D.Račiūnaitė-Vyčinienė. Kazimieras Kalibatas, mano pir­masis folkloro mokytojas (8)

Kazimieras Kalibatas | D. Račiūnaitės-Vyčinienės nuotr.

Kazimieras Kalibatas, folkloristas, pelnęs 2012 m. Kultūros ministerijos premiją už tradicinės kultūros puoselėjimą ir skleidimą, sausio 29 d. švenčia savo 75-metį. Subūręs ne vieną folkloro ansamblį dar giliais sovietiniais laikais (pirmasis – pirmasis K. Kalibato įkurtas ansamblis – „Sadauja“ įkurtas 1971 m.),  jis ne vieną jauną, o ir vyresnį žmogų paskatino ne tik prisiliesti, bet ir visą gyvenimą susieti su lietuviškąja daina. Tarsi vykdydamas misiją išjudinti kuo platesnį folklorinį sąjūdį, Kalibatas savo įkurtąjį, ant kojų pastatytąjį kolektyvą patikėdavo kitiems pasišventėliams ir eidavo įkurti naujo židinio… Prisiminimais apie K.Kalibatą ir savo pačios, kaip folkloristės, pradžią dalijasi Muzikos ir teatro akademijos hab. dr. profesorė, Etnomuzikologijos katedros vedėja Daiva Račiūnaitė-Vyčinienė.

Pirmąjį savo mokytoją visuomet prisimename su didele meile ir pagarba. Pirmasis mano mokytojas folkloro srityje – Kazimieras Kalibatas, daugeliui Vilniaus folkloro mylėtojų žinomas kaip ne vieno folkloro ansamblio įsteigėjas ir vadovas. Susipažinau su Kazimieru 1979 m., kai mokiausi M. K. Čiurlionio meno mokyklos vienuoliktoje klasėje. Tų metų rudenį mokykloje pasirodė maždaug tokio turinio skelbimėlis: „Visus, norinčius išmokti liaudies dainų ir šokių, kviečiame į etnografinį ansamblį.“ Jį pasirašė tuometė solfedžio mokytoja Rūta Naktinytė ir Kazimieras Kalibatas. Apsisprendusi užsirašyti į tą ansamblį, nutariau išmokti nors vieną seną liaudies dainą (supratau, kad iki tol mano mokėtos „Augo girioj ąžuolėlis“, „Atskrend sakalėlis“ ir kt. panašios tokiam ansambliui netinkamos) – maniau, kad bus kažkoks oficialus priėmimas. Namuose atradusi storiausią Antano ir Jono Juškų „Lietuviškų dainų“ tomą, šiaip taip išmokau vieną ilgą dainą (prisimenu, kad ypač sunkiai sekėsi įsiminti žodžius). Atėjusi į nurodytą klasę, pamačiau gana didelį būrį vaikų ir K.Kalibatą su R.Naktinyte. Pasirodo, jokio „priėmimo“ nebuvo, tik aiškinomės, ką mes mokam, kas yra liaudies dainos ir pan. O Austė, Aidas ir Aušrinė Bareikiai, mokytojų paprašyti, padainavo keletą senųjų liaudies dainų (mat jų mama tuomet jau dainavo Mokslų akademijos folkloro ansamb­lyje, buvo išmokiusi juos keletą dainų). Man visa tai labai patiko, tad nusprendžiau lankyti ansamblį, nors tėvai ir mokytojai gąsdino būsimais valstybiniais ir stojamaisiais egzaminais…

Mokytoja R. Naktinytė daugiau nebepasirodė, tad vieninteliu ansamblio vadovu liko K.Kalibatas. Keista, bet visiškai neprisimenu Kazimiero mokymo metodų. Atrodo, kad man tos ansamblyje išmoktos dainos lyg savaime į kraują „įaugo“. Gal tai ir gerai? Gal tas mokymas buvo toks natūralus, kad ir pasimiršo? Tik gerokai vėliau, jau pati tapusi folkloro specialiste, ėmiau analizuoti, ką ir kaip mes dainavome. Skirtingai nuo daugelio dabartinių moksleiviškų ansamblių, mes pradėjome ne nuo pramoginių dainelių ir šokių, bet nuo pačių rimčiausių kalendorinių – Advento ir Kalėdų – dainų. Jau 1979 m. pabaigoje mokykloje surengėme pirmąją Advento vakaronę – su tradiciniais valgiais, dainomis ir rateliais. Paaiškėjo, kad tarp mokytojų esama ir daugiau bendraminčių, etnografinio ansamblio palaikytojų. Apie Kūčių patiekalus ir papročius pasakojo istorijos mokytojas, kraštotyros būrelio vadovas Juozas Buzas.

Kalendorinėse dainose gausu senosios pasaulėžiūros reliktų, simbolikos. Atskleisti ansambliečiams jų paslaptis po kiek laiko buvo pakviestas mitologas Norbertas Vėlius (Kazimierui pakviesti tokią įžymybę nebuvo sudėtinga, nes Rūta Vėliūtė – mitologo duktė – dainavo mūsų ansamblyje). Kazimieras nevengė kviestis į ansamblį ir daugiau įvairių sričių žinovų. Apie įvairius Lietuvos kampelius, etnografinius kaimus mums pasakojo žymusis geografas, keliautojas Česlovas Kudaba. Mūsų dainavimo pasiklausyti ir pakonsultuoti kartais užsukdavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (buv. LTSR valst. konservatorijos) doc. Laima Burkšaitienė –­ mano buvusi dėstytoja. Jos duktė Eglė Burkšaitytė buvo ansamb­lio dalyvė, puiki solistė – subtili dzūkų dainų interpretatorė.
Kazimiero dėka susipažinome ir su dzūkų liaudies dainininku Juozu Averka. Unikaliu laikytinas ne tik J. Averkos dainavimas, bet ir savotiška jo užsibrėžta „misija“ – mokyti dzūkiško dainavimo Vilniaus folkloro ansamblius. Pasisekė tiems ansambliams, kuriems teko būti J. Averkos mokiniais, o mes, „čiurlioniukai“, buvome jais. J. Averkos „pamokų“ metu ne tik gėrėjomės dzūkų dainomis, dainininko balsu, stebėjome jo labai gyvą veido mimiką, išraiškingą gestikuliavimą, bet ir klausėmės be galo vertingų Dėdės Juozo pastabų bei praktinių patarimų apie dainas bei dainavimą. Žinoma, tuomet man jie neatrodė tokie aktualūs, kaip šiandien. Vis dėlto gerai įsirėžė atmintin dainininko pamokymai apie tęstinį dainavimo būdą, ypatingą kai kurių balsių užtęsimą arba priebalsių r, l, m, n ir kt. atskyrimą, kiekvieno jų išdainavimą. Dėdės Juozo pamokyti, bandėme pilna krūtine traukti jo ypač mėgtą rugiapjūtės dainą „Bėkite, baraliai“, tik mums taip gražiai kaip J. Averkai neišėjo melodijos „nutęsti“ – matyt, tuomet trūko ir didesnio „kvapo“, ir tos dainos supratimo… Esu be galo dėkinga Kazimierui už pažintį su Dėde Juozu, už tą ankstyvą galimybę tapti tikro dzūkų dainininko mokiniais. Tiesa, maždaug tuo pat metu buvome nuvesti ir į dzūkų dainininkės Rožės Sabaliauskienės vakarą, klausėmės jos prisiminimų ir dainų. Vis dėlto tai neprilygo tiesioginiam bendravimui su J.Averka.

Labiausiai vertinu tai, kad Kazimieras nelaikė mūsų ansamb­lio „vaikų ansambliu“ (nors, tiesą sakant, ir buvome jau nebe vaikai), supažindino mus su visų metinių švenčių suaugusiųjų repertuaru. Kazimieras turėjo bičiulių daugelyje to meto folkloro ansamblių. Tad „čiurlioniukai“ lygiomis teisėmis su studentiškais ir kitais ansambliais nuolatos būdavo kviečiami į įvairius renginius. Kazimiero dėka dalyvavome bendrose Advento ir Kalėdų vakaronėse bei koncertuose, J. Averkai skirtame koncerte M. K. Čiurlionio meno mokykloje ir kt. Koncertavome Rumšiškėse, dalyvavome TV liaudies dainų konkurse „Dauno lylio čiūto“ (iki šiol atsimenu, kaip Kazimieras mus mokė dainuoti „liūdną“ Advento dainą „Leliumai, oi kas vaikščiojo, leliumai“, sakė: „dainuokit, kad akys žvilgėtų!“). O 1980 m. jau buvome tarptautinio folkloro festivalio „Skamba skamba kankliai“ dalyviai – drauge su folkloro ansambliu „Jievaras“ koncertavome Medininkų kieme. Būta daug koncertų įvairiose Vilniaus mokyklose, Antavilių senelių namuose ir kitur.

Ypač įsiminė Užgavėnės, švęstos dideliame bendraminčių būryje ant Neries kranto (11–12 km į Nemenčinės pusę). Važinėjomės rogutėmis, ridenomės nuo kalnelių, deginome Morę. Bet labiausiai į atmintį įsirėžė Užgavėnių giesmių giedojimas dviem didelėmis grupėmis, stovinčiomis skirtinguose upės krantuose. „Plėšėme“ iš visos gerklės, pagal pasakojimus, užrašytus iš senųjų Ignalinos ir Tverečiaus krašto dainininkų. Tokio galingo antifono daugiau niekada neteko girdėti.

Ne mažiau įspūdingos, nors ir visai kitokios, buvo ir kitų metų Užgavėnės. Kazimieras mus nusivežė į Palangą, kur koncertavome gatvėse, kaulydami blynų, dalyvavome „ubagų“ eisenoje Vytauto gatve, o vakare siautėme bendroje vakaronėje su garbiais dailininkais. Tarp visų vakaronėje besisukiojančių kaukėtų žmogėnų išsiskyrė rafinuota dama, avinti aukštakulniais. Ji ne tik įspūdingai atrodė, bet ir kalbėjo ypatingu, čaižiu balsu, laidė visokius juokelius. Pasirodo, tai būta žymiojo dailininko, scenografo Liudo Truikio! Neįtikėtinai puikus persikūnijimas! Mums visa tai buvo didžiulė folklorinio gyvenimo – nepaprastai įvairaus ir turiningo – mokykla.

Buvome išvykę ir svetur. Per L. Burkšaitienę Kazimieras susipažino su folkloriste Svetlana Pjankova, kuri mus pakvietė koncertuoti į Smolenską. Su mumis dar važiavo ir folkloro ansamblio „Visi“ vadovas Evaldas Vyčinas bei ansamblietis Aidmantas Bernatonis (beje, koncertuoti vyko ir tuometė mūsų ansamblietė – dabartinė TV žvaigždė Edita Mildažytė). Taigi lietuvių folklorą smolenskiečiams pristatėme tikrai solidžiai ir įvairiapusiškai. Su Smolensko mokyklos mokiniais vakarojome iki išnaktų. Šokome ne tik tradicinius lietuvių šokius, bet ir bandėme įsisavinti tą ypatingą rusų žingsnelį – jų ratelių (chorovodų) pagrindinį elementą. Deja, vidurnaktį linksmybes teko nutraukti, nes reikėjo užrakinti mokyklą. Vos ne verkdami atsisveikinome – toks buvo geras tas bendrumo jausmas. Grįžę iš Smolensko, visi pradėjome domėtis rusų folkloru –­ pirmąkart iš taip arti pajutome jo grožį ir dvasinę stiprybę. Štai tau ir „nacionalizmas“, kurį dažnai bando prikišti folkloristams…

Kazimieras nepabūgo mūsų nusivežti ir į Maskvą – parodyti žymiausiems folkloristams (tai buvo 1981 m. sausio pradžioje). Čia ne tik koncertavome garbingose salėse, bet ir įrašėme „Melodijos“ garso įrašų studijoje daug dainų ir instrumentinės muzikos. Prisimenu, kaip visi folkloro specialistai žavėjosi dideliu ansamblio profesionalumu. Kazimieras norėjo išleisti „čiurlioniukų“ vinilinę plokštelę, tačiau dėl man nežinomų priežasčių ši svajonė liko neįgyvendinta (tik gerokai vėliau, 1986 m., pasirodė „čiurlioniukių“ maža vinilinė plokštelė „Sutartinės“).

Bendraudamas su etnomuzikologe L. Burkšaitiene ir kitais tautosakos specialistais, Kazimieras suprato folkloro ekspedicijų svarbą. Viena vertus, dainos, užrašytos ekspedicijų metu pačių ansambliečių, praturtina ansamblio repertuarą, daro jį nepakartojamą, besiskiriantį nuo kitų ansamblių. Kitą vertus, mokiniams ekspedicija – tai neįkainojama bendravimo su garbaus amžiaus kaimo žmonėmis patirtis, iš arti susipažįstant su jų gyvensena, bandant suvokti kaimo „filosofiją“, pasaulėžiūrą ir pan. Pirmoji „čiurlioniukų“ ekspedicija vyko 1981 m. pietų Dzūkijoje, Marcinkonių apylinkėse (joje dalyvavo ir L. Burkšaitienė), antroji – Aukštaitijoje, Žeimelyje, Pakruojo r. (Kazimiero gimtajame krašte), trečioji – Žemaitijoje, Kuliuose, Plungės r. Su ekspedicijų „laimikiu“ supažindinome ir Vilniaus folklorinę visuomenę – M. K. Čiurlionio meno mokyklos Koncertų salėje surengėme ekspedicijų vakarus, pakviesdami juose dalyvauti ir geriausius mūsų užrašytus kaimo dainininkus. Dalis ekspedicijose užrašytų dainų ilgam įsitvirtino „čiurlioniukų“ repertuare.

Kaip jau minėjau, beveik neatsimenu Kazimiero dainavimo mokymo. Nepamenu, kaip jis parinkdavo vedėjus vienai ar kitai dainai. Tik prisimenu, kaip kartą jis pastovėjo arčiau manęs ir pasiklausė, kaip dainuoju. Po dainos ir sako: „O tavo, pasirodo, stiprus balsas!“ Ir tuoj pasiūlė man vesti vieną iš sūpuoklinių dainų. Tuomet man tai buvo labai netikėta, nes pati niekados nesiveržiau į lyderius. Na, o dar didesnė staigmena manęs laukė besimokant tuometės Konservatorijos antrame kurse. Kazimieras kartą prieš repeticiją priėjo prie manęs ir pasakė: „Tu jau pati esi specialistė – nuo šiol vadovausi ansambliui.“
Tiesa, prie savarankiško etnomuzikologinio darbo Kazimiero buvau pratinama jau ir anksčiau: man teko organizuoti ir vesti folkloro ekspedicijų (Žeimelyje ir Kuliuose) vakarus. O iš dainų, ansambliečių užrašytų Marcinkonių ir Merkinės apylinkėse, net sudaryti nedidelę knygelę (transkribuojant ir parengiant dainas spaudai man pagelbėjo dėstytoja L. Burkšaitienė). Mano parengtas rinkinys „Dzūkų dainos“ buvo išleistas 1983 m., jame paskelbta beveik 100 dzūkiškų dainų. Beje, net 2 dainos iš to nedidelio dainų rinkinėlio „išėjo į platųjį pasaulį“ – jos paskelbtos Lietuvių liaudies dainyno I-ame „Kalendorinių apeigų dainų“ tome (LLD XX): tai „Kvolinosi vanagėlis“ (Nr. 95) ir „Žydzi rožełė naujan daržełėlin“ (Nr. 137).

Visa ši veikla ne tik išmokė savarankiškumo, bet ir suteikė pasitikėjimo savo jėgomis, gebėjimo pakovoti už tiesą, už savo idealus. Beje, pirmąjį kovos „krikštą“ gavau jau berengdama spaudai „Dzūkų dainų“ rinkinį, kuriame buvo 10 vertingų kalendorinių apeigų (daugiausia – Advento-Kalėdų) dainų. Būtent šios dainos ir užsitraukė cenzūros nemalonę – man, jaunai autorei (tuometei III kurso studentei), buvo liepta išmesti šias dainas iš rinkinio, nes rinkinys esą skirtas mokykloms, taigi „jokių Advento-Kalėdų dainų čia neturėtų būti“. Specialybės dėstytojos L.Burkšaitienės padrąsinta, kreipiausi į Pranę Jokimaitienę, prašydama užtarimo. P. okimaitienė, negailėdama savo brangaus laiko, parašė bene 5 puslapių „ginamąjį raštą“ Advento-Kalėdų dainoms (iškeldama jų mokslinę ir meninę vertę ir pan.). O mokyklos istorijos mokytojas J. Buzas rinkinio pratarmėje dar pridėjo Lenino ir Kalinino citatų, kad tos dainos niekam nebekliūtų ir toliau viskas eitų „kaip per sviestą“. Tačiau „deguto“ į Advento-Kalėdų dainų „bylą“ dar „įpylė“ Rūtos Vėliūtės piešinys rinkinio viršelyje. Tai buvo visiškai nekaltas siužetas – pro langą į skaitytoją žvelgianti senučiukė – kaimo dainininkė. Vis dėlto kažkas šiame subtiliame grafikos darbelyje įžvelgė krikščionišką kryžių. Norom nenorom teko šio piešinio atsisakyti, vėliau išleidžiant „Dzūkų dainų“ rinkinį be jokių iliustracijų… Tokių ir panašių patirčių anais laikais būta ir daugiau.

Taigi Kazimiero pasiūlymas man perimti „čiurlioniukų“ ansamblio vadovavimą lyg ir nebuvo labai bauginantis. Jis, viena vertus, reiškė didelį vadovo pasitikėjimą manimi, kita vertus, ugdė dar didesnį mano atsakomybės jausmą. Perėmusi iš Kazimiero ansamblį, jam vadovavau net iki 1996 m. (per tą laiką pasikeitė net kelios „čiurlioniukų“ kartos). Šį laikotarpį visuomet prisimenu su didele nostalgija. Vadovavimo ansambliui niekada nelaikiau darbu – tai buvo tikra sielos atgaiva bendraujant su jaunais gabiais žmonėmis.
Nežinau, kaip susiklostė kitų Vilniaus folkloro ansamblių, įsteigtų Kazimiero, likimai (galbūt būtų įdomu atlikti specialų tyrimą?). Vargu bau visų jų kūrybinis kelias toks ilgas ir sėkmingas, kaip „čiurlioniukų“. Gal kai kas lygina Kazimiero veiklą su gegutės, perinčios vaikus svetimuose lizduose ir paliekančios juos „įtėviams“, įvaizdžiu. Vis dėlto Kazimieras nepalikdavo tų ansamblių be priežiūros, kitaip tariant, „likimo valiai“ – dažniausiai jam pavykdavo atrasti (ansamblio viduje arba „iš šalies“) patikimą įpėdinį, sėkmingai tęsiantį jo pradėtą darbą. Taip K. Kalibato dėka 8-ame praeito amžiaus dešimtmetyje susikūrė ir sėkmingai gyvavo per 10 Vilniaus ansamblių („Sadauja“, „Jievaras“, Vilniaus mokytojų namų ir kt.). Turbūt ne vienas jų liko paveiktas ne tik Kazimiero užsidegimo liaudies dainomis, bet ir jo geranoriškumo, smagaus būdo, žvitrių, „žiburiuojančių“ akių. Galima drąsiai teigti, kad Kazimieras anuomet ženkliai prisidėjo prie Vilniaus folkloro ansamblių judėjimo. Gaila, kad šiuo metu jis jau nutolęs nuo folklorinio gyvenimo, nors pastaruoju metu vis dar buvo aktyvus tautosakos (ypač gimtajame Pakruojo krašte) rinkėjas, entuziastingas „Versmės“ leidyklos pagalbininkas. Vis dėlto daugelis jaunų žmonių jau nebežino, kas tas Kalibatas, kadaise „sujudinęs“ Vilnių…

Aš Kazimierui nuoširdžiai dėkinga už visą savo pradinę folklorinę patirtį, už meilę liaudies dainai, lydinčiai mane visur ir visada.