelietuviškais rašmenimis klausimą sprendžiantį nepažeidžiant Lietuvos Konstitucijos ir Konstitucinio teismo išaiškinimų.

Rodos, visi turėtų būti patenkinti: tiek lietuviai, išsaugoję įrašą valstybine kalba, tiek lenkai, reikalavę įrašo lenkiškai. Bet kur tau! Juk priimtas ne tas sprendimas, kurį įtikėję savo virštautiškumu ir virškonstituciškumu Lenkijai žadėjo ponai A.Kubilius ir R.Šimašius. Tad vėl buvo bandoma rėkti, isterikuoti ir net baugintis nacionalizmo baubais, o kovų su „talibais“ užgrūdintas teisumo, atsiprašau, teisingumo ministras R.Šimašius tuokart leido sau malonumą Seimo narius paerzinti pravardžiuodamas net „šiaudadūšiais patriotais“! Negalėjo būti neprimintas ta proga ir lietuviško svetingumo aspektas: kaip drįso lietuviai būti tokie nesvetingi ir į svečius staigiai atskridus Lenkijos Respublikos prezidentui – balsuoti ne taip…

Išlindo yla iš maišo. Tapo aišku, ko siekta skrendant į Lietuvą tą pačią dieną, kai Seime buvo svarstomas vardų ir pavardžių rašybos įstatymas. Tikėtasi, kad suveiks gudrus taktinis išskaičiavimas, kad jei ne kaimyninės šalies prezidento autoritetas, tai bent lietuviams nuo seno būdingas svetingumo instinktas paskatins balsuoti kaip reikia…

Tačiau 2010-ųjų balandžio 8 d. Seimo balsavimas parodė, kad yra dalykų aukštesnių už aukščiausių Lietuvos vadovų politkonjunktūrą, ir svarbesnių už partijų vadų susitarimus bei frakcijų pirmininkų grūmojimus. Seimo nariai nenuvylė – patvirtino, kad pamatinėmis Lietuvos valstybingumo vertybėmis – valstybine Kalba ir Lietuvos Konstitucija – nespekuliuojama.

Nepagrįstų pažadų tradiciją Lenkijos valdžiai bene pirmas pradėjo Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas, TV laidoje po vizito į Lenkiją pareiškęs: dėl lenkiškų rašmenų naudojimo LR piliečių pasuose bus padaryta viskas, jei reiks bus keičiama ir Lietuvos Konstitucija. Šią tradiciją ilgus metus maitinami nepagrįstais pažadais lenkų politikai ir Lenkijos Respublikos valdžia jau seniai įtikėjo, kad Lietuva jiems yra labai skolinga ir nevykdo to įsipareigojimo šią skolą atiduoti – Lietuvos Respublikos piliečių pasuose lenkišką savimonę turinčių Lietuvos piliečių pavardės privalo būti rašomos lenkiškomis raidėmis su visais lenkiškais diakritiniais ženklais.

Oficialioji Lenkija tą kartą perlenkė, kai net balandžio 10 d. užplūdusį Smolensko tragedijos skausmą, šventvagiškai pabandė paversti priekaištais Lietuvai už esą apkartintas paskutines didžiojo Lenkijos patrioto ir Lietuvos draugo (!) dienas. Perlenkusi – nepasimokė ir tebelenkia toliau – nepripažįsta Lietuvos Seimo sprendimų, jei jie nėra tokie kokių reikia Lenkijai.

Tuskas ir Sikorskis tvirti savo tikėjimu – jie užtikrintai žino, ką ir kaip turi priimti Lietuvos Seimas, ir tai visam pasauliui skelbia garsiai ir sutartinai. Varšuvos ponai gali miegoti ramiai ir sapnuoti, nes jau ir Lietuvos URM vadovas L.Linkevičius perlenkė, suteikęs naujų vilčių, kad Europos istorija bus papildyta lenkiška Gedimino sapno versija apie istorinę Rzeczpospolitos vaivadiją su sostine Wilno ir miesteliu Kowno.