A. Paulauskienė. Mintys tarmių metus pasitinkant (II) (7)

Tarmių žemėlapis | wikipedia.org nuotr.

Tarmių žemėlapis | wikipedia.org nuotr.

Sunku versti filosofinius ir eseistinius tekstus, nes jų autoriai dažnai darosi žodžius nebuvėlius arba esamam žodžiui suteikia individualią reikšmę (pvz., yra monografija Niekio filosofija, kur žodžiui niekis suteikta iki tol neturėta reikšmė). Ir taip daro ne tik lietuviai. Tokią kūrybą iš tiesų sunku versti, nes negalima pasinaudoti žodynais. Pasirinkusi grupelę neįprastai pavartotų ir padarytų žodžių iš filosofijos teksto (būtis, buvimas, esatis, esimas, esinys) paprašiau filosofijos profesoriaus, kad apibrėžtų šių žodžių reikšmę. Neįstengė: du pirmieji žodžiai normalūs, tik pavartoti neįprastai, o esatis, esimas ir esinys – kalbos balastas: nėra reikšmės skirtumo tarp būtis ir esatis, esimas ir buvimas, o esinys pagal darybos tipą turėtų reikšti konkretų veiksmo rezultatą (plg. siuvinys, rašinys, krovinys). Bet, kaip iš būsenos gauti rezultatą, tikriausiai nemokėtų paaiškinti ir pats teksto autorius. Be to, kodėl būtent mums turėtų būti lengva versti, kai visiems šis darbas sunkus?

Kirčiavimas taip pat daro lietuvių kalbą išskirtinę, skambančią, ritmingą, labai tinkančią eiliuotam tekstui. Gaila, kad šiuolaikinei poezijai pasidarė nereikalinga kirčiu paremta eilėdara. Rašoma bet kas ir bet kaip, o literatūros kritikai ieško tokios poezijos pirmapradžių šaknų net už kalbos ribų ir randa… Maironio metai! Jo eilėraščius daug kas mokame atmintinai, dainuojame jo eilių žodžiais sukurtas prasmingas dainas. Mūsų, bent jau vyresniųjų, atmintis iki gyvenimo galo išlaikys Baranausko, Mykolaičio-Putino, Nėries, Aisčio, Brazdžionio, Marcinkevičiaus ir daugelio kitų poetų dvasingus ir skambius posmus. O dabar, klausydamasi poezijos pavasario eilių, neįsidėmėjau nė vieno eilėraščio, kurį norėčiau išmokti.

Daug ko galima išmokti: išmokstama egzotiškiausių kalbų, o štai norminio lietuvių kalbos kirčiavimo aiškiai nenorima mokytis, nors pagal vidurinės mokyklos programą privaloma; yra ir retorikos kursas, bet tiek kirčiavimui, tiek retorikai reikia praktikos. Man atrodo, kad dabartinėje mokykloje per mažai mokiniai kalba auditorijai. Užduotys dažniausiai atliekamos raštu, naudojantis įvairiais testais.

Kad jau niekas Lietuvoje nemokėtų taisyklingai kirčiuoti ir gražiai kalbėti, negalima pasakyti. Kirčiuokime taip, kaip žurnalistai, skaitantys žinias per radiją ir televiziją (per visus kanalus). Ir jau būsime šį tą pasiekę. Viena kita klaidelė dėl gimtosios tarmės įtakos – menka bėda. Ypač pavyzdinga LRT televizijos pageidavimų koncertų vedėjos Reginos Jokubauskaitės kalba. Ne tik kirčiavimas ir taisyklinga tartis jos kalbą daro malonią, bet ir kalbėjimo kultūra. Jokubauskaitė banaliausius sveikinamuosius tekstus perskaito taip, kad jie per daug nekliūva klausytojams. Pagaliau galima užsukti ir į TV 3 „Beatos virtuvę“. Taisyklingiausia kalba, o Beata jau seniai gyvena kitos kalbos aplinkoje. Poetas Kazys Bradūnas po daugelio metų sugrįžo į Lietuvą, išlaikęs net savo tarmės melodiją, o ir abu Amerikoje užaugę jo vaikai pavyzdingai kalba lietuviškai. Taigi naudinga pastudijuoti, ko reikia, kad ir emigravęs lietuvis sugebėtų išlaikyti taisyklingą kalbą.

Seime taip pat yra pavyzdingai kalbančių žmonių, ypač šiuo atžvilgiu pažymėtina Česlovo Juršėno kalba. Kodėl tai netampa pavyzdžiu kitiems? Klausydamasi rinkimų agitacijos, baisėjausi kalbos ir debatų kultūra. Kalbėta ir apie švietimo reformą, krepšelius, mokinių maitinimą, pavėžėjimą į mokyklas, bet visai negirdėjau, kad būtų buvę susirūpinta humanitariniais mokslais, tautine mokykla, ugdančia meilę savo žemei ir žmonėms. Be humanitarinės kultūros, doros, patriotizmo ir pasiaukojimo negalima sukurti ir materialinės gerovės, negalima panaikinti gobšumo, korupcijos, narkomanijos, alkoholizmo, prostitucijos ir kitų blogybių.

Lietuvai garbės nedaro ir miestų iškabų, parašytų ir girdimų reklamų kalba. Pavyzdžiui, dažnai reklamuojamas viešbutis Europa royale (nežinau, kodėl ne Karališkoji Europa). Kokia kalba parašyta ir kaip skaityti? Prancūziškai turėtų būti Europe royale, bet nereikėtų tarti e (e muette „nebylė“), angliškai Europe royal. Anglai ir prancūzai taria ne taip, kaip rašo, o lietuviai reklamuoja šį viešbutį skaitydami paraidžiui. Tik-riausiai čia kažin kokia mišrainė (iš lietuvių, prancūzų ir anglų kalbų, nes prie pavadinimo dar yra užrašas hotel), tokia pati mišrainė, kaip ir skelbime Aprangos 2 hand namai vietoj Dėvėti drabužiai (Antakalnio 51). Trakų gatvėje, be iškabos YURGA, galima perskaityti ir daugiau keistų užrašų: Rudens CHAI meniu. Cappuccino tik 4 lt. Išeini iš šios gatvelės į Pylimo gatvę ir sustoji prieš kadaise buvusį gražų kino pastatą. Išterliotas jisai nuo pamatų iki paties stogo, o aukštai ant sienos metalinėmis raidėmis parašytas žodis LIETUVA. Su skaudama širdimi pagalvoji, kodėl niekam tai nekliūva? Juk čia pats miesto centras, šia gatve ir svečių pas mus atvažiuoja! Kodėl net metalo vagims neparūpo šį pavadinimą nudraskyti. O gal iš tikrųjų tokia jau Lietuva, kad ir kalbininkams, ir miesto valdžiai vis tiek, kas, kaip ir kur užrašyta, kas ir kaip balsu skaitoma.

Turėdama galvoje agresyvų ir intensyvų svetimos kalbos ir kultūros veržimąsi į Lietuvą, manyčiau, kad ne tarmes gaivinti dabar svarbiausia, o būtina gelbėti bendrinę valstybinę lietuvių kalbą, kurią dar turime. Liaudies išmintis sako: netekęs galvos, plaukų neapgailestausi.

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .

7 komentarai

  1. Birutė:

    Patys kalbininkai, ar pasirodymui, kad yra labai svarbūs, ar iš tuštybės, laiko įsikibę, kad vietovardžių pavadinimuose turi būti pakeistos raidės. Kam “nulūš liežuvis”, jei tars Alunta, Likunčiai (kaimas Utenos- Zarasų rajonuose- sovietai padalino dviems rajonams) ar Plongė. Sovietmečiu Likunčiai tapo Likančiais, manėm, kad nepriklausomoj Lietuvoj susigrąžinsim savo kaimo pavadinimą, surinkom parašus, bet Smetonienė nė girdėt, nė matyt mūsų prašymų nenori, nors pavadinimas kilo nuo žodžio “likučiai”, bet kalbininkams tai atrodo, kad tarmiškai. Kiek girdėjau, aluntiškiai irgi rinko parašus. Kam tada dar tyčiotis- tarmių metai, jei tarmių bijoma, kaip raupsuotų.

  2. Birutė:

    Jei “un” keičiama į “an”, tai kodėl ne Plangė, ne Babrangas?

  3. virgilijus:

    apgailėtina padėtis Lietuvoje saugant tarmes. Tarmės, tai mūsų turtas, kuris jau jau bus negrąžinamai prarastas. Gyvenau Norvegijoje, su pavydu žiūrėjau, kaip saugomos, globojamos tarmės.
    Jei išdrįstate pasakyti, kad …nebūtina saugoti tarmes, verčiau tausokime bendrinę kalbą…. Tai gal jau tuo pačiu paskelbkite, kad ir regionų tautinius rūbus suniveliuokim į vieną tautinį rūbą….
    Gaila, apmaudu, skaudu

  4. Jonas:

    Ačiū gerbiamai A.Paulauskienei už straipsnį. Linkiu jums ištvermės keliant visas tas blogybes, kurios menkina mūsų kalbą.

  5. Steksė:

    Puikus straipsnis, geros komentaruose mintys. Manau absoliuti dauguma norėtume girdėti ir rašyti savo miestelių, miestų, geografinių objektų pavadinimus tarmiškai, kaip vadinami nuo seno, o ne bendrine kalba. Pavyzdžiui visada buvo tik Plongė, Telšė, Skouds, Palonga, Švėntuojė, Mažeikē, Raseinē, Platelē, Rėitavs, Gromblē, Varkalē, Kulē, Alsiedē, Žemaitiu Kalvarėjė, Salontā ir tt., bet ne tokiais pavadinimais, kaip jie buvo pradėti rašyti sovietmečiu ir tęsiama iki šiol.

    Kita vertus mes bent rašydami komentarus, kas dar mokame savo tarmes, galėtume komentuoti tarmiškai. Pats tai norėčiau, deja savo cieksų, arba naujoviškai – vilniškių tarmės apart paskirų žodžių nepamenu.

    Žemiau, žemaičių dounininkų patarme nukopijuotas eilėraštis:

    GĖRDĖNIS Aleksėndra

    Sēstont Albertou

    Kriuok a joukēs – metā maun kap žaltē,
    I nemačīs čė ne kriuoksėna, ne jouks.
    Tik apsižvalgē – vėiziek: jau plaukā baltė
    Kap cėdabros, kap tapaliu pouks.
    Ruoduos, kū tik buvuom mažė vākā –
    Tuokėi mīlemė i tuokėi poikė…
    Muotineliau! Vakar, tiktā vakar
    Lakstiem, laigiem paopēs kap zoikē.
    Ruoduos, nesenē vėsā palėkuom vīrā
    I nušuokuom muotinā nu skraita.
    Jaunīstelė, dielkuo to nuvītā,
    Dielkuo praliekē ir išnīkā tėik greit?
    Dā tebspind pastuogie mūsa dalgē,
    Dā i žumbis untā suvės naus,
    Jug i sieklu pūdīmā išalkõ
    Zars kap špuokā rudini nerėmaus.
    Šauk dar atsisoktė i tėi kalnelē,
    Nu katrū pakėltė i tuolėi liektė taisēs.
    Tėkrā šauk!.. Bet negriaudinkēs – nerēk:
    Tiktā dėbėsis ir akminis nesēst.

    Tad saugokime tarmes, jos labai gražios, saugokime jas taip, kaip saugo tautos vakarų Europoje. Anglijoje yra įprasta kalbėti kiekvieno regiono tarme, tad pasekime jų geru pavyzdžiu taip Lietuvoje. Tarmes propoguoti galėtų pati valstybė ir kalbininkai per darželius, mokyklas. Mūsų tarmės tai jau išnykusių baltų kalbų likučiai, kuriomis kalbėjo mūsų protėviai iki tol, kol vėliau perėjome prie dominavusios aukštaičių ir dar vėliau pagal ją sunormintos vakarų aukštaičių tarmės bendrinio varianto – dabartinės lietuvių kalbos.

  6. Teresė:

    Gerai, jums, žemaičiai, kad išsaugojot savo tarme, o kas daryt man, suvalkietei, jei mano tarme kalba radijos diktorei ir televiziju pranesejai. Mokykloj juokdavosi jai sakydavai mėdis, važėvo, kėlias. Taip ir išmokino, ir neliko tarmės. Nieka s nesako stuba, šlebė, skarvada ir kitus žodžiu nes jie nelietuviįki. Suvalkijoj tarmes neliko.

  7. Bartas:

    Pats laiką vaikystėje leidau pas Bočiu kaime Žemaitijoje,tai puiku buvo. Sugrįžęs į Klaipėdą rokoudavaus žemaitišką, ir kon tei kontaple munęs nesupront,čydeijas iš moneis ?! Apentas…. .aplinkui vien rusai ir lietuviai ir jų vaikai. Tad lėkdavau kaiman ir per žiemos atostogas,su vietinias vaikais puikiai leisdavome laiką-slėniuose,pelkėse,miškuose,naktimis vėžiaudami,maudydamiesi ežere ir vietos prūduose su pilko ir švelnaus molio čiuožyklomis ir “purvo voniomis” bėgdami nuo žąsų ir valgydami širšių medų,rudenį; riešutaudami,uogaudami,grybaudami…. pas kitą bočių “gilus “vienkiemis prie Latvijos sienos. Laikė begale ūkio:arkliai,telyčios ,karvės,veršiukai,buliai,avys,vištos kiaulės,30 šeimų bičių. Kaip spėdavo viską apeit? Žinoma man buvo ką veikt:,). Bėgdavau slėptis į mišką kai mėsčionys Tėveliai atvažiuodavo manęs “pasiimti”. Sėdėdavau miške ir laukdavau kol vakare išvažiuodavo,taip ten man patiko,o ką reiškia vaikui naktiniai pajodinėjimai po žvaigždėtu dangumi,miško takeliais, o vasaros pabaigoje dar 150 rublių duodavo. Poilsis ir dar netikėtas uždarbis- milijonierius! Nuklydau į prisiminimus. Dovanokit. Tėvelis savo noru ir mano paragintas su mamyte kartu pradėjo rašyti žemaitiškų žodžių žodyną(kiek dar prisimena). Tad per šventas ar šiaip žaidžiame žaidimą-KON TA ZNUOČI-ėja”Ką tai reiškia?”. Taip, labai reikia pasišventusių,kurie degte degtų troškimu ir tuo uždegtu kitus. ….. suprantu,kad laukti nedera,bet be vidinės ugnies toli nenueisi,todėl tik ir esame….vaikai toli,šeimos išardytos,žmonės prislėgti,tuštybėmis maitinami,bet atsigavimas su kiekvienais metais vis labiau jaučiamas! Viskas tik gerą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *