V. Bagdonavičius. Tautiškumas ir religija Vydūno filosofijoje (4)

Vydūnas

Vydūnas

Vydūną galima būtų pavadinti mūsų tautoje užgimusiu žmoniškumo apaštalu. Kaip jis pats yra sakęs, svarbiausias jo gyvenimo siekis buvo „būti tautoje aiškia žmoniškumo apraiška ir tuo kitus tam žadinti“. Tasai siekis, galima sakyti, buvo būtiškasis šios taurios asmenybės spręstas uždavinys, kurį atliko tiesiog kaip religinę priedermę.

Visa tai, ką Vydūnas padarė, žadindamas tautą, kad ji „vykintų žmogaus ir tautos gyvenimo prasmę, tai esti, kad ji siektų tobulesnio žmoniškumo“, sudaro įstabų mūsų kultūros reiškinį – vydūnizmą. Jau kiekvienas atskiras šio reiškinio komponentas yra pakankamai didelis ir reikšmingas indėlis į kurią nors kultūros sritį, į jos raidą. Užtektų daugiau kaip trisdešimties Vydūno grožinių kūrinių, kad galėtume kalbėti apie jo didžiulę reikšmę mūsų literatūros, ypač dramaturgijos, raidai. Dvylika filosofijos traktatų, gal kokie 200-300 straipsnių, įstabiosios filosofinės indų poemos „Bhagavadgytos“ vertimas leidžia Vydūną apibūdinti kaip vieną iš turtingiausių ir originaliausių mūsų mąstytojų, bandžiusių esmingai spręsti reikšmingiausias žmogaus ir tautos būties problemas. Keturis dešimtmečius trukusi praktinė dirigento ir režisieriaus veikla su Tilžės lietuvių giedotojų draugija sudaro ištisą epochą dvasiniame XX a. pirmosios pusės Prūsijos lietuvių gyvenime. Tos veiklos dėka bene labiausiai atkuto šio krašto senbuvių tautinė savimonė ir savigarba, atsirado, kaip pats Vydūnas sakė, daugiau gyvų lietuvių. Ir šitasai tautos dalies dvasinis gyvėjimas vyko būtent tuo laiku, kai germanizatoriai dirbo labiausiai išsijuosę, kai nuosekliai ir metodiškai buvo įgyvendinamas bismarkiškosios politikos devizas: „Viena valstybė, viena kalba“. Gaivinama lietuviška daina, įspūdingi spektakliai lietuvininkams buvo ne tik vieninteliai jų estetinės kultūros puoselėtojai, bet ir patikimiausi būdai “garbėn kelti lietuviškumą“, kultūriniam pilnavertiškumui ir kūrybiniam pajėgumui suvokti. O kur dar daugybė kalbų tautiečiams, periodikos skiltyse išsimėčiusi gausi publicistika ir eseistika, ištisai paties prirašyti „tautos dvasiai kelti“ skirti žurnalai „Šaltinis“, „Jaunimas“, „Naujovė“, „Darbymetis“, gimtosios kalbos vadovėliai, į didžiųjų tautų sąmonę apie Lietuvą prabilti besistengią vokiškai parašyti darbai iš savo krašto istorijos.

Taigi jau kiekvienas vydūnizmo komponentas – neeilinis mūsų kultūros reiškinys. Tačiau patį vydūnizmą, kaip tautos gyvenimo fenomeną, sudaro harmoninga tų komponentų, vienas kitą praplečiančių ir papildančių, visuma. Net gyvensenos bei elgsenos ypatumai, spinduliuojantys ryškiu žmoniškumo taurumu, yra labai svarbus visuotinį skambesį ir paveikumą turįs vydūnizmo elementas.

Šiemet tauriojo išminčiaus sukaktis pažymėsime daugeliu minėjimų ir kitokių renginių, jam skirtais leidiniais. Išskirtiniai renginiai numatomi Detmolde, mieste,Vydūnui suteikusiame paskutinių septynerių gyvenimo metų prieglobstį, bei Tilžėje (dabartiniame Sovietske), kur per 52 čia nugyventus metus iš paprasto mokytojo Viliaus Storosto išaugta į nepaprastą mąstytoją ir kūrėją Vydūną, čia nuėjusį beveik visą kūrybos ir kultūrinės veiklos kelią. Detmolde bus atidengta atminimo lenta ir paminklinis biustas, Tilžėje bus surengtos pagerbimo iškilmės ir pristatyta mąstytojui skirta knyga rusų kalba. Pirmasis sukakčiai skirtas renginys – konferecija „Vydūnas ir vokiečių kultūra“ įvyks mąstytojo mirties dieną – vasario 20-ąją Vilniuje. Konferencijos pranešimai kartu su  kitais šiai temai skirtais darbais taip pat bus išleisti atskira knyga vokiečių kalba. Mūsų skaitytojas sulauks kelių originalių fotografuotiniu būdu išleistų Vydūno knygų (jų kelios jau išleistos). Klaipėdos universitete jau koks dešimtmetis vyksta kasmetinės Vydūnui skirtos konferencijos. Vyks ir šiemet. Uostamiesčio šviesuomenė imasi iniciatyvos, kad Vydūno gimimo 150-čiui iškiltų jo paminklas.   Iškilmėms ruošiasi ir  buvusioje Kintų mokykloje, kurioje Vydūnas pradėjo mokytojo kelią, įsikūręs Vydūno kultūros centras (viena jo dalis skirta Vydūno  muziejui).

Pasitikdami artėjančias Vydūno sukaktis pradedame skelbti mąstytojui  skirtų straipsnių ciklą.

Tautiškumas ir religija Vydūno filosofijoje

Buvo kilusi pagunda apie tautiškumo ir religijos santykį pasamprotauti pačiam. Tačiau tokiai pagundai pasiduoti būtų buvę ne visai sąžininga. Mat tie samprotavimai didele dalimi norom nenorom atsiremtų į mano greitai išstudijuoto mūsų mąstytojo Vydūno idėjas, kuriose minėtas santykis gana esmingai aptartas. Žinoma, į vydūniškąjį palikimą būtų galima pažiūrėti kaip praeičiai priklausantį dalyką ir pateikti savąjį iš dabarties realijų išplaukiantį rūpimo klausimo sprendimą. Tačiau kai pabandai imtis tų savų sprendimų, pamatai, kad kol kas nieko gudresnio už tai, ką buvo pateikęs Vydūnas, negali sugalvoti ir kad mąstytojo idėjos mūsų dienomis labai aktualiai skamba. Tuo aktualumu pasinaudojant netgi būtų galima įžymaus praeities filosofo samprotavimus išversti į dabar madingą frazeologiją ir ja kalbėti jau savo vardu. Beje, tokie dalykai mūsuose dabar yra gana paplitę. Imtis tokio triuko šiuo atveju paprasčiausiai neleidžia paties Vydūno sugestionuotos nuostatos.

Mūsų dienomis reikšmingumo nepraradę visi Vydūno filosofijoje paliesti klausimai. Su religija susiję samprotavimai yra ypač aktualūs. Pirmiausia taip yra dėl to, kad religija į mūsų valstybės gyvenimą grįžta kaip pilnateisė ir labai veiksminga dvasinės kultūros dalis. Tasai grįžimas po ilgametės karingojo ateizmo hegemonijos ir jos sąlygotų pokyčių žmonių sąmonėje nėra lengvas ir paprastas. Sekuliarizaciją patyrusios visuomenės dalis, ypač inteligentija, į testinę pasaulėžiūrą eina nebūtinai laikydamasi kurios nors konfesijos. Didelę reikšmę tos pasaulėžiūros formavimuisi turi mokslo žinios, platesnė pažintis su pasaulio kultūra, su daugelio filosofijos krypčių bei įvairių religijų pagrindiniais bruožais. Kyla įvairiausi dvasiniai sąjūdžiai, kuriasi netradiciniai religiniai sambūriai bei organizacijos, randasi ir šarlataniško sektantizmo apraiškų. Kaip niekad aštriai iškyla tiek atminties bei dvasinės nuovokos, tiek religinės bei kitokios tolerancijos svarba.

Vydūno laikais šie dalykai gal dar nebuvo labai aktualūs Lietuvai, bet pasaulio kultūros vyksmui jie jau tada daug reiškė. Vydūno, kaip tautos gaivintojo, kelias kaip tik ir prasidėjo laiku po Pirmojo pasaulinio religijų kongreso. (Šis Kongresas vyko 1893 m. rugsėjo mėn. Čikagoje, JAV). Mąstytojas per pažintį su anuometine vokiečių kultūra jautęs to vyksmo pulsą, į šiuos dalykus gyvai reagavo, stengėsi juos pats gerai suprasti bei tautiečiams paaiškinti. Jis dirbo taip, tarsi pats būtų šitame Kongrese dalyvavęs ir vykdęs tai, ką ten išgirdo. Tai, apie ką mes šiandien kalbam, Vydūnas energingai pradėjo vykdyti pačioje šio šimtmečio pradžioje. Jis, kaip Indijoje Ramakrišna, Vivekananda ar Aurobindas Gošas, norėjo būti savo tautos dvasinio gyvenimo reformatoriumi, siekė atverti platesnius to gyvenimo horizontus, kurių dėka galėtų stiprėti tiek tautinė jo tėvynainių savimonė, tiek silpstantis jų dvasinis potencialas, kuris aiškiausiai išreiškiamas religingumu. Jis buvo vienas iš tų Vakarų kultūros žmonių, kurie į šią kultūrą bandė įlieti ją gaivinti rytietiškojo dvasingumo. Šiomis savo veikimo intencijomis Vydūnas atsistojo į vieną gretą su tokiais įžymiais kultūros veikėjais kaip L. Tolstojus, H. Hesė, G. Maleris, N. Rerichas, A. Šveiceris ir kiti.

Vydūnas, aišku, pirmiausia buvo lietuvių kultūros atstovas, josios galių šviesintojas ir stiprintojas, vienas iš ryškiausių jos kūrėjų. Tam anuo metu, t. y. XIX a. pabaigoje reikėjo apsispręsti, įveikti pagundą plaukti pasroviui su turtinga ir galinga vokiečių kultūra. Misterija „Probočių šešėliai“ atskleidžia dvasinę šio apsisprendimo dramą, kurią teko išgyventi ne tik pačiam mąstytojui, bet ir ne vienam jo amžininkui. Vydūno apsisprendimas buvo ne intuityvus, o giliai išmąstytas. Svarbiausia to išmąstymo išvada: be tautos nėra išganymo, o tauta nyksta, sunykus jos žmonių dvasiai. Esama kultūrinė bei religinė situacija to nykimo nestabdo, o veikiau jį stimuliuoja. Todėl Vydūnas ir ryžtasi ieškoti naujų būdų savo tėvynainių religinei sąmonei šviesinti, bando nustatyti josios ryšį su tautiškumu. Pažintis su teosofija jame išugdo visų religijų vertingumo sampratą, o praktinis darbas savo tautos kultūros baruose jam atskleidžia tos kultūros grožį, jos gelmiškąjį vertingumą. Ieškodamas to vertingumo šaknų, mąstytojas atranda ir senąją savo tautos tikybą. Atradęs iš karto ją regi daugelio pasaulio tikėjimų kontekste, nes su tais tikėjimais jau susipažinta kiek ankstėliau. Tame kontekste savo tautos religiniai pagrindai atrodo tokie pat brandūs, kaip ir kitų tikėjimų pagrindai. Religiją suprasdamas kaip žmogaus tiesioginį ryšį su Dievu, jis ją supranta ir kaip pačią svarbiausią kultūros sąlygą. Mat kultūra, Vydūno aiškinimu, yra žmogaus dvasios santykis su pasauliu, tame santykyje atsirandą dvasinės kūrybos produktai – mokslas, menas, dora. Tad kultūros lygis ir branda priklauso nuo to, kokio šviesumo ir stiprumo yra kūrusiojo žmogaus dvasia. O tasai šviesumas ir stiprumas gaunamas iš paties Dievo, kai jam atsiduodama, t. y., kai esama tikros religinės patyros. To atsidavimo tikrumas, nuoširdumas, gelmiškumas yra esminiai kiekvienos religijos brandos požymiai. Todėl ją praktikuojantis žmogus kurs ir tokio lygio kultūrą, kokią įgalins iš savo religijos gautoji dvasios energija. Tad kultūra yra tautos religinės brandos tiesioginis atspindys.

Apie buvusią aukštą savo tautos religinę brandą Vydūnas pirmiausia kaip tik ir sprendžia iš josios etninės kultūros paveldo, o ypač iš gyvosios jos dalies. Pati betarpiškiausia yra religijos sąsaja su dora. O ši, mąstytojo įsitikinimu, lietuviuose ne tik buvusi, bet ir iki šiol išlikusi itin aukšta. Netgi kūno sveikumas bei grožis akivaizdžiai atspindi iš senovės paveldėtą lietuvio dvasinį skaistumą, tiesiogiai priklausantį nuo jo religinio nuoširdumo (1, 185).

Archajiškieji lietuvių tikėjimo bruožai taip pat laikomi religinio tobulumo požymiu. Mat senosios ikikrikščioniškosios religijos savo simboliais giliai išreiškusios religinės patyros prasmingumą ir tuo labai sugestyviai padėjusios žmogui tą patyrimą išgyventi, iki jos prieiti. Lietuvių tikėjime savo reikšmingumo nepraradę buvo patys svarbiausieji visų senųjų religijų simboliai – ugnis, medis, žaltys. Tie simboliai patys nėra religinio garbinimo objektai, o tik ženklai, nuorodos į dvasinę visumos esmę, į pirminę jos priežastį – Dievą. Ugnimi pasakojama apie visur esančią dvasios liepsną ir šviesą, apie visa ko kitimą iš vieno pagrindo ir buvimą jame. Medis visose religijose reiškiąs nuolatinį augimą, tobulėjimą, vystymąsi. Žaltys, būdamas išminties simboliu, kartu rodąs, kaip formų kaitoje bei įvairovėje išliekanti nepakitusi toji pati esmė, tasai pats visos būties pagrindas.

Visas senose tikybose šventomis laikomas įvairias galias reikią suprasti ne kaip daugelio dievų pripažinimą, o kaip vienos didžiosios kūrybos galios, vieno Dievo raiškos formas. Simboliai, kokie jie bebūtų, patys savaime dar nerodo nei religijos stabmeldiškumo, nei josios gilumo. Svarbiausia yra tų simbolių paskirtis, naudojimosi jais pobūdis tos ir kitos religijos sistemoje. Tai, kas kuo geriau padeda žmogui atsiverti Dievui, ateiti į gilią tikybinę patyrą, yra religijos tikrasis turtas. Tačiau tas turtas dvasiškai veiksmingas bus tik tada, kai pati žmogaus siela bus pasiruošusi juo naudotis, kai ji pati kreipsis Dievop ir sieks vienumo su Juo.

Tad svarbiausia tikėjime – dvasios būsena, tikrasis maldingumas, visos žmogaus elgsenos darna su dieviškąja pasaulio tvarka. Ir tikrasis tautos religinis lygis galimas matuoti pagal tą josios elgsenos darną bei dvasingumo pajautos gyvumą (2, 40-45). „Kiekvieno žmogaus viduje gyvas yra ypatingas nujautimas sąryšių su gyvenimo gelmėmis (…) Tas nujautimas gyvenimo gelmių, šis numanymas gyvybės Priežasties yra tikybos pagrindas. Jis kiekvienoj tautoj savaip apsireiškia (…) Palaiminga yra ta tauta, kurios tikyba tiesiog auginta iš minėtojo numanymo“. Tokia tikyba buvusi „galingiausia tautos gyvybės parama“, – rašo Vydūnas (1, 182-183). Šia prasme senasis lietuvių tikėjimas, kaip ir daugelis kitų senųjų religijų, buvęs tokia „galingiausia tautos gyvybės parama“. Vydūnas pažymi, kad dvasinę žmogaus nuostatą išreiškęs religingumas senovėje iš viso buvęs gilesnis negu šiais laikais. Tad pats tokio religingumo požymių išlaikymas ir atkaklus jų gynimas jau savaime rodęs lietuvių senosios tikybos veiksmingumą ir tvirtybę. Sakralinę prasmę Vydūnui turi lietuvių kalbos ypatingas artimumas sanskrito kalbai, kuri „nuo pat senovės vadinama šventąja“, kuria „surašytos aukščiausios žmonijos žinios“, „surašyti gal švenčiausieji raštai“ (1, 181).

Atidžiau pažvelgęs į pačią lietuvių religijos esmę, Vydūnas daro išvadą, jog ji nebuvo nei klaidinga, nei kvaila. „Priešingai, lietuvių sąmonė buvo tame gana skaidri (…). Tikyba tiesiog buvo vyriausioji lietuvių tautos gyvybės gysla. Tikyba ir su ja sujungtas pasaulio supratimas dar buvo ir aukščiausias bei plačiausias tautos vienijimo skritulys. Tasai buvo kaip kokia šviesi vieta tamsybėje. Visi, kurie tame skritulyje stovėjo, buvo gentys, buvo tos vienos, būtent aisčių tautos vaikai“ (1, 185).

Pabrėždamas gelminį savo tautos gyvybės ryšį su jos natūraliai išaugusia tikyba, Vydūnas nedviprasmiškai pasako, kad taip „augusią tautos tikybą naikinant, tautos gyvybei suteikiamas smarkiausias smūgis“ (1, 183). Tokį smūgį lietuvių tautos gyvybei sudavusi krikščionybė ir tas smūgis labai skaudžiai atsiliepęs tolesnei tautos raidai. Tiesa, Vydūnas niekur neniekina krikščionybės dėl josios pagrindų, o dargi ją laiko labai tobula ir stipria religija, pasaulyje atliekančia savo tikrai išganytojišką misiją. Tačiau žiaurus būdas, kuriuo ji ėjo į Lietuvą, buvęs tikrai ne krikščioniškas. Pats kryžiuočių elgesys buvęs „aiškus liudyjimas, jog tokių žmonių tikyba negalėjo būti tikra“. „Iš senosios savo tikybos lietuviai žinojo, kad dora turi kilti kaip tikyba iš giliausio žmogaus vidaus, iš skaisčiausios jo sąmonės ir sąžinės. O dabar tikyba buvo siūloma kaip koks drabužis“ (1, 186).

Prievarta atneštos religijos nesugebėta ir tinkamai, subtiliai įtvirtinti. „Naujoji tikyba nebūtų kenkusi lietuvių tautai. Nes iš tikrųjų ji yra viena kilniausių žmonijos tikybų. Bet būtų reikėję ją gretinti prie senosios tikybos. Ji būtų turėjusi visa, kas senojoj tikyboj gero buvo, tvirtinti ir pridėti, ką ji geresnio turėjo. Taip krikščionių tikybai kitur prasiskleidžiant, beveik vis atsitiko. Ir toji tikyba tapo kiekvienai tautai kitokia. (…) Lietuvių senos tikybos visai nebuvo atbojama. Lyg tarp jos ir krikščionių tikybos nieko bendro nebūtų buvę“ (1, 187). Labai kritiškai įvertinęs patį krikščionybės įvedimo Lietuvon faktą, Vydūnas nemenkina paskesnių jos nuopelnų lietuvių kultūrai, jos dvasios raidai ir neragina su ja kovoti dabar. Pripažįsta, kad ji jau yra tapusi pagrindiniu tautos dvasinės raiškos būdu. Dabar esąs svarbus uždavinys „įsigyvenusioj tikyboj įgyti šviesesnį žvilgį“ (1, 189).

Šia prasme itin svarbus Vydūno pastebėjimas, kuris ypatingą aktualumą įgauna mūsų dienomis: „Mūsų laiku lietuvių tauta žymiai atsigauna. Ir tūli spėja, kad kiekviena atsigaunanti tauta grįžta prie senovės tikybos. Vienok visuomet negrįžtama prie buvusių formų. Grįžtama (einama) vien prie dvasios. Krikščionybė yra visa persunkta senovės Šviesos tikybos. Ir grįžimas senovės tikybon tegali reikšti aukštesnį šių dienų „tikybos“ išmanymą. Niekuomet nereikėtų griauti, kas kitam šventa, Visur reikia stengtis išvysti tą vieną visais amžiais apsireiškiančią Didybę ir Šventybę. Tuomet ji pastoja pavienio žmogaus ir tautos galybe ir atsigavimo galia. Nyks tuomet visi bandymai naikinti vienas kitą ir atsiras vis daugiau tarpimo ir augimo. Kiekvienas ir visa tauta pastos aukuras, kur švies ramioji gaivinančioji ir laiminančioji Amžinoji Ugnis“ (2, 45).

LITERATŪRA

1. Vydūnas. Raštai. V., 1990, T. 1.
2. Vydūnas. Raštai. V., 1992, T. 3.

Pranešimas, skaitytas Religijos ir tautinės kultūros centro surengtoje Religijos problemų konferencijoje 1993 m. gruodžio 11 d. Vilniuje. Skelbtas knygoje: Vydūnas lietuvių kultūroje. – Vilnius: Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas, 1994. P. 56-60.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Religija, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *