Sekmadienio sakmė. Apė sodą ir tris sūnus (14)

Sodas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Sodas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Gyveno kitąsyk žmogus gaspadorius. Jis turėjo tris sūnus. Susiedijoj jų gyveno kits gaspadorius labai turtingas ir turėjo labai didelį sodą. Tas sodas buvo kaip giria, nė galo, nė krašto neužmatyt, o vaisiai tai visoki šakas laužė. Pavydėdams šits anam, kad ans turi tokį didelį sodą, jis – netur, sako jis savo sūnam:
– Aikit in žmonis pasimokyt sodą sodyt. Aš norėčia geresnį sodą pasodyt kaip mano kaimyno. Ir teip jum insakau: katras pargabęsit geriausių vaisių ir geriausią pasodysit ir katro geriausia augs, tai tam pavesiu namus.

Išėjo du sūnūs ieškot in svietą kur navatnų vaisių ir sodinimų. Kur jie tik neina, tai vis teip kaip pas juos. Ale nukeliau už marių. Ten kur jie tik žiūri, vis navatni medžiai ir sodai vynmedžių. Pamatė soduos žmones dirbančius: vieni sodina, kiti kasa, kiti vandeniu lieja. Atėję žmoniškai pasveikino, sako:
– Atėjom pas jus pasimokytie, kaip sodus sodyt.

Tie juos pamokino ir davė visokių vaisių šaknelių pasodyt sodam. Tie broliai pajėmė tais šakneles ir sugrįžo namo.

O trečias sūnus niekur nėjo in svetimą žemę mokytis, ale nuvėjo pas savo kaimyną, tą sodaunyką, mokytis. Išsimokino pas jį, ir ans jam davė tūkstantį šaknelių iš savo sodo, o kad vieną pasodyt, tai šimtas išdygdavo.

Pasodino vyriausias brolis vynmedžių šakneles – nieks neužaug. Pasodino antrasis – ir nieks neišaugo. Pasodino jauniausias savo jaunas šakneles – išdygo ir išaugo šimtariokiai. Pasidarė sodas teip kaip rojus, kvietkų visokių pilnas, o jau visokių vaisių – be galo, be krašto. Tėvas, matydamas, kad jauniausias tokį sodą susodino, pavedė jam namus. O jis sau, vedęs pačią, dailiai gyveno.

(No Buršveigerio užrašė Vincas Basanavičius Ožkabaliuose 1905m. Iš „Ožkabalių pasakos ir sakmės“ [surinko Jonas Basanavičius] 8 tomas, Vilnius, 2001 m.)

Geresnės algos į Airiją, protingesnių mokytojų į Kembridžą, visažinių patarėjų iš Briuselio, dvasingumo iš Indijos, mandresnio žodžio iš svetimkalbės, margesnio rūbo iš už marių… Baigiame užmiršti savo Tėvų sakmių išmintį, apleidome Tėvų žemes piktžolėmis, užteršėme Jų ištarmes svetimšaknėmis.

Dievai mums davė Tėvynę, patikėjo mums šiuos namus, kad paverstumėme juos žydinčiais sodais. Jei būtų buvę Jų kiti lūkesčiai, būtų buvusi ir kita valia, kita žemė ir kitos šaknys.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Skaitiniai, Visi įrašai, Žodžiai sielai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: