…Palietas ant granitinio riedulio medus nutekėdavo akmens paviršiumi, tirpdavo saulėje, susiliedavo su pridžiūvusiais vyno ir pieno tiškalais. Šis keistas mišinys priviliodavo debesis bičių, kamanių bei musių, nuo jų dūzgimo, rodėsi, virpuliuoja net oras. Per trejetą metrų nuo Svisločės, miško tankmėje, ant pelkėto upės kranto rymojo didelis apie aršiną aukščio riedulys, vadintas Senoliu arba Diedu ir buvo garbinamas kaip šventas. Senovinis altorius buvo įpratęs prie žmonių teikiamų aukų bei vabzdžių antskrydžių.
Ar galite įsivaizduoti, kad vos prieš pusantro amžiaus taip slėpiningai atrodė ta vieta, kurioje šiandien yra įsikūręs restoranas „Senvagė“ („Staroje ruslo“, priešais Baltarusijos valstybinio universiteto licėjų), dabar esantis pačiame sostinės centre. O anais laikais čia buvo laukinio miško tankmė, kurioje veikė pagoniška šventykla, į ją daugelis minskiečių ateidavo iš „pagonių“ dievų išmaldauti išgydymo nuo ligos ar ilgų gyvenimo metų, ar pasiilgto pirmagimio.
Šį įstabų atradimą padarė baigęs Maskvos istorijos, filosofijos ir literatūros institutą ir atvykęs į mūsų miestą 1939 metais Michailas Kaceris. Kartą jis ėjo Svisločės krantine ir pastebėjo neįprastai didelį riedulį. Jisai surado senąsias vietos gyventojas, dar XIX amžiaus viduryje gimusias dvi Kristinas – Saveljiną ir Nesterovič, taip pat sutuoktinius Kamockius – ir pradėjo juos klausinėti. Visa tai, ką jie pasakojo, skambėjo tarsi pasaka.
Pasirodo, kad greta akmens augęs galingas ąžuolas, kurį apglėbti tepajėgė tik ketvertas, o gal ir visas penketas žmonių, jeigu sustotų greta vienas kito ir ištiestų rankas. Tūkstantmetis ąžuolas su didele dreve taip pat laikytas šventu ir turėjęs net vardą – Volatas. Iš ąžuolo pašaknių veržėsi šaltinėlis su gydomuoju vandeniu. Čia pat iš akmenų pastatytas aukuras arba Žiža – pusantro aršino skersmens, kuriame nuolatos ruseno ugnis. Nuo riedulio upės link vedė medinis lieptas, iškeltas ant stulpų, kurie buvo sukasti ir į upės dugną. Šventyklą po atviru dangumi ir „amžintąją ugnį“ saugojo raganius Sevastėjus, „aukštas ir storas vyriškis su didele juoda barzda ir ilgais plaukais“. Jis gyveno čia pat, kaimynystėje šventovės, kuri buvo aptverta eglišakių tvora iki dviejų su puse aršinų aukščio. Tarp apylinkių gyventojų jis garsėjo kaip žiniuonis ir burtininkas. Mat galėdavo išpranašauti ateitį, išgydyti ligą ir patarti moterims, kaip šeimoje išsaugoti meilę arba kaip sėkmingai pastoti ir pagimdyti ilgai lauktą kūdikėlį. Žiniuonis prašytojas sodindavo ant stebuklingojo akmens, apgarbstyto rankų darbo rankšluosčiais-aukojimais ir pradėdavo šnibždėti savo užkalbėjimą. Arba įteikdavo molinį gaidelį – švilpuką, kurį buvo pats ir nulipdęs, ir išpiešęs. „Šitą giedoriuką reikėdavo laikyti sienoje pokucyje*. Ir melstis, prašyti, kad Dievas apsaugotų vyrą nuo priešo, nuo kulkos, nuo durtuvo ir ieties, nuo kardo“.
Šnekiosios Kristinos mokslininkui mielai papasakojo, kad ir pačios bėgiojusios pas žynį senolį patarimų. Sevastėjus, – paaiškino jos, – paveldimas vardas. Taip vadindavo visus ugnies saugotojus. O sutuoktiniai Kamockiai pridūrė, kad iki rusų-turkų karo išgyvenusio Sevastėjaus būta gudraus senioko. Dėl naudos jis nesibodėdavęs susidėti net su vietos plėšikais: jie iš valstiečių pavogdavo gyvulius, kuriuos vėliau už gerą atlygį kerėtojas surasdavęs. Sužinoję tokius dalykus, nuskriaustieji minskiškiai pranašautojui net davę į sprandą – nepabijojo netgi to, kad jisai burtininkas.
Bet dažniausiai ir vanduo iš šaltinėlio, ir molinis gaidelis, ir sėdėjimas ant šventojo akmens, ir gėrimas, pagamintas panaudojant senojo ąžuolo giles, ieškantiesiems pagalbos tikrai padėdavo. Ypač jeigu jie žiniuoniui nepagailėdavę ne tik tarbelės grūdų, bet ir pridėdavę dar riebų gaidį ar netgi aviną, kurio vidurius ir kaulus Sevastėjus pasibaigus šauniai puotai sudegindavo.
Viską, ką išgirdo, etnografas Michailas Kaceris 1940 metais surašė savo dienoraštin, pavadinęs „Pagoniška slavų šventvietė“. Neužmiršo paminėti ir to, kad besibaigiant XIX amžiui, o tiksliau 900-osioms Rusios krikšto metinėms, Minsko valdžia įsakiusi tūkstantmetį ąžuolą nupjauti. Iš galingojo Volato beliko tik kelmas, atvykę žandarai išmėtė ir aukuro akmenis, bet riedulio pajudinti nebepajėgė. Todėl netgi po revoliucijos žmonės ateidavę prie senovės akmens, pateikdavo jam prašymus ir klodavo ant jo rankšluosčius.
Smalsaus mokslininko dienoraščio užrašai taip ir būtų likę nežinomi plačiajam skaitytojų ratui, jeigu ne tyrinėtojas Ernestas Levkovas, kuris išspausdino juos savo knygoje apie akmenis. Bet netgi patekę į monografiją, jie galėjo išlikti viso labo kaip graži hipotezė – jei nebūtų atsitikęs tikras stebuklas. Mat 2007–ųjų vasarą Baltarusijos MA Istorijos instituto bendradarbis Olegas Dernovičius baltarusių žurnalistams pranešė sensacingą naujieną: Svarbiausiame senovės aktų archyve Varšuvoje, vadinamojo „Varšuvos praeities paminklų globos draugijos Minsko būrelio“ rinkiniuose atrastas anksčiau nežinotas 1804 metų Minsko planas. Ir jame aiškiai pažymėta senovės pagonių šventovės vieta – ant Svisločės kranto, ties priemiesčių „Košarai“ ir „Liachovka“ ribomis“. Taigi kaip tik tenai, kur dabar įsikūręs restoranas „Senvagė“.
Pridurti galėtume tik tai, kad greta šventvietės buvo ir senosios pagoniškos kapinės – tenai, kur šiandien matome S. Kirovo gamyklos korpusus.
Beje, visgi paties svarbiausio dalyko vos neišleidau iš akių: pagoniškasis akmuo Diedas arba Senolis niekur nedingo, jis išgabentas į Akmenų muziejų Uručėje. Smalsesnieji minskiečiai per artimiausias išeigines dienas gali tenai bandyti susirasti stebuklingąjį akmenį ir apjuosti jeigu ne rankšluosčiu, tai bent juostele. Kad lydėtų sėkmė.
____________
* pokuc’ – Baltarusijoje ir šventa trobos kertė kurioje laikomos namų šventenybės.
Iš rusų kalbos vertė Vaclovas Mikailionis
Šaltinis: Liudmila Selickaja. Minske buvo pagoniška šventykla ir stebuklingas akmuo // www.vminsk.by
Baltarusijos televizijos filmas apie paskutinę pagonišką šventvietę Europoje, veikusią šalia Minsko iki 1927 ( Телеканал ОНТ ):
httpv://youtu.be/5wEDA5NraXU
httpv://youtu.be/H9KV_9BPEuc
Oho, čia ne tik apie konkrečią šventvietę filmas, o visa LDK kunigaikščių krikšto istorija su gudiškų švenčių ištraukomis! Ir tikrai įspūdingas, net ir gudiškai įmanoma suprasti nesunkiai.
Oho, čia ne tik apie konkrečią šventvietę filmas, o visa LDK kunigaikščių krikšto istorija su gudiškų švenčių ištraukomis! Ir tikrai įspūdingas, net ir gudiškai įmanoma suprasti nesunkiai.
Ir dar apie krivičius – baltų gentį!
Kuo skiriasi LDK kunigaikščiai nuo Lietuvos kunigaikščių?
LDK – tai Lietuvos istorinis laikotarpis. Kad nepainiotumėme su dabartiniais Lietuvos kunigaikščiais Uspaskichu, Romanovu ir kitais.
Neapsimeskit šlanga, gerbiamasis Jonai. Sakykit tiesiai, kad vartojate sovietinę terminiją, kuri buvo ir tebėra skirta paslėpti po kelių raidžių samplaika Lietuvos ir Lietuvių tautos vaidmenį savo Valstybės kūrime, valdyme ir tolimesnėje jos istorijoje. Tą pradėjo lenkai su WKL, tęsė rusai su Sieviero-Zapadnyj kraj, o dabar tokį požiūrį į Lietuvą gini Tamsta. Nemanau, kad viduramžių ar Naujųjų amžių pradžios Lietuvos Kariuomenę, Lietuvos etmonus, Lietuvos iždą ar Viešpačių Tarybą sumaišytumėte, sakykim, su LR(! reikėtų ir dabartinei Lietuvai visur tas dvi raides prirašyti, idant nebūtų painiavos) Seimo Raštinės vedėju (t.y. kancleriu)?
Nu va,dar truputį ir kai kam pradės rodytis,kad lietuviai yra subaltėję baltarusiai.
* pokuc’ – Baltarusijoje ir šventa trobos kertė kurioje laikomos namų šventenybės. Įdomu, o kaip kitos trobos kertės vadinosi? lyvis
Na, žinoma, Mindaugas norėtų, kad ir kitiems, kaip jam – “rodytųsi”, kad lietuviai yra sulenkėję Lenkijos lenkai.
Dėl prūsiškosios PAGUDĖS. Šis kraštavardis kildinamas ne iš etnonimo KITOKS reikšmėje, o iš prūsiško žodžio GUDDE “krūmas”. Kaip ir gretima PAMEDĖ kildinama iš prūsiškojo MEDIAN “miškas”. Tokias K. Būgos etimologijas cituoja ir J. Statkutė įžvalgose teigdama,kad tai krūmokšniais apaugusių, mažiau miškingų sričių gyventojai. Tik vėliau ši reikšmė įgavusi kitokio, religiškai nutolusio kitoniško ar, kitais atvejais, kitatarmio reikšmę.
—
Kalbant apie Baltų religiją, kuri atseit neva buvo krikščioniškai “perdengta” reformacijos ir kontreformacijos įkarštyje – kai, prookupaciniams importantams nurodžius, buvo galima į poną “pan” dievą kreiptis lietuviškai. Tačiau kas iki pat XX a. pradžios kalbėjo, jog ponas biblijinis dievas lietuviškai nesupranta ?
Ir toliau lai nesupranta.
Jeigu jau taip gentys (vietovės) aplinkui yra kildinamos iš “miškas”, “krūmas”, tai tuomet būtų pagrindo ir Lietuvos vardą kildinti iš slav. LIES “miškas”, laikant, kad jo “miškas” reikšmė šiuo atveju yra antrinė.
Bet juk miškai ir krūmai auga visur, taigi vargu, ar tai galėjo būti tautų (vietovių) skiriamuoju požymiu. Be to, toks bendruomenių (genčių) pavadinimų kildinimas iš fizinių, o ne socialinių požymių (ypatumų) yra gryniausias pozityvizmo principų naudojimas kalbotyros moksle. Ko, galbūt, neišvengė ir K. Būga.
Bet miškai ir krūmai yra skirtingi pagal vietoves..
Kaip kad paprastųjų pušų paplitimas,paprastųjų eglių paplitimas,ąžuolo paplitimas,sibirinio kėnio paplitimas,putoklio paplitimas,samanų – kiminų paplitimas ir t.t..Tai nėra atsitiktinai išvardinti augalai,tai sąsajos su plačia vietove,einat Gamtos taku 🙂 O kelią rodo iškalbingieji Paukščiai mums,tad vietovės apibrėžimą nusako Gamta 🙂 Mes žmonės,tik prisitaikėm ir gyvenom kartu su Ją,dabar dažnu atveju Gamta taikosi prie žmonių..
Tokia Gamtagarbiška pasaulėjautos nuostata rėmėsi ir Jonas Jablonskis, kuris Lietuvos vardą kildino iš LIETAUS. O šio žodžio atmainos su tuo pačiu kirčiu ant “ie” :
LIETI, LIETA, NULIETAS, LIETUVA, LIETUVIS.
Ir tai ne kalbiniai, ne žodiniai sąskambiai (juolab, akiplėšiškai vartant balses, painiojant mišrius dvigarsius – an, en, in, un), o giminingos tos pačios kilmės sąvokos,
Pagude (gal būt tai yra “pakrūmiai”) ir Pamede (tai yra “pamiškė”, “pagiriai”) vadinosi konkrečios senosios Prūsijos sritys.
Gal būt jos savo pavadinimą gavo nuo kokių nors ten buvusių gyvenviečių pavadinimo, pvz. Lietuvoje ir dabar daugybė gyvenviečių, turinčių pavadinimą Pagiriai ar Pamiškė (pvz., Prienų rajone).
Įdomu ir tai, kad Ptolemėjus, aprašydamas Sarmatijos gentis ir tautas, mini pagiritus – angliškuose tekstuose kažkodėl rašome Pagyritae (o ne Pagyritai), tačiau graikiškame originale Παγυπῖται (manau, kad tai yra “pagirių gyventojai”).
Šaltinis
http://kirsoft.com.ru/freedom/KSNews_648.htm
http://www.pereplet.ru/gorm/almagest/geogr.htm
Клавдий Птолемей (Руководство по географии. Книга третья. Глава V. Положение европейской Сарматии):
«22. Затем побережье океана у Венедского залива (Восточная Балтика) занимают вельты, выше их осии, затем самые северные — карбоны, восточнее их — кареоты и салы (ниже этих — гелоны, гиппоподы и меланхлены); ниже их — агафирсы, затем аорсы и пагириты; ниже их — савары и боруски до Рипейских гор».[1]
Šaltinis
https://sites.google.com/site/hazarskijinformograf/home/informograf/p-hazarus
Пагириты. Птолемею были известны «пагириты», которых он помещал между хорсами и саварами (савирами), где-то между Венедским заливом (Балтийским морем) и Рипейскими горами (Уралом?)
P.S. Lietuvos vardas su slavų “лес” nieko bendro neturi.
Jau seniai išaiškinta, kad pati pirminė vardo “Lietuva” forma buvo “Leita”.
Teigi, kad pirminė Gamtagarbiško lietaus vardo Lietuva forma, vis dėlto, buvo savo visai kitoje prasmėje – Leit’uv’a”, tai tiksliai patikslink, kas ir kada, ir kodėl taip versiškai išvartė. Tačiau, svarbiausia, dėk ant stalo tai kaip kontra faktą, ne kontra versiją, jei pavyks.
Pirmiausia, tai nėra nieko vieną kartą ir visiems laikams galutinai išaiškinto. Plečiantis žinojimui esami išaiškinimai gali būti paneigti ar papildyti.
Sakiau, kad slavų LIES reikšmė “miškas” yra antrinė, konkrečiai tikėtina, kad tuo žodžiu miškas imtas vadinti mitopoetine kalba.
Laikyti žodžius LIES ir LIET-uva (LEIT- a) bendrašakniais lyginamajai kalbotyrai problemų nėra. Dėl t/s(š) keitimosi taip.
Tad tiek garsinis, tiek prasminis žodžių LIES ir LIET- atitikimas abejonių nekelia. Beje, tai galima matyti ir iš to fakto, kad LIET-uvius latviai seniau vadino LEIŠ-iais. Čia priklausytų ir Liš-kiavos miestelio vardo šaknis ir lytis.
Taigi, pasinaudojus antrine slavų LIES reikšme “miškas” galima tiksliau nusakyti žodžių LEIT-a, LIET-uva pirminę prasmę, t.y. ką pradžioje reiškė Lietuvos vardas, kaip jis atsirado (buvo pasidarytas) iš bendrinio žodžio šaknies leit-/lit-/liet- ir atitinkamų priesagų.
Taip nusikeliama į lietuvių kaip gentinės, tautinės kalbos naudijimo, Lietuvos valstybės radimosi lietuvių kalbos pagrindu laikus.
Šiuo atžvilgiu Lietuvos vardo aiškinimui prasminis ryšys su slavų LIES yra labai svarbus, netgi objektyviai neišvengiamas.
Trumpai kalbant tuo klausimu, tiek tegalima pasakyti.
Kažin:
2013 01 02 10:48
Taigi, pasinaudojus antrine slavų LIES reikšme “miškas” galima tiksliau nusakyti žodžių LEIT-a, LIET-uva pirminę prasmę, t.y. ką pradžioje reiškė Lietuvos vardas, kaip jis atsirado (buvo pasidarytas) iš bendrinio žodžio šaknies leit-/lit-/liet- ir atitinkamų priesagų.
———————————–
Jei jau rimtai bandyti tirti šią hipotezę, tai visų pirma vertėtų išsamiai išnagrinėti paties slaviško (rusiško) žodžio “lies” etimologinę kilmę, panagrinėjant jo atitikmenis kitose slavų ir apskritai indoeuropiečių kalbose, jų istorinę raidą, ryšius ir kt.
Nes dabar kol kas tai tik labai “pritemptas” bandymas susieti visiškai nepanašius žodžius iš skirtingų kalbų, remiantis vos matomu vienos raidės (-l-) panašumu. 🙂
Ne visai taip, kaip teigiate, yra. Ne viena raidė (-l-) yra, o – žodžio kamienas liet-/lies-. Be to, kalbos ne tokios jau skirtingos. V.Toporovas nustatė, kad slavų kalbos atsirado iš kraštinių baltų dialektų.
Be abejonės žodžio LIES istorijos, etimologijos išnagrinėjimas jo mitopoetinei kalbinei giminystei su LIET- pagrįsti yra būtinas. Būtent istoriniai, etimologiniai duomenys ir rodo tokią šių žodžių giminystę.
Toporovo hipotezei apie slavų kilmę iš periferinių baltų ir aš ilgą laiką pritariau )nes yra ir geografinių įrodymų;
Tačiau pastaruoju metu paskaičiau apie įvairius kitus tyrimus (pvz., kaip slavų kalbose atsirado iranėniškas Dievo pavadinimas “bog” vietoje senojo bendraeuropietiškojo “devus” bei kitus), ir vis tik nutariau, kad, matyt, teisus Zinkevičius – slavai yra kilę iš atskiros nuo baltų prokalbės šakos, nors ir labai artimos. Nes kai kurios jų kalbų archainės savybės gerokai nesutampa su baltų kalbų savybėmis.
O tai reiškia, kad iš senojo indoeuropiečių prokalbės arealo ir baltų, ir slavų “kalbiniai protėviai” atsiskyrė skirtingu laiku, ir todėl paveldėjo skirtingas archaiškas savybes. Tačiau vėliau jie ne kartą artimai bendravo ir gyveno greta.
na Zygeivi nesitikejau kad pakrypsi i kliedesiu pasauli. Tavo isvedziojimai prilygsta Ostapo Benderio pasakoms…visu pirma Lietuva ir reiskia lietuva, t.y. tai kas sulieta i viena valstybe, tokios genties niekada nebuvo nes vardas Lietuva zymi valstybe is keliu genciu pradzioje veliau sumazejusia iki dabartines Dzukijos, o veliau pasiekusia net Juodaja jura. 1009 metais Prusija dar neiejo i Lietuvos valstybe, nes ji buvo ka tik uzgimusi (Gediminas, Kestutis, Vytautas Lietuvos riba nukele net iki vidurio Prusijos iki Almos upes nors ten politiskai Lietuva niekada nebuvo pagal istorinius duomenis). Prusija-PaRuse yra bendras visu vakaru Baltu vardas kuris liko neapsikristines po Rusios kriksto…tuo tarpu sarmatai yra tie patys Herodoto siauromatai gyvene tarp Dono ir Volgos, kurie veliau tapo maskovitais, o maskvos kremlius buvo zymus dar net Herodoto laikais ir jis ji aprase ir jo gyventojus netgi aprase ir netgi ju virtima is Lietuviu=Baltu i rusakalbius slavus moskovitus uzejus graiku kolonistams kurie veliau slavu kalba is pavolgio uznese i Trakija (Drakija), o is ten po kitas Germanijos (vienu metu visa Lietuva nuo juros iki juros buvo atseit Germanijoje) ir Balkanu dalis…ir gudas tikrai ne is krumu kiles, taip pat kaip ir nebuvo Prusu kalbos kaip tokios iki 1230 metu okupacijos
Nors ir kaip čia būtų painų kad Lietuva kilusi nuo miško (lies) ir gana neįtikinama vistiek Jūs Kažin esate teisingame kelyje. Gal tik pabandykite aplinkiniais keliais tai pateikti. lyvis
Dėl Minske buvusios senosios šventvietės
Tai akivaizdus čia gyvenusių lietuvių – gamtameldžių palikimas.
Juk Minsko apylinkėse dar palyginus visai neseniai buvo nemažai kaimų su lietuviškais pavadinimais.
Plačiau čia:
Kazimieras Garšva. UŽRIBIO LIETUVIAI – MŪSŲ KULTŪROS PRIEŠPILIS
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=92&t=5534
Taip pat įdomu pasižiūrėti kaimų pavadinimų sąrašus 1870 m. (gaila tik, kad ne visi valsčiai yra “išskleisti”):
1870 – Минская губерния,Минский уезд, волости (spausti kairėje esančiame sąraše atitinkamo valsčiaus pavadinimą)
http://www.radzima.net/ru/uezd/minskiy.html
Žmonės per eilę amžių nutautėjo ir pakeitė savo kalbą, tačiau religinės tradicijos išlieka žymiai ilgiau, tame tarpe ir prietarų bei burtininkavimo pavidalu.
Tokių šventų akmenų yra ir Lietuvoje (dabartinėse administracinėse ribose) – pvz. šventas Antakmenės akmuo Ignalinos raj., prie kurio irgi melsdavosi ir aukodavo aukas dar visai neseniai, vos ne iki Antrojo pasaulinio karo (ir tai darydavo eidami į atlaidus katalikiškoje bažnyčioje 🙂 ).
Iš tiesų, Akmenyse slypi neapsakomai didžiulė Galia, nieko bendro neturinti su grobnyčiomis (baltarusiškai).
Tiesiog sunkiai apsakomi dalykai, kokius esu prie Akmenų patyręs. Jei reikėtų trumpai apsakyti, tai sakyčiau, kad man jie pojūtyje taryt “degina”. Tad galbūt jie ir turi turėti sąsajų ir bedrystę su gimininga Ugnimi…? Tai gan deginančiai slėgė, tai gan sunku atlaikyti, tai toli gražu ne kažkoks pasikaifavimas.
Jei reikėtų trumpai paaiškinti, tai sakyčiau, kad tai semiotinis kalbėjimas – kai daiktai tampa ženklais, ar panašiai.
Kai buvo Jonas Paulius II apsilankęs Šiluvoje, jis tik trys veiksmus atliko: Atsiklaupęs pabučiavo protėvių Šventą duobėtąjį akmenį kieme, pabučiavo duobėtąjį akmenį už (šalia) altoriaus ir atsigėrė vandens iš šulinio, kurio iškasymas pataikytas ant Gyvybės senojo “Šilinės” Šaltinio atšakos.Priedu buvo raštiškai visa tai prašoma paruošti jam prieš apsilankant ir nurodant,kad”rožančiai” būtų suverti iš Baltijos Gintaro..
Supranta ir popiežius,kokią svarbą Akmenys ir Senieji Ženklai turi Žmonių PaSaulyje 🙂
( http://www.siluva.lt/files/Image/1saka/popiezius02_d.jpg )
Po visų trijų veiksmų,jis pasakė: ką senai norėjau atlikti,atlikau,dabar galiu pakalbėti su “parapijiečiais”..
Popiežiaus Jono Pauliaus II pamokslas Šiluvoje 1993 m. rugsėjo 7 d..”Šioje žaliuojančių laukų apsuptoje Šventovėje Tu išklausai lietuvių prašymus ir surenki jų viltis. Duok jiems užsidegimo ir drąsos nugalėti materialinius ir moralinius sunkumus; padaryk vaisingus jų rankų ir proto darbus; apsaugok šeimų židinių džiaugsmą, visuomeninio gyvenimo vienybę, palaikyk ateities labui darbuotis pasiryžusią viltį..”
Yra nemažai medžiagos “interneto platybėse” apie tris šiuos popiežiaus žygdarbius 🙂
Labai, nelabasai, pasidavei pop’žiesiaus klastai – kada tojo “bučiavimas” reiškė ne ką kitka, o tik klastą NIEKAIP nenugalimumui.
Ir, štai, po savo mirties tasai POP pavirto tik į apgailėjimo Akmenyje sudegusią dulkę.
“Supranta ir popiežius,kokią svarbą Akmenys ir Senieji Ženklai turi Žmonių PaSaulyje”
Dažnu atveju priešai iš svetimų kraštų naikindavo/naikina Šventvietes/Šventus Ženklus…Šiuo atveju išlaikyta tai,ko nepavyko nei kada išlaikyti Jurgaičių Piliakalnyje,atsakyme sutrupino į pastogės pamatus…
Čia Šiluvos istorijoje,šių Šventų akmenų likimas būtų buvęs toks pat,jei ne popiežiaus įvertinimas ir iš Šventų akmenų jie patapo žmonėms Šventi Šventume…
Kaip kad Žalpių akmuo liko,nes per sunkus buvo ir Dievui ir Velniui,nors kiti lengvesni atkeliavo Žalpėnais į Šilinę 🙂
( http://lt.wikipedia.org/wiki/Dubenuotas_akmuo )
Ne vieta mus padaro Šventus,o mes Ją padarome Šventą savo gyvenimu 😉
Tačiau nesusireikšminink tūriškai, nes pirminė stiprybė – Akmens galybėje.
Kalbant apie Tavo čia patektą nuorodą
( http://lt.wikipedia.org/wiki/Dubenuotas_akmuo ),
——————-
Na, vėl va, joje tikras pavyzdys, kaip Žalpių Akmuo krikščioniškais Stepanijos pasakojimais bandomas žiauriai nukrikščioninti – Akmuo klastingai subaubinamas, atseit geriau prie Jo neiti :
Kitąsyk stovėjęs ant to akmens Dievas. Atlėkęs prie jo Velnias ir atsisėdęs šalia. Dievas kai stūmęs Velnią, Velnias nugriuvęs, palikęs įmynęs pėdą ir nuspyręs akmens kampą. Ir dabar ten naktimis pasirodo Velnias. Naktį niekas neina į tą pelkę, ypač prie akmens, net arkliai ir tie bijo artyn prieiti.
Vilmantai,ar buvai ten dieną,ar naktį? Ar Žalpinai apie Žalpių Akmenį? Dar ir Vičių kaimą pasiekė dalis Žalpių Akmenų..
( http://test.svs.lt/?Nemunas;Number(222);Article(5429); )
Tik istorijos klastojimas ir pateikimas jos,kiekviename žingsnyje randamas.
Nuorodas įkeliu su atvaizdu,jos nieko bendro beveik neturi su aprašymu,po atvaizdais… 🙂
Kaip palyginimui Rasos iš Raseinių,Kėdės iš Kėdainių… 🙂
Patariu paskaityti šį straipsnį – labai įdomus. Lietuviams pakankamai aktualus. Tik aišku, nereikia visko imti už gryną pinigą o vertinti kritiškai.
http://www.pereplet.ru/text/chupin05dec12.html
Trečiame savo sakinyje – taryt ėmei ir pasitaisei. Bet neužteko Baltiškos tvirtybės pirmuosiuose.
Labai džiugu matyti bundanį kaimynų susidomėjimą savo tautos šaknimis. Laikykim špygas, kad jų tyrimų rezultatai politiniais tikslais nebūtų panaudoti tautoms supriešinanti.
Tikiuosi, kaip latvius vadinam braliukais, tai ir gudus vieną dieną pavadinsim bratkom 🙂
nera tokios Gudu tautos, yra tik politinis kocapu noras suskaldyti Lietuviu tauta ir ja okupavus sunaikinti pavercias didziosios kocapijos dalimi
Manyčiau, žodis “Lietuva” savyje neša idėjos užtaisą, susijusį tiek su lietumi, tiek su į plaštaką įsiliejančių pirštų vienybe. Kn. “Apie sen. laikus II” dalyje VIII “Lietuvos vardo jėga” įdėta tokios minties argumentacija.
Kitas reikalas – žodžio “gudas” (kutas) kilmė ir prasmė. Šiuo metu “kutas” reiškia kuo nors išsiskiriantį iš aplinkos intarpą, kaip pavyzdžiui, staltiesės kutą, miškelio, įsiterpusio į stepės plotą kutą, gudobelės (teisingai būtų “kutobelės”) išvaizdinį kutą, kitos spalvos žemės paviršiaus kutą (pvz. Zelenyj Kut ir pan. pietų Ukrainoje), kitos išvaizdos ar kalbos etninėje terpėje atsiradęs žmonių kutą, fizinį barzdos kutą ir pan. Prūsų kalboje krūmas “GUDDE” (ačiū Vilmantui), kaip ir Gudobelė, irgi reiškia kutą. Išvadoje, Gudija (Kutija) yra žema, pelkėta teritorija (nuslenkant netolimiems ledams tokia ir buvo), kurios prieinamose vietose gyveno žmonių “kutai” (gudai). Etniškai konsoliduojantis, ją užėmė gudų (kutų) tauta, į jos teritoriją prievarta įeina ir buvusi Lietuvos teritorijos dalis. Tai paaiškina daug ką, tačiau nepaaiškina, iš kur prieš tūkstančius metų čia atsirado žmones, dabar vadinami baltarusiais? Kokiu keliu jie atėjo nuo užkaitusių po ledynmečio pietų, rytų, pietryčių ar pietvakarių pusės? Nuo ko atskilo ar kaip išsibarstė? Jie – draugiški mūsų kaimynai, buvę ginklo ir žygių draugai. Jų ir mūsų labui turėtume tai susižinoti.
Gal prieš išvedinėdamas apie kutobeles, pasidomėtumės žodžio “kutas” reikšme “buvusių ginklo ir žygių draugų” lenkų kalboje. Jie jūsų atradimams tikrai suteiktų jėgos.
Beje gudas Gudija gali būti ir nuo žodžio gūdus, kaip antai gūdi gira gūdus miškas ir panašiai… Čia mano pamąstymai…
Ar tai reiškia, kad Gūduma tai, ko Dievams trūksta ?
butent dievai gaude (gausti, o ne gaudyti) per Peruna=Perkuna=Varuna, o ju buveines budavo tamsios neizengiamos ir gudzios
Na, jei Lietuva nuo rusiško ,,lies” , tai Latvija,turbūt nuo lenkiško ,, las” ? Reikšmė ta pati :-)))
Reikia labiau draugauti su giminaičiais gudais.
dar visai neseniai okupantai vos visos Dzukijos nepaverte atskira tuteisu tauta ir galbut net slaviska Tuteisijos respublika