A. Radušytė. Ro­ga­chi­na, ar­ba Ką iš tik­rų­jų pa­sa­kė Kęs­tu­tis? (24)

Jautis ir kardas. Autorės piešinys

Jautis ir kardas. Autorės piešinys

Šur­mu­lia­vo Vil­niaus cen­tras. Su No­ber­ta su­si­ti­ko­me prie links­mai ap­megz­tų me­de­lių Vin­co Ku­dir­kos aikš­tė­je. Ge­di­mi­no pro­spek­to pa­la­pi­nė­se ga­ra­vo ry­žiai su dar­žo­vė­mis ir mė­sa, čirš­kė­jo šaš­ly­kai, dai­li­nin­kai, stik­liai ir kal­viai ne­sve­tin­gai žvel­gė į pra­ei­nan­čius, bet nie­ko ne­per­kan­čius žmo­nes. Sėk­min­gai pre­kia­vo alu­da­riai, ste­buk­lin­gų kre­mų par­da­vė­jai, pro­spek­tas skam­bė­jo ir bumb­sė­jo. Fo­ku­si­nin­kas ge­si­no žiop­lių ci­ga­re­tes kaž­kur jas pra­dan­gin­da­mas; ber­nai­tis žir­klė­mis trum­pi­no vir­ves, ku­rių vie­na vis tiek bū­da­vo il­ges­nė:

– Kaip tu ker­pi? Žiū­rėk, vir­vės tu­ri bū­ti vie­no­dos. Tu nu­kir­pai, o vis tiek vie­na vir­vė il­ges­nė…

– Ei­nam, ne­mėgs­tu fo­ku­sų, – timp­te­lė­jo už ran­ko­vės No­ber­ta.

Sė­dė­da­mos ant pa­lan­gės pa­gal­vė­lių ty­lios To­to­rių gat­vės sul­čių ba­re gė­rė­me švie­žias „Ru­dens šil­ko“ sul­tis; ka­vi­nė­je ska­na­vom tru­pu­tį bren­džio su vyš­nių py­ra­gu, Pi­lies gat­vė­je čep­sė­da­mos tirp­dėm le­dus… Grįž­tant į Ka­ted­ros aikš­tę už­kliu­vau už at­si­kno­ju­sios grin­di­nio trin­ke­lės ir… jau gu­lė­jau vi­du­ry gat­vės. Iš abie­jų pu­sių su­sto­jo ma­ši­nos… Kaž­kas su­ri­ko: „Jė­zus Ma­ri­ja!“ Kaž­kas an­gliš­kai ma­ne guo­dė ir kė­lė. No­ber­ta ai­ma­na­vo. Plaš­ta­ka, krum­pliai ir pirš­tai pri­mi­nė raus­vai mė­ly­ną ban­de­lę. Skau­dė­jo vi­są kū­ną.

…Gu­liu lo­vo­je. Na­muo­se. Skai­tau 1904 m. Alek­san­dro Bruckne­rio pa­ra­šy­tą vei­ka­lą „Sta­rożyt­na Lit­wa“ ir gai­liu varg­šų se­nų­jų prū­sų, jot­vin­gių, lat­vių. Na, o lie­tu­viai… „Šian­dien lie­tu­vis ir lat­vis iš­sau­go­jo cha­rak­te­rį ir kal­bą, bet pa­me­tė su­pra­ti­mą se­no­jo ti­kė­ji­mo, iš­sky­rus ke­lis ma­žai reikš­min­gus var­dus ir pa­pro­čius, kaip at­mi­ni­mą se­nos pra­ei­ties.“ Taip už­bai­gė kny­gą po­nas Alek­san­dras. Tai­gi, tai­gi. Nors neišvengta dau­gy­bės klai­dų, jo­je gar­bin­gai pri­pa­žin­ta, kad moks­li­nin­kai ne­pa­jė­gūs iš­nag­ri­nė­ti ir iš­aiš­kin­ti mus pa­sie­ku­sių bal­tų re­li­gi­jos duo­me­nų. So­vi­jaus var­do aiš­ki­ni­mai be­vai­siai, „die­vų An­da­jaus ir No­na­da­jaus eti­mo­lo­gi­ja iki šiol ne­aiš­ki (li­tew­ski an­daj i in. ana­li­zie ję­zy­ko­wej wca­le się nie po­dda­ją)“ ir t. t. Pras­ti ir keis­ti tie bal­tai. Gra­žu, kad len­kams (A.Brukneriui (A. Brückne­r), Antoniui Mierzinskiui (A.Mier­zyńs­ki), Hen­ri­kui Lovmianskiui (Henryk Łowmiański), J. Po­viers­kiui (J. Po­wiers­ki) ir kt.) iš­vis bu­vo įdo­mūs kai­my­nai. Tu­rė­da­mi įvai­riau­sių tiks­lų, jie do­mė­jo­si mi­to­lo­gi­ne bal­tų te­ma­ti­ka, ana­li­za­vo kai ku­riuos fak­tus, duo­me­nis ir sam­pra­tas. Ap­mau­du, kad da­bar lie­tu­vių kal­bi­nin­kams, mi­to­lo­gams ir ki­tiems ty­ri­nė­to­jams ne­be­įdo­mios So­vi­jaus, An­da­jaus eti­mo­lo­gi­jos, o į Lie­tu­vos di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Kęs­tu­čio pa­sa­ky­tus esą ne­su­pran­ta­mus prie­sai­kos žo­džius įsten­gia­ma su­re­a­guo­ti ga­na pri­mi­ty­viai: „Kaž­ką pa­bur­bė­jo ir tiek…“

Mi­nė­to­jo vei­ka­lo 82 pus­la­py­je ap­ra­šo­ma 1351 m. rug­pjū­čio 15 d. Kęs­tu­čio prie­sai­ka ir jau­čio au­ko­ji­mas, kai su­si­vie­ni­ję Veng­ri­jos ir Len­ki­jos ka­ra­liai su ka­riau­no­mis žy­gia­vo prieš Lie­tu­vą. A. Bruckne­ris, ci­tuo­da­mas A. Mier­zins­kį, ku­ris rė­mę­sis vo­kie­čių ir veng­rų šal­ti­niais, ra­šė: „Kęs­tu­tis pa­ža­da ap­si­krikš­ty­ti ir su­da­ry­ti są­jun­gą su Len­ki­ja ir Veng­ri­ja, o už tai gau­si­ąs ka­rū­ną, bū­tų grą­žin­tos kry­žiuo­čių už­im­tos že­mės bei bū­tų sau­go­mi nuo kry­žiuo­čių ir [Kęs­tu­tis] pri­sie­kė taip: lau­kuo­se (kaž­kur Vo­ly­nė­je), prieš veng­rų ka­ra­liaus Liud­vi­ko pa­la­pi­nę, kur bu­vo iš­ri­kiuo­ta ka­riuo­me­nė, at­ve­dė ža­lą jau­tį, par­grio­vė jį ir pri­ri­šo prie dvie­jų stul­pų; „lie­tu­viš­ku“ pei­liu Kęs­tu­tis dū­rė į pa­grin­di­nę ar­te­ri­ją; gau­siai iš­tryš­ko krau­jas, tai bu­vo ge­ras žen­klas; tuo krau­ju jis ir ki­ti lie­tu­viai iš­si­te­pė vei­dą ir ran­kas, šauk­da­mi lie­tu­viš­kai: „Į ra­guo­tį pa­žvelk, mū­sų Vieš­pa­tie, ir į mus.“ Taip pri­si­šau­kus die­vų dė­me­sį, Kęs­tu­tis lie­pė nu­kirs­ti gal­vą ir tris kar­tus jis ir ki­ti lie­tu­viai pra­ėjo tarp gal­vos ir kū­no – te­gul jie taip brai­dys krau­juo­se, jei­gu prie­sai­kos ne­si­lai­kys – ta­čiau, ne­paisant iš­kil­min­gos prie­sai­kos, tam­sią nak­tį Kęs­tu­tis ir lie­tu­viai iš Liud­vi­ko sto­vyk­los pa­bė­go.“

Ši Kęs­tu­čio prie­sai­ka įra­šy­ta Dub­ni­cos kro­ni­ko­je. Al­vy­das Nik­žen­tai­tis ma­no „Dub­ni­cos kro­ni­kos au­to­rių bu­vus veng­rą“ (Bal­tų re­li­gi­jos ir mi­to­lo­gi­jos šal­ti­niai I, V., 1996, p. 401–402). Kro­ni­ko­je bu­vo už­ra­šy­ta, kad lie­tu­viš­kai šauk­da­mi (cla­men­tes Lit­hwa­ni­ce): „Ro­ga­chi­na roz­ne­na­chy gos­pa­na­ny.“ Tai reiš­kia: „Die­ve, dėl mū­sų ir mū­sų sie­lų pa­žvelk į ra­guo­tį. Šian­dien įvyk­do­ma mū­sų ža­dė­to­ji su­tar­tis“ ir t. t. (ver­tė Da­lia Di­ly­tė). Ki­to­je mi­nė­to lei­di­nio pa­strai­po­je A. Nik­žen­tai­tis pa­ra­šė, kad „Kęs­tu­čio prie­sai­kos žo­džiai li­gi šiol ne­iš­šif­ruo­ti“.

Mi­nė­tų „Bal­tų re­li­gi­jos ir mi­to­lo­gi­jos šal­ti­nių“ pir­mo­jo­je da­ly­je (p. 406) 1351 m. Baž­ny­čios is­to­ri­jo­je ar­ba Kro­ni­ko­je apie tą pa­čią prie­sai­ką pa­ra­šy­ta: „…ženg­da­mas tarp jau­čio gal­vos ir kū­no, pri­sie­kė, kad taip te­at­si­tin­ka jam, jei ne­si­lai­ky­si­ąs pa­ža­dė­to. […] Man ši­tai pa­pa­sa­ko­jo ten da­ly­va­vęs ka­rys, var­du de Ster­neg­ge“ (ver­tė Da­lia Di­ly­tė).

Len­kai ir veng­rai vė­liau kal­ti­no Lie­tu­vos di­dį­jį ku­ni­gaikš­tį Kęs­tu­tį, kad jis su­lau­žė prie­sai­ką ir pa­bė­go.

Ir man lo­vo­je kiū­tant stai­ga pa­si­da­rė la­bai links­ma. Aki­vaiz­di tie­sa, kad jo­kios prie­sai­kos Kęs­tu­tis ne­su­lau­žė – ką jis ta­da pa­sa­kė ar­ba ką pri­sie­kė, tą ir pa­da­rė. Tai veng­rų ka­ra­lius tur­būt no­rė­jo ap­mul­kin­ti Kęs­tu­tį, o jis prie Liud­vi­ko pa­la­pi­nės pa­sa­kė tik ke­lis žo­džius: „Ro­ga­chi­na roz­ne­na­chy gos­pa­na­ny.“ Jis pra­šne­ko ne lie­tu­viš­kai, o Lie­tu­vo­je var­to­ta kan­ce­lia­ri­ne se­ną­ja sla­vų kal­ba, sa­ky­kim, sa­vaip „že­mai­čiuo­da­mas“… Už­ra­šy­tą pa­sa­ky­mą tru­pu­tį pa­ko­re­ga­vus bū­tų ga­li­ma šif­ruo­ti taip:

Ro­ga­chi­na roz­ne na­chy gos­pa­na­ny = Ra­guo­ta­sis iš­ski­ria (ar iš­skirs) mū­sų val­do­vus (ar­ba vieš­pa­čius).

Taip pri­sie­kęs Kęs­tu­tis tur­būt ra­miai šyp­so­jo­si į ūsą ben­dra­žy­gių bū­ry­je, nes jie vi­si ži­no­jo, kad taip bu­vo pa­da­ry­tas svar­bus spren­di­mas – že­mę už­klo­jus Žo­li­nės prie­te­mai bu­vo bū­ti­na pa­lik­ti veng­rų ka­ra­lių Liud­vi­ką su ka­riau­na ir jo­ti iš Vo­ly­nės su sa­viš­kiais na­mo.

Veng­rų ir len­kų ka­riū­nai, ste­bė­ję kru­vi­ną pa­go­nių au­ko­ji­mą ir iš­gir­dę di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio žo­džius, tur­būt il­gai apie tai kal­bė­jo ir, kaip už­ra­šy­ta šal­ti­niuo­se, įvai­riau­siai var­ta­lio­jo tuos Kęs­tu­čio žo­džius bei vy­lė­si ga­vę tai, ko no­rė­jo. Ry­te at­si­bu­dę len­kai ir veng­rai ne­be­žy­gia­vo plėš­ti Lie­tu­vos, o Kęs­tu­tis su jo prie­sai­ką pui­kiau­siai su­pra­tu­sia ka­riuo­me­ne lai­min­gai grį­žo na­mo. Štai ir pa­sa­ka baig­ta.

Kas Kęs­tu­čio prie­sai­ką iš­šif­ruos ge­riau? Ti­kiuo­si ir lau­kiu.

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Kultūra, Lietuvos kelias, Mes baltai, Nuomonių ratas, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

24 komentarai

  1. Inga Baranauskienė:

    Teorija, kad Kęstutis kalbėjo rusiškai ganėtinai sena, bet: 1) neaišku, kodėl jis būtų turėjęs kalbėti rusiškai; 2) yra dešimtys lietuviškų perskaitymų, kurie skamba nepalyginamai geriau. Paskutinį (ir manding labai prasmingą) yra pateikusi mokytoja Stanislava Riškutė-Stripinienė iš Platelių (tekstas Vorutoje ir čia http://forum.istorija.net/forums/thread-view.asp?tid=5159&mid=92779#M92779). Beje, forume mes prie tos priesaikos grįžtame nuolat, tad autorei nereikėtų graudenti, neva “niekas nesidomi”.

    • žiūreivis:

      Gerbiama Inga,
      Čia, kaip tam senam anekdote apie dvi išeitis, man šviečiasi du galimi atvejai:
      1) turint minty, kad lietuviai gana rambūs, tai šiuolaikinių tautiečių elgseną būtų galima projektuoti ir mūsų protėviams. T.y., žinant, kad būry lietuvių atsiradus nors vienam svetimtaučiui, pereinama prie jam suprantamos kalbos (o dažni atvejai, kad ir nesuprantamos, bet rusų!), galima manyti, kad Kęstutis, norėdamas pamaloninti vengrus ir vokiečius, kaip išmanydamas pabandė prisiekti “po prostu”.
      2)Visiškai priešinga situacija, jei Kęstutis teisingai prisiekti nenorėjo. Be abejo, jis suprato, kad tarp visokių svetimšalių gali pasitaikyti ir slavų kalbas (net ir lietuvišką tų laikų “prastos kalbos” variantą) suprantančių. Todėl jis turėjo “prisiekti” tik lietuviškai!
      Belieka smulkmena: išsiaiškinti ar priesaika buvo teisinga, ar kreiva. Tuomet kalba iškart paaiškės 🙂

    • Prusas:

      kad bulgaru kalba tada buvo tarptautine todel ir Kestutis ja tikrai mokejo, todel ir galejo slavams ja pasakyti ta prisiekima

    • Kęstutis:

      Skaičiau ir aptarimus, bet sutikite, kad šis vertimas tikrai geras… Kam versti sudėtingai, jei galima paprastai…

  2. Vilmantas Rutkauskas:

    Nors ir kakakaip šiandieniniams kryžiais ant kaktų smaguriaujantiems krikščioniams nemalonu girdėti, tačiau labai sveika:
    “Ragaiti, norus nenaudingus panaikink” – ir tik.
    Jokios ten kakažkokios priesaikos Kęstutis nesulaužė, nes jos nedavė: šie žodžiai yra malda-prašymas panaikinti net ne pažadą krikštytis.

    • Ženklas:

      Tai iš tiesų puikus mūsų garbingos istorijos įvykis. Kęstutis kryžininkų akivaizdoje subtiliai iš jų pasišaipė, o jie po šiai dienai to nesupranta. Malonu.

      • Vilmantas Rutkauskas:

        Nebūk naivus, šiandieninis provatikaninis ordino PAVELDAS viską puikiausiai supranta ir, nepaisant Kęstučio ir kitų linkėjimų eit po Perkūnais, ir toliau, įjungus durnių, nuožmiai klastauja.
        Apie tai savo įžvalgose panašiai paaiškina Vaclovas Mikailionis ir šaunus Pagonių draugas tarologas Leopoldas Malinauskas. Būtent, po Žemaitijos krikšto 600 metų jubetliejaus minėjimo šią vasarą, krikščionys susivienys ir taps ypatingai nuožmūs dar kartą siekyje – provatikaninio žydų karaliaus įvaizdyje nukrikščioninti Lietuvą.
        Ženkle, Tavo siekiai sutvarkyti bent Marvelės piliakalnį ir kapinyne karės kapavietę – neįtikėtinai pagarbūs.

  3. suomis:

    Puiku. Fantastika. Manau, kad teisingai iššifruotas sakinys. Ko verti institutai, kai juose sėdi kvailiai?

  4. > Ingai Baranauskienei:

    Atrodo, kad autorė Kęstučio priesaikos tekstą suskirstė į žodžius taip, kad jie būtų panašūs į Lietuvoje vartotos kanceliarinės senosios slavų kalbos žodžius, ir atitinkamai ją perskaitė. Tuo tarsi patvirtindama I.Baranauskienės minimos teorijos, kad Kęstutis kalbėjo rusiškai, pagrįstumą.
    I.Baranauskienė tuo abejoja ir nurodo, kad paskutinį prasmingą perskaitymą yra pateikusi mokytoja Stanislava Riškutė-Stripinienė iš Platelių (tekstas Vorutoje). Iš to pasakymo galima suprasti, kad mokytoja Kęstučio priesaiką perskaitė suskirsčiusi ją į neslaviškus žodžius. Tuomet būtų pagrindas teoriją, kad Kęstutis kalbėjo rusiškai, paneigti. Tas yra įdomu visuomenei. Todėl reikalinga turėti galimybę palyginti mokytojos atliktą priesaikos teksto suskirstymą su šios publikacijos autorės suskirstymu, tačiau I. Baranauskienė pilnesnių Vorutos duomenų nenurodė (net – metų), tad nėra pagal ką Vorutoje ieškoti, o pagal jos komentre nurodytą internetinį adresą mokytojos teksto kaip ir nėra.
    Gal nebūtų vargo I.Branauskienei papildyti Vorutos, kurioje yra minėta mokytojos publikacija, duomenis.

  5. Andrius:

    arba galima traktuoti “ragai zino kita nakty jos pas namu”

  6. Giedrius:

    Metas ir mokslui, ši tema “Aušrinės” bendražygių – lietuvių studentų Maskvoje susibūrusių,
    jau seniai seniai pernagrinėta. Stasio Naginsko fondo rankraščiai.
    Žr. http://senas.lnb.lt/lnb/selectPage.do?docLocator=71C26013AA3711DDB953746164617373&inlanguage=lt

    • Prusas:

      reik sukelt juos i interneta, nes kitaip ir liks uzmarstyje

      • rusena sau, laukia (kaip ir Rusnės šventųjų ugnų liepsnelės ….rusenančios)
        kada, kas ir kaip į grįžtamas prūsų erdves (nuo Potsdamo-1945) galės ir kviest,
        ir ..įsileist; ir nuo tos pat, ir iki, ir iš už Maskvos; 1351 m. istorija dar labai labai jauna
        atsigaus ir Ramintos girių, – Rusnės kaimyniškosios šventvietės erdvės

        …Lietuvių kalbos, literatūros ir Lietuvos istorijos tyrinėjimai (1915?-1953). Mokslinio pobūdžio studijos apie Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino tėvą Pukuverą (1939?-1941), 1351 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio priesaikos tekstą…
        :)(patingusiems atsiverst)

  7. Prusas:

    del rusas ir rusenti, net angliu kalboje aptinkamas zodis roast (skrudinti), tad ir rusalkos ir rusne ir ruse yra turbut su sventaja ugnimi susijusios…arba su letai tekanciu vandeniu

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: