A. Butkus. Kaip savi šaudo (tiksliau – spjaudo) į savus (25)

Prof. dr. Alvydas Butkus

Prof. dr. Alvydas Butkus

Gal ir atsibodusi ši tema, tačiau ryškėja vienas įdomus aspektas – Lietuvoje yra du atkaklūs spjaudytojai į savo šalies istoriją, kurie šiaip jau turbūt nesusėstų prie bendro stalo.

Vienas jų – VU istorikas ir Lietuvos TV šoumenas, kiekviena patogia proga kartojantis Varšuvos kolegų nuomonę, kad 1920 m. spalio mėn. jokios Lenkijos intervencijos į Lietuvą nebūta, kad L. Želigovskis esą surinkęs vietinius „senlietuvius“ ir patraukęs vaduoti Vilniaus iš litvomanų, arba „naujalietuvių“ [2]. Tai buvęs ne karas, o viso labo vietinių tarpusavio „konfliktas dėl Vilniaus“, kur, pagal tokią logiką, „savi šaudė į savus“. „Senlietuviai“ atkovoję iš „naujalietuvių“ Vilnių bei visą Rytų Lietuvą, bet pavadinę ją Vidurio Lietuva su aliuzija į tai, kad senoji Rytų Lietuva (t.y. Baltarusija) ir Vakarų Lietuva (t.y. dalis Dzūkijos, šiaurinė Suvalkija, Kėdainių, Panevėžio, Utenos Aukštaitija ir visa Žemaitija) dar galinti sulaukti tokio pat „išvadavimo“.

Nepaaiškinta tik smulkmena – nuo kada šitie „senlietuviai“ staiga virto lenkais: ar po Giedraičių-Širvintų mūšio 1920 m. lapkričio 17-21 d., ar po okupuotojo krašto aneksijos 1922 m.

Kad šios pasakos būtų baisesnės, klausytojai pagąsdinami, jog priešingu atveju Vilnių  ir visą Lietuvą būtų vėl okupavę iš jos jau išvyti bolševikai, ir Lietuva būtų sulaukusi Baltarusijos likimo [2]. Žodžiu, šaudėm jus, litvinai, todėl, kad bolševikai jūsų nepakartų. Naivesnis klausytojas turbūt pamanys, jog Latvijos ir Estijos sovietinė okupacija įvyko ne 1940 m., o 1922 m., nes, matot, Lenkija į buvusius savo „Infliantus“ kariuomenės taip ir neįvedė. Netgi priešingai – pasisiūlė latviams padėti 1919-1920 m. išvaduoti bolševikų užimtą Latgalą. Padėti padėjo, bet nepamiršo ir išeiti, Rėzeknę su Daugpiliu palikusi Latvijai. Turbūt tam, kad „tuoj pat“ užimtų bolševikai?

Šiaip jau istorikai vengia samprotavimų „kas būtų, jei būtų“, tačiau šį kartą jie sutartinai daro išimtį. Tiek Varšuvoje, tiek kai kurie Vilniuje.

Kitas Lietuvos okupacijos neigėjas yra politikas, garsaus bolševikų kolaboranto anūkas su visa savo bendrapartiečių kompanija, Lietuvoje kartojančia Maskvos politrukų nuomonę, kad 1940 m. birželį jokios TSRS intervencijos nebuvo: Lietuva savo noru įsileidusi Raudonąją armiją, o šalies aneksija 1940 m. rugpjūtį buvęs tik savanoriškas jos įstojimas į „brolišką TSRS tautų šeimą“, iš kurios „prieš liaudies valią“ Lietuvą 1990 m. išplėšę „sąjūdistai-landsbergistai“, 1991 m. sausio 13-ąją surengę dar ir parodomąjį pasišaudymą „savų į savus“.

Šio politiko bendraminčiai irgi turi baubų nepatikliesiems pagąsdinti – jie pasakoja, kad 1940 m. birželį Raudonoji armija avansu išgelbėjo Lietuvą nuo hitlerinės okupacijos. Ir jei ne „broliška TSRS pagalba“ 1940 m. bei po karo, sako jie, tai mes, lietuviai, būtume sukūrenti krematorijumuose arba geriausiu atveju suvokietinti. Vėl ta pati giesmė: okupavom, trėmėm, šaudėm tam, kad neokupuotų, netremtų ir nešaudytų kiti. Suprask, visos kitos Europos šalys, kurias aplenkė Raudonosios armijos „išvadavimas“ ir vėlesnė „nesavanaudė TSRS globa“, dabar yra arba sudegintos, arba suvokietintos.

„Kaip galima okupuoti save pačius?“

Toks retorinis klausimas pastaruoju metu dažnai metamas lenkų Lietuvoje diskusijose su oponentais. Atsakymas paprastas: galima, ir visai nesunkiai – tereikia atsivesti kitos šalies kariuomenę ir jos generolus. Panašiai „save“, t.y. Latviją, 1919 m. okupavo bolševikiniai latvių raudonieji šauliai, o 1938 m. Lenkijos padedamas „save“ okupavo lenkakalbis Čekoslovakijos Tešinas bei Vokietijos padedami vokiškieji Čekoslovakijos Sudetai. Pastarųjų aneksija buvo palaiminta iš anksto Miunchene. Ir palaimino ją tuometinės Europos šalių vadovai, diplomatai. Vilniaus okupacijos neigėjai ir aneksijos teisintojai turbūt laikosi nuomonės, jog, sulaukus tokio palaiminimo, Čekoslovakijos Sudetų aneksija buvusi legitimi, kaip ir ankstesnė Vilniaus krašto.

Dar pagraudenama, kad ir J. Pilsudskis, ir L. Želigovskis buvo kilę iš Lietuvos – Pilsudskis, girdi, net litvinu titulavęsis. Vadinasi, jie „vadavę“ savo tėvynę. Kaip čia neprisiminsi, kad panašiai savo tėvynę Gruziją 1921 m. „išvadavo“ gruzinas J. Džiugašvilis-Stalinas, o 1938 m. savo tėvynę Austriją „išvadavo“ austras  A. Šiklgruberis-Hitleris. Kiek iš viso to gero turėjo valstybingumo netekę gruzinai su austrais, komentuoti turbūt nereikia. Kaip ir to, jog kiekviena tauta visais laikais turi savo periferiją, t.y. savo mankurtus ir kvislingus.

Savąją Lietuvos istorijos versiją anas istorikas bei jo sekėjai pateikia kaip vieną iš galimų „naratyvų“. Tiksliau kaip lenkiškąjį naratyvą „na Litwie“. Minėtojo politiko istorijos „naratyvas“ yra rusiškasis. „В Литве“. Abu šių „naratyvų“ ruporus vienija bendras bruožas – pastangos skleisti kitoje šalyje sukurtą Lietuvos istorijos versiją, naudingą tai šaliai. Ir Lietuva nesipriešina. Bet pamėginkit Rusijoje skleisti prancūzų „naratyvą“ apie jų nacionalinio didvyrio Napoleono Bonaparto pastangas „išvaduoti“ prancūzakalbę Rusijos diduomenę nuo patvaldystės ar kultūrinio atsilikimo. Jums pasakys, kad Rusijoje jis joks didvyris, joks civilizacijos nešėjas, tik okupantas. Pamėginkit Lenkijoje pasekti pasakas apie gerus Švedijos ketinimus 17 a. išvaduoti Lenkiją nuo konservatyvios katalikybės ir duoti germaniškos visuomeninės tvarkos pavyzdžius, kokius ji davusi užvaldytiems Livonijos kraštams. Arba vėlgi rusams papasakoti apie kilnius buvusio Maskvos gynėjo generolo A. Vlasovo tikslus su milijonine hitlerininkų prižiūrima rusų armija (ROA) „vaduoti“ Rusiją nuo stalinizmo. Jus išvarys iš šalies. O Lietuvoje viskas atvirkščiai. Kai viena Šalčininkų moksleivė paskelbė savo rašinį „Lenkijos okupacijos pasekmės Rytų Lietuvai“, lenkiškoji Lietuvos spauda ėmė klykauti – „tai šmeižtas!; nebuvo jokios okupacijos!; kokia ji lenkė, jei taip sako!; lietuviškos mokyklos žaloja lenkų vaikus!“

Vienas iš Rusijos ambasadorių Latvijoje V. Kaliužnyj yra pasakęs, jog pilietybę čia gauti rusams trukdąs ir Latvijos istorijos egzaminas, kuriame reikalaujama pripažinti 1940 m. Latvijos okupacijos faktą, o tai jau esąs ruso sielos prievartavimas, nes istoriją rusas mokęsis iš kitokių vadovėlių. Įdomu, iš kokių gi vadovėlių už Lietuvos pinigus mokosi Lietuvos lenkų vaikai, jei želigovskinės okupacijos pripažinimas sukelia tokią nepasitenkinimo audrą?

Sesės dvynės – Rusija ir Lenkija

Rusijos ir Lenkijos ideologus vienija senos paternalizmo ir didžiavalstybinio šovinizmo tradicijos. Ši rusų savivoka tarsi yla iš maišo kyšojo TSRS himno, 1943 m. pakeitusio „Internacionalą“, pirmosiose eilutėse: „Союз нерушимый республик свободных / Сплотила навеки Великая Русь“ (‘neišardomą laisvų respublikų sąjungą amžiams subūrė didžioji Rusia’). Tačiau akivaizdžiai deklaruoti šovinizmo bolševikai vengė, netgi tramdė save įvairiais potvarkiais. Vis dėlto vienur kitur prasprūsdavo teiginiai apie iškilią rusų tautos misiją kultūrinant aplinkines tautas ir gelbstint jas Rusijos glėbyje nuo negerų kitų kaimynų.

Lenkai atvirkščiai – 20 a. pradžioje, kuriantis nacionalinėms valstybėms, visur ir visada pabrėždavo savo pranašumą prieš kaimynines tautas. Kaip rašo lenkų istorikas Kšištofas Buchovskis (Krzysztof Buchowski), lenkų istoriografijoje buvo beveik visuotinai laikomasi interpretacijos, kad „renegatai litvomanai išgalvojo tautiškumą, kuris iš tikrųjų niekada neegzistavo“ [1, 107], o „šiuolaikinė lietuvių literatūrinė kalba, sukurta litvomanų, yra dirbtinai išgalvota“ [1, 108]. Todėl net pilsudskiniame federacijos projekte buvo numatyta laikytis lenkiškumo persvaros principo, o į pakraščių tautas, tarp jų ne tik į lietuvius, bet ir į baltarusius bei latvius – buvo žiūrima kaip į atsilikusias, nesubrendusias valstybingumui, todėl nevertas turėti savo valstybę [1, 183]; bandymai priešintis Lenkijos ekspansijai buvo laikomi tų tautų nebrandumo požymiu [1, 217]. Nenuostabu, kad visos kaimyninės tautos tokio lenkų projekto iš tolo kratėsi. Lenkų nacionalistai būsimojoje Lenkijos valstybėje lietuviams buvo numatę tautinės mažumos statusą [3, 125]. Siauresniuose Lenkijos ir Lietuvos unijos atnaujinimo projektuose pirmaujanti pozicija irgi buvo numatyta lenkams; etninės Lietuvos teritorijoje tai turėję būti vietiniai lenkai – dvarininkai, dvasininkai, karininkai, mokytojai ir kt. Ne be pagrindo J. Pilsudskiu pasibaisėjo iki tol buvęs unijos šalininkas J. Herbačiauskas – laiške M. Riomeriui savo pokalbį su „Valstybės Viršininku“ 1919 m. gruodį apibūdinęs taip: „Jis nekenčia etninės Lietuvos“ [5, 347]. Natūralus lietuvių priešinimasis tokioms idėjoms ir lietuviškumo žlugdymo perspektyvai Lenkijos visuomenę siutino ir skatino planuoti intervenciją – jos planai buvo atvirai diskutuojami [1, 209-213]. Kartu buvo ciniškai stebimasi „nedėkingų lietuvių“ antilenkiškomis nuotaikomis Lietuvoje.

Įdomi dar viena anų laikų detalė: 1919 m. rudenį Lenkijoje nuspręsta stiprinti diplomatinį spaudimą Lietuvai ir pradėti antilietuviškos propagandos kampaniją, kurios tikslas – diskredituoti Lietuvos vyriausybę bei remti visas opozicines apraiškas Lietuvoje [1, 191; 220]. Kaip matom, ši Lenkijos politikos tradicija turi beveik 100 m. istoriją, kad ir su tam tikrais pertrūkiais.

Turėdamos iš esmės panašias federacinių valstybių vizijas ir norą atkurti buvusias imperijas, Lenkija su Rusija ėmė stumdytis alkūnėmis regione. Iš pradžių pasisistumdyta dėl vadinamųjų „buferinių teritorijų“ – Lietuvos ir Latvijos, tačiau 1920 m. kovo mėn. Lenkija metė iššūkį pačiai Rusijai – pradėjo puolimą Maskvos (ir Kijevo) kryptimi. Pasak rusų šaltinių, J. Pilsudskis savo programą maksimum apibūdinęs taip: „Mano svajonė – nužygiuoti iki Maskvos ir ant Kremliaus sienos užrašyti: Rusiškai kalbėti draudžiama![6]. Iki Maskvos jis nenužygiavo, bet Kijevą buvo užėmęs. Tačiau gegužės mėn. rusai perėjo į kontrpuolimą ir liepos mėn. nuvijo lenkus iki pat Varšuvos. Kaip žinom, rugpjūtį bolševikai prie Varšuvos buvo sumušti. Antrą kartą žygiuoti Maskvos ar Kijevo link Pilsudskis vis dėlto nesiryžo – pasitenkino Vakarų Ukraina, Rytų bei Pietų Lietuva ir gretimos Baltarusijos dalimi. Rusų revanšas įvyko 1939 m. rugsėjo 17 d.

Du svetimos lazdos galai

Trečioji regiono valstybė, ilgą laiką turėjusi imperinių ir mesijinių ambicijų, yra Vokietija. Bet pralaimėjimas II pasauliniame kare ją nuo tokių ambicijų išgydė ir, atrodo, ilgam. Savo 20 a. pirmosios pusės ideologiją Vokietija traktuoja kaip klaidą, atvedusią šalį ir visą Europą į 1939-1945 m. tragediją.

Lenkijos ir Rusijos imperinės ambicijos niekur nedingo, tik įgavo kitokį, šiuolaikiškesnį pavidalą. Lenkijos įstojimas į ES ir NATO tų ambicijų ir šovinistinų nuostatų nepanaikino. Lenkijoje jos įvilktos į „kresų politikos“ maršką, Rusijoje – į „Rusų pasaulio“ organizacijos veiklą. Tiek Lenkija, tiek Rusija pateisina savo tarpukario politiką kaimyninių šalių atvilgiu, skiriasi tik tos politikos interpretacijos ir įvykdyto smurto prieš kaimynus argumentai. Ar nesusimąstoma, kur tokios papelijusios savivokos sklaida Lietuvoje gali nuvesti? Į Lenkijos ir Rusijos politikos Baltijos regione panašumus jau pradėjo atkreipti dėmesį ir Latvijos pareigūnai [4].

Sudėti šių dviejų nuomonių į vieną nepavyks net jų apologetams. Mat tie, kurie neigia lenkiškąją okupaciją, pripažįsta sovietinę, o neigiantys sovietinę okupaciją pripažįsta lenkiškąją. Ir kiekviena pusė gąsdina visuomenę antrosios šmėklomis: pirmieji vaizduoja Lenkiją kaip Lietuvos gynėją nuo Rusijos, antrieji Rusiją pateikia kaip Lietuvos gynėją nuo Lenkijos. Ir vieni, ir kiti kaip saugumo garantą siūlo daryti nuolaidas savo adoruojamos šalies kaprizams, o žioplesni politikai užkimba ant šito masalo, nesuvokdami, kad mažos šalies bet kokia nuolaida didelei šaliai yra prekiavimas savo valstybingumu.

Antra vertus, kas gali paneigti, kad po to, kai Smolenske apsikabino Donaldas su Vladimiru, o Vilniuje – Valdemaras su Irina, gali apsikabinti ir šių dviejų skirtingų istorijos „naratyvų“ propaguotojai? Ir dviejų okupacijų tema dings iš Lietuvos istorijos vadovėlių. Gali net atsirasti dar vienas – vokiškasis „naratyvas“, paneigsiantis kaizerinę ir hitlerinę Lietuvos okupaciją. Svarbu, matot, kad būtų kuo daugiau „onaravių naratyvų“. Ir nė vieno, telkiančio ir budrinančio Lietuvos visuomenę.

Klausimas tik toks – ar tie „naratyvų“ autoriai ir spjaudytojai ant Lietuvos istorijos tikrai yra savi?

Literatūra ir šaltiniai

1. BUCHOWSKI, Krzysztof. Litvomanai ir polonizuotojai. Vilnius: Baltos lankos, 2012.
2. DIGRYTĖ, Eglė. A. Bumblauskas: kova dėl Vilniaus buvo pilietinis konfliktas.
3. EIDINTAS, Alfonsas, BUMBLAUSKAS, Alfredas, KULAKAUSKAS, Antanas, TAMOŠAITIS, Mindaugas. Lietuvos istorija. Vilnius: VU leidykla, 2012.
4. Latvijos ministrui Lenkijos kaltinimai Lietuvai primena Maskvos argumentus.
5. SOLIAK, Zbigniew. Tarp Lenkijos ir Lietuvos. Mykolo Römerio gyvenimas ir veikla (1880-1920 metai). Vilnius: LII leidykla, 2008.
6. ЛЕЩЕНКО, Владимир. “На Москву!” и “На Варшаву!” или “Говорить по-русски воспрещается”.

Autorius yra VDU profesorius, Tautininkų sąjungos narys

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

25 komentarai

  1. Gintautė:

    Iš kaimynų tik latviai ir gudai nebandė atsikąsti Lietuvos, nes jie broliai 🙂

    • Klausimėlis Gintautei:

      O Ukrus, Brunavą, Aknystą, Kalkūnus kas nukando?

      • papuolęs:

        …sienos demarkavimas-kuris, beje, NEBAIGTAS-jūroje!- sienos demarkavimas nėra XXa.pab-XXIa. pradžios bėda.. Tarpukariu buvo tas pat, dargi aštriau.O Ulmanio vykdyta lietuvių autochtonų deportacija į kitą Latvių pakraštį?.. Nieko naujo po saule.Duok Die, dabartiniams baltams susišnekėti…o ne peščiotis, kaip nuo anų, gentinių laikų priimta buvo-tai kuršiai lyviams kailį skalbia, tai estai latgalius lupa, tai visi vienijasi prieš brudus žemaičius ar lietuvius, kurie visų “mažumą” paplėšti atitraukia…

      • Tiesą sakant, derybose dėl sienos su Latvija Lietuva sutiko atiduoti šias teritorijas mainais į Mažeikius ir Palangą.

        Istoriškai pasienio žemės tarp Lietuvos ir Latvijos buvo gyvenamos sėlių, žiemgalių ir kuršių. Laikui bėgant dalis jų sulatvėjo, dalis sulietuvėjo. O kadangi siena daug kartų “slankiojo”, tai ir tvirtos aiškios ribos tarp lietuviškai ir latviškai kalbančiųjų taip ir nebuvo nusistovėjusios iki 1920 m. – gyveno pramaišiui, ypač Kuršo gubernijos ribose.

        Beje, pvz., Stelmužė, kaip akivaizdžiai matyti iš jos pavadinimo (-mužė yra iš “muiža”), buvo latvių kaimas.

        Plačiau čia:

        1921 m. gegužės 14 d. Rygoje Lietuva ir Latvija pasirašė sienai nustatyti konvenciją
        http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=121&t=2133

        Kaip ten bebūtų, bet sausumos siena su Latvija yra vienintelė mūsų siena, kurią mes patys draugiškai tarpusavyje susitarėme ir tokią nustatėme, o ne mūsų įvairūs kariniu požiūriu galingesni priešai ją nustatė už mus, kada mus okupavo.

  2. Pagal įstatymus Lietuvoje komunistinės ar nacistinės simbolikos (vėliavos, herbo, uniformos, specialių ženklų, pavyzdžiui, svastikos) platinimas, naudojimas susirinkime ar kitame masiniame renginyje bei kitoks demonstravimas (kaip, pavyzdžiui, viešas Vokietijos, SSRS ar Lietuvos SSR himno viešas atlikimas) yra draudžiamas.

    O kodėl Lietuvoje nėra draudžiama 1920-1939 metų Lenkijos okupacinio laikotarpio Lietuvoje ir 1942 – 1944 metų Lietuvoje veikusios “Armijos Krajowos” simbolika?

    • Budrikis:

      Tiksliai. Kas čia per globalinė-socialinė neteisybė. Gaunasi kokia tais netolerastija rusų ir vokiečių atžvilgiu. Lenkai paaukštinami, o rusai, vokiečiai ne.
      Brač, kad tik negautme kokią notą ar tai dujų ar volkswagenų kainų padidinimo akcijos.
      … taip galim ir prisižaist …

    • Mindaugas:

      Nuo saves papildysiu,kodėl Lietuvoje leidžiama lenkams naudoti lenkiškos rašybos vietovardžių lenteles,netgi jų pavadinimus falsifikuojant? Lietuvoje nėra dvikalbystės,Vilniaus rajonas nėra Lietuvos autonominė sritis,todėl toks lenkų elgesys yra viešas nelojalumo Lietuvai demonstravimas.

    • Marta atsakysiu Zbignevui:

      buvau dar emigracijoje kai Anglijos jaunasis išdykęs princas Haris pasirodė vakarėlyje-maskarade su nacio uniforma. Kažkas nufotrografavo ir įdėjo į laikraštį. Suūžė visi laikraščiai. Žydai sukėlė tokį skandalą, kad buvo pareikalauta visoj Europos sąjungoj uždrausti nacių simboliką.

      Tačiau pasirašius Prahos Deklaraciją, (Havelas, Klinton , Zingeris, Landsbergis ir daugelis kitų įžymių veikėjų) Nacių nusikaltimai buvo prilyginti sovietų nusikaltimams, o jų simboliką pavyko taip pat uždrausti. Taip kad ponaičiai, uždrausta simbolika tik tų organizacijų, kurios vykdė masinius genocidus.
      Ar aišku?

  3. Romas Zubinas-Tęsėjas:

    Puikus straipsnis. Tačiau, gerbiamas profesoriau, mums reikia ne tiktai virtualioje erdvėje įrodinėti – kas mes? ir iš kur mes? Pirmiausiai mums reikia dvasiškai bent kiek aukščiau pakilti už savo kaimynus. O tai galima padaryti tiktai ir tiktai atsigręžųs į savo tolimąją ir garbingiausiąją praeitį ir pažinti ją, o pažinųs, pranešti apie ją ne tiktai kaimynams bet ir Pasauliui. Mat, netolimosios praeities “dalinimasis” tolygus paklodės tampimui. Jis yra ne tiktai neproduktyvus bet ir žalingas- “galima abiem peršalti”! Tad mes lietuviai privalome panaudoti savo “super ginklą”- tolimąją praeitį.
    Ji jau beveik įminta! Jos deka yra net atrasti III-sis ir IV-sis geofiziniai dėsniai! Parašytos knygos “Perkūnas”(priešistorija, 2007 m.), “Per praeitį į ateitį” (proistorija ir III-sis geofizinis dėsnis, 2008 m.) ir “Pažadinta praeitis”(III-sis ir IV- sis geofiziniai procesai, 2012 m.). Deje, mokslininkai bijo jas “imti į rankas”, kadangi, anot vieno jų, prieš tai reikia perskaityti ir išnagrinėti keletą šimtų mano nurodytų kitų šaltinių. Beje, kelta šių knygų padovanojau ir VDU Humanitarinio fakulteto katedros vadovei ir ne tiktai Jūsų universitetui. Bet realybė yra tokia, kad profesoriai yra linkę mokyti kitus, bet mokytis patys … Apie tai jau Tamsta spręskitę Pats.

  4. Galindas:

    Straipsnis yra geras, tačiau ar jį spausdins Delfi ir kt. vartai. Reikia plačiai jį skleisti. Pritariu Tęsėjui, kad netolimos praeities – paklodės tampymas yra tik pradžia ir eilinių žmonių švietimas, o reikia versti iš pagrindų, iš mūsų praeities.
    Polianai – laukų, lankų ir stepių žmonės, tai senieji asimiliuoti baltai, hunų ir kt. Azijos klajoklių tautų palikimas. Išguikime iš savo sąmonės primestus žeminančius žodžius: litvomanas, reikia keisti į lituanofilas, o asimiliuotus lenkus, pseudolenkus vadinti: lenkomanais, polianomanais; rusus – rusomanais, slavianomanais ir pan.

  5. papuolęs:

    …”Kai viena Šalčininkų moksleivė paskelbė savo rašinį „Lenkijos okupacijos pasekmės Rytų Lietuvai“, lenkiškoji Lietuvos spauda ėmė klykauti – „tai šmeižtas!; nebuvo jokios okupacijos!; kokia ji lenkė, jei taip sako!; lietuviškos mokyklos žaloja lenkų vaikus!“… no comment. Ačiū gerb. Alvydui, sėkmės.

  6. Lenkija Lietuvoje gyvenančius Vilniaus apylinkėse XIX a. antroje pusėje – XX a. pirmoje pusėje sulenkintus vietiniua lietuvius ir XVII -XX a. imigrantus iš Baltarusijos (“tuteišius”), kalbančius baltarusių kalbos tarme “pp prostu” – vadina “lenkais Lietuvoje”, arba bent “apsisprendusius būti lenkais”.

    Pagal tokią logiką Anglija Airijoje gyvenančius angliškai buityje kalbančius airius turėtų vadinti “anglais Airijoje”, arba “apsisprendusius būti anglais”.

    Skirtumas nebent toks, kad airiai daugumoje buityje kalba angliškai, o “lenkai Lietuvoje” daugumoje buityje kalba baltarusiškai “po prostu” (aplink Vilniaus miestą) ir rusiškai (Šalčininkų rajone).

  7. žalumas:

    Vlasovo armija ir kiti daliniai ir buvo tikrieji Rusijos išvaduotojai, kad ir ką paistytų stalinistinė-putinistinė propaganda

  8. Jonas:

    Puikus ir teisingas straipsnis. Ačiū.

  9. Kažin:

    Autorius turėtų suprasti, kad moralų skaitymai tiems “dviems atkakliems spjaudytojams” bei toms “sesėms dvynėms” yra bergždi.
    Taigi, nesiklaidinkite savęs ir kitų, esame valstybė ir valstybiniais konkrečiais sprendimais valdykime šalį.
    Per kepurę turime duoti savo valdžiai, kad ji nuolaidžiauja Lenkijai, kad su ja dar rezga jau 20 metų kažkokią partnerystę, kad į Vasario 16-ąją kviečiasi Lenkijos prezidentus, kai Lenkija Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės nėra pripažinusi. Drėbkime savo valdžiai šią tiesą į akis, reikalaukime atsakomybės už tai iš konkrečių asmenų, užuot užsiėmę moralų skaitymais.

  10. Marta:

    Mano turimomis žiniomis – jokios Vilniaus krašto aneksijos JT nepripažino. O apie tai, kad dalis lietuvių kovėsi lenkų kariuomenės pusėje liudija ir žuvusių karių pavardės. Tikriausiai jie buvo gąsdinami bolševikais. Iki šiol kai kurie lenkai teigia, kad Lenkija gynė Europoą nuo bolševikų, o Lietuva neva pasirinko būti bolševikų pusėje.
    Na, Leninas skubėjo pripažinti Lietuvos nepriklausomybę tam, kad susilpnintų Pilsudskį.

  11. Marta:

    “..pradžioje, kuriantis nacionalinėms valstybėms, visur ir visada pabrėždavo savo pranašumą prieš kaimynines tautas. Kaip rašo lenkų istorikas Kšištofas Buchovskis (Krzysztof Buchowski), lenkų istoriografijoje buvo beveik visuotinai laikomasi interpretacijos, kad „renegatai litvomanai išgalvojo tautiškumą, kuris iš tikrųjų niekada neegzistavo“ ”

    Na, manau, kad čia išryškėja toks nepilnavertiškumo kompleksas. Lietuviams nereikia pūstis ir įrodinėti savo pranašumo, nes jie jį jaučia ir žino. Mes nesigviešiam į kitų teritorijas net jei jose gyvena kone vien lietuviai. O kitiems mūsų reikia. Ir labai. Ir rusams, ir vokiečiams, ir lenkams… Taigi, kas juos traukia prie mūsų? Matomai tai identiteto klausimas. Nutautėjusių prūsų, vokiečių absorbuotų mažlietuvių, bei Lenkijos prarytų Lietuvos didikų kraujas traukia, tempia juos Lietuvon, kaip antai Pilsidskio širdį pritempė Vilniaus rasų kapinėsna palaidoti… o pasimetęs tarp tapatybių protas nesuvokia, kad reikia keisti kai ką viduje – tapatybę, o ne siekyti kitus pritemti prie savo pagedusio ir išsipūtusio ego.

    Taigi klausimas – “ar tie „naratyvų“ autoriai ir spjaudytojai ant Lietuvos istorijos tikrai yra savi?” ne bereikalo gimė kone vienu metu mano ir gerb. autoriaus galvose. Savi paklydėliai kartais tampa pavojingesniais už svetimuosius. O benamiai kraujo mišrūnai paprastai yra pikti, nelaimingi ir daug loja. Jei gyvūnū veisles palaikom ir vertinam, tai kodėl taip atmetamai elgiamės su tauta?

  12. kaunietis:

    Ar Lenkija yra Lietuvos strateginis partneris? Sprendžiant iš ekonominių realijų – ne. Lenkija po I pasaulinio karo buvo okupavusi Lietuvos sostinę Vilnių ir gretimas jo teritorijas. Netgi buvo planai okupuoti visą Lietuvą. Visas tas Lenkijos okupuotas teritorijas Lietuvai grąžino ne Lenkija. Lietuva įvairiais laikotarpiais buvo lenkinama ir buvo naikinamas lietuviškumas. Vilnius ir jo apylinkės nuo senų laikų buvo lietuviškos, tačiau po Lenkijos „partnerystės“ tapo lenkiškomis. Kuomet Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, Lenkija vis durdavo su peiliu į nugarą, kadangi buvo naikinamas lietuviškas žodis. Lenkija nepadėjo, o tik dar labiau kenkė. Abejoju, ar Lenkijos politikai, o juolab šovinistiniai lenkai vertina Lietuvą kaip lygiavertį partnerį. Lenkijos politikai visada turi pasislėpę kažkur savo šovinistinį peilį, kurį bet kada gali išsitraukti ir durti tau, kuomet tu to mažiausiai tikėsies. Lenkijos mąstymas yra artimas savo slaviškai kaimynei Rusijai. Šovinistinis mąstymas, kuomet šalies politikai ir gyventojai nemato kitų šalių interesų, nesugeba kartu veikti ilgalaikėje perspektyvoje.
    Su Lenkija normalūs santykiai ir strateginė partnerystė, kai: . Kai bus baigtas Lenkijos pradėtas 1920 metais karas prieš Lietuvą ir kaip minimum bus išvesta Lenkijos okupacinė armija iš Augustavo ir Suvalkų – Lietuvos valstybės teritorijos.

  13. Prusas:

    kaip galima didziuotis esant lenku kai angliskai ju vardas skamba ‘sudu zeme’ (pooland), o ir ju kalba galima nesunkiai sumaisyti su lenkisko maisto uzvalgiusio lenko triedimo garsu…visi normalus zmones iskart nusizudytu budami tokios nacijos atstovais…o ir lenku dievas akivaizdziai pasisake esas idiotas ir lietuviskai neikerta…ar verta leisti tokiai issigimeliu tautai isvis egzistuoti? gal geriau visas etnines Lietuvos zemes prijungti prie Lietuvos (beveik puse dabartines lenkijos ploto), kitas zemes padalyti tarp Ukrainos, Cekijos ir Vokietijos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *