Šurmuliavo Vilniaus centras. Su Noberta susitikome prie linksmai apmegztų medelių Vinco Kudirkos aikštėje. Gedimino prospekto palapinėse garavo ryžiai su daržovėmis ir mėsa, čirškėjo šašlykai, dailininkai, stikliai ir kalviai nesvetingai žvelgė į praeinančius, bet nieko neperkančius žmones. Sėkmingai prekiavo aludariai, stebuklingų kremų pardavėjai, prospektas skambėjo ir bumbsėjo. Fokusininkas gesino žioplių cigaretes kažkur jas pradangindamas; bernaitis žirklėmis trumpino virves, kurių viena vis tiek būdavo ilgesnė:
– Kaip tu kerpi? Žiūrėk, virvės turi būti vienodos. Tu nukirpai, o vis tiek viena virvė ilgesnė…
– Einam, nemėgstu fokusų, – timptelėjo už rankovės Noberta.
Sėdėdamos ant palangės pagalvėlių tylios Totorių gatvės sulčių bare gėrėme šviežias „Rudens šilko“ sultis; kavinėje skanavom truputį brendžio su vyšnių pyragu, Pilies gatvėje čepsėdamos tirpdėm ledus… Grįžtant į Katedros aikštę užkliuvau už atsiknojusios grindinio trinkelės ir… jau gulėjau vidury gatvės. Iš abiejų pusių sustojo mašinos… Kažkas suriko: „Jėzus Marija!“ Kažkas angliškai mane guodė ir kėlė. Noberta aimanavo. Plaštaka, krumpliai ir pirštai priminė rausvai mėlyną bandelę. Skaudėjo visą kūną.
…Guliu lovoje. Namuose. Skaitau 1904 m. Aleksandro Brucknerio parašytą veikalą „Starożytna Litwa“ ir gailiu vargšų senųjų prūsų, jotvingių, latvių. Na, o lietuviai… „Šiandien lietuvis ir latvis išsaugojo charakterį ir kalbą, bet pametė supratimą senojo tikėjimo, išskyrus kelis mažai reikšmingus vardus ir papročius, kaip atminimą senos praeities.“ Taip užbaigė knygą ponas Aleksandras. Taigi, taigi. Nors neišvengta daugybės klaidų, joje garbingai pripažinta, kad mokslininkai nepajėgūs išnagrinėti ir išaiškinti mus pasiekusių baltų religijos duomenų. Sovijaus vardo aiškinimai bevaisiai, „dievų Andajaus ir Nonadajaus etimologija iki šiol neaiški (litewski andaj i in. analizie językowej wcale się nie poddają)“ ir t. t. Prasti ir keisti tie baltai. Gražu, kad lenkams (A.Brukneriui (A. Brückner), Antoniui Mierzinskiui (A.Mierzyński), Henrikui Lovmianskiui (Henryk Łowmiański), J. Povierskiui (J. Powierski) ir kt.) išvis buvo įdomūs kaimynai. Turėdami įvairiausių tikslų, jie domėjosi mitologine baltų tematika, analizavo kai kuriuos faktus, duomenis ir sampratas. Apmaudu, kad dabar lietuvių kalbininkams, mitologams ir kitiems tyrinėtojams nebeįdomios Sovijaus, Andajaus etimologijos, o į Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio pasakytus esą nesuprantamus priesaikos žodžius įstengiama sureaguoti gana primityviai: „Kažką paburbėjo ir tiek…“
Minėtojo veikalo 82 puslapyje aprašoma 1351 m. rugpjūčio 15 d. Kęstučio priesaika ir jaučio aukojimas, kai susivieniję Vengrijos ir Lenkijos karaliai su kariaunomis žygiavo prieš Lietuvą. A. Bruckneris, cituodamas A. Mierzinskį, kuris rėmęsis vokiečių ir vengrų šaltiniais, rašė: „Kęstutis pažada apsikrikštyti ir sudaryti sąjungą su Lenkija ir Vengrija, o už tai gausiąs karūną, būtų grąžintos kryžiuočių užimtos žemės bei būtų saugomi nuo kryžiuočių ir [Kęstutis] prisiekė taip: laukuose (kažkur Volynėje), prieš vengrų karaliaus Liudviko palapinę, kur buvo išrikiuota kariuomenė, atvedė žalą jautį, pargriovė jį ir pririšo prie dviejų stulpų; „lietuvišku“ peiliu Kęstutis dūrė į pagrindinę arteriją; gausiai ištryško kraujas, tai buvo geras ženklas; tuo krauju jis ir kiti lietuviai išsitepė veidą ir rankas, šaukdami lietuviškai: „Į raguotį pažvelk, mūsų Viešpatie, ir į mus.“ Taip prisišaukus dievų dėmesį, Kęstutis liepė nukirsti galvą ir tris kartus jis ir kiti lietuviai praėjo tarp galvos ir kūno – tegul jie taip braidys kraujuose, jeigu priesaikos nesilaikys – tačiau, nepaisant iškilmingos priesaikos, tamsią naktį Kęstutis ir lietuviai iš Liudviko stovyklos pabėgo.“
Ši Kęstučio priesaika įrašyta Dubnicos kronikoje. Alvydas Nikžentaitis mano „Dubnicos kronikos autorių buvus vengrą“ (Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai I, V., 1996, p. 401–402). Kronikoje buvo užrašyta, kad lietuviškai šaukdami (clamentes Lithwanice): „Rogachina roznenachy gospanany.“ Tai reiškia: „Dieve, dėl mūsų ir mūsų sielų pažvelk į raguotį. Šiandien įvykdoma mūsų žadėtoji sutartis“ ir t. t. (vertė Dalia Dilytė). Kitoje minėto leidinio pastraipoje A. Nikžentaitis parašė, kad „Kęstučio priesaikos žodžiai ligi šiol neiššifruoti“.
Minėtų „Baltų religijos ir mitologijos šaltinių“ pirmojoje dalyje (p. 406) 1351 m. Bažnyčios istorijoje arba Kronikoje apie tą pačią priesaiką parašyta: „…žengdamas tarp jaučio galvos ir kūno, prisiekė, kad taip teatsitinka jam, jei nesilaikysiąs pažadėto. […] Man šitai papasakojo ten dalyvavęs karys, vardu de Sternegge“ (vertė Dalia Dilytė).
Lenkai ir vengrai vėliau kaltino Lietuvos didįjį kunigaikštį Kęstutį, kad jis sulaužė priesaiką ir pabėgo.
Ir man lovoje kiūtant staiga pasidarė labai linksma. Akivaizdi tiesa, kad jokios priesaikos Kęstutis nesulaužė – ką jis tada pasakė arba ką prisiekė, tą ir padarė. Tai vengrų karalius turbūt norėjo apmulkinti Kęstutį, o jis prie Liudviko palapinės pasakė tik kelis žodžius: „Rogachina roznenachy gospanany.“ Jis prašneko ne lietuviškai, o Lietuvoje vartota kanceliarine senąja slavų kalba, sakykim, savaip „žemaičiuodamas“… Užrašytą pasakymą truputį pakoregavus būtų galima šifruoti taip:
Rogachina rozne nachy gospanany = Raguotasis išskiria (ar išskirs) mūsų valdovus (arba viešpačius).
Taip prisiekęs Kęstutis turbūt ramiai šypsojosi į ūsą bendražygių būryje, nes jie visi žinojo, kad taip buvo padarytas svarbus sprendimas – žemę užklojus Žolinės prietemai buvo būtina palikti vengrų karalių Liudviką su kariauna ir joti iš Volynės su saviškiais namo.
Vengrų ir lenkų kariūnai, stebėję kruviną pagonių aukojimą ir išgirdę didžiojo kunigaikščio žodžius, turbūt ilgai apie tai kalbėjo ir, kaip užrašyta šaltiniuose, įvairiausiai vartaliojo tuos Kęstučio žodžius bei vylėsi gavę tai, ko norėjo. Ryte atsibudę lenkai ir vengrai nebežygiavo plėšti Lietuvos, o Kęstutis su jo priesaiką puikiausiai supratusia kariuomene laimingai grįžo namo. Štai ir pasaka baigta.
Kas Kęstučio priesaiką iššifruos geriau? Tikiuosi ir laukiu.
Teorija, kad Kęstutis kalbėjo rusiškai ganėtinai sena, bet: 1) neaišku, kodėl jis būtų turėjęs kalbėti rusiškai; 2) yra dešimtys lietuviškų perskaitymų, kurie skamba nepalyginamai geriau. Paskutinį (ir manding labai prasmingą) yra pateikusi mokytoja Stanislava Riškutė-Stripinienė iš Platelių (tekstas Vorutoje ir čia http://forum.istorija.net/forums/thread-view.asp?tid=5159&mid=92779#M92779). Beje, forume mes prie tos priesaikos grįžtame nuolat, tad autorei nereikėtų graudenti, neva “niekas nesidomi”.
Gerbiama Inga,
Čia, kaip tam senam anekdote apie dvi išeitis, man šviečiasi du galimi atvejai:
1) turint minty, kad lietuviai gana rambūs, tai šiuolaikinių tautiečių elgseną būtų galima projektuoti ir mūsų protėviams. T.y., žinant, kad būry lietuvių atsiradus nors vienam svetimtaučiui, pereinama prie jam suprantamos kalbos (o dažni atvejai, kad ir nesuprantamos, bet rusų!), galima manyti, kad Kęstutis, norėdamas pamaloninti vengrus ir vokiečius, kaip išmanydamas pabandė prisiekti “po prostu”.
2)Visiškai priešinga situacija, jei Kęstutis teisingai prisiekti nenorėjo. Be abejo, jis suprato, kad tarp visokių svetimšalių gali pasitaikyti ir slavų kalbas (net ir lietuvišką tų laikų “prastos kalbos” variantą) suprantančių. Todėl jis turėjo “prisiekti” tik lietuviškai!
Belieka smulkmena: išsiaiškinti ar priesaika buvo teisinga, ar kreiva. Tuomet kalba iškart paaiškės 🙂
kad bulgaru kalba tada buvo tarptautine todel ir Kestutis ja tikrai mokejo, todel ir galejo slavams ja pasakyti ta prisiekima
Skaičiau ir aptarimus, bet sutikite, kad šis vertimas tikrai geras… Kam versti sudėtingai, jei galima paprastai…
Nors ir kakakaip šiandieniniams kryžiais ant kaktų smaguriaujantiems krikščioniams nemalonu girdėti, tačiau labai sveika:
“Ragaiti, norus nenaudingus panaikink” – ir tik.
Jokios ten kakažkokios priesaikos Kęstutis nesulaužė, nes jos nedavė: šie žodžiai yra malda-prašymas panaikinti net ne pažadą krikštytis.
Tai iš tiesų puikus mūsų garbingos istorijos įvykis. Kęstutis kryžininkų akivaizdoje subtiliai iš jų pasišaipė, o jie po šiai dienai to nesupranta. Malonu.
Nebūk naivus, šiandieninis provatikaninis ordino PAVELDAS viską puikiausiai supranta ir, nepaisant Kęstučio ir kitų linkėjimų eit po Perkūnais, ir toliau, įjungus durnių, nuožmiai klastauja.
Apie tai savo įžvalgose panašiai paaiškina Vaclovas Mikailionis ir šaunus Pagonių draugas tarologas Leopoldas Malinauskas. Būtent, po Žemaitijos krikšto 600 metų jubetliejaus minėjimo šią vasarą, krikščionys susivienys ir taps ypatingai nuožmūs dar kartą siekyje – provatikaninio žydų karaliaus įvaizdyje nukrikščioninti Lietuvą.
Ženkle, Tavo siekiai sutvarkyti bent Marvelės piliakalnį ir kapinyne karės kapavietę – neįtikėtinai pagarbūs.
Ne nukrikščioninti Lietuvą o nupagoninti 0,02 o gal 0,000002 proc. arba 1+ V.R
Zalieska – itin retavardiškas ir ypatingai krikščioniškas įsivardijimas, visa laimė. O tai būtų kažkokių istoriškai nedamuštų fanaberinių zalieskų tauta.
Zalieskos tai čia tie, kurie gyvena už miško, arba galimai jau išėję iš miško… 😉
Puiku. Fantastika. Manau, kad teisingai iššifruotas sakinys. Ko verti institutai, kai juose sėdi kvailiai?
Gerai būtų, jei kas išverstų šį straipsnį.
http://www.uwazamrze.pl/artykul/976946.html
Atrodo, kad autorė Kęstučio priesaikos tekstą suskirstė į žodžius taip, kad jie būtų panašūs į Lietuvoje vartotos kanceliarinės senosios slavų kalbos žodžius, ir atitinkamai ją perskaitė. Tuo tarsi patvirtindama I.Baranauskienės minimos teorijos, kad Kęstutis kalbėjo rusiškai, pagrįstumą.
I.Baranauskienė tuo abejoja ir nurodo, kad paskutinį prasmingą perskaitymą yra pateikusi mokytoja Stanislava Riškutė-Stripinienė iš Platelių (tekstas Vorutoje). Iš to pasakymo galima suprasti, kad mokytoja Kęstučio priesaiką perskaitė suskirsčiusi ją į neslaviškus žodžius. Tuomet būtų pagrindas teoriją, kad Kęstutis kalbėjo rusiškai, paneigti. Tas yra įdomu visuomenei. Todėl reikalinga turėti galimybę palyginti mokytojos atliktą priesaikos teksto suskirstymą su šios publikacijos autorės suskirstymu, tačiau I. Baranauskienė pilnesnių Vorutos duomenų nenurodė (net – metų), tad nėra pagal ką Vorutoje ieškoti, o pagal jos komentre nurodytą internetinį adresą mokytojos teksto kaip ir nėra.
Gal nebūtų vargo I.Branauskienei papildyti Vorutos, kurioje yra minėta mokytojos publikacija, duomenis.
arba galima traktuoti “ragai zino kita nakty jos pas namu”
ir net labai tam pritariu
ragai zina katru nakty josima namu – pasakyta dzukuojant
arba – ragai zina situ nakty josima namu
ragai zino roznu nakti jos pas namus
Metas ir mokslui, ši tema “Aušrinės” bendražygių – lietuvių studentų Maskvoje susibūrusių,
jau seniai seniai pernagrinėta. Stasio Naginsko fondo rankraščiai.
Žr. http://senas.lnb.lt/lnb/selectPage.do?docLocator=71C26013AA3711DDB953746164617373&inlanguage=lt
reik sukelt juos i interneta, nes kitaip ir liks uzmarstyje
rusena sau, laukia (kaip ir Rusnės šventųjų ugnų liepsnelės ….rusenančios)
kada, kas ir kaip į grįžtamas prūsų erdves (nuo Potsdamo-1945) galės ir kviest,
ir ..įsileist; ir nuo tos pat, ir iki, ir iš už Maskvos; 1351 m. istorija dar labai labai jauna
atsigaus ir Ramintos girių, – Rusnės kaimyniškosios šventvietės erdvės
…Lietuvių kalbos, literatūros ir Lietuvos istorijos tyrinėjimai (1915?-1953). Mokslinio pobūdžio studijos apie Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino tėvą Pukuverą (1939?-1941), 1351 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio priesaikos tekstą…
:)(patingusiems atsiverst)
del rusas ir rusenti, net angliu kalboje aptinkamas zodis roast (skrudinti), tad ir rusalkos ir rusne ir ruse yra turbut su sventaja ugnimi susijusios…arba su letai tekanciu vandeniu
roast tariasi raust, kaip raudonuoti ar rausti zeme
Galėčiau pateikti savo Kęstučio priesaikos prasmę tik nežinau kam. lyvis