V.Rubavičius. Kovos su „homofobais“ ypatumai ir tikslai (20)

Vytautas Rubavičius | Alkas.lt nuotr.

Vytautas Rubavičius | Alkas.lt nuotr.

I

Jau senokai mūsų kultūriniame literatūriniame užutėkyje nevirė tokios isterinio dramatiškumo gaidų kupinos aistros dėl „įžeisto lytiškumo“. Kartu su raginimais – uždrausti, išvyti, neleisti, neberemti. Galima nujausti, jog kolektyviniai laiškai jau rašomi aukščiau – Europon, Briuselin, Valdžios Instancijon. Kas įžiebė tas aistras? Ne mūsų tradicinėmis vadinamas vertybes turėjęs išsprogdinti Gintaro Varno spektaklis „Tiksinti bomba“, o Valdo Gedgaudo recenzija apie šį spektaklį (LM, 2012, Nr. 42, p. 24–25). Ne tiek pati recenzija, kiek jos pavadiniman iškelti pjesės personažo žodžiai „Aš esu pyderas, mama! Ir tuo didžiuojuosi!“. Ir, suprantama, kritikui būdinga ironija, kuria jis jau spėjo pagarbinti ne vieną mūsų teatro gyvenimo reiškinį. Ko jau ko, o žiaurokos analitinės ironijos mūsų kultūriniame gyvenime labai trūksta. Įprasti tapo vieši įvairaus rango kūrėjų pagarbinimai ir aplaižymai. Tad režisūrinė Bomba pasirodė esanti tik „bombelė“, o tikruoju teroristu netikėtai tapo pusantro puslapio recenzijos autorius.

Reakcijos pobūdis –­ lyg būtų paskelbtas koks iki šiol nežinotas „Siono išminčių protokolų“ priedas. Kritikas vis dėlto susprogdino spektaklio bombą, tik, pasirodo, visai kitoje teritorijoje, ir pats sau netikėtai tapo po Europą klaidžiojančia šmėkla, gąsdinančia visas žmogaus teises garbinančias demokratines visuomenes.

Tad skandalas ir G. Varną pakyli į jam dar neregėtas pažangiosios lytinės demokratijos atstovų ir gynėjų aukštumas. Taip jau neretai įvyksta –­ tragikomiško skandalo eigos logika ima savaip valdyti personažus.
Kilęs pasipiktinimas ir įtūžis, o ypač kolektyviniai kreipimaisi Valdžios Instancijon akivaizdžiai rodo, kad recenzijos tekstas palietė nepaprastai jautrią, tačiau nutylimą, sakyčiau, politinę erogeninę visuomenės kūno zoną. Ir palietė jautriesiems netinkamu būdu. Ta zona savo galia pavienius įvairiausių pažangių lytinių orientacijų ir naujųjų lytiškumų mėgėjus bei gerbėjus suburia į vieningą pažangiečių socialinį sluoksnį ir intelektualinius jo atstovus pakelia nuožmiai kovai su visokiais tradicionalistais, drįstančiais kaišioti pagalius į pažangos ratus.

Menas čia niekuo dėtas, tiks­liau – jis tik pretekstas kilti į kovą. Mūsų publika jau seniai išmokyta meno reiškinius skirti nuo nemeno –­ nuo kasdienybės, gyvenimo. Kritikos straipsnio prigimtis kitokia – tarpininkauti menui ir gyvenimui. Jis veikia tarytum dviem registrais – analizuoja meno kūrinį (visuomeninė reikšmė beveik lygi nuliui) ir yra kaip viešas gyvenimiškas kalbėjimas (gali įgauti tam tikrą visuomeninę reikšmę). Mūsų spektakliuose galima keiktis, mylėtis, tyčiotis iš šventais laikomų dalykų, tačiau kritikui reikia būti labai apsukriam, nes savo tekste jis negali tiesiogiai įvardyti rodomų ar vaizduojamų reiškinių. Nenormatyviniai aktai reikalauja nenormatyvinės leksikos, tačiau kritikos tekstas turi išlikti „doras“. V. Gedgaudas tiksliam įvardijimui kaip tik ir pasitelkė spektaklio personažo žodžius, pagardindamas juos savo ironiška orkestruote.

Įsivaizduokime, kad spektaklį žiūrintis vaikas imtų ir garsiai paklaustų: „Mama, ar ten tie žmonės pi-asi?“ Kokia būtų publikos reakcija? O jei šitai padarytų koks vaiku neapsimetinėjantis dailės analitikas, aprašinėdamas, pavyzdžiui, Šarūno Saukos paveikslą? Spektaklio herojus kuo puikiausiai gali didžiuotis esąs „pyderas“, tačiau recenzijos antraštėje ir tekste šis žodis jau apsinuogina, įgaudamas kasdienę visuomeninę reikšmę. Ta tiesioginė reikšmė laikoma nenormatyvine, tad pažangios lytinės orientacijos sluoksnis gauna progą įsižeisti. Dėl žodžių, įvardijančių tam tikrus reiškinius bei socialines ir kitokias grupes, reikšmių ir vartosenos laukų vyksta aršios kovos.

Nuo vaikystės žmonės mokomi, kaip dera kreiptis į „ponus“, „didenybes“ ir kitus didžiūnus. JAV žodžiu „nigeris“ vienas kitą gali vadinti tik afro-amerikiečiai (negalima rašyti ir „juodieji“; beje, vokiečių knygų leidėjai pastaruoju metu nutarė ir iš klasikos knygų išvalyti žodžius „negras“, „juodasis‘). Ištaręs viešoje vietoje šį žodį baltasis ar kitos spalvos žmogus gali susilaukti ne tik fizinių, bet ir juridinių sankcijų.

Iš daugumos valdžios besilaisvinančios socialinės grupės visada kovoja dėl įvardijimų turinio ir vartosenos. Tai dalis kovos dėl vyraujančio viešo diskurso – viešo kalbėjimo, prasmių, registrų, viešą kalbėjimą grindžiančių vertybių – keitimo ir valdymo. Ideologiškai reikšmingose sąvokose ir žodžiuose susikerta daugumos ir mažumos interesai, tad kuriamos ir viešojoje vartosenoje įtvirtinamos naujos sąvokos, keičiant politinio korektiškumo lauką. Pažangios lytinės orientacijos bendruomenė tapo įtakinga jėga, sugebanti veiksmingai veikti viešą, anksčiau daugumos (tradicionalistų) valdžią įteisinusį diskursą. Dabar viešajame diskurse daugumos valdžia beveik nejuntama, o politinio korektiškumo lauke vyraujanti nuostata veikia tradicionalistais laikomų ar apšaukiamų, taip pat tikinčiųjų nenaudai.

Spektaklio herojus turi teisę šūkauti esąs „pyderas“, tačiau kritikui viešajame diskurse tokia teisė nepripažįstama. Kaip ir „nigerio“ atveju, šitaip vieni kitus gali vadinti tik gėjų bendruomenės nariai. Kitų lūpose – tai jau įžeidimas, kuris akimirksniu pakelia kovai visą tos pažangios lytinės orientacijos bendruomenę ir tos orientacijos ideologiją palaikančius žmones. Beje, visos lytinės orientacijos yra vienaip ar kitaip ideologizuotos. Pastaruoju metu panaši kova vyksta ir Jungtinių valstijų hiphopo pasaulyje. Jauna repo žvaigždutė Azealia Benks „Twitter’yje“ užginčijo kitos dainininkės Angelos Haze teisę vadintis niujorkiete ir dainuoti, esą ji „valdanti Niujorką“. Merginos žodžių nesirinko. Perėjo savo priešininkių kūnų ypatumus ir odos atspalvius. Tačiau ta „polemika“ nieko nejaudino. Viskas pasikeitė, kai į apsispjaudymus įsijungė žinomas tinklaraštininkas Perezas Hiltonas, stojęs A. Haze pusėn. A. Benks pasiūlė šiam „pupuliukui“ patylėti, kreipdamasi į jį „faggot“.

Čia ir prasidėjo – prieš dainininkę sukilo visos gėjų ir lesbiečių visuomeninės organizacijos bei lygos. Jos dalia – teisintis ir teisintis. Galop bandymas įtikinti visuomenę, kad ji turinti teisę vadinti žmogų „pyderu“, nes pati esanti biseksualė. Tačiau tokia teisė jai nebuvo suteikta. Tad kalbos pakrypo apie kontaktų sudarymo ateitį. Šitai jau labai rimta. Kovos strategija ypatingos svarbos –­ juk siekiama visiško viešojo diskurso ir ideologiškai reikšmingų sąvokų valdymo, pertvarkant žodyną ir vertybines nuostatas. Jau dabar matome, kaip vis labiau politiškai nekorektiška tampa žodžių „tėvas“, „motina“, taip pat susijusių su natūraliu pastojimu ir gimdymu vartosena. Ta vartosena jau laikoma įžeidžiančia „kitokių“ šeimų kūrimo ir įteisinimo adeptus.
Viešo diskurso valdymas – tai tam tikro kalbėjimo būdo, su juo susijusių normų ir žodyno įtvirtinimas, kuris formuoja politiškai korektišką laikyseną. Ta laikysena grindžiama labai aiškia savicenzūra –­­ ką galvotum ir manytum, savo mintis turi reikšti tam tikru priimtinu būdu.

Suprantama, visi mes vienaip ar kitaip save cenzūruojame – esame ar stengiamės būti mandagūs, žinome, kaip elgtis su viršininkais, ką rašyti norint atkreipti vieno ar kito kultūros valdininko dėmesį. Didžiųjų ideologijų sunykimo laikais ypač suklestėjo pažangaus lytiškumo ideologija, kuri ima veiksmingai formuoti savą normatyvinį savicenzūros „modulį“. Juk šiuo metu jau niekas nedrįstų viešumoje aiškinti, kad vyro ir moters sueitis ir yra vienintelė „normali“. Normalumo supratimas jau ganėtinai išsiplėtęs, tiksliau –­ apnykęs ir išskydęs. Juolab kai normomis imama pripažinti vien juridines. O pastarąsias galima susikurti savo nuožiūra.

Niekas netrukdo įteisinti, pavyzdžiui, žmonių ir gyvūnų vedybas. Manau, daugelis gyvūnų mylėtojų apie tai galvoja, juolab kad veikia gyvūnų teisių institutas. Kuo puikiausiai galime įsivaizduoti spektaklį, kurio herojus visiškai taip pat prisipažįsta mamai esąs kovojantis už gyvūnų teises „zoofilas“. Juk nekiltų jokių protestų, nei aršių diskusijų.

Tačiau pabandykime įsivaizduoti kitokį atvejį – kokio lytiškumo problemoms skirto spektaklio herojė ima ir išrėžia motinai, kad nesanti „lesbietė“ ir tuo labai didžiuojasi. Drįstu nujausti, kad toks epizodas vargiai rastų sau kelią į sceną, o jei rastų, tai sukeltų nemenką pažangiojo aljanso pasipiktinimą, nes tradicinio, normalaus moteriško lytiškumo iškėlimas tarsi savaime žeidžia kitokių lytiškumų atstovus. Čia svarbiausia – ne pats įžeidimas, o pretekstas įsižeisti ir mobilizuoti palaikančius kovai už viešo diskurso užvaldymą.

II

Viešas diskursas valdomas kur kas svaresniais, ideologiškai galingesniais žodžiais nei spektaklio herojaus išrėktasis. Kas tie svaresnieji? Homofobas, homofobija, žmogaus teisės. Valdymo antstatui reikalinga stipri ideologinė bazė. Tos sąvokos –­ visuose V. Gedgaudo smerkimuose. Drįstu teigti, kad jomis grindžiami ir skundai Generalinei Instancijai. Apie tai, kaip šios sąvokos buvo pasitelktos pažangios lytinės orientacijos vertybėms ir ideologijai tvirtinti, galima būtų daug kalbėti. Nesiplėsiu. Atkreipsiu dėmesį tik į keletą dalykų.

Ką reiškia žodis „homofobas“? Dviejų graikiškų žodžių jungtis, nusakanti tuos, kurie nepripažįsta visų ir visokių lytinių orientacijų atstovų lygybės. Kitaip tariant, homofobais vadinami visi, pripažįstantys vyro ir moters skirtį ir laikantys ją natūralia, taip pat ir prigimtine vaiko gimties sąlyga. Tad visa tradicionalistinė, natūralią šeimą pripažįstanti, krikščioniškas vertybes išpažįstanti dauguma (kol kas) yra homofobiška.

Suprantama, ir Bažnyčia, vienos lyties žmonių lytinius santykius laikanti mirtina nuodėme ir tvirtinanti tradicinės šeimos sakramentalumą. Prieš ją šiuo metu ir mestos sutelktinės pažangiosios kairės ir viso pažangiojo aljanso intelektinės, kultūrinės ir ekonominės jėgos. Svarbiausias viešo diskurso valdymo tikslas – tildyti tą daugumą, versti ją jaustis kalta dėl šitos ydos. Tad visas pasaulis, kaip ir senais gerais laikais, aiškiai išskaidomas į dvi žmonių grupes: mes (homofilai) ir jie (homofobai). Gerieji ir blogieji, civilizuotieji ir barbarai, pažangieji ir atsilikėliai. Tuo pačiu skirties pagrindu kuriamas ir įtvirtinamas naujas valdantysis didysis pasakojimas (master narrative), tokia, jei ne didesnė, neapykanta kitiems –­ daugumai, tradicionalistams, Bažnyčiai. Tik jau dabar prisidengiant žmogaus teisių gynimo skydu.

Neabejotina, kad seksualinių mažumų teisės yra tam tikra žmogaus teisių dalis, tačiau pažangusis aljansas siekia užvaldyti visą žmogaus teisių supratimo turinį ir jį skirstyti savo nuožiūra. Suprantama, valdant žmogaus teisių supratimą ir turinį, galima reikšmingai veikti politiniu lygmeniu, kuriant įstatymus, įteisinančius vienalyčių santuokas, šeimas, teises įsivaikinti ir pan. Svarbus to politinio spaudimo tikslas – versti Bažnyčią ne tik pripažinti tokius įstatymus, bet ir juos pašventinti. To siekiama visuomenės indoktrinavimu, pasitelkiant žmogaus teisių supratimą.

Kadangi žmogaus teisių turinyje svarbiausiu dėmeniu imamos laikyti ir teigti pažangios lytinės orientacijos žmonių teisės bei normos, tai Bažnyčios pozicija vaizduojama kaip prasilenkianti su tomis teisėmis. Neringa Mikalauskienė jaudinamame atkirtyje V. Gedgaudui, pavadintame „Aš esu lesbietė, kolegos, ir tuo didžiuojuosi!“, labai vaizdžiai atskleidžia, kaip nusavinamas žmogaus teisių turinys, sakydama, esą tas „spjovė nežiūrėdamas kur – tiesiai į veidą visiems, kurie pasisako už žmogaus teises“ (LM, 2012, Nr. 46, p. 5). V. Gedgaudo ironizavimą laikyti spjūviu, juolab visiems –­ pernelyg didelis hiperbolizavimas.

Tačiau tokios žaidimo taisyklės – pretekstas, kuris mobilizaciniais, o sykiu ir politinio spaudimo tikslais paverčiamas pasibaisėtinu reiškiniu. O toks reiškinys jau paliečia visą visuomenę. Tad imamasi tai visuomenei atstovauti. Ar gali dalis visuomenės viešai prisipažinti neįžeista to „spjūvio“? Negali, nes šitaip parodytų ne tik savo vidinį homofobiškumą, bet ir nepagarbą žmogaus teisėms.

Ką daryti gerbiantiems žmogaus teises, tačiau nepajutusiems jokio spjūvio? Ką daryti sovietinės patirties išmokytiems įtariai žvelgti į asmenis, kurie viešumoje tampa „visų“ kūnu ir prabyla „visų“ vardu? Juolab kad tokie kalbėtojai kaip tik ir nepripažįsta galimybės kitaip jausti ir kitaip žvelgti į kovą dėl viešo diskurso valdymo. O viešo diskurso valdymas sykiu yra ir visuomenės „kūno“, jos seksualinio pavidalo valdymas. Diskursas nustato, ką ir kaip jausti, kaip ir dėl ko įsižeisti. Vieniems pripažįstama ne tik teisė, bet ir būtinumas įsižeisti dėl paniekinamais laikomų seksualinių mažumų įvardijimų, o kitiems, pavyzdžiui, tikintiesiems, nepripažįstama teisė įsižeisti dėl nuodėmingais laikomų lytinių santykių demonstravimo ir propagavimo. Musulmonų bendruomenėms nepripažįstama teisė įsižeisti dėl Pranašo karikatūrų, kuriose islamiškas religingumas vaizduojamas kaip teroristinis, nes religinių simbolių paniekinimas yra laikomas normalia vakarietiškos žodžio ir meninės laisvės raiška.

Viešo diskurso valdymas visada susijęs su priešų gaminimu. Nepaisant kairuoliškosios minties filosofinių gražbyliavimų apie besąlygiškai gerbtiną Kitą ir visuose tapatumuose glūdinčią kitybę, praktinėje ideologinėje ir politinėje veikloje Kitas – tradicinėmis laikomos vertybės, natūrali vyro ir moters skirtis, nacionalinis ir kitokie tapatumai, Bažnyčia, šeimos institucija ir kt. – laikomas visokiais būdais naikintinu priešininku. Šiuolaikiniame pasaulyje besąlygiškai gerbtinu turi būti pripažįstamas tik pažangios lytinės orientacijos Kitas ir jo lytinė savivalė. Tas Kitas ir yra žmogaus teisių subjektas, savo nuožiūra skirstantis teisingumą.

Įvardijant homofobus kaip tik ir rodoma, nuo ko reikia kuo greičiau atsiriboti, o progai pasitaikius – ir trinti. Pasitelkus Valdžios Instanciją. Kairuoliškoji mintis yra sukaupusi didelę viešo diskurso ideologinio valdymo patirtį, kurioje svarus yra Sovietų Sąjungos, apskritai – komunistinis indėlis. Prisiminkime likimus tų, kuriems prisegdavo „revizionistų“, „buržuazinių nacionalistų“, „buožių“ ar dar kokias etiketes. Nors laikai keičiasi, tačiau išlieka viešo diskurso valdymo ir manipuliavimo visuomenės sąmone logika, palaikoma aiškios – mes (valdantieji) ir jie (valdomieji), mes (pažangieji) ir jie (tradicionalistai, atsilikėliai) –  skirties.

Tačiau valdyti demokratinėje visuomenėje galima tik atstovaujant visus. Tam kuo puikiausiai tinka žmogaus teisės – nusavinus jas valdoma visų žmogaus teises gerbiančių ir jas palaikančių vardu. O tokia ir turinti būti visa visuomenė. Tikėkimės, kad vis dėlto išliks laisvą, kritinį ir ironišką požiūrį į tokią visuomenę ir jai atstovaujančius išlaikančių menininkų ir kritikų.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .

20 komentarų

  1. Marta:

    šis straipsnis kur kas anksčiau pasirodė literaturairmenas.lt ir susilaukė labai įdomių diskusijų…
    šio laikraščio skaitytojai gali nesuprasti apie ką autorius kalba, nes nėra skaitę kritiko Gedgaudo straipsnio.

    visgi tai, kaip mūsų prokuratūra skuba žmogų nuteisti už nuomonę ir neskuba už žmogžudystę, kelia visokių minčių apie mūsų “teisinę valstybę”:)

  2. suomis:

    Geras straipsnis, bet to maža. Reikia aiškiai paskyti, kad geras komunistas yra miręs komunistas. Ir tarpinės padėties nebus. Čia klausimas stovi taip: – Arba / arba? Komunizmas yra mirties ideologija ir visos jo išvestinės formos yra tokios pačios prigimties. Visi socialiniai eksperimentai baigėsi vienu – milijonais užmuštų. Šis eksperimentas baigsis tuo pačiu.
    http://www.youtube.com/watch?v=gPTkubeHVy0

    • Li Bo:

      Tau dar nemažai knygų reikia perskaityti. Bent jau tam, kad tinkamai įvertintum kapitalizmo ir jo prostitutės- atstovaujamos demokratijos- įvykdytų ir toliau tebevykdomų žudynių mastą. Paskui galėsi pasigilinti į komunizmo ir leninizmo, stalinizmo ir bolševizmo skirtumus, nes jaučiasi, kad atitrūkes nuo realybės esi.

    • suomi:

      Komunizmo idėja iš esmės nėra tokia,kokią paišai tamsta. Moralinis komunizmo statytojo kodeksas-nurašytas dekalogas. Jeigu būtų buvę komunizmas kuriamas pagal šią teoriją, viskas būtų buvę kitaip. Juk ir mūsų nepriklausomybę ir demokratiją išprievartavo valdžiažmogiai, sąjudžio pagalba uzurpavę valdžią. Todėl nereikia savo nuomonės pateikti taip, tarsi ji būtų teisinga. Pasiskaityk gėjų bibliją,kuri teigia,kad savo ideologiją reikia stumti bet kokiais būdais ir argumentais,kurių teisingumo nebūtina pagrįsti. Svarbu pravardžiuoti žmones, kol prilips.Juk tradicinės orientacijos žmonės žmonių nebijo,bet abejotina,kad sugyvulėję gėjai nusavinoteisę vadintis žmonėmis.

  3. Ciamce liamce:

    “…Ką reiškia žodis „homofobas“? Dviejų graikiškų žodžių jungtis, nusakanti tuos, kurie nepripažįsta visų ir visokių lytinių orientacijų atstovų lygybės. Kitaip tariant, homofobais vadinami visi, pripažįstantys vyro ir moters skirtį ir laikantys ją natūralia, taip pat ir prigimtine vaiko gimties sąlyga. Tad visa tradicionalistinė, natūralią šeimą pripažįstanti, krikščioniškas vertybes išpažįstanti dauguma (kol kas) yra homofobiška….”

    Tamsta turi parašyti tikrą tų žodžių junginio prasmę.

    Homofobas, tai dviejų graikiškų žodžių junginys reiškiantis tokio kaip jis pats baimę,

    homo… [gr. homos — vienodas; bendras], pirmoji sudurtinių žodžių dalis, reiškianti vienodumą; panašumą; bendrumą.
    …fobija [gr. phobos — baimė], antroji sudurtinių žodžių dalis, reiškianti ko nors baimę, vengimą, neprisitaikymą, menką sąveiką su kuo nors.

    Pederastai žodį homofobija taiko visai be pagrindo, nes heterovisuomenė nebijo tokių pačių kaip jie patys, t.y heteroseksualai nebijo heteroseksualų. Jei pederastai kaltindami heterovisuomenę homofobija mano, kad jie (pederastai) yra heteroseksualūs pederastai, tai tokių vieta psichuškėse.

    Kodėl niekas, kalbėdamas su pederastais TV laidose jiems to nepasako? Homobobija aplamai neegzistuoja heteroseksualų pasaulyje, tokia gali egzistuoti tik pederastų grupuotėse, nes tai jų išgalvotas žodis….

    —————
    Ciamce liamce

  4. bepročių žodynėlis:

    Kažkodėl manęs neįtikina nei Laučius, nei Donskis, nei Vasiliauskaitė, kad kiekvieną patriotą reiktų vadinti “naciu”, nes tada ir sionistą reiktų vadinti “naciu” arba “fašistu”, jei savo tautą iškelia virš kitų.

    o “antisemitas”, neokairės taip mėgstamą žodį, vartojamą kone kartu su “homofobu”, neokairė kažkodėl nelinkusi taikyti tiems, kurie skriaudžia semitus palestiniečius…

    sudurtinis žodis “homoseksualas” aiškiai sulipdytas ne iš graikų kalbos žodžio “homos” (toks pat), nes tada turėtų būti rašomas su dviem ss – “homosseksualas”. Tačiau graikų kalboje nėra žodžio “sex”.
    taigi,
    “homoseksualas” – žodis visiškas nonsensas. Homo – lotyniškai “žmogus. Išeitų, kad “homoseksualas” ir yra tas vienintelis “homo” – žmogus, vienintelis kurio teises reikia ginti ir gina tokie psichiatrai kaip Dainius Pūras. Visi kiti neverti žmogaus vardo, o tuo pačiu žmogaus teisių. Štai ko iki šiol nesupranta “violetiniai”. Neju jie iki šiol mano, kad “žmogų – homo” teisės sumanytos tam, kad žmogų apginti nuo gyvūnų?

    žodis “heterosexsualas” – kaip tik tą ir įrodo. tik pažiūrėkit ką ta “seksualinė mažuma” prikergė viiems likusiems, t.y. daugumai, t.y. “normalams”, kaip jie su pašaipa vadina, t.y. tiems, kurie seksą naudoja pagal jo paskirtį, t.y. kaip pats Dievas sukūrė – gyvybės pratęsimui, moters ir vyro suvienijimui į Žmogų. Taigi “hetera” gr.reiškia kurtizanė, gerai apmokama prostitutė. Argi tai nėra gerai apgalvotos “neapykantos skleidimas”? Ir ką? ar mes priimame šį nenormalų dvejų kalbų junginį kaip normalų?

    “homofobas” – dar vienas bepročių sukurtas nonsensas. Iš Lotynų k. išvertus reikštų” “paniškai bijantis žmogaus”. Na, jei gėjai yra vieninteliai žmonės, o jų gėjiškumas genetiškai nulemtas, tai ta pati genetika turėtų sudaryti šiems “žmonėms” ir reprodukcines galimybes, jei ką. Antraip šių vienintelių “žmonių” rūšis išnyktų, kartu su jų mirties kultūra. Tačiau Donskis, Vasiliauskaitė su Pūru visom keturiom iki šiol gynė ir gina šią kultūrą ir gėjų dauginimąsi per iš vaikystės indoktrinuotas smegenis, per tokio gyvenimo būdo propagandą bei reklamą.

    dabar “seksizmas” – diskriminacija? Kur logika? kur kas geriau skambėtų, jei šiuo žodžiu būtų vadinama seksualinės revoliucijos skleidžima sekso propaganda, nukrepta prieš meilę, prieš dvasinį žmonių bendravimą. Argi ne iš jo ir “feminizmas” išaugo?

    …. gal kas nors norėtų pratęsti šį bepročių žodynėlį?

  5. conspiracy:

    Rupūs miltai, kokio glušumo turi būti mūsų politikai, kurie leidžia Tomaševskiui eskaluoti neva Tautinių mažumų konvencijos pažeidimą, meluojant visai Lietuvai tarsi ta konvencija būtų Lietuvos . TEGUL UŽSIRAŠO VISI ANT SAVO NOSIES – LIETUVA TOKIOS KONVENCIJOS SU “THE COUNCIL OF EUROPE” NĖRA PASIRAŠIUSI IR JUOLAB RATIFIKAVUSI.
    Rusija pasirašiusi, bet neratifikavusi, Skandinavijos kelios tautos pasirašiusios ir ratifikavusios, pasirašiusi ir ratifikavusi Lenkija, taip pat neotrockistų ideologams pavyko tikinti ir kitas ES nepriklausančias šalis ratifikuoti, tokias kaip Norvegija su Šveicarija. Dabar jos turi problemų.

    Todėl šiandien Savukynas pademonstravo gana žemą lygį, pataikūniškai, lyg sutvertas “raždionnyj polzat”, siūlydamas šiandien per LTV pačiam Tomaševskiui keisti Lietuvos įstatymus taip, kad galėtų kabint kur nori tas sumautas dvikalbes lenteles. .

    O aš jam pasiūlyčiau pirmiausia pasidomėti kas do daikts tas “Council of Europe”, kuri net nėra Europos sąjungos organizacija, (ES organizacija “European council”, kiek galima aiškinti?) bet Rusijos ir Europos ždų kongreso įkurta ir prižiūrima organizacija, siekianti savų tikslų. (žr: /en.wikipedia.org/wiki/Council _of_Europe)

    Kartoju, su šia organizacija Lenkija yra pasirašiusi Tautinių mažumų konvenciją ir ją ratifikavusi. Todėl dabar turi daug problemų, nes joje yra spalvinga puokštė “mažumų”. Lietuva, kaip ir kitos Pabaltijo šalys, nėra pasirašiusi ir nėra ratifikavusi. Rusija pasirašiusi, bet neratifikavusi ir tuo naudojasi tuomet kai reikia kokią Osetiją atskirti nuo Gruzijos. Tada ji klabai uoliai gina “žmogaus teises” į laisvę… tik ne Čečėnijoj. Kažkodėl.

    Galima įtarti, kad didysis Strasburo thin-tank – “The council of Europe,” naudodamas Europos Sąjungos atributiką ir panašų, bet tyčia klaidinatį pavadinimą (išvertus abi skamba EUROPOS TARYBA) , bet nepriklausanti Europos sąjungai, dirba Rusijos naudai, suteikdama galimybę bet kada sukelti tautinį konfliktą.

    Šiandien Tomaševskis pripažino, kad gatvių lentelių rašymas lenkų kalba yra susijęs su žemių atidavimu lenkams. Tai kaip ir šunelio kojos pakėlimas atsižymint savo teritoriją… kad po to galima būtų visus aploti..
    ar net pasikviesti Rusiją į talką. Rusija gudriai apmulkino Vakarus, padedant saviems chazarams. Tai faktas. Tautinės mažumos, seksualinės mažumos… ir visa ta amorali politika pateikiama taip, kad atrodytų jog ji atėjo iš supuvusių Vakarų, iš supuvusio banditų kapitalizmo… kad žmonės pasiprašytų Rusijos nuo viso to apsaugoti, kad pasiprašytų socializmo “su žmonišku veidu”. fe.. nemėgstu tų, kurie kariasi kitiems ant galvų.

    • Kindziulis:

      Pats pernelyg užsižaidi sąmokslų teorijom. Kartu su akivaizdžiomis kvailystėmis ir klaidomis tai daro prastą įspūdį.
      Pvz.:
      ” ir visa ta amorali politika”- Galima pagalvoti, kad yra ir morali politika. Galima net nujausti, kas tamstai yra moralūs politikai. Iš tikro tokių nėra. Visi politikai yra šiukšlės.

      “kad pasiprašytų socializmo “su žmonišku veidu””- Nereikia nieko prašyti, nes ir socializmas, ir kapitalizmas, ir demokratija, ir nacionalizmas, ir visi kiti šiukšlių sugalvoti dariniai kaip taisyklė turi puikų žmogišką veidą. Kai kas nor pamato, kad tas veidas ne toks jau ir mielas, tuojau pat pristatomas kitas nuostabusis.

  6. conspiracy:

    Paleckio užnugarys – “nacių” nekenčantys pedofilai – tokį štai alfos straipsnį vos nepražiopsojau. O jis juk paaiškina Rusijos ir smegenų pudrinimo centro “The Council of Europa” ryšį iš kurio visai Europai primetama amorali bolševikinė/trockistinė ideologija. Juk šis think – tank’as nepriklauso ES, nors ir yra jos teritorijoje – Prancūzijoje.:

    „Dėti tašką šioje byloje dar anksti“, – po Aukščiausiojo Teismo nuosprendžio Socialistinio liaudies fronto lyderiui Algirdui Paleckiui pareiškė tarptautinio judėjimo „Pasaulis be nacizmo“ (PBN) prezidiumo, kuriam priklauso ir A. Paleckis, pirmininkas Borisas Špigelis. Neeilinė ir spalvinga asmenybė. Rusijos Federacijos tarybos narys, sovietmečiu teistas už pedofiliją.
    Mėgo čiupinėti berniukų lyties organus

  7. conspiracy:

    Dar praėjusių metų lapkritį Ru sijos žiniasklaida atkreipė dėmesį į tai, kaip vienas žinomiausių šios šalies kovotojų prieš atgimstančias na ci zmo apraiškas galėjo tapti senatoriumi, kai jo praeityje būta teistumo. Regioniniame Sibiro interneto portale Sib grad.ru paskelbta vieno Mas kvos teismo 1982 m. nutartis (kopijas, kurios skelbiamos internete, Alf a.lt redakcija turi – aut. past.), kuria tuometiniam specialios profesinės technikos mokyklos direktoriaus pavaduotojui B. Špi geliui skiriama trejų metų laisvės atėmimo bausmė už „sist emingus tvirki namuosius veiksmus su nepilnamečiais“. Už sistemingą savo auklėtinių ter orizavimą, kai jiems būdavo numaunami apa tiniai drabužiai, lie čiami, gl ostomi ar m aigomi lytini ai organ ai, teismas skyrė realią laisvės atėmimo bausmę bei uždraudė dirbti bet kokį pedagoginį darbą, nepaisant to, kad teisiamasis buvo ilgametis Ko mu nistų partijos narys.
    „Kaip galėjo toks žmogus patekti į Parlamentą, turint galvoje, kad tokios bylos niekada nebuvo slaptos, įskaitos kortelės (pe dof ilų – Alf a.lt past.) nesunaikintos, o kandidatus į parlamentą kažkaip tikrina Te isingumo ministerija? – neatsistebi Rus ijos žurnalistai ir patys bando rasti atsakymus į savo klausimus. – Matyt, kovoje prieš na ci zmą pateisinami bet kokie metodai. Bet ar pe d ofilui dera vadovauti tokiai tarp tautinei organizacijai?“
    Šiuo metu Ru sijos Fed eracijos tarybos Konstituc inės teisės, teis ėtvarkos ir pilie tinės visuomenės komiteto pirmuoju vicepirmininku dirbantis B. Šp igelis yra ir Pasa ulinės rusakalbės ž y di jos kongre so prez identas, akcijomis valdantis farm acijos konce rną „Bi otek“. Vienu žodžiu, pakankamai įtakingas R usijo s politiko s ir verslo atstovas, kurio šeimos pajamos sudaro apie 130 mln. rublių.

  8. conspiracy III:

    Priedanga sov ietiniams nusik altimams
    „Žinoma, kad taip. Pati organizacija P NB atsirado R usijos valdžios stru ktūrų iniciatyva, aktyviai palaikant ir finansuo jant. Vėliau buvo rasti taria mai neprikla usomi finansuotojai, tokie kaip B. Špi gelis, – teigė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Arvydas Anu šauskas, klausiamas, ar Lietu vos ins titucijos pakankamai gerai susipažinusios su P NB veikla. – Šią orga nizaciją siekiama inte rnacionalizuoti, įtraukiant krašt utinių kairi ųjų veikėjus iš įvairių šalių, tokius kaip Pale ckis.“

    Pasak A. Anu šausko, yra akivaizdu, kad didelę savo aktyvumo dalį P B N nukreipia prieš Ba ltijos valstybes. „Iš jų veiklos susidaro įspūdis, kad kokios nors neo na cizmo problemos būdingos tik šioms vals tybėms. Manau, kad toks iškrei ptas požiūris yra formuoj amas sąmoningai, siekiant di skredituoti Baltijos valstybes, kurios pilnavertės ES narės, – teigė A. Anu šauskas. – Tokiu veikimo modeliu siekiama Baltijo s valstybes priversti kore guoti savo požiūrį į pr aeitį, ir pirmiausia – į sovi eti nius nusikal timus.“
    Neatmestina galimybė, kad būtent per B. Šp ig elio ar jo šeim os valdomą verslą yra finans uojamas PN B tinklas įvairiose šalyse. O gal ir apmokamos A. Pa leckiui Lie tuvos teism ų skiriamos ba udos?
    „Kartais kyla įtarimų, kad dalis į tos organiza cijos veiklą įtrauktų žm onių yra menkai informuoti apie tik ruosius jos iniciator ių tikslus. Pavyz džiui, daug Lietuvą disk red ituojančios informa cijos skelbiama angl ų kalba, tačiau dažnai ta „inform acija“ yra laužta iš piršto, hip ertr ofuojama, klasto jama, – tvirtino A. Anu šauskas. – Nesutikčiau, kad Lietuva ner eaguoja į tos dez info rmacijos skleidimą. Reaguojama savaip – konkrečiu darbu. Žinoma, nėra prasmės reaguoti į kaskart bandomas primesti pseudo infor macines temas. Tačiau mes turime savų temų – žal os Lietuvos pilieč iams atlyginimo tema, į kurią Ru sijoje reagu ojama labai ska us mingai.“

  9. urlaganizmas ar:

    LRT-istiniai nelygumai,
    – urlaganizmas ar??

    + –
    Urlaganas – tai asmuo, netoleruojantis jokių subkultūrų. Jų manymu, visi turi būti lygūs.
    http://zodynas.kriu.lt/zodis/urlaganas

    🙂 įdomu, V.Savukynas, Bumblauskas, Kelmickaitė
    TIKROJI TV Lietuva..
    kiek tai tęsis.
    pažūrim, ką Valdelis “nusimbolins” šįvakar?

  10. Ačiū:

    Ačiū už nuostabų straipsnį!
    Be galo gerbiu šį išmintingą ir įžvalgų žmogų!
    Kaip norėtųsi kasdien perskaityti bent po vieną tokio lygio straipsnį… Mąstytojai, netylėkite!

  11. Lina:

    Taiklūs ir reikalingi pastebėjimai.

  12. copy:

    2008 m. baigė Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetą.
    1995 m. savaitraščio „Sargyba“ korespondentas. 1995–1998 m. Vyriausybės kanceliarijos konsultantas spaudos reikalams. 1998–1999 m. “Vilsat” ir „11 kanalas“ redaktorius, programų direktoriaus pavaduotojas.
    1999–2000 m. Teismų departamento atstovas spaudai.
    2001–2006 m. Teisingumo ministerijos Viešųjų ryšių tarnybos darbuotojas ir vadovas.
    2001–2008 m. Vilniaus TV laidų „Teisė. Arčiau žmogaus“, „Dviguba tiesa“ vedėjas. 2002–2010 m. . 2006–2010 m. Žinių radijo laidos „Žiniasklaidos anatomija“ vedėjas.
    Nuo 2003 m. Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas, o nuo 2008 m. LRT tarybos narys ir pirmininkas.[1]

    Taigi, jau dešimt metų turime niekieno nerenkamos KETVIRTOSIOS VALDŽIOS VADOVĄ, KURIS MATOMAI TEBEPALAIKO GLAUDŽIUS SANTYKIUS SU TEISĖSAUGA.

    Jis taip pat yra Sakalo įkurto ir psichiatro D.Pūro vadovaujamo “Homo teisių instituto tarybos narys. O Pūro proteže Linas Slušnys taip pat neatsitiktinai matomai paskirtas vadovauti Žurnalistikos etikos komisijai. Tas pats Slušnys, kuris prisipažino sugalvojęs Venskienės mergaitės paėmimo strategiją su Meliano antiteroristinės kuopos pagalba.

    Tiesa ir tai, kad Žurnalistikos etikos komisijai tirti buvo atiduotas ir ką tik žuvusio teatro kritiko Valdo Gedgaudo straipsnis “Literatūroje ir mene”. Nusikaltimo sudieties visgi komisija neaptiko ir į teismą poeto nepadavė. Bet gal toks sprendimas nepatiko Neokairė95 atstovams? konkrečiai V.Gedgaudą apskundusiam Karoliui Klimkai? O gal strtaipsnis papiktino “mažumas” ir taip, kad įvyko susidorojimas? Linčo teismas? Ką apie tai pasakytų ponas Radzevičius? Tai kur kas aktualesnis reikalas, nei kažkokios tai savivaldybės laikraštuko konkurencija su duonos valgytojais iš paskalų apie blogus savivaldybių darbus.
    Kodėl “Litmenis” tarsi specialiai provokacijai laikė Gedgaudo straipsnį nuo lapkričio mėnesio kone iki pat jo neaiškios mirties velykų išvakarėse, o per tą laiką buvo pakeisti jį palaikantys komentarai į jį puolančius, nors priėjimas komentarų rašymui buvo jau užblokuotas nuo gruodžio? Kas per sąmokslas buvo vykdomas prieš šį žmogų? Kas per korupcija mūsų žiniasklaidoje?

  13. copy:

    kuom toks ypatingas dainius Radzevičius, kad jau 10 metų kaip jis valdo KETVIRTĄJĄ LIETUVOS LALDŽIĄ – žiniasklaidą?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *