M. Kundrotas. Edmundo Berko konservatizmas ir šiuolaikiniai lietuviškieji konservatoriai (II) (21)

Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

Marius Kundrotas

3. E.Berko konservatizmas ir krikščioniškoji demokratija

Anot dr. Dariaus Vilimo, konservatizmas – tai krikščioniškoji demokratija, perlaužta per ūkanotojo Albiono prizmę. Šioje tezėje esama tiesos, tačiau taip suformuluota ji – pernelyg kategoriška ir stipriai kertasi su tikrove tiek istoriškai, tiek ideologiškai.

Konservatizmas gimė kaip atsakas į liberalizmo iššūkius, krikščioniškoji demokratija – į socializmo iššūkius. Abi šios atsakomosios ideologijos daug ką perėmė iš tų ideologijų, į kurių iššūkius siekė atsakyti, pateikdamos savo atsakymus į tuos rūpesčius, kuriuos kėlė pastarosios.

Krikščioniškosios demokratijos pradžia – 1891 m. pasirodžiusi popiežiaus Leono XIII enciklika „Rerum Novarum“, siekusi suderinti socialinio teisingumo principus su krikščioniškosiomis dorybėmis ir tam tikra prasme kildinusi pirma iš antro. Tai buvo atsakas į klasikinio socializmo bedievystę, kai socialine gerove siekta išstumti ir pakeisti religiją. Konservatizmas negalėjo būti kažkieno kažkur perlaužta krikščioniškoji demokratija jau vien dėl to, kad pats gimė geru šimtmečiu anksčiau.

Dar daugiau – konservatizmas, nors pagrindinį impulsą gavęs iš Didžiosios Britanijos ir ypač – E. Berko raštų, šiek tiek vėliau, bet anksčiau už krikščioniškąją demokratiją radosi Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitose Europos šalyse bei JAV. Vokietijoje konservatizmas gana ilgai konkuravo su krikščioniškąja demokratija ir tik po Antrojo pasaulinio karo buvo jos suvirškintas, o Prancūzijoje tai apskritai neįvyko.

Peržvelkime, ką konservatizmas ir konkrečiai – didžiausias jo klasikas E. Berkas kalba apie dalykus, tokius svarbius ir brangius krikščioniškajai demokratijai. Ideologiškai galima išskirti tris pagrindinius aspektus – dorovę, religiją, socialinį teisingumą.

Dorovės srityje konservatizmas ir krikščioniškoji demokratija – greičiau natūralūs sąjungininkai, nei broliai dvyniai. Konservatizmo požiūrį į dorovę daugmaž išdėstėme skyrelyje apie konservatizmo ir liberalizmo santykius, tad prie to nebegrįšime. Krikščioniškosios demokratijos požiūris – labai panašus, tik dorovė tampriau susieta su religija – ir su konkrečia konfesija, be to – labiau išplėsta socialinės brolybės ir labdaros linkmėmis.

Religijos srityje šių pasaulėžiūrų sampratos gana artimos, bet vis dėlto – skirtingos. Abi jos religiją laiko doros, tvarkingos ir laimingos visuomenės sąlyga. E. Berkas rašė, jog religija – pilietinės visuomenės pagrindas ir visokios gerovės šaltinis (E. Burke. Apmąstymai apie Prancūzijos revoliuciją. Vilnius, 2009, p. 79). Bedievystė jam kėlė pasibjaurėjimą, jis ją laikė priešinga žmogaus protui ir prigimčiai (p. 80). Antra vertus, anot E. Berko, politika ir sakykla – nesuderinamos; politikos ir religijos painiojimas daro žalą joms abiems (p. 23).

Vargu, ar tai reiškia, jog dvasininkai negali būti politikai – šio autoriaus išgirtoje britų santvarkoje aukščiausi anglikonų dvasininkai buvo sudėtinė Lordų rūmų dalis. Greičiau tai reiškia, jog politika ir religija – savaime skirtingos sritys: anot Šventojo Rašto, kas Cezario – Cezariui, kas Dievo – Dievui. Politika negali būti argumentuojama religiniais motyvais ar atvirkščiai. Bažnyčioje ne vieta remtis tautos valia ar žmogaus teisėmis, o politika – ne vieta savo principus grįsti teiginiais, jog taip nori Dievas.

Krikščioniškoji demokratija pačioje savo esmėje pagrįsta Dievo įsakymais, Bažnyčios mokslu ir popiežiaus autoritetu. E. Berkas religinių institucijų diktatą politiniam gyvenimui laikė viena didžiausių, jei ne pačia didžiausia žmonijos istorijoje tironija (p. 36).

Lietuvos krikščionys demokratai tarpukariu atvirai skelbė: Lietuva – katalikams. E. Berko raštuose vargiai rasime teiginį „Anglija – anglikonams“, nors ši bažnyčia daug labiau susijusi su anglų tauta ir valstybe, nei globali Katalikų bažnyčia – su bet kuria valstybe ar tauta.

Fundamentalūs berkiškojo konservatizmo principai religijos srityje – pliuralizmas, tolerancija, ekumenizmas. Lygindamas Anglijos Reformaciją su Prancūzijos revoliucija, jis apie reformatorius rašė: „jie buvo nuoširdžiai tikintys, karšto ir entuziastingo dievobaimingumo, pasirengę žūti (o kai kurie iš jų tikrai žuvo) tikrai didvyriška mirtimi, gindami savo ypatingą krikščionybės suvokimą; lygiai atkakliai ir net su didesniu džiaugsmu jie būtų ėję į kankinamą mirtį už bendras tikėjimo tiesas, už bendrą kamieną to medžio, kurio šakas gynė savo krauju“ (p. 121).

Dar toliau jis teigė, jog šie žmonės „su siaubu atsižadėtų netikėlių“, „atsiribotų nuo tų, kurie niekino bendrą religiją, dėl kurios švarumo jie veikė su tokia aistra“ (ten pat). Tai – užuomina į kai kuriuos prancūzų protestantus, susidėjusius su bedieviais prieš savo brolius katalikus, ji tinka ir kai kuriems šiandieniniams Lietuvos religiniams disidentams, kurie dedasi su liberalais ir „Naujosios kairės“ dekonstruktoriais prieš konservatyviuosius visuomenės sluoksnius, mieliau kovodami už subendrintas „mažumų teises“, nei už bendras dorovines vertybes.

Apie prancūzų revoliucionierius rašoma tai, kas puikiai tinka šių dienų liberalams ir totalerantams: jie „nepaliaujamai giriasi savo pakantumu. Tai, kad žmonės, nevertinantys nė vieno požiūrio, pakantūs visiems, nėra didelis privalumas. Vienoda panieka nėra objektyvus palankumas. Geraširdiškumas, kylantis iš paniekos, nėra tikrasis gailestingumas“ (ten pat).

Griežtai skirdamas tikrąją toleranciją nuo indiferentiškumo ir nihilizmo, E. Berkas džiaugėsi, jog „yra daugybė žmonių, apdovanotų pakantumu tiesiogine prasme. Jie mano, kad visų religijų dogmos, nors ir skirtingu laipsniu, teigia svarbiausią tiesą ir kad joms, kaip ir kitų vertybėms, galima teikti pirmenybę teisingu pagrindu. Todėl jie pripažįsta vieną religiją ir pakančiai vertina kitas. Jie pakantūs ne todėl, kad niekina visas nuomones, bet todėl, kad gerbia teisingumą. Jie ištikimai ir su meile gali saugoti kiekvieną religiją, nes myli ir gerbia didįjį principą, dėl kurio įvairios religijos iš esmės sutaria, taip pat didįjį tikslą, kurio jos visos siekia“ (p. 121–122).

Galima ginčytis, ar išties absoliučiai visos religijos siekia to paties tikslo ir išreiškia tą patį principą, tačiau akivaizdu, jog tai, ką autorius labiau skiria krikščioniškosioms konfesijoms, tinka daugeliui religijų. Pats autorius aiškiai nurodo vienijančiojo principo turinį: „teisingumas ir gailestingumas – esminės religijos dalys“ (ten pat). Šiandien galima įvardyti daugiau ir dar bendresnių vienijančių principų – dora, darna, artimo meilė. Berkiškasis konservatizmas gerbia religiją, bet nesitapatina su viena iš jų, todėl konservatoriais gali būti įvairių religijų atstovai.

Krikščioniškoji demokratija – kur kas siauriau apibrėžta: jos pagrindas – katalikybė. Žinoma, nuo savo įsikūrimo ji tapo kur kas tolerantiškesnė – tiek kiek tolerantiškesnė tapo pati katalikybė, ypač po Antrojo Vatikano susirinkimo. Kai kuriais atvejais šiuolaikinių krikdemų tolerancija žengia taip toli, jog peržengia šios ideologijos tapatumo ribas – pavyzdžiui Vokietijos krikščionys demokratai jau priima į savo gretas musulmonus. Taip krikščioniškoji demokratija praranda pati save.

Socialiniu klausimu klasikinis konservatizmas vis dėlto – dešinesnė ideologija, skatinanti žmogų savo gerovę kurti pačiam, krikščioniškoji demokratija – kairesnė, labiau linkusi į principą „paimti ir padalinti“. Ši dilema apima ne tiek konservatizmą ir krikščioniškąją demokratiją atskirai, kiek konservatizmą ir socializmą bendrai, dėl to ją plačiau aptarsime skyrelyje apie konservatizmo ir socializmo santykius.

Vertybinėje plotmėje konservatizmas pačia savo prigimtimi labiau linkęs į įvairovę, bet – aiškiose ribose: pirmiausiai – dorovės ir tautinio tapatumo ribose.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: