Tam ir esame, kad mūsų protėvių puoselėta tėvynė ir toliau klestėtų (1)

Justinas Riškus | draugas.org nuotr.

Justinas Riškus | draugas.org nuotr.

Jaunas, mokinių mylimas ir gerbiamas istorijos mokytojas, pirmasis Amerikos lietuvis, dalyvavęs žygyje ,,Misija Sibiras“, įdomus pasakotojas, o dabar – ir knygos autorius. Tai vis – Justinas Riškus. Pirmadienį, sausio 21 d., JAV knygynuose pasirodė jo knyga ,,Lithuanian Chicago“ iš serijos ,,Images of America“, kurią išleido leidykla ,,Arcadia Publishing“. Ta proga jį ir pakalbinome.

– Ir sugalvok Tu man – jaunas vyras rašo apie praėjusius laikus. Ar tai atsitiko todėl, kad iš profesijos esate istorikas?

– Manau, kad dėl mano susidomėjimo istorija ,,kalti“ mano seneliai. Kai buvau mažas, jie man pasakodavo įvairiausias istorijas, o aš mėgdavau jų klausytis. Močiutė iš mamos pusės per Ellis Island į Ameriką atvyko po Pirmojo pasaulinio karo, Didžiosios depresijos laikais. Seneliai iš tėvo pusės ir senelis iš mamos pusės Ameriką pasiekė jau po Antrojo pasaulinio karo. Mano tėvo senelis gimė Sibire, Čitoje, ten išgyveno Rusijos revoliuciją. Vėliau jo šeima grįžo į Lietuvą. Klausantis visų šių mūsų šeimos istorijų man būdavo sunku įsivaizduoti, kaip žmonės tais laikais galėjo tiek išgyventi. Tos istorijos, jų klausymasis ne tik paskatino mane pasirinkti istorijos mokytojo specialybę, bet ir sužadino norą domėtis istorija, ypač Lietuvos ir JAV.

Kaip ir daugelis ano metų lietuvių, mano giminaičiai sunkiausiomis sąlygomis atkakliai dirbo, nepasidavė, kabinosi į gyvenimą, tad, manau, kad apie tai verta papasakoti žmonėms, kurie to nepatyrė. Esu įsitikinęs, kad istoriją rašyti būtina, todėl ir ėmiausi šio darbo.

– Kaip atsitiko, kad, būdamas 4-os kartos lietuvis, vis dar gerai kalbate lietuviškai?

– Galiu drąsiai pasakyti – už tai turiu būti dėkingas savo tėvams. Mūsų namuose visada buvo kalbama tik lietuviškai. Pradėjęs lankyti darželį aš, gimęs ir augęs Amerikoje, buvau paskirtas į grupę, kur anglų kalbos mokiausi kaip antros kalbos (ESL). Tačiau kaip bebūtų keista, anglų kalbą išmokau labai greitai ir po kiek laiko jau sėdėjau klasėje su visais anglakalbiais.

Mano tėvams lietuvių kalba buvo labai svarbi, ir jie padarė viską, kad aš ir mano du broliai kalbėtume lietuviškai. Lietuviškas Montesori darželis, Maironio lituanistinė mokykla (Lemont, IL), jūrų skautai, ateitininkų susirinkimai, išvykos į Dainavos stovyklas – viskas buvo susiję su lietuvybe, su lietuviška aplinka.

Tiesa, augant man kartais tos lietuvybės nelabai reikėjo, tačiau dabar už tai, kad tėvai man ją įskiepijo, esu jiems be galo dėkingas. Tik jų pastangų ir pasiaukojimo dėka aš ne tik moku kalbėti lietuviškai. Jie ,,pririšo“ mane prie lietuviškų šaknų, leido suprasti, kokia nepaprasta šalis yra Lietuva. Amerika – puiki šalis, ir nuostabu, kad šiame didžiuliame tautų katile galiu pasijusti žmogumi, turinčiu savo neprarastą tapatybę. Jeigu ne tėvų ir mokytojų pastangos, tos tapatybės neturėčiau. Juk taip lengva ,,paskęsti“ tame didžiuliame tautybių katile, kuriame mes čia ,,verdame“. Įdomiausia tai, kad tai ypač gerai pradėjau suprasti pats tapęs tėvu. Kaip ir mano tėvai, aš su savo sūnumi kalbuosi tik lietuviškai ir viliuosi, kad jis bus penktoji Riškų karta Amerikoje, kalbanti lietuviškai.

– Kodėl Jums rūpi lietuvybė?

– Lietuva yra maža šalis su nuostabia istorija ir kultūra, ir mes to neturėtume pamiršti, ypač žinant, kokius sunkumus mūsų tautai teko iškęsti. Esu įsitikinęs, kad visais galimais būdais reikia stengtis išsaugoti mūsų šalies istoriją. Žinoma, mes visi suprantame, kad mažai tautai išlaikyti savo kultūrą, sąvastį yra be galo sunku. Tačiau tam mes ir esame, kad mūsų protėvių puoselėta tėvynė ir toliau klestėtų. Mūsų pareiga tuo rūpintis.

Būdamas lietuviu jaučiu pareigą tęsti mūsų šalies kultūros ir tapatybės išsaugojimo darbus, daryti viską, kad atlaikytume didžiųjų šalių spaudimą. Lietuvoje yra tiek daug nuostabių ir unikalių dalykų – mes turime vieną seniausių ir rečiausių kalbų pasaulyje, Viduramžiais buvome viena didžiausių valstybių, šiandien galime džiaugtis sportiniais pasiekimais. Aš galiu tik didžiuotis, kad mano šeima įskiepijo man tą meilę Lietuvai ir noriu ją įskiepyti savo sūnui Lukui.

– 2006 m. dalyvavote žygyje ,,Misija Sibiras“. Kas paskatino leistis į šį žygį? Kuo nustebino Sibiras?

– Sibiro rūstybė neaplenkė ir mūsų didelės giminės. Po Antrojo pasaulinio karo keletui mūsų giminaičių teko pabuvoti Sibiro platybėse, tad buvau laimingas, kad mane priėmė į šią ekspediciją. Šioje kelionėje buvau vienintelis Amerikos lietuvis, atstovavęs Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungai. Tuo metu buvau bebaigiąs istorijos mokslus University of Illinois at Chicago. Tai buvo pirmoji ,,Misija Sibiras“ ekspedicija. Vykome į Komi respubliką (Rusija). Didžiavausi, kad kartu su kitais dalyviais galėjau vykti į ją, tai buvo kelionė, kurios aš niekada nepamiršiu.

Pirmiausia nuskridome į Komi respublikos sostinę Syktyvkar. Komi – tai ne Sibiras. Tai respublika Rusijos federacijoje, besiribojanti su Uralu. Tikrasis Sibiras prasideda už jo, tačiau jos klimatas mažai kuo skiriasi nuo Sibiro. Pati Komi respublika – žavi ir graži vieta, nors ir su tragiška praeitimi. Buvo liūdna, kad tiek daug nekaltų lietuvių ir kitų tautybių žmonių, karo belaisvių mirė tremtyje, lageriuose, taip toli nuo savo namų. Dar blogiau – Rusijos vyriausybė visiškai nesirūpina šios istorijos išsaugojimu. Tačiau galiu patvirtinti, kad dauguma mūsų sutiktų vietinių žmonių pritaria mūsų tikslams, kad atmintį būtina saugoti. Čia susitikome lietuvį Anatolijų Smilingį, kuris kartu su tėvais ir sesute 1941 m. buvo išvežtas iš Lietuvos. Lietuvio žmona – komė. Jie abu tvarko gražų Smilingio įkurtą etnografinį muziejų, atvykusiems pasakoja genocido istoriją. Tai labai malonūs, širdingi žmonės. Net ir prabėgus daugeliui metų, Anatolijus vis dar kalba lietuviškai. Jis buvo vienas tų, kuris nuvežė mus į Nydz Vyčegodskaja, kur palaidota daugybė kalinių. Gamta graži, bet po žeme guli kalinių kaulai. Siaubingas vaizdas, kai aplink save kiekviename žingsnyje pamatai ant smėlio gulinčius žmonių kaulus. Jų radome nemažai, per pusvalandį pririnkome visą krepšį. Juos visus palaidojome atskirame kape ir uždėjome ženklą, kad čia žmonių palaikai.

Iš Syktyvkar skridome į Vorkutą, į kur kažkada iš Maskvos, daugiausia traukiniu, į lagerius keliavo lietuviai. Mano atmintin labiausiai įsirėžė du dalykai: Vorkuta miestas ir masinio laidojimo vieta Slabados Reid. Miestą pastatė kaliniai, vykdydami savotišką Stalin sumanymą – įrodyti, kad miestą galima sėkmingai pastatyti ir už poliarinio rato. Lietuvos ir kitų tautų politiniai kaliniai dirbo nežmoniškomis sąlygomis. Tai ištisinė Gulago aukų virtinė, buvusi bene didžiausia kalėjimų ir priverstinių darbų lagerių kolonija. Nežinomuose bendruose kapuose guli ir tūkstančių lietuvių kaulai.

Keliavome ir į tundrą, kur aptikome dar porą buvusių lagerių. Dauguma lagerių jau išnykę, juos sugriovė laikas. Aš, amerikietis, niekada nebuvau matęs tokių vaizdų, viskas atrodo kaip kokiame filme. O pati tundra – tokia žalia ir graži. Bet, neduok Dieve, čia atsidurti žiemą.

– Esate istorijos mokytojas. Ar savo mokiniams pasakojate išeivijos lietuvių istoriją?

– Mano mokiniai tikrai žino, kad esu lietuvis. Visada jiems pasakoju apie Lietuvą, jei jie tuo domisi arba mokomės tam tikrą temą, pvz., migracija į Jungtines Amerikos Valstijas ir imigrantus Čikagoje. Galbūt Jums sunku patikėti, tačiau pagal Illinois valstijos mokymo programą, mokantis istorijos, yra kursas apie etnines grupes (žinoma, ne vien apie lietuvius). Pokštaudamas į savo kolegų dėžutes įdėjau savo gyvenimo aprašymą, primindamas, kad jie savo pamokose primintų mokiniams ir apie lietuvius. Jei būtų galima, aš jiems apie Lietuvą galėčiau kalbėti kasdien.

– Jūsų knyga išleista žinomoje knygų serijoje ,,Images of America“. Ar Jums pačiam gimė mintis parašyti šią knygą, ar paprašė leidykla?

– JAV yra išleista daug puikių knygų apie lietuvių gyvenimą, tačiau kai kurias jų sunku rasti. Aš seniai norėjau parašyti gerą, įdomią knygą apie Čikagos lietuvius. Kadangi žinojau apie ,,Arcadia Publishing“ leidžiamą knygų seriją ,,Images of America“, susisiekiau su leidėjais ir pasisiūliau parašyti knygą apie lietuvius. Jie mano pasiūlymą priėmė.

– Kaip jaučiasi jaunas žmogus, išleidęs knygą?

– Šis darbas man suteikė daug malonumo. Aš dar geriau ėmiau suvokti ir dar labiau vertinti Čikagos lietuvius ir jų istoriją. Gyvendami čia, lietuviai yra padarę ir pasiekę tiek daug. O juk dauguma jų viską pradėjo nuo nulio.

Dabar, kai knyga jau išleista, aš nuoširdžiai tikiuosi, kad mano darbas bus įvertintas ir pasitarnaus Amerikos lietuvių bendruomenei.

– Knyga sudaryta remiantis archyvinėmis nuotraukomis. Ar tai Jūsų sumanymas, būtent taip išleisti knygą?

– Taip. Sakoma, kad geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti. Daugeliu atveju tai tikrai pasiteisina. Kiekviena nuotrauka, kurioje įamžintos mūsų gyvenimo akimirkos, mums yra praėjusių dienų ir faktų prisiminimas. Aš manau, kad tai dažnai yra geriausias ir asmeniškiausias būdas papasakoti istoriją. Manau, kad žmonėms bus įdomu vartant knygą nuotraukose atpažinti save, draugus, giminaičius, vietas, kur jie užaugo.

– Kiek laiko kūrėte knygą? Kaip rinkote jai medžiagą?

– Mintis parašyti knygą apie Čikagos lietuvius pirmą kartą man kilo 2007 metais, bebaigiant studijas. Pradėjau rinkti medžiagą, bet, tapęs istorijos mokytoju, dėl užimtumo turėjau darbą nutraukti. Vėl prie jo grįžau 2011 m. rudenį. Na, o baigiau 2012 m. rugpjūtį. Vienas didžiausių iššūkių man buvo surasti leidiniui tinkamas nuotraukas. Ypač sunku buvo rasti medžiagą apie pirmosios kartos imigrantus. Laimei, Lietuvių tyrimo ir studijų centras Jaunimo centre ir seselės kazimierietės savo Motiniškajame name turi turtingus archyvus. Juose aš praleidau ne vieną valandą. Be to, kaip tikras detektyvas ieškojau asmenų ir organizacijų, galėjusių turėti man reikiamos medžiagos. Suradus reikiamą nuotrauką, dar reikėdavo ją kokybiškai nuskanuoti, priskirti tam tikrai kategorijai, po nuotraukomis padaryti parašus. Tekstą knygai taip pat reikėjo parašyti. Tad darbo buvo nemažai.

– Kiekvienas archyvas – tarsi nuotykių kelias. Ar teko šokti nuo kėdės iš netikėtumo?

– Nepaisant, kad darbo buvo tikrai nemažai, pati darbo eiga man labai patiko. Laimei LTSC ir seselių kazimieriečių archyvai neblogai sutvarkyti ir juose dirba puikūs, daug man padėję žmonės. Tą patį galiu pasakyti apie visus, į kuriuos man teko kreiptis. Deja, buvo ir nusivylimų – negalėjau rasti kai kurių Čikagoje buvusių brangių lietuviams vietų įamžinimo nuotraukų. Tai ypač pasakytina apie buvusias bažnyčias. Kitas sunkumas – ant daugelio nuotraukų nėra jokių užrašų. Tad visiems, turintiems ir renkantiems nuotraukas, norėčiau pasakyti, kad jie jas aprašytų, mat, praėjus kuriam laikui, sunku prisiminti, kas ir kur buvo. Peržiūrėjau arti 10,000 nuotraukų, tačiau, savaime suprantama, knygoje jos panaudotos ne visos. Man taip patiko dirbti archyvuose, kad kai atėjo laikas atsisveikinti, buvo labai liūdna.

– Knygoje nėra jokios medžiagos apie vadinamų ,,trečiabangių“ istoriją? Kodėl nusprendėte sustoti ties ta riba?

– Čikagos lietuvių bendruomenei trečioji banga yra neabejotinai svarbi, ji turi savo istoriją, kuri taip pat turi būti papasakota. Trečiabangiai atgaivino JAV Lietuvių Bendruomenę, daugelis dirba lietuvybės baruose. Tačiau leidykla ,,Arcadia Publishing“ reikalauja, kad knygoje būtų pasakojama ankstesnių imigrantų istorija. Tai ir dariau – daugelis knygoje spausdinamų nuotraukų darytos ne anksčiau kaip prieš 20 metų. Štai kodėl į knygą nepateko trečioji lietuvių išeivijos banga.

Ateityje planuoju rašyti antrą knygą apie lietuvius Čikagoje. Joje būtinai įdėsiu daugiau informacijos apie trečiosios bangos lietuvius.

– Kokiomis mintimis gyvenate šiuo metu?

– Mano sūnui neseniai sukako metukai, ir aš džiaugiuosi savo tėvo pareigomis. Žinoma, daug džiaugsmo suteikė ir š. m. sausio 21 d. pasirodžiusi mano knyga. Nuoširdžiai tikiuosi, kad ji bus skaitoma ir Čikagos lietuvių.

– Dėkoju už pokalbį, o skaitytojams primenu, kad knygą ,,Lithuanian Chicago“ galima įsigyti internetinėje parduotuvėle adresu.

Kalbino
Laima Apanavičienė

Kategorijos: Kultūra, Literatūra, Užsienio lietuviai, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *