N.Venckienė. Ko bijo sistema? (23)

Neringa Venckienė | Alkas.lt nuot.

Neringa Venckienė | Alkas.lt nuot.

Per beveik 23-ejus valstybės nepriklausomybės metus Lietuvoje kai kurie politikai net nepradėjo mokytis to, kas yra vienas svarbesnių demokratijos dalykų – garbingai pralaimėti rinkimus. Nemokame oriai pasveikinti rinkimų dieną pasitaikiusio stipresnio varžovo, pripažinti, kad buvome silpnesni, prasčiau pasirengę išlaikyti turėtos valdžios vadžias. Nemokėjimu pralaimėti ir nesugebėjimu pripažinti kito pergalę, sėkmingai užkrečiama ir itin jautri, nuvarginta, teisingumo išsiilgusi visuomenė.

Vos pernai susikūrusi politinė partija „Drąsos kelias“, be jokios finansinės injekcijos iš valstybės iždo, o tik už simbolines, Lietuvos žmonių pinigines aukas sugebėjo tik per kelis mėnesius trukusią kuklią rinkimų kampaniją pelnyti rinkėjų pasitikėjimą. Ir tapti parlamentine jėga.  „Drąsos kelias“ nesmerkė savo valstybės žmonių, kad jie už šią partiją balsavo per mažai. Taip elgiasi tik buvę, gerai pasišildę valdantieji, kurie, nesugebėdami nuryti pralaimėjimo kartėlio, visada kvailina Lietuvos piliečius. Esą išsirinkusius „ne tuos“.

Net ir kuklūs septyni „Drąsos kelio“ Seimo mandatai tapo šoku dabar jau buvusios, konservatorių valdžios ideologams, nuo didžiosios politikos nustumtiems centro liberalams, ne ką daugiau už mūsų partiją laimėjusiems kitiems liberalams ir kai kuriems socialdemokratams, kurie į spalio 14-osios Seimo rinkimus sukišo valdiškus milijonus.

Regis, po „Drąsos kelio“ Seimo narių priesaikų buvusių valdančiųjų pasipiktinimas kvailais rinkėjais, balsavusiais už šią partiją, nurimo. Tačiau ta trumpa tyla tebuvo miražas. Neringą Venckienę, jos bendražygius ir šeimos narius privalu pulti kasdien, be paliovos.

Kai Seimas imasi kitų metų valstybės biudžeto, kai valstybėje – per akis neišspręstų socialinių problemų, nenutrūksta tautos ateities emigracijos srautas, kai kam tiesiog būtina viso to nematyti. Jaunas žurnalistas geriau paskambins klusniam prokurorui ir paklaus: „O ar kreipėtės į Seimą dėl Neringos Venckienės neliečiamybės?“ Ir prokuroras, susigriebia – reikia kreiptis! Didelių aferų, nusikaltimų tyrimai atidedami rytojui. Seimo nario neliečiamybė tampa svarbiausiu valstybės reikalu. Bet tik tada, žinoma, kai Seimo nariu išrenkamas ne tas.

Bet juk ne Seimo nario teisinis imunitetas man yra svarbiausia. Į Seimą ėjau ne jo, o vedina teisingumo troškimo. Tik tas teisingumas šiandien kai kurių suvokiamas kažkodėl keistai iškreiptai.

Nė neprašomas, tuomet dar tik būsimasis premjeras Algirdas Butkevičius vos prieš keletą savaičių Seimo rūmuose man užtikrino politinę savo galingos partijos ir frakcijos paramą, o praėjus vos kelioms savaitėms, jau tapęs nuolatiniu premjeru, staiga prabilo, kad tokio pokalbio apskritai nebuvo.

Jo partijos kolega, Seimo vicepirmininko postą gavęs Algirdas Sysas dar pridūrė, kad galingiems socialdemokratamas jokios „Drąsos kelio“ paramos ir nereikia. Ačiū, malonu, kad mus pripažįstate.

Tik nerimą šiek tiek kelia premjero Algirdo Butkevičiaus teisingumo supratimas. Vyriausybės vadovas šią savaitę garsiai postringavo, kad politikų bylas reikia palikti teismams, tad esą ir teisinę neliečiamybę iš jų reikėtų atimti bet kokiu atveju.

Būtų suprantama, jei ne vienas „bet“ iš netolimos praeities. Kai praėjusį rudenį socialdemokratas Romas Adomavičius įkliuvo STT agentams su 40 tūkst. litų grynaisiais, visiems politikams vienodai teisingos socialdemokratų viršūnėlės nė nesivargino savo kandidato išbraukti iš rinkimų į Seimą sąrašo. Nesivargina įvykdyti savo deklaruojamo prieš televizijos kameras teisingumo ir dabar – minėtas Vilniaus vicemeras toliau puikuojasi Socialdemokratų partijos Prezidiumo narių sąraše.

Ateis laikas ir Neringos Venckienės teisinės neliečiamybės klausimas tikrai bus svarstomas Seime pagal visas tam numatytas procedūras. Bet ką veikti iki tol? Apie ką dar kalbėti Lietuvoje, jei svarbiausios valstybės gyvenime procedūros numatytos tik kovo mėnesį? Tad ir liejasi „ypač svarbūs“ pranešimai visuomenei apie mano tetos Audronės Skučienės sveikatą, apie teisėtai ir legaliai įdarbintą mano sekretorę-padėjėją.

Sistema įjungė sau parankius visuomenės informavimus kanalus ne šiaip sau. Ji tiesiog dreba, kad „Drąsos kelias“ kovo 3-ąją gali laimėti dar tris Seimo nario mandatus. Dar labiau sustiprėti, t.y. tapti dar juodžiau neparankia.

Tik tikrieji atsakymai į neišsiaiškintos ir nebaigtos pedofilijos istorijos klausimus niekam nerūpi. Nebent tik tiems, kas sukūrė dar vieną pasaką, jog mažoji mano brolio dukrelė nenori bendrauti su ją išauginusiais seneliais.

Suaugusieji seka pasakas ne tik vaikams prieš miegą. Migdoma ir Lietuva. Kad ji visiems laikams įtikėtų, jog vaikų išnaudojimas ir prievartavimas mūsų dorovingame krašte – pramanas.

Visame pasaulyje pedofilai kasmet suimami šimtais, ardomi jų tinklai, siekiantys aukščiausius politikos ešelonus, net žurnalistikos objektyvumo viršūnę – britų BBC, bet pas mus to nėra. Neva niekada nebuvo, nėra ir nebus.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Komentuoti: Vilinda Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: