L.V.Medelis. Mykolas Riomeris Lietuvis (I) (1)

Mykolas Riomeris | mdl.lt nuotr.

Mykolas Riomeris | mdl.lt nuotr.

Šiame pavadinime skaitytojas, be abejo įžvelgs analogiją su Mykolu Lietuviu, legendiniu šešioliktojo amžiaus vidurio publicistu, lotyniškai parašiusiu traktatą, kuriuo bandyta ne tik kritikuoti, bet aplinkinių kaimynų pavyzdžiais paveikti kunigaikštystės valdovus susirūpinti valstybės likimu. Gal Riomeris (būtent Riomeris – ne Romeris, Römeris arba dar blogiau – Remeris, Rėmeris, reikėtų kartą dėl vartosenos susitarti) ir pats prieštarautų, bet tokio titulo jis tikrai yra nusipelnęs. Nežinia, kaip tą vardą vertintų ir plati, nuo XVII a. Lietuvoje apsistojusi ir išplitusi vokiečių kilmės, bet veikiau lenkiškos, ne lietuviškos, kultūros Riomerių giminė, tačiau šeima laikėsi prosenelio Motiejaus priesako testamente: „nuolankiai prašau ir maldauju visų savo vaikų ir anūkų, kad mūsų namuose jie visada puoselėtų garbingą, taurią, ištikimą meilę Tėvynei, kad tėvai perduotų šį priesaką vaikams ir niekada, ypač kai sunku, jo neatsižadėtų“. Klausimas tik štai koks: o kas gi yra/buvo Tėvynė tiems vaikams ir anūkams?

Dienoraštis, rašytas kasdien

Mykolo Riomerio dienoraštis gal būt padės atsakyti į klausimą, kas jo autoriui buvo Tėvynė ir kaip jis sugebėjo išaugti iki tikro tauraus idealisto, romantiko, tvirto ir ištikimo šaliai didžios Lietuvos piliečio. Kaip?- šitai bandysime įžvelgti paties Mykolo Riomerio  dienoraštyje*. Jis rašė kasdien – net sunku patikėti – trisdešimt ketverius metus ir aštuoniolika dienų. Dienoraštis nutrūksta trys dienos iki mirties. Dalį dienoraščio (iki 1924 metų) M.Riomeris pats perdavė Kultūros muziejui Kaune. Sąlygos tokios: 25 metus nuo jo mirties  jie negalės būti skaitomi ir naudojami jokiems tikslams; rankraščiai taip pat bet kokiu pretekstu negali būti išvežami iš Lietuvos teritorijos, apibrėžtos 1920 m. taikos sutartimi su Rusija (štai jo Tėvynės teritorija!). Kitą dalį savo vyro dienoraščių  Jadvyga Riomerienė perdavė Vilniaus V. Kapsuko universiteto bibliotekai 1964 metais, bet tomis pat sąlygomis.

Šitos detalės yra svarbios – rašydamas dienoraštį Mykolas Riomeris turėjo teisę klysti, bet galime būti tikri, kad jam nebuvo reikalo meluoti ar veidmainiauti, nes ketvirčio amžiaus atstumas toks saugus ir didelis, kad niekas nebepaveiks skaitančiųjų pasaulio, net artimiausių žmonių. Skaitantiems puiki proga pasimokyti istorijos. Objektyvumui natūraliai galėjo kenkti nebent savasis šešėlis, stovintis už nugaros ir tyliai stebintis bei vertinantis per petį – ką rašai.

Simetrija, asimetrija – Pilsudskis, Riomeris

Jų neįmanoma atskirti. Daugiau nei visą tą įtemptą dešimtmetį Didžiojo (ilgą laiką taip buvo vadinamas Pirmasis pasaulinis) karo laikotarpio aplinkoje, šių dviejų vyrų idėjos apie Abiejų tautų respublikos, Lenkijos ir Lietuvos atkūrimą, pynėsi, neigė, vėl skatino ir vėl stabdė viena kitą. Pilsudskio pažiūros giliai veikė Mykolą Riomerį. Net galima daryti prielaidą, kad tiktai galutinis judviejų išsiskyrimas leido Riomeriui pagaliau tapti labiau lietuviu nei lenku.

Tad 1915 metų pavasarį iš Rusijos imperijos miesto Vilno Mykolas Riomeris išvyksta į Pilsudskio legionus, po Austrijos sparnu formuojamus kovai su Rusijos imperija. Niekam nebuvo paslaptis, kad jie buriami ne iš meilės Austrijos Vengrijai. „Buvau įsitikinęs, kad Legionų veikla taps didingu ir Lenkijos, ir Lietuvos laisvės reikalu/…/  Ėjau, kad savo paties veikla nuosekliai įrodyčiau tai, kas buvo mano tikėjimo ir visos ankstesnės veiklos akstinas – meilė Lietuvai, jos tautai, jos kultūrai ir ateičiai, jos laisvam gyvenimui /…/  Tik per karą iš Legionų veiklos suvokiau Pilsudskio reikalo svarbą ir esmę. Tada sąmonėje ir širdyje sujungiau jo darbą su Lietuvos laisvės reikalu ir pats įstojau į jo gretas“ (1915 12 21).

Reikėjo aplenkti frontą, tad vyko per Ukrainą, per Odesą, Rumuniją ir tik liepos mėnesį pasiekė Vieną. Pilsudskio patartas, įsirašė į pėstininkus. Ir štai, didysis vadas matomas iš arti: jis garbinamas ir aukštinamas. Riomeris pastebi, kad pirmoje brigadoje (vienintelė, kuriai tiesiogiai vadovavo Pilsudskis) jis yra idealo, tikėjimo, galios, teisingumo, karinio ir tautinio tobulumo įsikūnijimas. „Pilsudskio vardas jiems yra šventas ir kaip saulės spindulys žadina jų širdyje geriausius ir kilniausius jausmus“ (1915 12 20). Akivaizdus Pilsudskio kultas, jis tarsi didinga legenda, kuri palaiko tikėjimą. Kitoje vietoje jis įrašo: Pilsudskis už stalo daugiausia tyli, dažnai susimąsto, ir jo veidas tampa rūstus, tai vėl ką nors pajuokauja su kuriuo nors savo draugu, visas palinksta į priekį – nusijuokia savo puikiu juoku (1915 09 14).

Ir po kelerių metų kiek ironiškai, bet vis viena su meile atskleidžia Pilsudskio didybės paslaptį: „visuomet jis rimtai darė tai, ką rimti žmonės laikė nerimtu ir nerealiu ir kad per visą savo gyvenimą įkūnijo veiksmais tai, kas buvo dvylikamečių berniukų fantazijos objektas, bet šiuo atveju, kad Pilsudskio romantizmas buvo iš tiesų romantiškas“ (1919 04 02). Atrodo, Lenkijos viršininko charakteris mažai pakito iki pat mirties – tas berniuko paminėjimas iš karto primena Pilsudskio ir Gebelso susitikimo nuotrauką: joje Pilsudskis po maždaug dvidešimties metų – mažas ligotas seneliukas per didele, lyg išaugimui taikyta maršalo uniforma, dideliais ūsais ir liūdnu užsispyrimu veide. Riomerio pažiūros nuo knygelės apie Lietuvių tautos pabudimą (Litwa. Studium odrodzenia narodu litewskiego. Lwow, 1908; Lietuva. Studija apie lietuvių tautos atgimimą) parašymo iš esmės nepasikeitė. Knygelė buvo žinoma ir Lenkijoje, ir Lietuvoje. Tad Pilsudskis žinojo, su kuo kalba, dar jis domėjosi nuotaikomis Lietuvoje.

Taigi, pirmiausia Lenkijos laisvė, ir Legionų veikla per tą karą padės ir Lietuvai iškovoti laisvę.

„Mane pakerėjo Pilsudskio projektas, – prisiminė Riomeris vėliau. –  /…/ Mane pakylėjo, ko gero, netgi ne tiek pats projektas, kurio grožis ir  išmintis  atitinka mano svajones, kiek pats Pilsudskio genijus“ (1919-05-30).

Legionų eilinis Mataušas Rymskis (Mateusz Rzymski, toks buvo Riomerio – legionieriaus slapyvardis) beveik dvejus metus kentė kasdieninius kareivio vargus – miške, apkasuose, pelkėse, mūšiuose su rusais. Mykolas Riomeris  – jau mokslus baigęs teisininkas, inteligentas, nuotraukoje matyti jau kiek storėjantis, ir nieko nevertas kareivis… kai nusiima aknius. Organizmo išsekimas ir gydytojų nustatyta širdies liga nutraukė karinę karjerą.

Vardan Lietuvos Didžiosios…

Jau po Pilsudskio mirties Riomeris apgailestavo: jei Lenkijos didvyris veiklą būtų nutraukęs 1919 metais, jis būtų likęs lietuvių atmintyje kaip šviesiausias Lietuvos žiedas, be jokios dėmės savo gyvenimo istorijoje**.  Deja.

Pilsudskio siekinys buvo Rytų imperija, apimanti Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos žemes „nuo jūros iki jūros“. Blokas į savo orbitą įtrauktų Latviją ir Estiją, o gal būt ir Rumuniją bei Suomiją. Tai nebūtų federacija, nes Lenkija būtų aukščiau visų, lenkų dominijų imperija. Šis jaunų valstybių konglomeratas turėjo formuotis savanoriškais pagrindais, bet savanoriškumą Pilsudskis suprato savotiškai – kas nesijungs, bus prijungtas. Kai bus užimti Kijevas, Minskas, vėliau ir Vilnius (jo vaidmuo ypatingas), besikuriančioms tautinėms valstybėms nieko kito neliks tik prisijungti prie Lenkijos. 1919 m. balandžio 19 d. iš Vilniaus išvyti bolševikai, sėkmingai puolama Ukrainoje, Gudijoje ir Vilniaus kryptimis. Bet bolševikai atsigavo ir netrukus jau buvo prie Varšuvos. 1920 m. liepos viduryje į Vilnių įžengia Lietuvos kariuomenė (prieš mėnesį sudaryta taikos sutartis su bolševikine Rusija).

Visą tą neramų laikotarpį Riomeris keliauja tarp Lietuvos ir Lenkijos. Jis, tarsi Luiso Kerolo Češyro katinas – pasirodo ir vėl išnyksta: Lomžoje (čia jis dirbo apygardos teisme), Varšuvoje, Kaune, Vilniuje arba tėvo dvare Bagdoniškyje, arba Kavoliškyje, dabartinio Lenkijos prezidento Komarovskio senelio dvare… Tik šis katinas nesišypso, jis sunkiai dirba, mezga ryšius su lietuviais, lenkais, baltarusiais vienoje ir kitoje pusėje, kurie galėtų pastūmėti Lietuvos ir Lenkijos puses į lygiaverčių narių susivienijimą.

Dar 1915 metais jis matė kitą kontekstą: turbūt tik aklas ir miręs to nemato, rašo jis dienoraštyje, kad lietuviams, o gal būt ir latviams, iškyla vis aktualesnis prisijungimo prie Lenkijos reikalas; toks valstybinis darinys gali būti vienintelis tikras išsigelbėjimas nuo Rusijos ir Vokietijos (išskirta mano – aut.); tebūnie tai nors visiška aneksija, jas tai išgelbėtų ir leistų tautoms išlikti (1915 08 27).  Kitąkart atrodo, kad tas tris nykštukines valstybes galėtų išgelbėti Anglijos protektoratas. Tačiau devynioliktaisiais metais padėtis jau kitokia. Kurjeris į Lomžą atgabena kvietimą. Ir Riomeriui tas suprantama:  „Žino ten, Varšuvoje ir prisimena retkarčiais apie tai, kad esu tas bene vienintelis  Lietuvos lenkų žmogus, kurio populiarumas ir autoritetas Lietuvoje, ir visų pirma tarp lietuvių ir visos krašto demokratijos turimas pasitikėjimas kvalifikuoja suvaidinti tarpininko vaidmenį sunkių ir komplikuotų  užduočių misijose dėstant bet kokius susitarimus“ (1919 03 07). Pilsudskis nori pasikalbėti. Pilsudskio užuomina laiške rodo, kad kvietimo atsisakyti negalima.

Tas staigus iškvietimas, kaip vėliau paaiškėjo, reiškė kad Lenkijos pusė imsis intervencijos, kai tik iš Vilniaus bus išstumti bolševikai. Riomeriui jau aišku, kad jo vizija pasmerkiama žlugti. Lietuviai nori ne atkurti LDK, o išlaikyti savo etninę teritoriją, t.y. tautinę valstybę kompaktiškesnėje teritorijoje, kurioje nepaskęstų prisijungtos, į save priimtos, tautos jūroje. Tuo tarpu lenkai, ypač Vilniaus ir Gardino gubernijose, trokšta ne atkurti unijinę valstybę, o paprasčiausiai prisijungti prie Lenkijos, nesukant galvos, kas bus su Lietuva tiek Baltosios Rusios, tiek apkarpytoje etnografinėje Lietuvoje. Apie brolybę nėra kalbos, dalykai labai konkretūs – užimti lietuvių ir baltarusių, ukrainiečių žemes (pakraščius, „kresus“), kurias kolonizuotų lenkų valstiečiai.

Tuo pat metu Vilniuje reikia kurti Lietuvos vyriausybę, kurioje turėtų būti bent keletas lietuvių, kad būtų pademonstruotas lenkų geranoriškumas. Riomerio užduotis – tokių surasti Kaune.

Pokalbyje su Pilsudskiu Varšuvoje, inkognito, privačiame bute nedideliame ratelyje buvo svarstomi tolesni ėjimai Kauno atžvilgiu. Riomeris atsisakė kalbinti lietuvius į Vilniaus vyriausybę tik dėl akių. Jo manymu, tik jų valioje yra Lietuvos pasirinkimas, nuo jų priklausys, ar ta sąjunga bus, ar ne. Jei lietuviai sutiks, jų prisidėjimas patrauks Lietuvos lenkus ir laimės Lenkiją, jei ne – laimės padalijimo idėja. Neslepiama, kad Lenkija eis į Vilnių maždaug savaitės bėgyje (tai ir įvyko balandžio 19 d.).

Riomeris išvyksta į Kauną, tikėdamas, jog Pilsudskio lietuviškos politikos gairės bus derinamos su lietuviais ir baltarusiais, kad valdžia nenaudos okupacinių metodų, remsis į lietuvių ir baltarusių veiksnius, o jis (Pilsudskis) „privalo iš lenko užkariautojo virsti į laisvės riterį ir Lietuvos valstybingumą. Kad taip būtų! Kad Pilsudskio veiksmo ir dvasios logika atverstų jį tikrajai ir  gimtajai Tėvynei – Lietuvai!“ (1919 03 18).

Kaunas: jau regimas valstybės statinys

Juzefas Pilsudskis ir Gabrielius Narutavičius, Lenkijos prezidentas, Stanislovo Narutavičiaus, Vasario 16-osios Akto signataro, brolis | Wikimedia.org nuotr.

Juzefas Pilsudskis ir Gabrielius Narutavičius, Lenkijos prezidentas, Stanislovo Narutavičiaus, Vasario 16-osios Akto signataro, brolis | Wikimedia.org nuotr.

1919 m. balandžio ketvirtos rytą Riomeris jau Kaune. Čia susitinka su Stanislovu Narutavičiumi ir Kazimieru  Lukomskiu abu Lietuvoje žinomi ir gerbiami žmonės (S.Narutavičius – Nepriklausomybės akto signataras, vyresnysis Gabrieliaus, būsimo pirmo Lenkijos prezidento, brolis). Aptartas Pilsudskio planas, nuspręsta, kad vertėtų susitikti su politiniais veikėjais. Siūlyti įsijungti į Pilsudskio planą ir bent keliems ministrams dalyvauti Vilniaus vyriausybėje, tolygu kalbėti apie perversmą, gali būti laikoma išdavyste, bet kitos išeities nėra. Riomerio autoritetas pakankamai didelis.  Pasirinkti žmonės, su kuriais galima kalbėtis, yra kairiųjų pažiūrų: S.Kairys, P.Leonas, J.Vileišis.

Mykolas Riomeris  maloniai nustebintas: dar prieš Kalėdas (1918) Lietuvos valstybė „buvo fikcija“: „Už vokiškos okupacijos ribų buvo tabula rasa, valstybinės organizacijos požiūriu buvo tuštuma. Bet dabar jau atliktas stebėtinas darbas. Yra visa administracija.  Kuriami visų valstybinių funkcijų įstaigų skyriai, svarbiausia yra auganti kariuomenė“ (1919 04 18).

Ir Pilsudskis, ir Varšuva tokių pasikeitimų nenumatė –  jau regimas valstybės statinys. O juk būtų buvę daug lengviau derėtis ir diktuoti sąlygas, kai valstybė dar „buvo fikcija“.

S.Kairiui ir J.Vileišiui buvo pristatyta Pilsudskio programa. Kad būtų sustabdyta aneksinė imperialistinė Lenkijos pozicija, kurią, – manoma – rems bolševikų išvarginti Vilnijos gyventojai ir katalikiškos Baltarusijos pakraštys, kurti vyriausybę Vilniuje reikėtų nedelsiant, kai tik į jį įžengs Pilsudskio armija. Tai nebūtų primesta sąjunga, o tam tikras kooperatinis darinys, apimantis visą tautų bloką. Tarp Lenkijos ir Lietuvos susidarytų bendradarbiavimo sąjunga, o ne bandymas atgaivinti istorinį kūrinį. Formaliai Vilniaus vyriausybė, susidedanti iš lietuvių, lenkų ir baltarusių atsiribotų nuo Lietuvos Tarybos, bet tęstų, kas pozityvu – administracija, teismai, kariuomenė.

Vidaus reikalų ministras Jonas Vileišis pažadėjo atsakyti kitą dieną. Mykolui Riomeriui naktis turėjo būti nerami.

Jau kitos dienos data Riomeris dienoraštyje apgailestauja, kad J.Vileišis nesuprato idėjos esmės. Jis „kategoriškai pasipriešino, kalbėdamas: jeigu Lietuvos lenkai ir Lenkija nenori gerbti  ikišiolinio lietuvių valstybinio darbo, jeigu siūlo šiandien dar kažkokią sanklodą, perbraukdami visą Lietuvos valstybingumo kūrinį bei nori jį pastatyti į tabula rasa lygmenį, o jeigu dar planuoja užimti Vilnių ir tuo užėmimu sudaryti militarinės prievartos židinį, kad lietuviams tuo spaudimu galėtų diktuoti kažkokios sanklodos sąlygas, nesiskaitydami su lietuvių Lietuvos valstybingumui įvykdytais faktais, jeigu ir toliau nori Lietuvą laikyti kaip savo palivarką, tai tokia arogancija atves lietuvius prie kraštutinumo, ir jie imsis visų priemonių, kad su lenkų klausimu visiems laikams būtų baigta, ir Lenkijos atžvilgiu, kuri taip lietuvius traktuoja, užimtų tiesiog nesutaikomai priešiškas pozicijas“.

J. Vileišis parodė dar ir nustebimą, kad Riomeris duodasi palenkiamas tokiems tarpininkavimams (1919 04 21), ir pridūrė: norite bendradarbiauti – ateikite pas mus; esame pasirengę priimti jus į mūsų bendrą kūrinį; kad kūrinys būtų bendras, o ne tiktai, kad vieni prie kūrinio prileistų kitus.

Riomeriui jau susikrovus lagaminą buvo suimtas Z. Jundzilas (Riomerio „bendrininkas“ šiuo klausimu, paleistas už poros dienų). Riomeris apie tai sužinojo jau Vilniuje  ir padarė išvadą, kad nebuvo suimtas tik todėl, kad išvyko, o iš Lietuvos pusės šitaip buvo pademonstruota, jog ateityje nebus taikstomasi su panašių programų propagavimu ir nebus įmanoma nebaustinai atvykti valstybės perversmui organizuoti.

Lenkai užėmė sostinę bolševikams pasitraukus, balandžio 19 dieną.

Vileišio nuomonė tuo klausimu buvo tokia: Lietuviai „Vilniaus paėmimą laiko provokacija ir lemiančiu casus belli, į kurį atsakys Lenkijai karinėm priemonėm bei gaivališka represijos reakcija (dvarų konfiskavimu ir t.t.) lenkų atžvilgiu – lietuvos piliečių, kurie tarnauja lenkų armijoje arba užima bet kokias Lenkijos skirtas vietas Lietuvos užimtose dalyse(1919 04 24)…“

Mykolas Riomeris nutaria atsisakyti toliau dalyvauti akcijoje dėl vyriausybės Vilniuje sudarymo, …ir puikiai supranta, kad Vilniuje turėtų didžiules „karjeros“ perspektyvas jau vien dėl savo pavardės, bet pasirenka Kauną, nors jis „sudėtingesnis“ ir gal būt pareikalaus kančių bei didesnio pasiaukojimo (1919 08 02).

Gauna JuozoTumo-Vaižganto atsakymą į savo laišką. Supranta: lietuviai juo nenusivylė, mato, kad neprarado lietuvių pasitikėjimo, jaučia instinktyviai, kad yra Lietuvos žmogus. Parašyta lietuviškai:

„Sveikinu, Tamsta Pilieti, grįžtantį, žinoma, padėti kovoti už nepriklausomybę, o ne trukdyti. Visados Tamstą gerbiąs kun. J. Tumas“.

*Šiuo metu yra išleistos 6 „Dienoraščio“ knygos; leidykla „Versus Aureus“; sudarė ir redagavo istorikas Rimantas Miknys, naudotasi jo įžangomis atskiroms knygoms; lenkišką tekstą dešifravo ir paaiškinimus parašė krokuviečiai Zbignevas Solakas (Solak) ir Ana Garlej-Solak , Janušas T. Novakas (Nowak) (Krokuva). Knygos nėra numeruotos, tik viršelyje nurodytos datos, kokį laiko tarpą užrašai apima; čia naudotasi tik keturiais tomais nuo 1915 m. liepos iki 1921 m. sausio. Citatų vieta nėra žymima įprastai – kadangi kiekvienos dienoraščio knygos viršelyje nurodyta, kokį tarpsnį ji apima (metai, mėnuo, diena), tai rašinyje nurodoma, kurią metų ir mėnesio dieną Riomeris savo mintį užrašė ar aprašė įvykį, tačiau reikia turėti galvoje, kad įrašo data gali visai neatitikti įvykių faktinės datos, nes Riomeris dažnai grįždavo prie ankstesnių temų. Dienoraštis rašytas lenkiškai nuo 1911 m. vasario ir baigtas 1945 m. vasario 19 dieną.

**M. Riomeris. Juozas Pilsudskis. – kn. Lietuvių atgimimo istorijos studijos, 3 t. – Vilnius, Žaltvykslė, 1991, p. 441-480.

________________________________

II-oje straipsnio dalyje bus: nuotaikos lenkų užgrobtame Vilniuje, teroras gatvėje ir Želigovskio kariuomenės vertinimas jos karininko akimis; Lenkijos flirtas su Latvija; atsisveikinimas su Pilsudskiu; Riomerio atsakymas Pilsudskiui – piliečiui ir Lenkijos valstybės vadovui.

„Lietuvos Kūrėjai“

„Lietuvos Kūrėjai“

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *