M. Kundrotas. Edmundo Berko konservatizmas ir šiuolaikiniai lietuviškieji konservatoriai (III)) (3)

Marius Kundrotas

Marius Kundrotas

4. E.Berko konservatizmas ir socializmas

Šių dviejų pasaulėžiūrų santykis iš pažiūros atrodo prieštaringiausias. Konservatizmas įprastai lokalizuojamas dešinėje, socializmas – kairėje. Konservatizmas gimė iš reakcijos, socializmas žengė per reformas ir revoliucijas. Konservatizmas pabrėžia išskirtinumą, socializmas – lygybę, net iki lygiavos. Vis dėlto, žvelgiant į giluminius principus, jų santykis pasirodo sudėtingesnis, nei iš pirmo žvilgsnio, politiką redukuojant į primityvias geometrines schemas.

Pirmiausiai – konservatizmas ypač gerbia žmonių sąjungas ir bendrijas, tuo jis prieštarauja liberalizmui ir pasirodo artimas socializmui. „Nuo amžių gyvuojanti žmonių susivienijimų ir jų likimų istorija atskleidžia ypač daug galimybių žmogui, svarstančiam tęstinius sumanymus, kuriems įgyvendinti reikia nemažai laiko, o jų rezultatai pasižymi patvarumu“ – rašė E. Berkas (E. Burke. Apmąstymai apie Prancūzijos revoliuciją. Vilnius, 2009, p. 127). Konservatizmas realizuoja asmenį per bendruomenę – šiuo dialektiniu santykiu jis užima vidurio poziciją tarp liberalizmo, pirmenybę teikiančio asmeniui, ir socializmo, pirmenybę teikiančio bendrijai.

Tiek liberalizmas, tiek socializmas žmogiškąją būtį išskirsto į du matmenis – atskirybės ir bendrybės, vienoje pusėje – asmuo, kitoje – visuomenė, paprastai tapatinama su valstybe. Konservatizmas regi daugybę tarpinių grandžių – tarp asmens ir valstybės čia glūdi gausybė įvairių susivienijimų, sąjungų ir bendrijų (p. 130).

Žmogiškosios būties ir santykių daugiaplaniškumas, be kita ko, užtikrina demokratijos kokybę – asocijuoti piliečiai gali efektyviau ginti savo interesus prieš valstybinę valdžią (o šiais laikais – ir transnacionalines jėgas), nei pavieniai piliečiai. Religinės, socialinės, kultūrinės bendrijos taip pat užtikrina efektyvesnę tarpusavio paramą ir labdarą, nei tai gali padaryti valstybė.

Ūkinėje ir socialinėje politikoje konservatizmą įprasta sieti su liberalizmu, bet toks derinys – gana jaunas, labiausiai išplėtotas „tečerizmo“ ir „reiganomikos“ laikais. Ką gi apie tai rašė E. Berkas? Jis klausė: „ar tautai būtų naudingiau daugiau mokėti ir daugiau gauti, ar mažai arba visai nieko negauti, bet nemokėti jokių duoklių?“ – ir čia pat atsakė: „Mano protas linksta pirmosios prielaidos naudai“ (p. 190). E. Berkas – už didesnį viešųjų gėrybių perskirstymą, o tai – vėl arčiau socializmo ir prieštarauja liberalizmui.

Nuosavybės klausimu E. Berkas pripažino privačią, bendruomeninę, valstybinę nuosavybę, pirmenybę teikdamas privačiai. Apie nuosavybės santykius jis rašė: „pradinė pilietinės visuomenės garantija suteikiama piliečių nuosavybei“. „Piliečio teisė yra pirminė laike, aukščiausia pagal teisę, viršesnė pagal teisingumą“. Valstybė „negali turėti kito valstybės turto, kaip tik tą, kurį įgyja teisingai ir proporcingai apmokestindama visus piliečius“ (p. 91).

Analizuojant šiuos apmąstymus dera atsižvelgti, jog šis mąstytojas išaugo visuomenėje, kurioje valstybinė nuosavybė nebuvo taip išplėtota kaip vėlesnėse, net esama valstybinė nuosavybė tam tikra prasme buvo privati – ji priklausė valdovui ir jo dvarui. Antra vertus – aktualiai ir šiuolaikiškai skamba piliečio teisės akcentas: pabrėžtina – piliečio, o ne užsienio ar tarptautinio kapitalo subjektų. Pagrindinė mintis, jog valstybės turto pamatas – jos piliečių turtas, taip pat išlieka aktuali.

Apskritai konservatizmas – paternalistinė, globėjiška ideologija, nors ir mažiau nei socializmas – šiuo požiūriu jis taip pat užima vidurio liniją tarp socializmo ir liberalizmo. Žmogaus prigimtis – silpna, ji turi trūkumų, ją reikia drausminti. E. Berkas rašė: „Visuomenė privalo valdyti ne tiktai atskiro žmogaus, bet ir jų grupių ar masių aistras“ (p. 58). Ji tai daro per piliečių sutarimu veikiančią valstybę ir jai atstovaujančią valdžią (ten pat). Vienų teisės riboja kitų laisves.

Konservatyvaus ir socialistinio paternalizmo skirtumas tas, jog konservatizmui labiau rūpi moralinė, plačiau – kultūrinė žmogaus būties dimensija, socializmui – socialinė ir ekonominė. Iš esmės viena kitam neprieštarauja, o tam tikrais atvejais – net papildo.

Pagrindinis konservatizmo ir socializmo skirtumas – jau minėti požiūriai į lygybę ir skirtumus. E. Berkas griežtai skyrė žmones pagal jų moralines ir intelektualines, socialines ir kultūrines savybes (p. 146–147). Jau liberalizmas, o dar labiau – socializmas – žengė priešingu keliu, vaizdžiai aprašytu to paties E. Berko: „Žmones jie prilygina palaidiems žetonams, kad palengvintų jų apskaitą, neatsižvelgdami į tam tikrus dydžius, kurių reikšmė gali esmingai išaugti – priklauso nuo jų vietos lentelėje“ (ten pat). Drauge kritikuotas kiekybės iškėlimas virš kokybės (ten pat).

„Visi skirtingi – tiesiog skirtingi“: šis šiuolaikinio dešiniojo jaunimo šūkis puikiai atspindi konservatyvųjį požiūrį. Jei išskirtinumas reiškia dešinę, o lygybė – kairę, tai konservatizmas – vienareikšmiai dešinė, o socializmas ir iš dalies liberalizmas – kairė. Antra vertus, kitais klausimais – bendruomeniškumo, piliečių globos, gėrybių paskirstymo – konservatizmas ir socializmas gali puikiai sutarti. Neatsitiktinai šiandien kyla jungtinis politinis reiškinys – socialkonservatizmas, iš esmės – krikščioniškoji demokratija minus vienos religijos primatas.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *