A. Radušytė. Ro­ga­chi­na, ar­ba Ką iš tik­rų­jų pa­sa­kė Kęs­tu­tis? (24)

Jautis ir kardas. Autorės piešinys

Jautis ir kardas. Autorės piešinys

Šur­mu­lia­vo Vil­niaus cen­tras. Su No­ber­ta su­si­ti­ko­me prie links­mai ap­megz­tų me­de­lių Vin­co Ku­dir­kos aikš­tė­je. Ge­di­mi­no pro­spek­to pa­la­pi­nė­se ga­ra­vo ry­žiai su dar­žo­vė­mis ir mė­sa, čirš­kė­jo šaš­ly­kai, dai­li­nin­kai, stik­liai ir kal­viai ne­sve­tin­gai žvel­gė į pra­ei­nan­čius, bet nie­ko ne­per­kan­čius žmo­nes. Sėk­min­gai pre­kia­vo alu­da­riai, ste­buk­lin­gų kre­mų par­da­vė­jai, pro­spek­tas skam­bė­jo ir bumb­sė­jo. Fo­ku­si­nin­kas ge­si­no žiop­lių ci­ga­re­tes kaž­kur jas pra­dan­gin­da­mas; ber­nai­tis žir­klė­mis trum­pi­no vir­ves, ku­rių vie­na vis tiek bū­da­vo il­ges­nė:

– Kaip tu ker­pi? Žiū­rėk, vir­vės tu­ri bū­ti vie­no­dos. Tu nu­kir­pai, o vis tiek vie­na vir­vė il­ges­nė…

– Ei­nam, ne­mėgs­tu fo­ku­sų, – timp­te­lė­jo už ran­ko­vės No­ber­ta.

Sė­dė­da­mos ant pa­lan­gės pa­gal­vė­lių ty­lios To­to­rių gat­vės sul­čių ba­re gė­rė­me švie­žias „Ru­dens šil­ko“ sul­tis; ka­vi­nė­je ska­na­vom tru­pu­tį bren­džio su vyš­nių py­ra­gu, Pi­lies gat­vė­je čep­sė­da­mos tirp­dėm le­dus… Grįž­tant į Ka­ted­ros aikš­tę už­kliu­vau už at­si­kno­ju­sios grin­di­nio trin­ke­lės ir… jau gu­lė­jau vi­du­ry gat­vės. Iš abie­jų pu­sių su­sto­jo ma­ši­nos… Kaž­kas su­ri­ko: „Jė­zus Ma­ri­ja!“ Kaž­kas an­gliš­kai ma­ne guo­dė ir kė­lė. No­ber­ta ai­ma­na­vo. Plaš­ta­ka, krum­pliai ir pirš­tai pri­mi­nė raus­vai mė­ly­ną ban­de­lę. Skau­dė­jo vi­są kū­ną.

…Gu­liu lo­vo­je. Na­muo­se. Skai­tau 1904 m. Alek­san­dro Bruckne­rio pa­ra­šy­tą vei­ka­lą „Sta­rożyt­na Lit­wa“ ir gai­liu varg­šų se­nų­jų prū­sų, jot­vin­gių, lat­vių. Na, o lie­tu­viai… „Šian­dien lie­tu­vis ir lat­vis iš­sau­go­jo cha­rak­te­rį ir kal­bą, bet pa­me­tė su­pra­ti­mą se­no­jo ti­kė­ji­mo, iš­sky­rus ke­lis ma­žai reikš­min­gus var­dus ir pa­pro­čius, kaip at­mi­ni­mą se­nos pra­ei­ties.“ Taip už­bai­gė kny­gą po­nas Alek­san­dras. Tai­gi, tai­gi. Nors neišvengta dau­gy­bės klai­dų, jo­je gar­bin­gai pri­pa­žin­ta, kad moks­li­nin­kai ne­pa­jė­gūs iš­nag­ri­nė­ti ir iš­aiš­kin­ti mus pa­sie­ku­sių bal­tų re­li­gi­jos duo­me­nų. So­vi­jaus var­do aiš­ki­ni­mai be­vai­siai, „die­vų An­da­jaus ir No­na­da­jaus eti­mo­lo­gi­ja iki šiol ne­aiš­ki (li­tew­ski an­daj i in. ana­li­zie ję­zy­ko­wej wca­le się nie po­dda­ją)“ ir t. t. Pras­ti ir keis­ti tie bal­tai. Gra­žu, kad len­kams (A.Brukneriui (A. Brückne­r), Antoniui Mierzinskiui (A.Mier­zyńs­ki), Hen­ri­kui Lovmianskiui (Henryk Łowmiański), J. Po­viers­kiui (J. Po­wiers­ki) ir kt.) iš­vis bu­vo įdo­mūs kai­my­nai. Tu­rė­da­mi įvai­riau­sių tiks­lų, jie do­mė­jo­si mi­to­lo­gi­ne bal­tų te­ma­ti­ka, ana­li­za­vo kai ku­riuos fak­tus, duo­me­nis ir sam­pra­tas. Ap­mau­du, kad da­bar lie­tu­vių kal­bi­nin­kams, mi­to­lo­gams ir ki­tiems ty­ri­nė­to­jams ne­be­įdo­mios So­vi­jaus, An­da­jaus eti­mo­lo­gi­jos, o į Lie­tu­vos di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Kęs­tu­čio pa­sa­ky­tus esą ne­su­pran­ta­mus prie­sai­kos žo­džius įsten­gia­ma su­re­a­guo­ti ga­na pri­mi­ty­viai: „Kaž­ką pa­bur­bė­jo ir tiek…“

Mi­nė­to­jo vei­ka­lo 82 pus­la­py­je ap­ra­šo­ma 1351 m. rug­pjū­čio 15 d. Kęs­tu­čio prie­sai­ka ir jau­čio au­ko­ji­mas, kai su­si­vie­ni­ję Veng­ri­jos ir Len­ki­jos ka­ra­liai su ka­riau­no­mis žy­gia­vo prieš Lie­tu­vą. A. Bruckne­ris, ci­tuo­da­mas A. Mier­zins­kį, ku­ris rė­mę­sis vo­kie­čių ir veng­rų šal­ti­niais, ra­šė: „Kęs­tu­tis pa­ža­da ap­si­krikš­ty­ti ir su­da­ry­ti są­jun­gą su Len­ki­ja ir Veng­ri­ja, o už tai gau­si­ąs ka­rū­ną, bū­tų grą­žin­tos kry­žiuo­čių už­im­tos že­mės bei bū­tų sau­go­mi nuo kry­žiuo­čių ir [Kęs­tu­tis] pri­sie­kė taip: lau­kuo­se (kaž­kur Vo­ly­nė­je), prieš veng­rų ka­ra­liaus Liud­vi­ko pa­la­pi­nę, kur bu­vo iš­ri­kiuo­ta ka­riuo­me­nė, at­ve­dė ža­lą jau­tį, par­grio­vė jį ir pri­ri­šo prie dvie­jų stul­pų; „lie­tu­viš­ku“ pei­liu Kęs­tu­tis dū­rė į pa­grin­di­nę ar­te­ri­ją; gau­siai iš­tryš­ko krau­jas, tai bu­vo ge­ras žen­klas; tuo krau­ju jis ir ki­ti lie­tu­viai iš­si­te­pė vei­dą ir ran­kas, šauk­da­mi lie­tu­viš­kai: „Į ra­guo­tį pa­žvelk, mū­sų Vieš­pa­tie, ir į mus.“ Taip pri­si­šau­kus die­vų dė­me­sį, Kęs­tu­tis lie­pė nu­kirs­ti gal­vą ir tris kar­tus jis ir ki­ti lie­tu­viai pra­ėjo tarp gal­vos ir kū­no – te­gul jie taip brai­dys krau­juo­se, jei­gu prie­sai­kos ne­si­lai­kys – ta­čiau, ne­paisant iš­kil­min­gos prie­sai­kos, tam­sią nak­tį Kęs­tu­tis ir lie­tu­viai iš Liud­vi­ko sto­vyk­los pa­bė­go.“

Ši Kęs­tu­čio prie­sai­ka įra­šy­ta Dub­ni­cos kro­ni­ko­je. Al­vy­das Nik­žen­tai­tis ma­no „Dub­ni­cos kro­ni­kos au­to­rių bu­vus veng­rą“ (Bal­tų re­li­gi­jos ir mi­to­lo­gi­jos šal­ti­niai I, V., 1996, p. 401–402). Kro­ni­ko­je bu­vo už­ra­šy­ta, kad lie­tu­viš­kai šauk­da­mi (cla­men­tes Lit­hwa­ni­ce): „Ro­ga­chi­na roz­ne­na­chy gos­pa­na­ny.“ Tai reiš­kia: „Die­ve, dėl mū­sų ir mū­sų sie­lų pa­žvelk į ra­guo­tį. Šian­dien įvyk­do­ma mū­sų ža­dė­to­ji su­tar­tis“ ir t. t. (ver­tė Da­lia Di­ly­tė). Ki­to­je mi­nė­to lei­di­nio pa­strai­po­je A. Nik­žen­tai­tis pa­ra­šė, kad „Kęs­tu­čio prie­sai­kos žo­džiai li­gi šiol ne­iš­šif­ruo­ti“.

Mi­nė­tų „Bal­tų re­li­gi­jos ir mi­to­lo­gi­jos šal­ti­nių“ pir­mo­jo­je da­ly­je (p. 406) 1351 m. Baž­ny­čios is­to­ri­jo­je ar­ba Kro­ni­ko­je apie tą pa­čią prie­sai­ką pa­ra­šy­ta: „…ženg­da­mas tarp jau­čio gal­vos ir kū­no, pri­sie­kė, kad taip te­at­si­tin­ka jam, jei ne­si­lai­ky­si­ąs pa­ža­dė­to. […] Man ši­tai pa­pa­sa­ko­jo ten da­ly­va­vęs ka­rys, var­du de Ster­neg­ge“ (ver­tė Da­lia Di­ly­tė).

Len­kai ir veng­rai vė­liau kal­ti­no Lie­tu­vos di­dį­jį ku­ni­gaikš­tį Kęs­tu­tį, kad jis su­lau­žė prie­sai­ką ir pa­bė­go.

Ir man lo­vo­je kiū­tant stai­ga pa­si­da­rė la­bai links­ma. Aki­vaiz­di tie­sa, kad jo­kios prie­sai­kos Kęs­tu­tis ne­su­lau­žė – ką jis ta­da pa­sa­kė ar­ba ką pri­sie­kė, tą ir pa­da­rė. Tai veng­rų ka­ra­lius tur­būt no­rė­jo ap­mul­kin­ti Kęs­tu­tį, o jis prie Liud­vi­ko pa­la­pi­nės pa­sa­kė tik ke­lis žo­džius: „Ro­ga­chi­na roz­ne­na­chy gos­pa­na­ny.“ Jis pra­šne­ko ne lie­tu­viš­kai, o Lie­tu­vo­je var­to­ta kan­ce­lia­ri­ne se­ną­ja sla­vų kal­ba, sa­ky­kim, sa­vaip „že­mai­čiuo­da­mas“… Už­ra­šy­tą pa­sa­ky­mą tru­pu­tį pa­ko­re­ga­vus bū­tų ga­li­ma šif­ruo­ti taip:

Ro­ga­chi­na roz­ne na­chy gos­pa­na­ny = Ra­guo­ta­sis iš­ski­ria (ar iš­skirs) mū­sų val­do­vus (ar­ba vieš­pa­čius).

Taip pri­sie­kęs Kęs­tu­tis tur­būt ra­miai šyp­so­jo­si į ūsą ben­dra­žy­gių bū­ry­je, nes jie vi­si ži­no­jo, kad taip bu­vo pa­da­ry­tas svar­bus spren­di­mas – že­mę už­klo­jus Žo­li­nės prie­te­mai bu­vo bū­ti­na pa­lik­ti veng­rų ka­ra­lių Liud­vi­ką su ka­riau­na ir jo­ti iš Vo­ly­nės su sa­viš­kiais na­mo.

Veng­rų ir len­kų ka­riū­nai, ste­bė­ję kru­vi­ną pa­go­nių au­ko­ji­mą ir iš­gir­dę di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio žo­džius, tur­būt il­gai apie tai kal­bė­jo ir, kaip už­ra­šy­ta šal­ti­niuo­se, įvai­riau­siai var­ta­lio­jo tuos Kęs­tu­čio žo­džius bei vy­lė­si ga­vę tai, ko no­rė­jo. Ry­te at­si­bu­dę len­kai ir veng­rai ne­be­žy­gia­vo plėš­ti Lie­tu­vos, o Kęs­tu­tis su jo prie­sai­ką pui­kiau­siai su­pra­tu­sia ka­riuo­me­ne lai­min­gai grį­žo na­mo. Štai ir pa­sa­ka baig­ta.

Kas Kęs­tu­čio prie­sai­ką iš­šif­ruos ge­riau? Ti­kiuo­si ir lau­kiu.

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Kultūra, Lietuvos kelias, Mes baltai, Nuomonių ratas, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: