Su kny­gos „ply­ta“ ran­ko­je – is­to­ri­jos re­konst­ra­vi­mas šiuo­lai­ki­niam te­at­rui (0)

Ar­vy­das Juo­zai­tis. Gy­vų­jų te­at­ras. Is­to­ri­nių as­me­ny­bių dra­mos. V.: Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 2012. 485 p.

Pra­ėju­sių me­tų gruo­džio 3 d. Ra­šy­to­jų klu­be bu­vo pri­sta­ty­tas Ar­vy­do Juo­zai­čio dra­mų rin­ki­nys „Gy­vų­jų te­at­ras“. Tai la­bai so­li­di be­veik 500 pus­la­pių dra­mi­nės kū­ry­bos kny­ga, to­kių šio žan­ro lei­di­nių Lie­tu­vo­je se­niai nė­ra bu­vę, to­dėl jos pa­si­ro­dy­mą rei­kė­tų lai­ky­ti svar­biu mū­sų kul­tū­rai įvy­kiu.

Še­šių žir­gų trau­kia­ma ka­rie­ta

Kny­ga yra net še­šių dra­mų, la­bai skir­tin­gų ir vie­na už ki­tą la­biau trau­kian­čių skai­ty­ti, vi­su­ma. Tad tei­šei­na pa­teik­ti jų trum­pų ap­ta­ri­mų mo­zai­ką ir kiek dau­giau stab­te­lė­ti ties to­mis, ku­rios ga­lė­tų bū­ti ar­ti­miau­siu me­tu pa­sta­ty­tos.

Dra­ma „Tie, ku­riems skir­ta iš­nyk­ti“ ski­ria­si nuo ki­tų tuo, kad nė­ra vei­kė­jo, ku­rį lie­žu­vis ap­si­vers­tų pa­va­din­ti „he­ro­ju­mi“, ap­skri­tai lie­tu­vių te­at­ro sce­na se­niai ma­tė to­kius siau­bą ke­lian­čius po­li­ti­nės is­to­ri­jos vei­kė­jus, ko­kie at­si­ran­da šio­je dra­mo­je. Ji kny­go­je yra pas­ku­ti­nė, nes ap­rė­pia vė­liau­sią is­to­ri­nį lai­ko­tar­pį. Pa­ra­dok­sas, bet Lie­tu­vos vals­ty­bei bu­vo dau­giau vil­čių ir ga­li­my­bių XIII a. eu­ro­pi­nė­je ir Ru­si­jos erd­vė­je, pa­ly­gin­ti su lai­ko­tar­piu, kai ji bu­vo nai­ki­na­ma po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro. Dra­mo­je „Tie, ku­riems skir­ta iš­nyk­ti“ (net jos pa­va­di­ni­mas tar­si už­kal­bė­ji­mas, kad ne­pa­aiš­kė­tų, jog anų lai­kų siū­lai drie­kia­si iki da­bar­ties) mė­gi­na­ma pre­pa­ruo­ti me­no tei­kia­mais in­stru­men­tais ir nu­sta­tyti, kaip nuo kai ku­rių „is­to­ri­nių“ po­li­ti­nių fi­gū­rų as­me­ni­nių už­ma­čių ir ga­li­my­bių pri­klau­sė įvy­kiai Lie­tu­vo­je. Ir šios dra­mos vei­kė­jai – kaip „cha­rak­te­riai“ – vei­kia stu­mia­mi pri­mi­ty­ves­nių ins­tink­tų už tu­rė­ju­sius kaž­ka­da su­kur­ti pir­map­ra­dę vi­suo­me­nę.

Drįs­čiau teig­ti, kad bū­tent ši dra­ma pa­ro­do, jog au­to­rius tu­ri ga­li­my­bę pa­ra­šy­ti dra­mų, skir­tų lai­ko­tar­pio nuo penk­to­jo iki sep­tin­to­jo de­šimt­me­čio men­ta­li­te­to ana­li­zei. Lie­tu­vo­je dar nė­ra su­si­for­ma­vu­sios nei ana­li­ti­nės, nei me­ni­nės šio lai­ko­tar­pio ver­ti­ni­mo per­spek­ty­vos. Įdo­mu, kad kai ku­rio­mis li­ni­jo­mis (pir­miau­sia jau­nų par­ti­za­nų) dra­ma ar­ti­ma ra­šy­toms iš­ei­vi­jo­je po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro (A. Škė­mos dra­moms). Dra­mi­nius vaiz­dus, ku­riuos są­ly­giš­kai ga­lė­tu­me pa­va­din­ti po­li­ti­niu te­at­ru, pa­pil­do me­lod­ra­mos rė­mas. Bet to me­to įvy­kiai jau pa­su­ka­mi ir to­kiu kam­pu, kad jie vėl su­do­mi­na.

Vie­no­je iš anks­čiau pa­ra­šy­tų dra­mų „Vaiš­vil­kas – Min­dau­go sū­nus“, ku­ri per­ke­lia į Sau­lės mū­šio lai­kus, ide­a­liz­mo (taip pat ir žmo­niš­ku­mo) dar ne­ga­li bū­ti daug, bet bran­duo­lys yra Vaiš­vil­ko pa­veiks­las – jo mak­si­ma­liai ide­a­lis­tiš­kas tais lai­kais sie­ki­mas iš­ke­liau­ti į to­li­mą pa­sa­kiš­ką Kon­stan­ti­no­po­lį įgy­ti ti­kė­ji­mą. Ši dra­ma, siek­da­ma ar­cha­jiš­kiau­sius lai­kus, tie­siog ne­ga­li bū­ti ver­ti­na­ma ki­taip, kaip tik re­gint dia­do­je su Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus „Min­dau­gu“. A. Juo­zai­čio Min­dau­gas ne­bė­ra ro­man­ti­zuo­ja­mas, prie­šin­gai, kaip as­me­ny­bė jis baikš­tus ir ti­ro­niš­kas, to­dėl klas­tin­gas, jau at­si­dė­jęs ku­ria „ga­lios fi­lo­so­fi­ją“ ir jos mo­ko sū­nų Vaiš­vil­ką. Jis kar­to­ja – klas­ta yra moks­las, ku­rio bū­ti­na iš­mok­ti, nors sū­nus ne­ti­kė­tai, sa­ky­tu­me, ap­lenk­da­mas lai­ką ap­čiuo­pė vi­sai ki­tas ver­ty­bes. Tai, ko jis sieks, ne­bus tė­vo tiks­las – Ry­tų Eu­ro­pos že­mių pri­trau­ki­mas prie tų, ku­rios jau va­di­na­mos Lie­tu­va. Ta­čiau bū­tent įsi­ūbuo­tų aist­rų žaiz­dre ga­li grei­čiau at­si­ras­ti vie­no­kios ar ki­to­kios mi­si­jos su­pra­ti­mas, ir Lie­tu­vos kaip ka­rū­nos val­do­mos že­mės idė­jai su­si­for­muo­ti ne­be­rei­kės lė­tai slen­kan­čių am­žių. Kaip ir Vaiš­vil­ko dva­si­nio, re­li­gi­nio gy­ve­ni­mo pri­ori­te­tams. Nie­kas ta­da dar ne­bu­vo pa­grįs­ta ide­a­lais, ku­rie yra mums su­vo­kia­mi, iš­pa­žįs­ta­me, ta­čiau Lie­tu­va su­švi­to drums­tuo­se Min­dau­go vi­zi­jų ūkuo­se kaip sau­lė, ne­ti­kė­tai nu­švi­tu­si virš mū­šio lau­ko. La­bai įspū­din­ga Sau­lės mū­šio at­mos­fe­ra ir sim­bo­li­ka, esan­ti dra­mos pra­džio­je, yra iš­lai­ko­ma, dra­ma yra „aukš­tos pra­bos“ ir tę­sia spe­ci­fi­nę Lie­tu­vos is­to­ri­jos te­moms skir­tų dra­mų li­ni­ją mū­sų li­te­ra­tū­ro­je.

Šioje kny­goje pub­li­kuo­ja­mos A. Juo­zai­čio dra­mos bu­vo pa­ra­šy­tos per pa­ly­gin­ti trum­pą lai­ką – po­rą me­tų, ir nors kai ku­rių teks­tai bu­vo ati­duo­ti re­ži­sie­riams, jie dar tai­sy­ti ren­giant kny­gą. Vi­si – pra­de­dant kny­gos teks­tų re­dak­to­re Ja­ni­na Riš­ku­te ir bai­giant re­ži­sie­riais, ku­rie yra ga­vę dra­mų teks­tus, – at­krei­pia dė­me­sį, kad A. Juo­zai­tis ne­si­bo­di vis per­kur­ti tą pa­čią sce­ną. Tai vi­sų pir­ma pa­tvir­ti­na pui­kų is­to­ri­nės me­džia­gos pa­ži­ni­mą, su­tei­kian­tį pa­grin­dą me­ni­niam „fan­ta­za­vi­mui“, taip pat aiš­ku, kad dra­ma yra vir­šū­nė led­kal­nio, plū­du­riuo­jan­čio au­to­riaus tik­rai ne­at­si­tik­ti­nio su­si­do­mė­ji­mo dra­ma­tur­gi­ja, jo dar gy­vų ir as­me­niš­kų pa­ty­ri­mų, iš­gy­ve­ni­mų oke­a­ne. To­kiu bū­du ir kaž­koks vi­di­nis kon­flik­tas te­be­gy­vas, jis yra „su­fo­ku­suo­ja­mas“, in­teg­ruo­ja­ma gy­ve­ni­miš­ka pa­tir­tis, kai gy­ve­ni­mas siū­lė ir pri­me­tė la­bai skir­tin­gus „vaid­me­nis“ (be­je, psi­cho­te­ra­pi­ja yra pa­si­vo­gu­si dra­mos mo­de­lį, kad juo pa­grįs­tų vie­ną iš sa­vo me­to­dų, psi­chod­ra­mą, ku­rio­je da­ly­vau­jan­tis žmo­gus ga­li eks­pe­ri­men­tuo­ti su re­a­liais ir ne­re­a­liais vaid­me­ni­mis, kū­ry­biš­kai spręs­ti sa­vo pro­ble­mas ir kon­flik­tus).

Sa­vas­tis po juo­dą­ja sau­le

Per ke­le­rių me­tų lai­ko­tar­pį pa­ra­šy­tų dra­mų psi­cho­lo­gi­nis po­dir­vis tu­rė­tų bū­ti ben­dras. Ir iš tie­sų pa­grin­di­nis kon­flik­tas for­muo­ja­mas taip, kad api­bū­di­nant psi­cho­a­na­li­ti­nė­mis są­vo­ko­mis tai bū­tų sa­vas­ties ir ego su­si­dū­ri­mas, kai vie­nas vei­kė­jas at­sklei­džia jaut­ri­ą­ją, sa­vik­ri­tiš­ką sa­vi­mo­nės pu­sę, o ki­tas yra prie­šy­bė: vei­kia pro­gra­miš­kai, be­ato­dai­riš­kai, daž­niau­siai siek­da­mas įsi­tvir­ti­ni­mo ir per­ga­lės, ga­liau­siai jau dėl jos pa­čios. To­kios dra­mi­nio vyks­mo „po­ros“ yra Čiur­lio­nis ir Mo­rav­skis, Dzer­žins­kis ir Pil­sud­skis, Vaiš­vil­kas ir Min­dau­gas. Pir­ma­sis iš kiekvienos po­ros dra­mo­je plė­to­ja­muo­se kon­flik­tuo­se yra tra­pes­nis, ve­da­mas vos in­tui­ty­viai jau­čia­mų pa­ska­tų. Ki­tas – al­ter ego – kri­tiš­kai jas re­vi­duo­ja ir sar­kas­tiš­kai nei­gia. Tik pir­mo­jo dė­ka iš tie­sų ir at­si­ran­da dra­ma, nes tik jaut­rus in­di­vi­das ga­li pa­trauk­ti dė­me­sį, pri­vers­ti „įsi­jaus­ti“ au­di­to­ri­ją. Jo, to he­ro­jaus, ku­rį pa­va­din­tu­me sa­vas­ties (psi­cho­a­na­li­zė­je tai self – an­glų k.) įsi­kū­ni­ji­mu, sie­kia­ma tap­ti (ar­ba iš­lik­ti) vi­sy­biš­ka as­me­ny­be.

Čiur­lio­nis ma­to tik bal­tą pa­la­tos sie­ną, ka­ra­lie­nė Lui­zė at­vy­ku­si į Klai­pė­dą pa­si­jun­ta gū­džio­je pro­vin­ci­jo­je. Ta­čiau iš­ori­nė tuš­tu­ma lei­džia su­telk­ti dė­me­sį į tai, kas ne­nu­trūks­ta, kol žmo­gus gy­vas, – į jo psi­chi­kos vyks­mus. Toks bū­tų ben­driau­sias A. Juo­zai­čio su­si­kur­tas ir šiuo me­tu va­ri­juo­ja­mas dra­mos mo­de­lis: pa­nau­do­jant va­di­na­mą­ją ar­chy­vi­nę me­džia­gą „re­konst­ruo­ja­ma“ as­me­ny­bė; mo­de­liuo­ja­ma įsi­vaiz­duo­ja­ma jos ap­lin­ka (įma­no­ma to is­to­ri­nio eta­po vi­suo­me­nė­je) ir kon­flik­tai; at­ve­ria­ma su tam tik­rų psi­chi­kos kom­plek­sų sklai­da su­si­ju­si di­na­mi­ka. Mū­sų kul­tū­ro­je vi­sa tai su­vok­ti pa­de­da iš psi­cho­a­na­li­zės ži­no­ma sa­vas­ties ir ego prieš­prie­ša, o šių dra­mų pa­sta­ty­mams sėk­mę ga­ran­tuo­ja jau vien ge­ri ar­tis­tai, ku­rie įkūnytų charakterius pagal de­ta­liai su­kur­tus sce­ni­nius pa­veiks­lus.

Vie­na iš pa­si­kar­to­jan­čių ko­li­zi­jų yra ins­tink­ty­vų po­trau­kį, be­si­for­muo­jan­tį mei­lės ry­šį nu­trau­kian­tis „pra­re­gė­ji­mas“, nu­si­vy­li­mas, ku­rį iš tie­sų le­mia net ne si­tu­a­ci­ja, o pa­ties dra­mi­nio cha­rak­te­rio „psi­chi­kos kom­plek­sai“ ir spren­di­mas at­si­ri­bo­ti nuo bet ko, kas jau ne­be­vyks­ta „aukš­tuo­ju lyg­me­niu“, nu­to­lo nuo pir­mi­nio ide­a­lo. Tuo­met bū­tent my­li­mas žmo­gus vie­naip ar ki­taip „de­mas­kuo­ja­mas“ ir kaip li­ku­si sil­pniau­sia gran­dis su­trau­ko­mas ry­šys su juo. La­biau­siai to­kia ko­li­zi­ja yra iš­nau­do­ta „Juo­do­jo­je sau­lė­je“. Čiur­lio­nio žū­ties prie­žas­tis iš tie­sų yra psi­cho­lo­gi­nė: jam at­ro­do ne­įma­no­ma, kad prie vie­no sta­lo su­sės­tų jo tė­vų (ir bro­lių, se­se­rų) šei­ma kar­tu su jo pa­ties šei­ma – So­fi­ja su duk­re­le.

Jis iš tie­sų ne­be­ga­li nei ap­rėp­ti at­si­vė­ru­sių ga­li­my­bių, nei ras­ti bū­dą iš­trūk­ti iš ak­la­vie­tės, ku­rią sim­bo­li­zuo­ja Pus­tel­ni­ko „gy­dyk­la“. So­fi­ja sa­vo ruož­tu ir­gi ne­vyk­do sa­vo eman­ci­puo­tos žmo­nos vaid­mens – pa­lai­ky­ti vy­rą, ge­nia­lų me­ni­nin­ką (su­si­dū­rus su vi­sai že­miš­kais iš­ban­dy­mais, ne­pri­tek­liais, ku­rių ne­iš­ven­gė XX a. pra­džios me­ni­nin­kai), ji nu­sto­ja veik­ti ap­im­ta nu­si­vy­li­mo, kad ji anaip­tol ne vie­nin­te­lė mo­te­ris jo gy­ve­ni­me ir gal net ne svar­biau­sia. Taip be­lū­ku­riuo­da­ma su­lau­kia ži­nios apie vy­ro iš­ėji­mą iš šio pa­sau­lio. Ta­čiau taip aiš­kiai ši nu­si­vy­li­mo gi­ja ma­to­ma tik „iš­pre­pa­ruo­ta“ iš dra­mos au­di­nio. O jis daug su­dė­tin­ges­nis. Iš tie­sų dra­mo­se tiek aliu­zi­jų, jos to­kios dau­giap­ras­mės, kad dra­mos „kū­nas“ (ko­li­zi­jų vi­su­ma) su­for­muo­ja­mas net ne­pa­si­nau­do­jant ga­li­my­be į tie­sio­gi­nę aki­sta­tą su­ves­ti pa­grin­di­nius vei­kė­jus.

Net „mei­lės dra­mo­je“ – „Juo­do­jo­je sau­lė­je“ – nė­ra at­vi­ro Kas­tu­ko ir So­fi­jos „aiš­ki­ni­mo­si“. O aiš­ki­ni­ma­sis daž­niau­siai nė­ra „iš­ri­ši­mas“: ka­ra­lie­nė Lui­zė ne­ti­kė­tai pri­spi­ria prie sie­nos ru­sų im­pe­ra­to­rių Alek­san­drą – o koks bu­vo jo vaid­muo ne­aiš­kio­je tė­vo mir­ties is­to­ri­jo­je? Ne­ži­nia, kam jai ta tie­sa rei­ka­lin­ga – juk Alek­san­dras iš ne­nu­ga­li­mo ža­vė­ji­mo­si Lui­ze įsi­pai­nio­jo į jam kaip val­do­vui pra­gaiš­tin­gus san­do­rius (kaip Prū­si­jos są­jun­gi­nin­kas jai pra­lai­mė­jus Na­po­le­o­nui) ir pra­žu­dė di­de­lę da­lį sa­vo ar­mi­jos. Sce­na, ku­ri pa­si­su­ko taip ne­ti­kė­tai, stai­ga nu­trūks­ta, o iš ki­tos aiš­kė­ja, kad nėš­čia Lui­zė bu­vo… su­spar­dy­ta ir tik jos ne­pa­pras­tas gy­vy­bin­gu­mas lei­do jai išlik­ti. Ru­sų smur­to pro­trū­kis? Ne­įti­kė­ti­na, bet, at­ro­do, tai rei­ka­lin­ga ato­maz­gai, ku­rio­je Lui­zė ne­be­tu­ri reikš­ti sa­vo su­si­ža­vė­ji­mo vy­riš­kes­niais nei Prū­si­jos val­do­vas vy­rais (vie­nas iš jų – pats Na­po­le­o­nas) ir ge­ro­kai nu­slū­gu­si jos gy­vy­bi­nė ener­gi­ja kaž­ko­dėl tu­ri bū­ti be­ski­ria­ma ka­ra­liš­ka­jai ru­ti­nai pa­gy­vin­ti, ar­tė­jan­čioms ka­len­do­ri­nėms šven­tėms. At­nau­ji­na­ma Lui­zės šei­mi­nė są­jun­ga su ka­ra­liu­mi, ku­ris di­džią­ją dra­mos da­lį fi­gū­ra­vo ant­ra­ja­me pla­ne, net bu­vo ko­miš­kas dėl kai ku­rių sa­vo „žings­nių“ (mė­gi­ni­mas… mo­der­ni­zuo­ti sa­vo ar­mi­jos uni­for­mas po to, kai ji iš tie­sų jau pa­ty­rė ka­ri­nį žlu­gi­mą). Lieps­na virs­ta ši­lu­ma. Ta­čiau vi­sos dra­mos fo­ne dau­giap­ras­miš­ku­mo įgy­ja pa­ti Kū­čių si­tu­a­ci­ja, kai ne­li­kus net žva­kių sta­lui ge­rai ap­švies­ti jis pri­me­na šer­me­nis. Ži­nant is­to­ri­ją – Lui­zei be­bu­vo li­kę vos ke­le­ri gy­ve­ni­mo me­tai. Ir bu­vo daug ki­tų da­ly­kų, ku­rių gy­va­vi­mo lai­kas taip pat ne­be­ga­lė­jo bū­ti il­gas. Dra­ma apie Lui­zę ga­lė­tų bū­ti do­va­na Klai­pė­dos mies­tui ir gy­vuo­ti sce­no­je daug me­tų. Ji tik­rai ma­giš­kai per­ke­lia į to­li­mą pra­ėju­sį lai­ką, la­bai įdo­mu skai­ty­ti, spek­tak­lį žiū­rė­ti bū­tų dar įdo­miau.

Kai pre­zi­den­ti­nis val­dy­mas virs­ta pre­zi­den­tie­nės val­džia

Anks­čiau pa­ra­šy­to­se A. Juo­zai­čio dra­mo­se pa­grin­di­nio he­ro­jaus bruo­žai iš­ryš­kė­ja iš mo­zai­kiš­kai su­dė­lio­tų sce­nų, ku­rio­se jis pa­ti­ria są­vei­ką su ki­tais cha­rak­te­riais, to­kiu bū­du tam­pa „rel­je­fiš­kas“ – psi­cho­lo­gi­niu po­žiū­riu įti­ki­na­mas. Vė­les­nė­se dra­mo­se su­ku­ria­mas cha­rak­te­ris, ku­ris vys­to­si at­si­sklei­džiant jo pa­ties prieš­ta­ra­vi­mams, jis įgy­ja sim­bo­liš­ku­mo, at­si­plė­šia nuo kon­kre­čios is­to­ri­nės si­tu­a­ci­jos, taip pat tam­pa tra­giš­kas ar gro­tes­kiš­kas.

Gro­tes­kui su­kur­ti bū­ti­na iš­mok­ti (ir A. Juo­zai­čiui tai yra pa­vy­kę) su­kur­ti ma­žes­nį pra­smi­nį krū­vį tu­rin­čias sce­ne­les, ku­rios pri­vers­tų pa­gal­vo­ti, kad be­si­kei­čian­tys lai­kai – tai be­si­kei­čian­čios tech­no­lo­gi­jos ir ide­o­lo­gi­jos, bet žmo­gaus men­ta­li­te­tas nė­ra taip spar­čiai kin­tan­tis. Kai „Pre­zi­den­tie­nė­je“ tar­pu­ka­rio da­ma sa­ko, kad as­me­ni­nis gy­ve­ni­mas pra­si­de­da nuo suk­nios, no­ri­si pa­lenk­ti gal­vą ir kri­tiš­kai nu­žvelg­ti sa­ve pa­čią.

„Sme­to­nie­nė“ yra dra­ma, ku­rią tik­rai ga­li­ma be iš­ly­gų va­din­ti tra­gi­far­su (ir bū­tent taip ją sta­ty­ti). Au­to­riui pa­vyks­ta „pri­mes­ti“ skai­ty­to­jui ne tik po­li­ti­nių įvy­kių „in­ter­pre­ta­ci­ją“, bet ir įsi­vaiz­da­vi­mą, kad Sme­to­nos val­dy­mas iš tie­sų reiš­kė Sme­to­nie­nės val­džią (Sme­to­na ne­pa­si­ro­do, kaip ir Tū­be­lis, ant­ro­sios iš Cho­da­kov­skų, ku­rios abi „iš­si­plė­to­ju­sios“ per vi­są dra­mą, su­tuok­ti­nis ir – be ki­ta ko – prem­je­ras). Iš tie­sų „tik­ra“ čia tik ne­pa­vy­ku­sio per­ver­smo fak­tas, o dra­ma apie vie­ną „veiks­mo“ nak­tį, ku­ri te­su­kė­lė men­kus men­kys­tų gy­ve­ni­mui bū­din­gus pra­ra­di­mus, yra kū­ry­bi­nės fan­ta­zi­jos in­ter­pre­ta­ci­ja (be­je, bū­tent ši dra­ma man pa­si­ro­dė jau vi­siš­kai ne­pri­ekaiš­tin­gai pa­ra­šy­ta ver­ti­nant per­kė­li­mo į sce­ną po­žiū­riu).

„Pre­zi­den­tie­nė­je“ pui­kiai su­ku­ria­ma „pa­kar­to­ti­nio“, bet jau iš­se­ku­sio kon­flik­to si­tu­a­ci­ja, kai pra­ėjus vos aš­tuo­ne­riems me­tams po įvy­kių, va­di­na­mų vals­ty­bi­niu per­ver­smu, bu­vu­sių per­ver­smo or­ga­ni­za­to­rių val­džia yra tiek su­pa­ra­ly­žiuo­ta dėl jo­je pa­čio­je sly­pė­ju­sios ne­ga­lės, kad ana­lo­giš­ko­je si­tu­a­ci­jo­je… per­ver­smas ne­įvyk­do­mas. Vėl val­džios „gal­vos“ še­šias­de­šimt­me­tis ir žvilgs­niai kryps­ta į ne­be­pa­ken­čia­mą vals­ty­bės va­do­vą, ku­ris at­si­li­kęs nuo re­a­lio­jo, spar­čiai mo­der­nė­jan­čio gy­ve­ni­mo; vėl at­si­ran­da ir turinčių am­bi­ci­jų įvyk­dyti naują perversmą – Vol­de­ma­ras no­ri grįž­ti val­džion, bet net­gi šis Va­ka­ruo­se ži­no­miau­sias Lie­tu­vos žmo­gus, kaip pa­si­ro­dė, jau iš­si­kvė­pęs.

Dra­mos apie „Sme­to­nos lai­kus“ pa­grin­di­niu cha­rak­te­riu pa­si­rink­ta as­me­ny­bė, ku­ri iki šiol tar­si nie­kam ne­už­kliu­vo – Sme­to­nie­nė. Tai bu­vo ga­na vie­šas ir ga­lios, le­mia­mos šei­mi­nių ry­šių su pre­zi­den­tu, tu­rė­jęs as­muo. Pa­vyz­džiui, ži­no­jo, kad „ar­mi­jos žy­gia­vi­mas“ – už ket­vir­ta­da­lį biu­dže­to. Dra­mo­je Sme­to­nie­nė tik­riau­siai pra­noks­ta re­a­li­ą­ją, bet čia ji tik­rai to­kia, kad ga­li trium­fuo­ti – su­vai­di­no pil­ko­jo ge­ne­ro­lo vaid­me­nį (vals­tie­tiš­ka­me men­ta­li­te­te me­ta­fo­ra ki­ta – „bal­no ruo­šė­ja“). Ji pel­ny­tai žengs į sce­ną su gė­lė­ta suk­nia, bet pa­ti su­pran­ta, kad be­sie­kia iš­sau­go­ti sta­tus quo, t. y. vi­so la­bo ru­ti­ną, per­kel­tą į „pre­zi­den­tū­rą“: ru­siš­kų ci­ga­re­čių rū­ky­mą, pas­jan­so dė­lio­ji­mą, „vals­ty­bi­nių“ rei­ka­lų „pa­stum­dy­mą“, kai jau vi­siš­kai ne­be­įma­no­ma ki­taip ir jei dėl to nu­ma­to­ma ko­kia nors šei­mi­nė nau­da. Sei­mo „at­nau­ji­ni­mas“ (iš tie­sų jo nė­ra) iš­si­kvė­pu­sios vals­ty­bės dra­mo­je bū­tų ga­li­mas kaip vie­nas iš „ren­gi­nių“ pre­zi­den­ti­nio ju­bi­lie­jaus pro­ga. Kai vi­sa ko mas­te­lis smul­kus ir nie­kas ne bė­da, nuo­sai­kus – „lie­tu­viš­kas“ – ir ci­niz­mas: „Pi­ni­gai, ku­riuos ski­ria­me tau­tos pa­trio­tiz­mui, nors kar­tą pa­si­tei­si­no.“ Pre­zi­den­tie­nės stip­ry­bė yra jos bo­biš­kas van­gu­mas: per­ne­lyg ne­švais­ty­da­ma ener­gi­jos nie­kam ir į jo­kias „fi­lo­so­fi­jas“ ne­si­gi­lin­da­ma, ji per­dė­lio­jo kaip pas­jan­są vi­są sa­vo ap­lin­ką, taip pat ir „vals­ty­bę“. Ir tai tik 1934 m., iki Sme­to­nos „bri­di­mo per upe­lį“ dar rei­kės nu­gy­ven­ti an­tra tiek me­tų, kiek jų pra­ėjo nuo 1926 m. per­ver­smo!

O ir Vol­de­ma­ro per­ga­lė nie­ko šio­je pro­vin­cia­lio­je sos­ti­nė­je ne­pa­keis­tų, juk ir jo ant­ra­sis kaip „per­ver­smo“ va­do įsa­ky­mas – iš pas­kos ki­tu lėk­tu­vu at­skrai­din­ti su­tuok­ti­nę, be jos ne­iš­ei­na ženg­ti kaip „nu­ga­lė­to­jui“ la­biau nei be ko­kio ap­ran­gos at­ri­bu­to. Be­au ges­te čia yra tik Vol­de­ma­ro asis­ten­to mir­tis. Ji vi­siš­kai be­pras­mė – krau­jo la­še­lis prieš at­šniokš­čian­čią krau­jo ban­gą. Ir šiur­pu mąs­ty­ti tik apie tai, kad tas sus­nū­dęs bo­biš­kas „re­ži­mas“ – pas­ku­ti­nis veiks­mas prieš tau­tos lau­kian­čią tra­ge­di­ją eu­ro­pi­niuo­se ka­ruo­se, ku­rių dun­dė­ji­mas jau gir­di­si ir mi­nia­tiū­ri­nės ka­riuo­me­nės ju­dė­ji­mo gar­suo­se. Kny­gos „Gy­vų­jų te­at­ras“ pri­sta­ty­mo ren­gi­nio pa­bai­go­je A. Juo­zai­tis pa­sa­kė: tu­ri­me ko­vo­ti, ne­pra­ras­ti ko­vin­gu­mo – pa­žiū­rė­ki­te, ko­kios yra Šeks­py­ro dra­mos, An­gli­jos is­to­ri­ja, o Lie­tu­va?.. „Pre­zi­den­tie­ne“ at­sa­ko­ma: tai pliu­rė, ku­rio­je ne­be­įma­no­ma nie­kas, kas bū­tų ide­a­lis­tiš­ka, ne­bė­ra nei di­des­nių sie­kių, nei ener­gi­jos lem­tin­giems spren­di­mams.

Šia­me kon­teks­te A. Juo­zai­čio dra­mos yra „at­pa­žįs­ta­mos“ ir su­tei­kia pa­grin­dą ge­riems spek­tak­liams. Kny­go­je „Gy­vų­jų te­at­ras“ pub­li­kuo­tos dra­mos jau tu­ri vi­di­nės jė­gos, apie ku­rią ga­li­ma la­bai pa­pras­tai pa­sa­ky­ti – „šeks­py­riš­ka“. Dra­ma­tur­gas te­be­sie­kia tiks­lų, ku­riuos sau iš­si­kė­lė te­at­ras, su­vo­kia­mas kaip „kla­si­ki­nis“, bet ga­li­ma pri­pa­žin­ti, kad jam pa­vyks­ta grą­žin­ti tą tik te­at­ro iš­gau­na­mą ma­gi­ją, ku­rios kar­tais yra ne­te­kęs šiuo­lai­kiš­ku­mo efek­to sie­kian­tis „po­stmo­der­nus“ te­at­ras. Dra­mos įtrau­kia, ne­sto­ko­ja pro­vo­ka­ci­jos ir iš­šū­kių, su­tei­kia in­te­lek­to ma­lo­nu­mų.

Kategorijos: Kultūra, Literatūra, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: