R.Ozolas: Žinau, kad Norberto Vėliaus gyvenimas yra visiškas pasiaukojimas (video, nuotraukos) (3)

V.Daraškevičiaus nuotr.

V.Daraškevičiaus nuotr.

Sausio 15 d.  Vilniaus rotušės Didžiojoje salėje buvo surengtas „Atminimo vakaras skirtas Norberto Vėliaus 75-osioms gimimo metinėms“. Rotušės Didžioji salė buvo papuošta Norbeto Vėliaus nuotrauka (fotografė Ona Pajedaitė). Ant molberto taip pat pritvirtintas floristės Vaivos Jucytės pagamintas vainikas iš lietuviškų sausų gėlių. Scena papuošta žvakide su dviem degančiomis žvakėmis.

Renkantis žiūrovams, folklorinis ansamblis „Ūla” dainavo žemaitiškas dainas.

Vakaro eiga:

  • Janina Bukantaitė sudainavo dainą „Oi skaudi graudi”.
  • Stanislovas Kavaliauskas – pristatė Norberto Vėliaus asmenybę.
  • Buvo parodytos ištraukos iš Algirdo Tarvydo filmo „Norbertas Vėlius – Čia ir Ten”.
  • Kalbėjo Romualdas Ozolas, filosofas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras.
  • Kalbėjo Nijolė Laurinkienė, Lietuvos etnologė, tautosakininkė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė.
  • Kalbėjo profesorius Libertas Klimka, fizikas, gamtos mokslų daktaras, etnologas, mokslo istorikas.
  • Kalbėjo Irena Seliukaitė, LR Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja, kraštotyrininkė.
  • Kalbėjo Gražina Kadžytė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos archyvo skyriaus jaunesnioji mokslo darbuotoja, etnologė ir žurnalistė.
  • Kalbėjo Eglė Plioplienė, tautinių renginių rengėja.
  • Kalbėjo Ramunė Vėliuvienė, Norberto žmona, Lietuvos radijo ir televizijos komisijos narė, žymi grafikė. (S.Kavaliauskas įteikia Ramunei didelę puokštę baltų rožių).
  • Kalbėjo Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos direktorius Vincas Jurgaitis.
  • Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos skaitovės, moksleivė Modesta Pociūtė ir mokytoja Lina Petkuvienė dūnininkų tarme sekė sakmę ir pasaką, užrašytas iš Norberto Vėliaus mamos ir močiutės.
  • Nijolė Matusevičienė, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Ryšių su visuomene skyriaus vyr. bibliotekininkė, pristatė savo sudarytą virtualią parodą – „Norbertui Vėliui – 75”.

Galiausiai visa salė atsistojusi giedojo Norberto mėgtą dainą „Lek gervelė”, veda folkl. ansamblis „Ūla”:

Norberto Vėliaus vaikams – Rūtai ir Gintautui buvo įteiktas Vainikas tam, kad jie nuveštų  ant Norberto Vėliaus  kapo Antakalnyje.

Paskui visi nusifotografavo su Laukuvos gimnazijos moksleiviais ir direktoriumi prie Norberto portreto:

V.Daraškevičiaus nuotr.

V.Daraškevičiaus nuotr.

***

 R.Ozolas. Apie heroišką  pasiaukojimą

Romualdo Ozolo kalba pasakyta Norberto Vėliaus 75-mečio minėjime Vilniaus Rotušėje 2013 m. sausio 15 d..

Nenorėjau kalbėti pirmas: pirmas kalbėtojas turėtų padaryti apžvalginį pranešimą arba pateikti kokias nors esmines įžvalgas.

Kai pamačiau Algirdo Tarvydo filmą, nurimau: pranešimas padarytas, mes galime tik komentuoti ar papildyti, prisiminti. Tuo labiau, kad šituo filmu Norbertas Vėlius pakviestas čia tokiu būdų, kokiu tegali tik kinematografininkai.

Kai aš dabar bandau suvokti, ką supratau per savo netrumpą gyvenimą, ką galėčiau ir turėčiau keliais žodžiais pasakyti kitiems, matau, kad atskaitos taškas yra Žemė. Žmogaus santykis su žeme, kurią galėtų pavadinti sava. Kas nėjo per rasą, kas nevertė vagos, bent jau nelietė jos be pirštinės, tas santykio su žeme ir neturi, tas negali valdyti kultūros, tas tegali būti kultūros valdomas.

Norbertas Vėlius buvo poetas, jam nebuvo būtina kedenti daržą, jis arė tautos poeziją – liaudies dainas, kurios yra žemės dvasia. Arė kaip tikras artojas – nuosekliai, giliai, plačiai.

Tas bruožas būdingas jam visą gyvenimą ir veda nuo vienos pakopos į kitą. Liaudies dainos išveda į tautos gyvenimo būdą, gyvenimo būdas – į jį formuojančius pamatus – mąstymo archetipus ir mąstymo būdą, apibendrintus jo garsiosiose monografijose.

Pastebiu atkaklią ir vis stiprėjančią tendenciją menkinti okupacijos metais sukauptą mūsų dvasinę patirtį. Girdi, tai uždaros, nuo pasaulio izoliuotos tautos patirtis. Tarsi uždara ar uždaryta tauta negyventų ir negalėtų mąstyti apie savo likimą. Norbertas Vėlius yra vienas iš ryškiausių pavyzdžių, kokias fundamentalijas gali sukurti tegul ir nelaisvėn paimtas, bet vidujai laisvas žmogus. Pabandykit įsivaizduoti mūsų kultūrą šiandien be Vėliaus etnologinių rinkinių, tyrinėjimų ir teorijų! Teorijos gali būti teisingos ir neteisingos, tu jas gali priimti ar nepriimti, bei jeigu jos kalba apie autentišką gyvenimą ir mėgina jį identifikuoti, jos negali būti kreivos. Tuo tarpu teorijos, kilusios iš kitų teorijų ir teoretizuoja teorijas, visada bus krivuliuojančios ir kreivinančios. Kai tautos dvasinis gyvenimas ir kultūros kūryba disponuoja tokiomis kaip Norberto Vėliaus sukurtomis fundamentalijomis, galima tikėtis, kad ir šiandieninė tautos gyvensena išlaikys sugebėjimą valdytis pati, nebus vien tik valdoma.

Nežinau, ar lietuvių tautos paskirtis yra tik aukotis, nors šitą tendenciją galima atsekti nuo seniausių laikų iki mūsų dienų. Aukotis kartais absoliučiai beprasmiškai. Tarsi ji į pasaulį būtų atėjusi padėti susiformuoti tautų Europai, o pačiai būtų skirta persilieti į Europos tautą.

Betgi gerai žinau, kad lygiai taip, kaip Europos istorijos neįmanoma paaiškinti be Lietuvos, be baltų istorijos, ir kuo toliau, tuo šitai ryškėja akivaizdžiau, taip lietuvių likimo neįmanoma suprasti be tokių žmonių, kaip Norberto Vėliaus gyvenimas.

Nežinau, ar beprasmis lietuvių tirpimas gali būti vadinamas pasiaukojimu. Žinau, kad Norberto Vėliaus gyvenimas yra visiškas pasiaukojimas. Ir priešingai dažnai nesąmoningam lietuvių aukojimuisi – Norberto Vėliaus pasiaukojimas yra visiškai sąmoningas ir labai kryptingas – herojiškas pasiaukojimas.

Garbė Jam.

Dėkui už viską, kas Jis yra ir bus.

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *