Pasirodė V.Savukyno knyga apie lietuvių tapatybę „Istorija ir mitologijos“ (18)

V.Savukyno knygos viršelio fragmentasKodėl Rykantų bažnyčia buvo užburta ir kodėl tuo buvo taip tikima, kad net kunigai joje nelaikė mišių? Kokias paslaptis slepia piktasis ponas Čičinskas? Kokiais lietuviais galėjome tapti ir kodėl tapome tokiais, kokiais esame? Atsakymai į šiuos klausimus – LRT laidų vedėjo Virginijaus Savukyno knygoje „Istorija ir mitologijos: tapatybės raiškos XVII – XIX amžiaus Lietuvoje“.

„Knygoje prikeliamas iš užmaršties tas reikšminis pasaulis, kuriame XVII-XIX amžiuje gyveno ir pagal kurį orientavosi lietuvių bendruomenė. Iš mitų ir fantastinių pasakojimų atkuriami kintantys „savojo“, „svetimojo“ ir „kito“ santykiai. Parodoma, kaip įsivaizduojama tautinė tapatybė buvo grūdinama įkaitusioje istorijos kalvėje“, – teigia Nacionalinės premijos laureatas, Vilniaus Universiteto profesorius Kęstutis Nastopka.

Iš pirmo žvilgsnio skirtingas temas – Rykantų bažnyčios istorija, Čičinsko legenda, „bambizo“ figūros, XIX amžiaus nacionalizmo formavimasis ir t.t. – jungia bendra tapatybės tema: kaip skirtingais laikotarpiais bendruomenė apibrėžia savus ir svetimus. Knygoje parodoma, kaip buvo pereita nuo konfesinės prie kalbinės lietuvių tapatybės.

„V. Savukyno lietuvių tapatybės istoriniai ir semiotiniai tyrinėjimai parašyti kaip tik laiku. Jie atveria sudėtingus pokyčius santykiuose tarp kalbų, religijų, luomų, neprarandant pagrindinio klausimo: kaip tęsiasi tautos tapatybė, kaip ji išsilaiko ir kaip ją reikia toliau išlaikyti. Tai išsamus ir dabarčiai reikalingas įnašas“, – sako Ohajo (Ohio) universiteto profesorius Algis Mickūnas.

Tai jau antroji kultūros antropologo išsilavinimą turinčio V.Savukyno knyga. 2004-aisiais išleistoje knygoje „Maištininko“ mitologijos. Rolando Pakso įvaizdžiai“ jis analizavo politinių mitų atsiradimą ir įsigalėjimą. Lietuvių tapatybės temas V. Savukynas nagrinėjo ir kelerius metus rengtoje televizijos laidoje „Tapatybės labirintai“, už kurią buvo apdovanotas žurnalistine premija.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvoje, Literatūra, Naujienos, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , .

18 komentarų

  1. artojas:

    as kazkaip abejoju,kad toje knygoje rasime ka gero.. ypac kai vakar paskaiciau sita… http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/interviu/virginijus-savukynas-net-vincas-kudirka-gedijosi-savo-lietuviskai-kalbanciu-tevu-599-294767 asmeniskai man, tai liudna del tokiu dalyku..

  2. Pikc:

    Na, mano galva, Savukynas yra toks veikėjas, kurio darbus reiktų vertinti panašiai, kaip Š..Liekio.

  3. Galindas:

    Nereikia liūdėti, Artojau, o reikia veikti. Juk išlieka tik kovojanti valia – tuo vadovavosi Vincas Krėvė ir sukūrė nuostabius paveikslus. LIETUVIAI NUO 19 A. PRADĖJO KOVOTI: IDĖJOMIS, SUKILIMAIS IR T.T. Tai Fridriko Nyčės idėja, ji veikė Krėvės kūrybą. Juk 17 a. prasidėjo intensyvus lietuvių iš viso baltų asimiliacijos periodas, kur ypač darbavosi Lenkija Jei 16 a. pabaigoje Daukša ir kiti leido lietuviškas knygas tai 17 a. literatūra jau buvo maišyta lenkų-lietuvių kalba maldaknygės leidžiamos. IŠ kunigaikštystės kanceliarijos buvo išstumta lotynų laba ir pakeista lenkų, nors pati Lenkija ir toliau naudojo lotynų kalbą. Įdomu ar Savukynas apie tai rašo.

  4. Šiuolaikinis:

    V.Savukynas:
    “Kai tik buvo iškelta mintis, kad lietuvių tautai priklauso tik tie, kurie moka ir kalba lietuviškai, tai liudijo, kad prasideda kova dėl lietuvių vardo. Juk visi žinome, kad anuomet save lietuviais vadino ir lenkiškai kalbantys bajorai. Beje, knygoje keliu mintį, kad jų tapatybė taip greitai nunyko ne vien dėl polonizacijos, bet ir todėl, kad lietuvių vardą galutinai monopolizavo lietuviakalbiai.”

    Ne lietuviakalbiai monopolizavo lietuvio vardą,bet savaime suprantama logiška tiesa.Juk žmogų dvasiškai apibūdina jo pasaulietinė kultūra,išpažystama religija ir politinė pasaulėžiūra,bet ne jo kilmė.Tautybės sąvoka būtent ir yra skirta apibūdinti konkretaus žmogaus dvasią pasaulietiniu aspektu,o jo protėviai čia nei prie ko.Taip tautybės sąvoką supranta praktiškai visos šiuolaikinės Europos tautos,neišskiriant ir pačių lenkų.Taigi lenkiškai kalbančių bajorų tariamai lietuvišką tapatybę „sunykdino“ ne lietuvakalbiai,bet šių bajorų gilesnis mąstymas,atsakant į klausimą“kas yra žmogaus tautybė?“.

  5. Kažin:

    Kokio mentaliteto yra Savukynas, ar jis gali ką nors gilesnio, nemiesčioniško pasakyti, galime spręsti iš jo vedamų laidų, jų lėkštumas, paviršiškumas neišpasakytas. Taigi tikėtina toks yra ir jo kalbėjimas apie lietuvių tapatybę knygoje.
    Beje, šioje informacijoje taip ir nėra pasakyta, kągi jis tokio pasakė apie lietuvių tapatinimąsi.
    Iš jo ko kito, kaip pagiedojimo Lenkijai, atrodytų tikėtis neturėtume. Galbūt rinkdamasis su Lenkija susisiejusias temas tikisi, kad pagaliau Lenkija ims ir jam kabinti ordinus už lietuvių “tapatinimus”…, kaip Bumblauskui, Gelūnui, kitiems tapatintojams…

  6. Romas Zubinas-Tęsėjas:

    “Dėl lietuvių vardo monopolizavimo lietuviakalbiais” ?! O kaip gali būti kitaip?!
    Šaltiniai liudija, kad nuo pat lietuvių krikšto 1387 metais mūsų krašte buvo sunaikintos mūsų protėvių šventyklos ir užgęsinti visi aukūrai. Senųjų šventyklų vietoje, iš šių statinių akmenų, buvo pastatytos naujojo tikėjimo šventyklos.
    “Krikšto” metu buvo sunaikinti ir visi rašytiniai šaltiniai bei raštas. Taip mes “praradome” istorinę atmintį.
    Ačiū mūsų M.Mažvydui, S.Daukantui, K.Donelaičiui, J. Basanavičiui ir kitiem didžiavyriams, kurie atgaivino šią atmintį ir kurie padėjo pamatus mūsų lietuviškai dvasiai atgaivinti lietuvių širdyse ir krūtinėse?
    Ko dėti lenkų sulietuvėję, ar lietuvių sulenkėję bajorai? Neatiduokime kitiems tai, kas per amžius yra iškovota mūsų garbiųjų vyrų!

  7. Romas Zubinas-Tęsėjas:

    V.Savukynas rašo:”Kokia lietuvių tapatybė buvo iki krikšto, sunku pasakyti. Turime mažai istorinių šaltinių. Tad jei norime šį klausimą rimtai tyrinėti, reikėtų pasitelkti mitologijos tyrimus ir, be abejo, semiotiką, nes antraip ši problematika bus labai sunkiai išsprendžiama”.
    Visiškai sutinku su Tamsta. Šią srytį niekas mūsuose netyrinėjo ir, mūsų laikais, bent jau specialistams, neleidžiama net artintis prie šios temos. Kitaip jie neteks visų titulų, apdovanojimų ir duonos. Ši tema buvo TABU sovietiniais laikais, tokia pat yra ir mūsų laikais. Būtent todėl neranda pripažinimo ir mano atrasti III-sis ir IV-sis geofiziniai dėsniai, kadangi jie yra atrasti per mūsų ikimindauginę praeitį. Pripažinųs mano pasaulinio lygio atradimus, privalėtų pripažinti ir garbingąją mūsų ikimindauginę praeitį, apie kurią Tamsta ir kalbi.
    Tamsta rašai toliau:”Kaip kito lietuvių tapatybė po krikšto – irgi labai įdomus klausimas, bet absoliučiai netyrinėtas”. Kila tas pats klausimas -kodėl netyrinėtas? Atsakymas tas pats- iki šių laikų galioja TABU!
    Suprantama, tyrinėjant mūsų praeitį, peršokti per šimtmečius ir palikti juos visiškai netyrinėtus, yra nusikaltimas prieš mūsų praeitį, prieš mūsų protėvius, kurie žuvo dar didesnio genocido metu nei tai buvo Stalino laikais.
    O jeigu šia tema ir parašoma kokia knyga, tai ji neverta ir surudijusio skatiko, nors ją parašė ir turintis net profesoriaus vardą!

  8. Saulės vilna:

    Iki krikšto lietuviai save vadino vardu, kuris skambėjo “žimonys/žmonys” ar “žimogos/žmogos”, kurie lygintini su dabartiniu lietuvių kalbos žodžiu “žmonės”. Tačiau lietuvių tarmėse šis žodis skambėjo ir su pradiniu š/s, t.y. “šimonys”/”simonys” ar “šimonys”/simogos, o taip pat be šių pradinių garsų, t.y. tik “monys” ar “mogos”. Dar seniau lietuviai save vadino “tautais/”taučiais”, kas tais laikais reiškė tą patį, ką vėliau imta vadinti bajorais.
    Tiek taučiai, tiek žmonės yra lietuvių kalbos žožiai. Taigi, lietuviai save tapatio kaip taučiai, vėlau kaip žmonės ir pagaliau Mindaugo laikais pereita prie dabartinio vardo – lietuviai.

  9. arvydas damijonaitis:

    LIETUVOS KRIKŠTO METAI – 1253,

    VAGIAMA LIETUVOS ISTORIJA:

    Romos popiežius, Klemensas IV, vienoje savo bulių 1268 metais karalių Mindaugą, žuvusį 1263 metais, pavadino „šviesios atminties valdovu“. Tai yra reikšmingas faktas, įrodantis, kad amžinų Lietuvos priešų klastinga versija apie karaliaus Mindaugo apostazę (atsimetimas nuo krikščionybės) 1261 metais yra pikti, klastingi pramanai. Įpiršta lietuviams niekšinga versija apie Lietuvos krikštą Lenkijos karaliaus Jogailos valdymo laikotarpiu yra akivaizdus noras pažeminti lietuvius. Lietuvius, karalių tautą, niekšai vadina pagonimis, laukiniais. Prie šių piktų pramanų prisideda ir tragiškas lietuvių istorikų naivumas, neveiksnumas. Karaliaus Mindaugo pašventintas karūnavimas 1253 yra Lietuvos valstybės krikšto metai. Tokia yra Europos tradicija. Akivaizdu, oficialiai įmontuotas „istorijon“ lenkų karaliaus Jogailos „atliktas“ Lietuvos krikštas yra menkavertis politinis anekdotas, nes faktas klastingai vėlavo 137 metus, kas leido Lietuvoje dominuoti lenkiškoms bažnytinėms struktūroms.
    Lietuvos krikšto data yra karaliaus Mindaugo pašventinto karūnavimo 1253 metais data. Lietuvos valdžios vyrai valstybės dienos proga galėtų Lietuvos krikšto datą įtvirtinti atitinkamu įstatymu. Ar dar ilgai teks laukti? Lietuvos istorijos vagystės vyksta lietuvių tautinio abejingumo aplinkoje, nes save gerbianti tauta neturėtų leisti save taip ilgai ir atkakliai mulkinti.
    Arvydas Damijonaitis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: