J. Vaiškūnas. Su Žvaigždžių diena! (32)

Atarašai | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Atarašai | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Kiekvienos kalendorinės šventės proga bažnyčia primityviai reklamuoja vulgarizuotas rytietiškas tradicijas, sudievindama svetimų tautų pranašus, ir ugdydama meilę svetimų kraštų žemei. Pradedantiems Naujuosius metus ir naują savo dvasinio gyvenimo kelio ratą mums, kaip ir kasmet, vėl siūlomi žydų Beatliejaus, jų mitinio didvyrio Jėzaus gimimo iš šventosios dvasios tvartelyje sakmė. Sausio 6 d. kasmet prikišamai reklamuojama pasaka apie tris Azijos karalius, atkeliavusius pasveikinti „mums visiems“ užgimusio žydų karaliaus…

Tiesa, šie mitai skirti įkvėpti ir pažadinti žmonių dvasingumą. Gebantis perprasti šiuos vaizdinius žmogus gali būti šių istorijų įkvėptas dvasiniam pažinimui… Tačiau ar tikrai mes lietuviai turime mąstyti žydiškomis, graikiškomis romėniškomis ar angliškomis sąvokomis ir vaizdiniais? Jei neturėtumėme savųjų, tuomet gal tik tai ir beliktų. Bet ar tikrai stokojame savų sakmių, savų pasakų, savų veiksmingų vaizdinių, pajėgių prikelti mūsų begęstantį dvasingumą, įgalių nukreipti mūsų mintis ir veiksmus į dvasinį kelią?

Gręždamiesi į savo būtovę matome, kad visais laikais mūsų dvasinius vaizdinius ir jų žodines bei medžiagines išraiškos priemones bandyta visokiais būdais išstumti, išguiti iš mūsų kasdienio gyvenimo, sunaikinti. Tuo siekta, kad svetimą pamiltumėme labiau nei savą, kad kitų tautų ir kultūrų vertybių žodinėms, raštiškoms ir daiktinėms išraiškos priemonėms rodytumėme didesnę pagarbą nei savoms. Taip bandyta ir tebebandoma atgrasyti mus nuo meilės: savo lietuviškiems žodžiams – maldoms, sakmėms, pasakoms, giesmėms, savo lietuviškoms šventenybėms – vandeniui, ugniai, akmeniui, medžiams, duonai, žemei, žvaigždėms… kad galėtumėme jų lengviau atsisakyti. Ko nepajėgta sunaikinti, ir nuo ko nepajėgta atgrasyti, tiesiogine prievarta tai primygtinai visais būdais tebebandoma sumenkinti propaguojant ir reklamuojant didybę ir pranašumą svetimųjų vertybių prieš mūsiškas savas.

Šiemet kaip ir kasmet atšurmuliavus nuolaidų marketingo, prakartėlių ir šventos Izraelio tautos pranašo gimtadienio kalėdiniams vaizdiniams, vėl laukiame trijų spalvingų Azijos dovanų karalių, nešančių smilkalus ir mirą, o gal į užantį dar ir hašišo kokio neužmiršusių užsikišti… Pasak krikščioniškos legendos, ateiti į žydų žemę juos paskatino ryški žvaigždė, pranešusi apie didį įvykį – išganytojo užgimimą…

Garsiojoje Mato evangelijoje rašoma, jog Rytų žyniai-magai, pagal danguje pasirodžiusią ryškią žvaigždę, sužinojo apie Kristaus gimimą ir šios žvaigždės vedami atėjo pasveikinti naujagimio bei įteikti jam dovanų. Ir nors Mato Evangelija neminėjo magų skaičiaus, vėlesnėje Vakarų bažnyčios tradicijoje įsivyravo nuostata, kad magų būta 3-ejų. Tuo tarpu rytų bažnyčios filosofijoje būta net 12 magų vaizdinio. Viduramžiais, istorijai apie žynius iš Rytų apaugus įvairiomis literatūrinėmis interpretacijomis, atsirado spalvingi, jau ne abstrakčių magų-astrologų, o vardais įvardijamų Trijų Karalių – Kasparo, Merkelio ir Baltazaro – vaizdiniai. Šių legendų paveikti katalikų kunigai, o net ir kai kurie galingus teleskopus ir kompiuterius pasitelkiantys astronomai, iki šiol desperatiškai tebeieško Kristui gimus danguje ryškia žvaigžde sužibusio dangaus kūno…

Įvairių tautų religinėms tradicijoms nuo seno yra būdingas žmogaus gimimo siejimo su dangaus skliaute sužimbančia žvaigžde vaizdinys. Teigiama, kad kiekvieną žmogų atitinka žvaigždė, kuri užsižiebia gimstant ir gęsta jam mirštant. Neretai patikslinama, kad šviesių ir dvasingų žmonių – žvaigždės šviesios, tamsių, nedorų – blankios, tamsios. Lietuviškoje mitologijoje tai gerai žinoma, o lietuvių kalba iki šiol saugo žmonių dvasiniam lygiui apibūdinti skirtas sąvokas – šviesus, tamsus arba, ne duok Dieve, pilkas žmogus… Įvairios pasaulio religijos naudojasi panašiu vaizdiniu, pavyzdžiui, sakoma, kad iki tol nematytos ryškios žvaigždės suspindo gimus – Krišnai, Lao Dze, Mozei, Abraomui….

Šiauriau gyvenančios Europos tautos nuo seno didelį dėmesį žvaigždėtam dangui skyrė žiemą tamsiausių naktų laikotarpiu. Didžioji dauguma būsimų metų derliaus sėkmės ir likimo spėjimų pagal žvaigždėto dangaus vaizdus buvo atliekama apie žiemos saulėgrįžą stojančiu ilgiausių žiemos naktų laikotarpiu, kuomet Saulė savo metiniame kelyje kuriam laikui tartum sustoja, ir ilgiausių metų naktų trukmė sustingsta ir nesikeičia. Dabartiniame švenčių kalendoriuje šiuo laikotarpiu laikomas laikas nuo Kūčių iki vadinamųjų Trijų Karalių.

Tamsos, vėlumos įsigalėjimas Saulės „stovėjimo“ dienomis daugelyje Šiaurės Europos tautų buvo siejamas su protėvių vėlių sugrįžimo ir lankymosi savo namuose laikotarpiu. Šį laiką Lietuvoje vadindavo – „šventvakariais“, „vaišėmis“, „tarpušvenčiais“, „tarpkalėdžiais“. Pagal mūsų protėvių pasaulėžiūrą, vėlių metas prasidėdavo jau spalio mėnesį, kuomet po rudens lygiadienio įsigalint tamsai jau aiškiai ima pasireikšti visko kas gyva gamtoje apmirimo požymiai ir visur įsiviešpatauja Ano pasaulio galios, žmogui apsireiškiančios dažniausiai vėlių pavidalais. Katalikiškoje tradicijoje šis laikotarpis vadinamas Adventu, lietuviškoje pasaulėžiūroje – tai Vėlių laikas, kartais vadinamas gražių Leliumų dienų vardu. Tamsos, vėlumos viešpatavimo laikotarpiu žmonių gyvenimas buvo kreipiamas į dvasines vertybes, todėl buvo prisilaikoma santūraus elgesio, paisoma įvairiausių draudimų, susitelkiama ties vidinėmis dvasinėmis praktikomis: būrimais, spėjimais, dvasinių galių ugdymo apeiginiais veiksmais.

Šių Leliumų dienų laikotarpio pabaiga buvo siejama su Saulės sugrįžtuvėmis. O skelbdavo jas per dangaus skliautą jau „gaidžio žingsniu“ ilgesnį kelią nueinanti Saulė. Nustatyti Saulės kelio pailgėjimą buvo galima keliais būdais stebint Saulės tekėjimo ir laidos krypčių kaitą palei horizontą arba žvaigždynų padėtį. Pirmu atveju buvo naudojamasi specialiomis kalendorinėmis stulpinėmis konstrukcijos – stebyklomis, antru atveju – stebima žvaigždynų padėtis po Saulės laidos ir prieš jai tekant.

Apie dienos pailgėjimą buvo patogu spręsti pagal Oriono žvaigždžių padėtį po saulėlydžio. Trumpiausių dienų vakarais, Saulei nusileidus – 3 įsidėmėtinos Oriono žvaigždės teka tiesiai rytuose. Dienoms ilgėjant ši žvaigždžių trijulė sutemus sužimba vis aukščiau. Oriono žvaigždynas mūsų protėviams kažkada buvo puikiu kalendorinių darbų orientyru, tad ir vadintas jis įvairiai – Šienpjoviais, Pjovėjais, Kūlėjais, Trimis mergelėmis verpėjomis, Trimis Karaliais.

Trumpaiusių naktų laikotarpio pabaiga – sausio 6-oji Latvijoje iki šiol vadinama – Žvaigždės arba Žvaigždžių diena. Įdomu tai, kad aštunta diena po Naujųjų metų Žvaigždės diena vadinama ir keistai į baltiškas panašiose Kinijos naujametinėse tradicijose. Tą dieną rodoma pagarba žvaigždėms: sėdant prie apeiginio vaišių stalo šeimos galva lenkiasi žvaigždžių dievams ir savo laimingai žvaigždei, globojusiai jo gimimą. Apeigoje dalyvauja tik vyrai, kurie išreikšdami pagarbą savom žvaigždėm uždega po 3 aromatine alyva užpildytas lempeles ir pagal jų liepsnelių spindesį spėja savo ateitį. Žvaigždėtas dangus šį vakarą, kaip ir mūsų krašto žmonėms – lemia gerus ir derlingus metus.

Lietuvoje su Trimis Karaliais katalikų susieta sausio 6-oji dar visai neseniai buvo vadinama Krikštais bei Atarašais.

Vienu svarbiausiu Krikštų šventės veiksmų buvo maginė sodybos apsauga nuo neregimų dvasių. Manyta, kad sugrįžtant šviesai, ir pradedant dienoms ilgėti, vėlės privalo grįžti į Aną pasaulį, tad Krikštų išvakarėse kai kur buvo ruošiama atsisveikinimo su vėlėmis vakarienė, vadinama Kūčelėmis. Kad namų aplinkoje neužsiliktų nė viena nepageidaujama ano pasaulio būtybė, buvo „atrašinėjami“ pastatai ir daiktai. Ant gyvenamo namo ir ūkinių pastatų durų, o kartais ir ant namų apyvokos daiktų, šeimininkas švento židinio anglimi, o vėlesniais laikais bažnyčioje šventinta kreida, žymėdavo tris kryželius + + + . Šio ženklinimo svarbą primena ir šventės pavadinimai – Atarašai bei Krikštai. „Dedant krikštus“ išlydimi svečiai iš Anapus.

Ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyniniuose kraštuose kryželiai buvo daromi taip pat ir iš verbos šakelių ar šiaudų ir, apsaugos nuo piktųjų dvasių sumetimais, būdavo užkišami įvairiose statinių vietose. Latvijoje ant statinių, neatkeliant rankos, buvo išpiešiamos ir penkiakampės arba aštuonkampės žvaigždės – slogučio kryžiai (lietuvēna krusts). Taigi, pliuso pavidalo maginiai kryželiai yra ne kas kita, o trijų žvaigždžių simboliai.

Su pirmosios vakaro žvaigždės pasirodymu Kūčių vakare pasitikome protėvių vėles, o su trijų Šienpjovių žvaigždžių vakariniu patekėjimu – jas išlydime.

Mūsų protėviai susieję mūsų sielas su žvaigždėmis per žvaigždėtą Leliumų dangų kasmet siekia priminti, kad dvasinė šviesa užgimsta pačioje juodžiausioje tamsoje, kai amžinosios šviesos Dausų spindulys pasiekęs mūsų akis, primena mums – mus pačius, grąžindamas gyvenimo trapumo ir kiekvienos akimirkos nepakartojamumo pojūtį. Žvaigždėtas dangus virš mūsų atspindi sielas mumyse. Ką atrasime jose – blogio demoną ar tobulą dorovės dėsnį – tas ir laukia mūsų šiemet.

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

32 komentarai

  1. Sandra:

    Pritariu, jog ne lietuviams švęst romėniškas/žydiškas šventes. Bet ar žinote pats, kad Jėzus net ne 25 gruodžio gimęs, o vasarą?.. ir net ne 0 metais, kurie taip pat pagal jo gimimą skaičiuojami buvo. Per daug painiavos dabar būtų viską pakeisti. Ir remiantis jo gimimu, dabar turėtų būti 2017m arba net 2019m. (neaišku dar, ar 4 ar 6 metai prieš mūsų erą jis gimė). Ir beje, kažkaip neprotingai skamba, kai vadinat jį mitiniu veikėju. Jis istorinė asmenybė.

  2. Vilmantas Rutkauskas:

    Straipsnis (sveikinimas) stulbinančiai galingas, stiprus lietuviškuose pasaulėžiūriniuose ir, svarbiausia, gan visai nebeliūdnuose pamintijimuose.

    Tačiau, nežinau kaip kitiems, man dvasinių galių ugdymo apeiginis veiksmas – tiesiog gana skaudus prisilietimas prie Akmens, Ugnies, Medžio, Piliakalnio kauburio…
    Praeitais metais teko kelionė kartu su tokiu Romualdu, prisiekusiu garbingo amžiaus Baltu. Jau visai grįžinėjant, jis atsiduso, palingavo ilgaplaukę žilą galvą ir tarė: skaudi Lietuva beliko.
    Tie žodžiai išties buvo skaudūs.

  3. zigmas:

    manau, kad tame nieko žydiško ar rytietiško nėra, o jei Biblija iš ten atėjusi, tai tas perėmimas yra pozityvus. Kas čia blogo? Tyčia įkasti Bažnyčiai ir kitoms tautoms nėra išmintinga…

    • Algirmantas:

      Tamstele, įkasti ir niekas nenori tik norima priminti mūsų tautos žmonėms, kad reikia vertinti tai kas yra mūsų gimta ir šventa, o tos tautos kurios gyvena mūsų teritorijoje, jos gali laisvai išpažinti savo religija ir kitus dalykus su sąlyga, kad nenaudos jokios prievartos mūsų tautai ir nebandys primesti vicokiais prievartiniais būdais savos religijos ir kitų dalykų, ką yr padariusi bažnyčia, bažnyčia yr ne tauta, o tik daugiau nei 2000 m. gyvuojantis UABas,, kuris pastaruoju metu naudoja prieš savo parapijiečius prievartą, nustatinėja pamaldų metu aukojamos sumas, pvz. Vilkaviškio krašte kunigai nustatę rinkleva pamaldų metu yra nuo 50- 100lt ir nemažiau, jeigu taip ir toliau tai UABas labai greitai užsidarys, nes kaip pastebėjau vis mažiau žmonių beateina į bažnyčias bereiks keerių metų, kad užsidarytų, be to yr nauja grėsmė musulmonų invazija jau vyksta visoje Eruopoje, tai bažnyčia ir tiap nunyks mūsy valstybėje tik va ką reiks daryti su jų prabangiom šventyklom, yr mintis jas visas nugabenti į Vatikaną. 😀

  4. Gintautė:

    Gera būti savimi ir žinoti kas esi.

  5. Vaidilosvainis:

    Labai gražus, susimąstyti kviečiantis, protėvius gerbiantis tekstas,- ačiū, Jonai.

  6. Iš senųjų lietuvių malsos. Tebūnie taip : kad aš nemenkinčiau svetimo tikėjimo, bet niekados nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia …..Gal būt geriau padėtų suprasti šio laikotarpio svarbą toks mano supratimas.Mūsų protėviai velemis, velę suprasdavo ko gero daug plačiau negu daugelis šiandien supranta. Tai dažniausiai sėkloje, augaluose,gyvame padare, danduje (rytietiškai Rei ki), žemėje (jos velėnoje) slypinti gyvyninė Galia. Metai skirstomi į dvi dalis pagal tos gyvybinės galios pasireiškimus. Vienas metas, kai ji labai stipri ir auga, vystosi, bujoja, bręsta. Kitas metas , kai ji yra ramybės ir pasiruošimo būsenoje ( visos sėklos kad būtų daigios ir turėtų stiprų augimą privalo tam tikrą laiką išbūti tam tikrose sąlygose: tamsoje, ramybėje , be judesio ) toks yra virsmo rato- svastikos – sūkurio dėsnis. Taigi mūsų protėviai turėjo Velines, kai velės(supaprastintai sėklos) grįžta į žmonių namus ir čia išbūna iki Velykų, kai velės vėl grįžta į savo namus (į velėną,į žoles, medžius), ir kai dandus {Perkūnas, Perūnas jas pekūnija į gimdyti, auginti , brandinti pasiruošusią žemę).Kalėda – prieblanda, šviesos trūkumo laikotarpis ir yra tas šventas ramybės laikas, kuriuo negalima sujaukti velės brendimo, pasiruošimo naujam gyvybės ratui. Tą laiką galima būtu prilyginti pirmoms nėštumo savaitėms, kai viskas yra labai jautru ! Krikštas – apsaugos ženklas jis dažniau yra X formos, tiesios linijos užkirtimas kryžmai.Jis visuomet daromas (čia daug svarbiau yra pats veiksmas, negu kad ženklas)ypač svarbiais momentais, ypač svarbiose vietose.Tai daroma statant pirkią, pirtį ant pirmo rastų vainiko prie gerosios kertės, gimus kūdikiui – križmas rankų mostas virš jo, križmas pašlakstymas vandeniu tiesiog vadinami krikštais. Retai kur mačiau taisiklingai padėtus +++, daugumoje būna netaisiklingi X X X, nes tai daug natūraliau atliekamas križmas rankų mostas.Atlikdami šitą mostą , ženklą mes uždedame apsaugą dar labai trapiam gyvybės pasireiškimui, palaikymą jos vyksmui, duodam atskaitos tašką pasiruošimui velėms grįžti į savo namus, nes iki tol mes kvietėme būti su mumis, tai atsiskyrimo, savarankiškumo pradžios laikas. Dangaus Galių įtaka trapiems gyvybiniams procesams akivaizdi ,ypač mums gerai pažistamų dangaus kūnų Saulės, Žemės, Mėnulio tarpusavio išsidėstymo reikšmė, kuri kasmet atsikartoje žvaigždžių atžvilgiu.

    • Vilmantas Rutkauskas:

      Iš tiesų, Liiaudies instrumentų muziejuje Kaune prieš keletą metų (lyg ir per Saulėgrįžos šventę – nes buvo tuomet šalta) esu matęs ten restauruotame pusrūsyje atliekamas apeigas. Apeigas, kurių metu, iš tiesų, apeigų vedėja su žvake rankoje pagal Saulės kryptį apėjo visus keturis kampus – juose su žvake alikdama būtent tą X ženklą. Po to kažkokio žmogaus tada klausiau, ką tai reiškia. Atsakė, kad tai lyg ir Austėjos ženklas.
      Apie tai gal kas nors iš čia esančių Baltų galėtų ką nors bent labai trumpai paaiškinti, ką reiškia toks ženklas ir kodėl taip buvo naudojamas?

      • Vilmantas Rutkauskas:

        a(t)likdama būtent tą X ženklą.

        • lyvis:

          Vilmantai, šitas ženklas -X- reiškia pirmą čakrinį tašką t y gimimas. Runų futarke jis yra septintas. Čia būtų labai ir labai trumpai. Pagonys mūsų protėviai visą tai kuo puikiausiai t y čakriniais taškais naudojosi, kitaip sakant jogas kada medituoja jisai stengiasi sužadinti vidines energijas ir jom teigiamai pasikrauti tai tikėjimas į Dievą. Tai yra pagonių dvasinis gyvenimas. Vilmantai, pats būdamas labai imlus galėtum tuo labiau pasigilinti. lyvis

          • Vilmantas Rutkauskas:

            Esu tik nedaug girdėjęs, kad Mandalas kuria taip – būtent ant to centrinio X , esančio kvadrate, pila spalvotą smėlį. Tas ženklas visvien ten lieka kaip pradinis pradžiai.
            Nesu joks specas, tik norėčiau paspėlioti, kad Baltai šį ženklą galingai išplėtoję iki galingosios Ugnies (Svastikos) ženklo ? O Svastikos ženklo atskiros dalys esa atsiradę ir kituose išplėtotuose ženkluose ?

      • Artūras Gotautas:

        Vilmantai 4 PaGrindai. (4 kampai,4 galai,kvadRatas, ir t.t)(http://lt.wikipedia.org/wiki/Kvadratas )
        PaSaulėŽiūra.
        PaSaulėJauta.
        PaSaulėRaiška.
        PaSaulėVoka.
        Tie keturi PaGrindai duoda atSakymus į 2 Pagrindinius PaGrindus
        (1 PoGrindą ir į 1 ViršGrindą)
        Atrask/Surask/Rask juos Pats.. 🙂

        • lyvis:

          Artūrai, namo keturių kampų skaičius 4 reiškia karališką zodiaką aviną. Tai troškimas kad šeimoje būtinai gimtų avino karališko zodiako berniukas. Tai tas pats kaip pas tibetiečius gimęs berniukas būtų pripažintas lamos inkarnacija. Lama tai tas pats avinas jaukus mielas pietų amerikos gyvūnas. Ir tai ta pati lietuvių ir tibetiečių dvasinės tradicijos. lyvis

  7. Auksė:

    Būtų labai įdomus ir informatyvus straipsnis, jei jis prasidėtų nuo šios vietos: “Įvairių tautų religinėms tradicijoms nuo seno yra būdingas žmogaus gimimo siejimo su dangaus skliaute sužimbančia žvaigžde vaizdinys. …”

    Ta pagieža, kuri liejama straipsnio pradžioje, nedaro garbės autoriui, o skaitytoją verčia jaustis nejaukiai, skaitant tai, kas pimena keiksmaždžių laviną, prieš pradedant ramiai, rimtai ir kultūringai kalbėti.

  8. Šoferis "lyviui":

    Gal žinote kaip mūsų protėviai pagonys pakraudavo akumuliatorius, nes tada juk vienintelis elektros šaltinis buvo žaibo iškrova? Tarkim: važiuojant į apeigėles Rumšiškėse po sustojimo nebeužsivedė variklis, nusėdo akumas ir kur jį protėviai pagonys pakraudavo? Ant kurios čakros ir kokį ženklą jie prispausdavo?

  9. Mindaugas:

    Geriau yra nusilenkti ir pagarbinti moralinį gėrį,negu garbinti gamtą ir jos reiškinius,neturinčius nieko bendro su morale.O šiuolaikinė kultūra-tai visų pirma lietuvių kalba ir profesionalioji tautiškos pakraipos kūryba (kurios deja labai pasigendu) ir tik po to liaudies papročiai.Taigi būkime šiuolaikiniais lietuviais su tautiška savimone,bet ne senovinėmis iškasenomis:lietuviškais senoviniais papročiais ir religija galima domėtis,į visa tai žiūrint su tam tikra pagarba (juk tai mūsų protėvių religija),bet ne pagal ją gyventi.
    P.S. Didiesiems pagonybės gerbėjams priminsiu,kad žmogus be moralinės religijos,yra panašus į bevairį laivelį sraunioje upėje,beplaukiantį ten,kur upės srovė jį neša.

    • Vilmantas Rutkauskas:

      Romos katolikų bendruomenės religija šiandienai jau savaime nėra MORAL’i, nors ir kiek besistengtų moralizuoti – evangelizuoti.
      Tik iš šiandienos Baltų religinės- dvasinės pasaulėžiūros mūsų protėvių Vėlės gaus nusiraminimą. Tai esmių esmė. Gali tai vadinti pagoniška morale.

      • Amelija:

        Labai lėkšta. Ir ar ne tamsta lakstai po mitingus su tokiu keistu plakatu, kad net policininkai jo prasmės nesupranta? O gal aš klystu…

        • Iš miškų:

          Amelija,
          Čia tavo mėgstamas užsiėmimas landžioti su tabaluojančiu liežuviu po puslapius, kurių nesupranti? Yra visokių pacanų forumų apie mobiliakus ir BMW. Eik ten ir rasi bendrą kalbą, juk matai- čia tau taip sunku pritapti

          • Amelija:

            Nė nemanau, kad turėčiau stengtis pritapti. Tiesiog smagu pasišnekučiuoti su kitaminčiais, ką nors naujo išgirsti, geriau juos pažinti, įžvelgti tendencijas, tyrinėti terpę. Nejaugi atviras tinklalapis reikalauja tik pritapti? Juk ir jums nuobodu būtų vienu balsu giedoti tą pačią gavendą. O dabar pasiginčijam, susitaikom, padiskutuojam ir toliau važiuojam. Labanakt ir sotaus miego!

            • Kemblys:

              Amelija,
              O kur rasti “tavaminčius”? Įdomu būtų ką nors naujo išgirsti, geriau jus pažinti, įžvelgti “tendencijas”, patyrinėti terpę. Juk ir jums nuobodu būtų vienu balsu giedoti tą pačią “gavendą”. “Alke” įmanoma tik atsiliepimus į straipsnius rašyti, pasiginčyti rimčiau nepavyks.

  10. Atgalinis pranešimas: J.Vaiškūnas. Rytietiški Trys Karaliai ar baltišką Krikštų šventė? | Alkas.lt

  11. Edita:

    Totalus absurdas. Ar jūs, etnologai, galite nelįst ne į savo daržą. Jei rašote apie pagoniškas tradicijas – ir rašykite, neplakite su katalikybe ir neįžeidinėkite katalikų. Taip ir nesupratau, kokią dieną šiandie etnologai šiandien švenčia. Jūs pats žinote?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: