L.Selickaja. XX a. Minske veikusios pagoniškos šventyklos paslaptis (video) (42)

Taip atrodė Minsko šventvietė pagal dailininko V. Staščaniuko versiją.

Taip atrodė Minsko šventvietė pagal dailininko V. Staščaniuko versiją.

…Palietas ant granitinio riedulio medus nutekėdavo akmens paviršiumi, tirpdavo saulėje, susiliedavo su pridžiūvusiais vyno ir pieno tiškalais. Šis keistas mišinys priviliodavo debesis bičių, kamanių bei musių, nuo jų dūzgimo, rodėsi, virpuliuoja net oras. Per trejetą metrų nuo Svisločės, miško tankmėje, ant pelkėto upės kranto rymojo didelis apie aršiną aukščio riedulys, vadintas Senoliu arba Diedu ir buvo garbinamas kaip šventas. Senovinis altorius buvo įpratęs prie žmonių teikiamų aukų bei vabzdžių antskrydžių.

Ar galite įsivaizduoti, kad vos prieš pusantro amžiaus taip slėpiningai atrodė ta vieta, kurioje šiandien yra įsikūręs restoranas „Senvagė“ („Staroje ruslo“, priešais Baltarusijos valstybinio universiteto licėjų), dabar esantis pačiame sostinės centre. O anais laikais čia buvo laukinio miško tankmė, kurioje veikė pagoniška šventykla, į ją daugelis minskiečių ateidavo iš „pagonių“ dievų išmaldauti išgydymo nuo ligos ar ilgų gyvenimo metų, ar pasiilgto pirmagimio.

Šį įstabų atradimą padarė baigęs Maskvos istorijos, filosofijos ir literatūros institutą ir atvykęs į mūsų miestą 1939 metais Michailas Kaceris. Kartą jis ėjo Svisločės krantine ir pastebėjo neįprastai didelį riedulį. Jisai surado senąsias vietos gyventojas, dar XIX amžiaus viduryje gimusias dvi Kristinas – Saveljiną ir Nesterovič, taip pat sutuoktinius Kamockius – ir pradėjo juos klausinėti. Visa tai, ką jie pasakojo, skambėjo tarsi pasaka.

Pasirodo, kad greta akmens augęs galingas ąžuolas, kurį apglėbti tepajėgė tik ketvertas, o gal ir visas penketas žmonių, jeigu sustotų greta vienas kito ir ištiestų rankas. Tūkstantmetis ąžuolas su didele dreve taip pat laikytas šventu ir turėjęs net vardą – Volatas. Iš ąžuolo pašaknių veržėsi šaltinėlis su gydomuoju vandeniu. Čia pat iš akmenų pastatytas aukuras arba Žiža – pusantro aršino skersmens, kuriame nuolatos ruseno ugnis. Nuo riedulio upės link vedė medinis lieptas, iškeltas ant stulpų, kurie buvo sukasti ir į upės dugną. Šventyklą po atviru dangumi ir „amžintąją ugnį“ saugojo raganius Sevastėjus, „aukštas ir storas vyriškis su didele juoda barzda ir ilgais plaukais“. Jis gyveno čia pat, kaimynystėje šventovės, kuri buvo aptverta eglišakių tvora iki dviejų su puse aršinų aukščio. Tarp apylinkių gyventojų jis garsėjo kaip žiniuonis ir burtininkas. Mat galėdavo išpranašauti ateitį, išgydyti ligą ir patarti moterims, kaip šeimoje išsaugoti meilę arba kaip sėkmingai pastoti ir pagimdyti ilgai lauktą kūdikėlį. Žiniuonis prašytojas sodindavo ant stebuklingojo akmens, apgarbstyto rankų darbo rankšluosčiais-aukojimais ir pradėdavo šnibždėti savo užkalbėjimą. Arba įteikdavo molinį gaidelį – švilpuką, kurį buvo pats ir nulipdęs, ir išpiešęs. „Šitą giedoriuką reikėdavo laikyti sienoje pokucyje*. Ir melstis, prašyti, kad Dievas apsaugotų vyrą nuo priešo, nuo kulkos, nuo durtuvo ir ieties, nuo kardo“.

Taip atrodė šventvietė XX a. viduryje | tverzha.ru nuotr.

Taip atrodė šventvietė XX a. viduryje | tverzha.ru nuotr.

Šnekiosios Kristinos mokslininkui mielai papasakojo, kad ir pačios bėgiojusios pas žynį senolį patarimų. Sevastėjus, – paaiškino jos, – paveldimas vardas. Taip vadindavo visus ugnies saugotojus. O sutuoktiniai Kamockiai pridūrė, kad iki rusų-turkų karo išgyvenusio Sevastėjaus būta gudraus senioko. Dėl naudos jis nesibodėdavęs susidėti net su vietos plėšikais: jie iš valstiečių pavogdavo gyvulius, kuriuos vėliau už gerą atlygį kerėtojas surasdavęs. Sužinoję tokius dalykus, nuskriaustieji minskiškiai pranašautojui net davę į sprandą – nepabijojo netgi to, kad jisai burtininkas.

Bet dažniausiai ir vanduo iš šaltinėlio, ir molinis gaidelis, ir sėdėjimas ant šventojo akmens, ir gėrimas, pagamintas panaudojant senojo ąžuolo giles, ieškantiesiems pagalbos tikrai padėdavo. Ypač jeigu jie žiniuoniui nepagailėdavę ne tik tarbelės grūdų, bet ir pridėdavę dar riebų gaidį ar netgi aviną, kurio vidurius ir kaulus Sevastėjus pasibaigus šauniai puotai sudegindavo.

Viską, ką išgirdo, etnografas Michailas Kaceris 1940 metais surašė savo dienoraštin, pavadinęs „Pagoniška slavų šventvietė“. Neužmiršo paminėti ir to, kad besibaigiant XIX amžiui, o tiksliau 900-osioms Rusios krikšto metinėms, Minsko valdžia įsakiusi tūkstantmetį ąžuolą nupjauti. Iš galingojo Volato beliko tik kelmas, atvykę žandarai išmėtė ir aukuro akmenis, bet riedulio pajudinti nebepajėgė. Todėl netgi po revoliucijos žmonės ateidavę prie senovės akmens, pateikdavo jam prašymus ir klodavo ant jo rankšluosčius.

Smalsaus mokslininko dienoraščio užrašai taip ir būtų likę nežinomi plačiajam skaitytojų ratui, jeigu ne tyrinėtojas Ernestas Levkovas, kuris išspausdino juos savo knygoje apie akmenis. Bet netgi patekę į monografiją, jie galėjo išlikti viso labo kaip graži hipotezė – jei nebūtų atsitikęs tikras stebuklas. Mat 2007–ųjų vasarą Baltarusijos MA Istorijos instituto bendradarbis Olegas Dernovičius baltarusių žurnalistams pranešė sensacingą naujieną: Svarbiausiame senovės aktų archyve Varšuvoje, vadinamojo „Varšuvos praeities paminklų globos draugijos Minsko būrelio“ rinkiniuose atrastas anksčiau nežinotas 1804 metų Minsko planas. Ir jame aiškiai pažymėta senovės pagonių šventovės vieta – ant Svisločės kranto, ties priemiesčių „Košarai“ ir „Liachovka“ ribomis“. Taigi kaip tik tenai, kur dabar įsikūręs restoranas „Senvagė“.

Pridurti galėtume tik tai, kad greta šventvietės buvo ir senosios pagoniškos kapinės – tenai, kur šiandien matome S. Kirovo gamyklos korpusus.

Akmuo Dzedas akmenų muziejuje Uručėje | tverzha.ru

Akmuo Dzedas akmenų muziejuje Uručėje | tverzha.ru

Beje, visgi paties svarbiausio dalyko vos neišleidau iš akių: pagoniškasis akmuo Diedas arba Senolis niekur nedingo, jis išgabentas į Akmenų muziejų Uručėje. Smalsesnieji minskiečiai per artimiausias išeigines dienas gali tenai bandyti susirasti stebuklingąjį akmenį ir apjuosti jeigu ne rankšluosčiu, tai bent juostele. Kad lydėtų sėkmė.

____________
* pokuc’ – Baltarusijoje ir šventa trobos kertė kurioje laikomos namų šventenybės.

Iš rusų kalbos vertė Vaclovas Mikailionis

Šaltinis: Liudmila Selickaja. Minske buvo pagoniška šventykla ir stebuklingas akmuo // www.vminsk.by

Baltarusijos televizijos filmas apie paskutinę pagonišką šventvietę Europoje, veikusią šalia Minsko iki 1927 ( Телеканал ОНТ ):

Kategorijos: Akiračiai, Gamta ir žmogus, Istorija, Kultūra, Nuomonių ratas, Religija, Šventvietės, Vaizdai ir garsai, Vaizdai protui, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>