M. Kundrotas. Edmundo Berko konservatizmas ir šiuolaikiniai lietuviškieji konservatoriai (II) (21)

Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

Marius Kundrotas

3. E.Berko konservatizmas ir krikščioniškoji demokratija

Anot dr. Dariaus Vilimo, konservatizmas – tai krikščioniškoji demokratija, perlaužta per ūkanotojo Albiono prizmę. Šioje tezėje esama tiesos, tačiau taip suformuluota ji – pernelyg kategoriška ir stipriai kertasi su tikrove tiek istoriškai, tiek ideologiškai.

Konservatizmas gimė kaip atsakas į liberalizmo iššūkius, krikščioniškoji demokratija – į socializmo iššūkius. Abi šios atsakomosios ideologijos daug ką perėmė iš tų ideologijų, į kurių iššūkius siekė atsakyti, pateikdamos savo atsakymus į tuos rūpesčius, kuriuos kėlė pastarosios.

Krikščioniškosios demokratijos pradžia – 1891 m. pasirodžiusi popiežiaus Leono XIII enciklika „Rerum Novarum“, siekusi suderinti socialinio teisingumo principus su krikščioniškosiomis dorybėmis ir tam tikra prasme kildinusi pirma iš antro. Tai buvo atsakas į klasikinio socializmo bedievystę, kai socialine gerove siekta išstumti ir pakeisti religiją. Konservatizmas negalėjo būti kažkieno kažkur perlaužta krikščioniškoji demokratija jau vien dėl to, kad pats gimė geru šimtmečiu anksčiau.

Dar daugiau – konservatizmas, nors pagrindinį impulsą gavęs iš Didžiosios Britanijos ir ypač – E. Berko raštų, šiek tiek vėliau, bet anksčiau už krikščioniškąją demokratiją radosi Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitose Europos šalyse bei JAV. Vokietijoje konservatizmas gana ilgai konkuravo su krikščioniškąja demokratija ir tik po Antrojo pasaulinio karo buvo jos suvirškintas, o Prancūzijoje tai apskritai neįvyko.

Peržvelkime, ką konservatizmas ir konkrečiai – didžiausias jo klasikas E. Berkas kalba apie dalykus, tokius svarbius ir brangius krikščioniškajai demokratijai. Ideologiškai galima išskirti tris pagrindinius aspektus – dorovę, religiją, socialinį teisingumą.

Dorovės srityje konservatizmas ir krikščioniškoji demokratija – greičiau natūralūs sąjungininkai, nei broliai dvyniai. Konservatizmo požiūrį į dorovę daugmaž išdėstėme skyrelyje apie konservatizmo ir liberalizmo santykius, tad prie to nebegrįšime. Krikščioniškosios demokratijos požiūris – labai panašus, tik dorovė tampriau susieta su religija – ir su konkrečia konfesija, be to – labiau išplėsta socialinės brolybės ir labdaros linkmėmis.

Religijos srityje šių pasaulėžiūrų sampratos gana artimos, bet vis dėlto – skirtingos. Abi jos religiją laiko doros, tvarkingos ir laimingos visuomenės sąlyga. E. Berkas rašė, jog religija – pilietinės visuomenės pagrindas ir visokios gerovės šaltinis (E. Burke. Apmąstymai apie Prancūzijos revoliuciją. Vilnius, 2009, p. 79). Bedievystė jam kėlė pasibjaurėjimą, jis ją laikė priešinga žmogaus protui ir prigimčiai (p. 80). Antra vertus, anot E. Berko, politika ir sakykla – nesuderinamos; politikos ir religijos painiojimas daro žalą joms abiems (p. 23).

Vargu, ar tai reiškia, jog dvasininkai negali būti politikai – šio autoriaus išgirtoje britų santvarkoje aukščiausi anglikonų dvasininkai buvo sudėtinė Lordų rūmų dalis. Greičiau tai reiškia, jog politika ir religija – savaime skirtingos sritys: anot Šventojo Rašto, kas Cezario – Cezariui, kas Dievo – Dievui. Politika negali būti argumentuojama religiniais motyvais ar atvirkščiai. Bažnyčioje ne vieta remtis tautos valia ar žmogaus teisėmis, o politika – ne vieta savo principus grįsti teiginiais, jog taip nori Dievas.

Krikščioniškoji demokratija pačioje savo esmėje pagrįsta Dievo įsakymais, Bažnyčios mokslu ir popiežiaus autoritetu. E. Berkas religinių institucijų diktatą politiniam gyvenimui laikė viena didžiausių, jei ne pačia didžiausia žmonijos istorijoje tironija (p. 36).

Lietuvos krikščionys demokratai tarpukariu atvirai skelbė: Lietuva – katalikams. E. Berko raštuose vargiai rasime teiginį „Anglija – anglikonams“, nors ši bažnyčia daug labiau susijusi su anglų tauta ir valstybe, nei globali Katalikų bažnyčia – su bet kuria valstybe ar tauta.

Fundamentalūs berkiškojo konservatizmo principai religijos srityje – pliuralizmas, tolerancija, ekumenizmas. Lygindamas Anglijos Reformaciją su Prancūzijos revoliucija, jis apie reformatorius rašė: „jie buvo nuoširdžiai tikintys, karšto ir entuziastingo dievobaimingumo, pasirengę žūti (o kai kurie iš jų tikrai žuvo) tikrai didvyriška mirtimi, gindami savo ypatingą krikščionybės suvokimą; lygiai atkakliai ir net su didesniu džiaugsmu jie būtų ėję į kankinamą mirtį už bendras tikėjimo tiesas, už bendrą kamieną to medžio, kurio šakas gynė savo krauju“ (p. 121).

Dar toliau jis teigė, jog šie žmonės „su siaubu atsižadėtų netikėlių“, „atsiribotų nuo tų, kurie niekino bendrą religiją, dėl kurios švarumo jie veikė su tokia aistra“ (ten pat). Tai – užuomina į kai kuriuos prancūzų protestantus, susidėjusius su bedieviais prieš savo brolius katalikus, ji tinka ir kai kuriems šiandieniniams Lietuvos religiniams disidentams, kurie dedasi su liberalais ir „Naujosios kairės“ dekonstruktoriais prieš konservatyviuosius visuomenės sluoksnius, mieliau kovodami už subendrintas „mažumų teises“, nei už bendras dorovines vertybes.

Apie prancūzų revoliucionierius rašoma tai, kas puikiai tinka šių dienų liberalams ir totalerantams: jie „nepaliaujamai giriasi savo pakantumu. Tai, kad žmonės, nevertinantys nė vieno požiūrio, pakantūs visiems, nėra didelis privalumas. Vienoda panieka nėra objektyvus palankumas. Geraširdiškumas, kylantis iš paniekos, nėra tikrasis gailestingumas“ (ten pat).

Griežtai skirdamas tikrąją toleranciją nuo indiferentiškumo ir nihilizmo, E. Berkas džiaugėsi, jog „yra daugybė žmonių, apdovanotų pakantumu tiesiogine prasme. Jie mano, kad visų religijų dogmos, nors ir skirtingu laipsniu, teigia svarbiausią tiesą ir kad joms, kaip ir kitų vertybėms, galima teikti pirmenybę teisingu pagrindu. Todėl jie pripažįsta vieną religiją ir pakančiai vertina kitas. Jie pakantūs ne todėl, kad niekina visas nuomones, bet todėl, kad gerbia teisingumą. Jie ištikimai ir su meile gali saugoti kiekvieną religiją, nes myli ir gerbia didįjį principą, dėl kurio įvairios religijos iš esmės sutaria, taip pat didįjį tikslą, kurio jos visos siekia“ (p. 121–122).

Galima ginčytis, ar išties absoliučiai visos religijos siekia to paties tikslo ir išreiškia tą patį principą, tačiau akivaizdu, jog tai, ką autorius labiau skiria krikščioniškosioms konfesijoms, tinka daugeliui religijų. Pats autorius aiškiai nurodo vienijančiojo principo turinį: „teisingumas ir gailestingumas – esminės religijos dalys“ (ten pat). Šiandien galima įvardyti daugiau ir dar bendresnių vienijančių principų – dora, darna, artimo meilė. Berkiškasis konservatizmas gerbia religiją, bet nesitapatina su viena iš jų, todėl konservatoriais gali būti įvairių religijų atstovai.

Krikščioniškoji demokratija – kur kas siauriau apibrėžta: jos pagrindas – katalikybė. Žinoma, nuo savo įsikūrimo ji tapo kur kas tolerantiškesnė – tiek kiek tolerantiškesnė tapo pati katalikybė, ypač po Antrojo Vatikano susirinkimo. Kai kuriais atvejais šiuolaikinių krikdemų tolerancija žengia taip toli, jog peržengia šios ideologijos tapatumo ribas – pavyzdžiui Vokietijos krikščionys demokratai jau priima į savo gretas musulmonus. Taip krikščioniškoji demokratija praranda pati save.

Socialiniu klausimu klasikinis konservatizmas vis dėlto – dešinesnė ideologija, skatinanti žmogų savo gerovę kurti pačiam, krikščioniškoji demokratija – kairesnė, labiau linkusi į principą „paimti ir padalinti“. Ši dilema apima ne tiek konservatizmą ir krikščioniškąją demokratiją atskirai, kiek konservatizmą ir socializmą bendrai, dėl to ją plačiau aptarsime skyrelyje apie konservatizmo ir socializmo santykius.

Vertybinėje plotmėje konservatizmas pačia savo prigimtimi labiau linkęs į įvairovę, bet – aiškiose ribose: pirmiausiai – dorovės ir tautinio tapatumo ribose.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , .

21 komentaras

  1. matosi daug priestaravimu.:

    Zinant Kundroto paranoidine neapykanta krikscionybei ir ypac katalikybei, akivaizdus teksto saliskumas. Kitas dalykas- jo neapykanta liberalams, nors cia pat jis teigia apie konservatizma, kaip “… skatinanti žmogų savo gerovę kurti pačiam,…”. Juk si pradigma ypatingai propoguojama liberalu 🙂

    Na, apie konservatizmo “tautini tapatuma”- cia apskritai politines minties naujadaras 🙂

    • Marius:

      Dėl tautinio tapatumo – bus atskira dalis, o teksto autorius – krikščionis, be to – ekumeniškų pažiūrų, taip kad kažką su kažkuo supainiojote 🙂

      • Vilmantas Rutkauskas:

        Jei taip akipėšiškai klastingai čia Lietuvoje propa koncervatizuojama propagandinė inter vencinė krikščionybė, tai būtina priminti, kad nužudytojo kryžiaus religija – jau savaime akivaizdžiai esa inkvi zicinė savo biblijos turinyje (necituosiu citatomis, nes tai pernelyg bjauru). Žodžiu, švelniai tariant, naikina alter natyvą. Fui.

        Istorinės biblija ir talmudas, anot tokio įžvalgaus Istarkovo, buvo perrašinėjami su mintimi:
        “Kas kontra traliuoja praeitį, tas kontra traliuoja ateitį. Kas kontra traliuoja dabartį, tas kontra traliuoja ateitį. Neveltui, kada krikščionys paėmė valdžią Romos imperijoje, pirmiausia sudegino Aleksandro biblioteką. Vėliau – kitaip manančius.”
        Krikščioniška Lietuvos klastinga evangelizacija po liberalizmo gėlėta skraiste slypi ir šiame klastingame straipsnyje, kuris aiškiai susijęs su Žemaitijos “krikšto” 600 metų jubi liejumi. Gal kas nors primins, kiek žynių tada buvo išpjauta ?

        • Vilmantas Rutkauskas:

          tuomet buvo išpjauta.

          • Marius:

            Aš ir Berkas siūlome santarvę 🙂 Jūs ir anonimas – priešpriešą. Vis dėlto gal sutarkit su juo, nes vienas aiškina, kad tekstas ir jo autorius – antikrikščioniški, o kitas – priešingai, nors iš tiesų šio teksto išvis kita tema. Dabar panašu į tą atvejį, kai pasisakyti labai norisi, bet neturima apie ką 🙂

            • mintis:

              Reiktų visiems paskaityti Emilijos Pundziūtės Gallois straipsnį”Milijonas už santuoką tarp vyro ir moters” 2013 01 15 dienos.Ir V.Simonko įspūdžius iš Teksaso.
              Ar čia tom kalbom iš kur atsirado koks žodis-kokia jo prigimtis ilgai dar maitinsimės ir kalbomis,kalbelėmis,kalbytėmis???.

    • Marius:

      Dėl tariamo priešiškumo krikščionybei – gal painiojama su priešiškumu klerikalizmui. Išties esu prieš politinį bet kokios religijos monopolį. Norėčiau kad romuviai gautų teises veikti lygiomis sąlygomis su katalikais. O tai dabar išvis keista: judėjų religija – pripažinta, baltų religija – ne… Pateiktos citatos liudija, kad E.Berkas mąstė jeigu ir ne vienodai (vis dėlto XVIII amžius), tai labai panašiai.

      • Ricardui:

        Mariau, pagal jusu viesaja raiska (pvz. Facebook) ir komentarus Krikscionybes ir ypac Katalikybes atzvilgiu- labai abejotinas jusu “krikscionizmas”.

        Krikscionybes (Katalikybes) negalima atskirti nuo Baznycios ir jos hierarchijos- tikejimo pagrindus (“politikos”) formuojaciuju ir skleideju.

        Kitas dalykas- baltu religija. Kaip, kokiu pagrindu- idejiniu, moraliniu, tikejimo, istorinio testinumo (kokio, is kur)? jus save su ja tapatinates jei esat, jusu zodziais- krikscionis (greiciausiai krikstytas, priemes ir kitus sio tikejimo sakramentus), nors viesais pasisakymais teigiate, kad krikscionybe visiskai ir brutaliausiai sunaikino baltu religija….

        • Marius:

          Tamsta visiškai susipainiojote. Paskutinysis sakinys akivaizdžiai priklauso kažkam kitam. Su romuviais niekaip nesitapatinu, o siekiu teisingumo. Žinoma, jei suvokiate vien savos pozicijos ir savos komandos gynimą, suprasti tai jums bus sunku, bet linkiu pabandyti.

          • mintis:

            Kažkur skaičiau,kad išsimaudžius Lietuvos upėje lygtai krikštas išnyksta:).Tai kas maudėsi,gal jau tapo nekrikštytais?Aš esu už tai,kad baltų religija taptų valstybėje pripažinta ir baltų tikėjimo atstovai turėtų savo gimtojoje žemėje savo šventyklas.Kas kur nori ten ir buriasi.Tai būtų teisingiau.Dabar turi savo šventyklas visokių konfesijų atstovai, o baltai -ne.Tai tikrai neteisinga.
            Reikėtų to siekti kartu su broliukais latviais.Ryšiai užmegzti, tik reiktų pačią idėją įgyvendinti.

            • Vilmantas Rutkauskas:

              Nesipainiok. Ar tu maudysies, ar ne, visi tie klastingų Romos katalikų bendruomenės atėjūnų “krikštai” visvien negalioja. Romoje – galioja.

            • Marius:

              Geriausia išvis panaikinti religinių bendrijų skirstymą į pripažintas ir nepripažintas, palikti tiktai registraciją, o destruktyvių kultų – visokių satanistų, ošistų ir panašių – tiesiog neregistruoti.

              • Vilmantas Rutkauskas:

                Pirmiausia, neregistruoti satanistinės krikščionybės (juolab – ji okupacinė Lietuvai). Satanizmas toje prookupacinėje krikščionybėje slypi vien tame, kad krikščioniškoje teologijoje visagalis niekaip neįveikia šėtono kėslų… . Arba bent, sakykim, palieka jam plačias veikimo ribas.
                Ir vėl, necituosiu tam reikalui biblijos, nes tos citatos, patikėk, būtų bjaurios.

  2. saulius:

    Per Švelniai autorius juos apibudina. Paprasčiau – nusikaltėlių banda. Kartu su socdemais,-du broliukai dobiliukai. O Liberastai veržiasi juos abu aplenkti. Kartu paėmus – tautos naikintojų ir kankintojų komanda (nevelka,no barzdo pšyemna kompanija).

  3. Rytas:

    O čia raudonas paklaustas apie ryšius su Rusijos Interrao: http://tv.lrytas.lt/?id=13574890201356010220

  4. hans:

    Vidmantukui aišku geriau kokie homoseksai, nei krikščionys…..ant pimų nepavarysi-baisu, o ant antrųjų galima, populiaru,tolerastiška. Pritariu Mariui dėl registracijos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: