N.Marcinkevičienė. Kūčių avižinis kisielius: arkliai, vėjai ir vėlės (0)

Kūčios | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Kūčios | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

XX a. pirmoje pusėje avižinis kisielius buvo privalomas Kūčių stalo patiekalas, o kūčiukai, aguonpienis ir net žuvis dar nebuvo paplitę. Apie penkis nuošimčius šeimų be jo neapsieis ir šiemet, ypač šiaurės rytų Lietuvoje ir pamaryje. Apie avižų kisieliaus svarbą Klaipėdos krašte rašyta spau­doje; atkreiptas dėmesys, kad ir virtas jis ne bet kaip: „Ki­sieliui avižas grūsti pradėdavo kelias dienas prieš Kūčias. Grūsdavo piestose, kurias pirmiausia gerai apvalydavo nuo negerų dvasių, nes jose mėgdavusios važinėtis raganos. Grūsdavo visi šeimos nariai, kad visi ir visuomet turėtų avi­žų“ (Jaunoji Lietuva, 1936, Nr. 12).

Avižų kisieliaus svarbą (ne tik per Kūčias) liudija ir senieji šaltiniai. Motiejus Pre­torijus (1635–1707) „Senovės prūsų ekonomijoje“ iš valgių pirmiausia minėjo avižinį kisielių, avižinių kruopų čiulkinį, o iš XVII a. gėrimų – keptinį gėrimą iš vandenyje paraugintos duonos, rugių, žirnių ir avižų mišinio. Friedrichas Samuelis Bockas (1716–1785), pagarsė­jęs penkių tomų veikalu „Rytų ir Vakarų Prūsijos ūkinė gamtos istorija“, aprašė ir mėgstamiausius valstiečių valgius (avižinį kisielių (Kiessel), šaltano­sius (Schaltenooss), šiupinį (Schupunis, Schuppine), iš avižų ir miežių pasidaromą alų, midų, rupią rau­gintą ruginę duoną. Jis rašė: „Kad ir kaip prastai lie­tuvis maitintųsi, jis žiūri, kad tai, ką valgo, būtų ska­nu ir švariai pagaminta.“

Kas tos avižos? Senovėje jos esą augusios kaip piktžolės. Lotyniškai aviža – avena; apibūdinama ji kaip tokia laukinė žolė. Tai vienas iš vėliausiai pa­plitusių kultūrinių augalų; mokslininkų teigimu (pa­vyzdžiui, Jono Krikščiūno), pirmaisiais mūsų eros amžiais jas pradėję auginti slavai, germanai, lietu­viai ir latviai. Aviža gerbiama kaip vertingas maisti­nis augalas, naudotas ne tik kasdienėje mityboje, bet ir kaip priemonė nusilpusiems ligoniams gydyti.

Liaudies medicinoje buvo pritaikyti ne tik avižų grū­dai, bet ir sėlenos, želmenys, šiaudai. Pavyzdžiui: „Kojų niksterėjimą gydė avižomis. Tiltų k. Petras Kučinskas visada turėdavo atsargoje nekultų avižų. Ligonio paprašytas jis nuskindavo nuo avižos 15 grūdų ir bevardžiu pirštu skaičiuodavo tris kartus neatsikvėpdamas ir vis at­stumdamas iš krūvelės po grūdą. Paskui visus grūdus suriš­davo į skudurė Iį ir pririšdavo ligoniui prie nikstelėtos vie­tos. Ligonis nešiodavo tol, kol pasveikdavo“ (Vytautas Gal­vėnas, „Liaudies medicina Valkininkų apylinkėse“, Krašto­tyra, 1971). „Gydant vyrus nuo gumbo ant pilvo pakabin­davo rožančių, statydavo uzboną. Jį, gerai įkaitintą ugnyje, dėdavo ant avižiniu kisieliumi pateptos odos. Toks uzbonas kartais pusę pilvo sutraukdavo į save ir laikoma tol, kol su­kalbama dalis rožančiaus. Dažniausiai jo nuimti nepavyk­davo, tekdavo pagaliu sudaužyti. Po tokios procedūros kaip ranka atimdavo gumbą iš ligonio“ (Pranas Juozapavičius, Dzindzakes žemei prabilus, V., 2009).

Prieš keletą metų už­rašiau pasakojimą: „Gal kokių penkių metų labai apkvarau ­karščis, silpnumas, o an galo visų mani išmėtė vocim. Mo­tulė ko cik nedarė, niekas nemačino … Teta iš Darželių pri­rodė – užšucykit avižinių šaudų ir tegu paguli tan vande­nin … Medzinian kubilan užšucino šaudus ir dar ovažtai šil­tan vandenin (su visais šaudais) insodzino, an viršaus pa­klodį užmetė. Necikėtai – akyse užsitraukė tos šunvotės ir ėmiau sveikc“ (Puvočių k., Varėnos r.). Pastebėta, kad avi­žos gerai veikia sergančius inkstų ir kepenų ligomis, gerina virškinimą, grąžina prarastą energiją. Avižos tiko ir svar­biems, aukojimo apeigose, magijoje naudotiems patieka­lams – duonai ir alui – daryti. Avižainę duoną, alų minėjo Simonas Daukantas. Jie tebegyvuoja tautosakoje: „Išblyš­kęs kaip avižinis alus“ arba dainos žodžiai: „Padariau alutį grynų avižikių … „, „Prastas gyvenimėlis – duona avižinė, putra dirsinė.“

Avižų pieno sudėtis panaši į motinų pieno, todėl juo buvo girdomi silpnesni arba paliegę vaikai. Šios savybės, padedančios žmogui sustiprėti, buvo susijusios su išskirtine avižos kaip javo forma (neaukštas stiebas, žiedy­nas – išsiskėtusi šluotelė, trižiedės varputės), kuri nulėmė jos įsitvirtinimą tradicinėje kultūroje. Ji dažnai sužmogina­ma, pavyzdžiui, prakalba dainoje: „Aviža prašė gražiai pa­sėti, aviža prašė gražiai išakėti … „, ginčijasi: „Taip susigin­čijo aviža su grikiu. Grikis avižai sako: „Kad mane būtų ta­vo daikte pasėję, tai gaspadorių iš namų išvaryčia – daug prikultų grūdų, nebūt kur dėt.“ O aviža: ,,0 tave kai pasėjo, tai ir kisieliaus Kūčiai nepadaro“ (Ignalinos kraštas, V., 1966). Aviža nesutaria su miežiu: „Išaugo aviža su miežiu, ir jiej abudu augo, ir miežis pasistengė avižai mažo. Aviža nešiojas prieg sau susukus. Ir tada miežis, kada prispėjo anksčiau, skubinas in svirną pirma, o aviža užpykus, kad ją apgavo ir paliko, tai jinai kai paėmė pagalį, kai paleido in miežį, instrigo ir dabar nešiojas šypą“ (Merkinė, V., 1970). Aviža (javams retai tai nutinka) turi moteriškosios giminės vardą, jos varpoje glaudžiasi viena ar pora varpelių, kurios Aviža ne svetima ir Kalėdų laikotarpio tikėjimuose: Vil­niaus apylinkėse Šv. Andriejaus dienos išvakarėse mergi­nos lovas apsėdavo avižomis, tikėdamosi susapnuoti berne­lį, ateisiantį jų kirsti. Tauragnų apylinkėse ūkininkai Kūčių dieną prie tvoros pririšdavo avižų pėdą sakydami, kad tai kūčia paukšteliams. Apie Kėdainius žinomas paprotys po Kūčių vakarienės nuimti šieną nuo stalo, padėti jį pastalėn ir ant to šieno dėti saiką avižų. Kalėdų rytą tą šieną ir avižas nešė į tvartą ir dalijo visiems gyvuliams. Tarsi ir pakaktų argumentų, kad aviža (ir maistas, ir auka) atsidurtų ant gar­bingo Kūčių vakarienės, senos žemdirbiškos ūkinių metų pabaigos šventės, stalo, idant suteiktų žmogui vilties, jog ir naujieji metai bus dosnūs avižų.

Maga aptarti avižų ir arklių sąsają. Ir „atsispirti“ nuo Pretorijaus užrašų apie arklių šventinimo paprotį, kai šeimininkai prieš Kalėdas žiemai uždarę arklius į tvartą švęsdavo metinę šventę: „Jis (puspūris) statomas ant aslos stubos viduryje, dugnu į viršų, ant jo padedamos plėškės, kamanos, apynasriai, taip pat šiek tiek šieno, o šalia – duo­na ir išvirtas gaidys. [ … ] šeimininkas sako, tepatinkančios Dievui šios dovanos, kurias jie suvalgysią, ir tegu jis atsily­ginąs palaiminimu jo arkliams, taip pat gyvuliams. [ … ] Jis išgeria palabindamas ir ima žvengti kaip arklys ir lūpomis prunkšti…“ (Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla, t. 3, V., 2006).

Ar neatrodo, kad dalis šio arklių šventinimo pa­pročio „nusėdo“ į Kūčių vakaro apeigyną? Ar ne todėl iki šių dienų užrašomas paprotys po Kūčių valgiais nukrautu stalu dėti arklio pakinktus, o ir šienas nuo stalo po apeigų būtinai nešamas į gyvulių tvartus? Plačiai paplitęs (bet retai vykdomas) tikėjimas, kad būtent arkliams negalima duoti šieno nuo Kūčių stalo. Kūčių vidurnaktį pirmiausiai ir sva­riausiai prakalbąs arklys … Knieti avižas (patiekalus iš jų) susieti su arklio simbolika. Juk avižos ir avižinis kisielius ant Kūčių stalo „atstovauja“ arkliui. Manoma, kad avižos kaip pašariniai javai Lietuvos (ir ne tik) ūkiuose įsitvirtino po mongolų-totorių ordų antpuolių. Jie įrodė, kad su eik­liais žirgais įkuriamos galingos, milžiniškas teritorijas ap­imančios imperijos. Po jų invazijos avižos ėmė sparčiai plisti Europoje. Senovės germanų žiniuoniai pirmieji paste­bėjo, kad avižos pastato ant kojų nuvarytus arklius, be to, jie avižine tyre ėmė maitinti ligonius ir patyrė išskirtinį jos poveikį sveikatai, taip pat suvokė, kad avižos skatina protinę veiklą. Šios žinios greitai tapo žinomos ir mū­sų krašte. Avižos kadaise vadintos totorkomis, tai irgi liu­dytų, kad į Europą jas atnešė mongolai-totoriai. Ar ne iškalbinga ši mįslė: „Po pilių kalnu totorkos šoka“ (Kakalyje avi­žos džiūsta)?

Lietuvoje avižos priskiriamos prie duoninių javų (kaip ir rugiai, miežiai, kviečiai). XX a. pradžioje pagal pasėlių plotus jos buvo antros po rugių, bet maistui ūkininkai ne­daug jų tenaudodavę, Jos buvo skirtos gyvuliams ir pir­miausia arkliams šerti. Lietuvoje sparčiausiai plito avižų rūšis, kurią žmonės vadino „vienašonėmis“ arba „karčiais“. Jų grūdai iš tikrųjų būna susitelkę vienoje varpos pusėje ir primena arklio karčius. Norint pagirti arklį sakoma: „Tavo arklys kaip avižinis.“ Suvalkijoje tiesiai sakoma, jog per Kūčias reikia valgyti avižinį kisielių, kad avižos derėtų ir arkliai blizgėtų.

Taip tarsi nejučia pereiname prie vieno iš pagrindinių Kūčių valgių – avižų kisieliaus – mitologizavimo. Beje, jį būtinai virė (ir tebeverda) baltarusiai, iš dalies ir lenkai, o latviams, vokiečiams toks valgis nežinomas. Lietuvoje (ir Baltarusijoje) iš avižinio kisieliaus paviršiaus spręsdavo apie ateinančių metų sėkmę. Gudai kisielių raugino, į kubilą su avižine mase įstatydami degančias žvakes, įmesdami karštus akmenis. Kalėdų laikotarpiu šis val­gis sakralizuojamas dėl jau aptartos avižos kaip javo svarbos ūkyje (ypač arkliui) ir kisieliaus – avižinės masės, kuri kitą kokybę įgauna rūgimo proceso metu. Daiva Vaitkevičienė „Tautosakos darbuose“ 1998 m. rašė, kad rūgimas – fermentavimosi procesas, kurio metu veikiant šilumai valgis (duona) ar gėrimas (alus, midus) įgyja naują kulinarinę ir mitologinę kokybę. Rauginama tešla iškyla, išsipučia arba, kaip žmonės sako, ima gyventi („gyvena“, „šneka“). Mitiniame kontekste šis „gyvenimas“ negali vykti be tam tikrų sąveikų, kurios tekstuose reiškiasi kaip konkrečių mi­tologinių būtybių tarpusavio santykiai. Tai tinka ir ap­tariant avižinį kisielių. Jo, kaip ir duonos, rūgimą–gi­mimą galima „pavesti“ XVI a. Motiejaus Strijkovskio aprašuose minimai namų dievybei, kurią lietuviai gar­bina panašiai kaip Gabiją, vadina Rūgučiu (Rugczus, Rugiczus) ir laiko rūgščių patiekalų globėja. Į ją krei­piamasi, kad patiekalas įgautų gerą skonį. Tai galima pagrįsti tik netiesioginiais faktais, pavyzdžiui: kad avižų kisielių virdavo tik vyresnės moterys, jį raugin­davo duonkubilyje, šiltoje, bet tik gerojoje (švariojoje) na­mų kertėje, užklojusios švaria drobule; buvęs garbės reika­las išgauti gerą rūgštį, kad masė gerai stingtų. Tikėjimai, kad neperžegnojus kisieliaus į jį įlenda velnias, rodytų, kad jis, kaip ir duona, buvo žegnojamas.

Verdant kisielių dėl jo gerumo reikėjo kreiptis į kurį nors šeimos narį (deja, jau ne į Rūgutį). Julė Papinigienė, g. 1912 m. Krikonių k., Ignali­nos r., prisiminė, kad jos motina, virdama kisielių, būtinai pašaukdavo kurį nors iš vaikų: „Jau mažiausių pasrenka (didesni jau žino), tai tadu jau šaukia: „Julia!“ Nu atsiliepi gi: „Ko?“ Tai tadu mama sako: .Jšgraužk, kisielių maišau!“ Ir apie Joniškį šeimininkė, virdama, maišydama kisielių, garsiai ką nors iš šeimynos pašaukdavo vardu. Jam atsilie­pus sakydavo: „Sėsk į raugą!“ Kupiškyje „kyselį raugiant deda iš pečiaus ištrauktos anglies. Mama vis pyksta, kad dabar avižiniai miltai per švarūs, reiktų dėt su visom sėle­nom. O tuo metu, kai kyselį maišo, šaukia patį „pikčiausią“ ar mėgstantį sprečintis vaiką: „Nilyt, Nilyt, užrauk kyselį!“ Rokiškio apylinkėse irgi ieškota kuo piktesnio žmogaus, o šiam atsiliepus sakyta: „Aš kisielių maišau, dedu tavo rūgš­tį.“ Taip kisielius tarsi įdvasinamas. Šiuo atveju rūgštis sie­jama su žmogaus būdu, charakteriu. Manyta, kad piktesnis žmogus turi daugiau rūgšties. Juk apie pykstančią merginą sakoma: „Merga rūgsta kaip duona pūkšnodama“ arba „Kiti linksminasi, o tu rūgsti kaip kisielius.“

Pagal tai, kokį kisie­lių pavykdavo išvirti, spręsdavo apie „įdėjusios rūgštį“ mo­ters būdą. Žemaitijoje avižinis kisielius vadinamas žiūre; gal šis pavadinimas kildinamas iš žodžio „žiūrėti“, esą rūg­damas patiekalas akėja – įgyja akis? Ignalinos, Švenčionių apylinkėse vaikams valgant ki­sielių tėvai sakydavo: .Užviste baltų arklį.“ Apie Joniškį šeimininkė, išvirusi kisielių, šūktelėdavo kam nors iš na­miškių: „Išsišiepk ir pamatysi!“ Reikėdavo paklausti: „Ką pamatysiu?“ Atsakoma: „Ką kumelė išjojo.“ Šiose formu­lėse jaučiamos aliuzijos į paslaptingus regėjimus – haliuci­nacijas, magiškumą. Avižinis kisielius šiuose pasakymuose asocijuojamas su arkliu, o šis – su būsimaisiais žemės ūkio darbais, juk nuo jų sėkmės kadaise priklausė gyvenimo ko­kybė. Juk tebesakoma: „Jis gyveno ir ant arklio, ir po ar­kliu“ – ir gerai, ir nelabai … Kisieliaus asocijavimas su ar­kliu (žirgu) galėjo būti svarbus ir jaunimui, nes Kalėdų lai­kotarpiu būdingos aliuzijos į piršlybas, ant žirgo at jojantį bernelį. Kadaise manyta, kad javuose gyvenančios žvėries ar gyvulio pavidalo dvasios – Meška, Lapė, Žebris, Vilkas, Arklys. Arklys dažniausiai „įkurdinamas“ avižose. Arklys per apeiginius valgius, per maistą–auką buvo pagerbiamas ne tik kaip nepamainoma darbo jėga, šeimos gerovės užtik­rintojas, bet ir tarpininkas tarp čia ir anapus.

Lietuvių liaudies dainose po žiemos saulėgrįžos sugrįž­tanti Saulė iš tolimos šalies atvažiuoja per aukštus kalnus su žirgais, nauju važeliu. Arklys archajiškuo­se tikėjimuose galėjo reikšti ryšį su protėviais. Saulės grįžimo švenčių apeigose ilgai išsilaikė prosenoviško arklio (ypač šyvo) kulto liekanų. Jas iš dalies atkartoja iki šių dienų Gražiškiuose (Vil­kaviškio r.) neužmiršta kalėdinė „Šyvio šokini­mo“ tradicija. 1937 m. „Tautosakos darbuose“ ra­šyta: „Jauni vyrai, žirgus kuo diviniausiai apipui­šę, išjodavo į svetimus kiemus, kur susitikę su jiems lygiais imtis turėjo. Kožnas rodė savo gebė­jimą ant arklio sėdėdamas kovoti. Žirgas buvo šir­mas, jei tokio neturėjo, tai bėrą padarė per papui­šinimą į širmą. Daugiausiai atlankydavo netikėtai tolimas gentis, tiesiog su žirgu į stubą įjodavo sa­vęs išprašyti neduodami. Visokias štukas papro­vis, ir apdovanoti atstodavo.“ Tai asocijuojasi su tikėjimais, kad tam tikru laiku garbinami protėviai persirengę ir raiti keliauja po sodybas.

Arklys pri­klauso šventumo sferai, juk ir pasakose pas Dievą žmogų neša baltas arklys. Žirgo kaip tarpininko tarp gyvųjų ir mirusiųjų vaidmenį yra pagrindę Gintaras Beresnevičius, Norbertas Vėlius ir kt. Manoma, kad baltas ar žilas arklio atspalvis neat­sitiktinis – tai mirusiųjų pasaulio spalva. Juk ir Saulės grįžimo švenčių apeigose avižinis kisielius asocijuojasi ne tik su arkliu, bet ir su neįprasta ­šyva, širma – spalva. Juk apie paliegusį, sunkiai sergantį žmogų sakoma: „Išsirgo, liko kaip aviža“ arba: „Tavo veido spalva negyva – kaip avižinis kisielius.“ Tai užuomina į anapusinį pasaulį, juo­lab kad Kūčių vaišės skirtos ir vėlėms. Joms ant stalo buvo paliekama kisieliaus, bet dažnai dube­nėlį su juo dėjo ir sakraliai paženklintose namų kertėse – prieždoje, užkrosnyje, prie kamino. Avi­žų kisielius galėjo tarpininkauti abiem pasauliams ­tai liudytų paprotys Baltarusijoje jį virti ir Šešti­nėms.

Iki šių dienų Kūčių papročiuose išliko rudi­mentinės mirusiųjų protėvių vaišės – duoti, kad pats gautum. Aiškėja, kad avižų kisielius – tinka­miausia auka vėlėms (ir ne tik joms). Pranė Dun­dulienė rašė, kad paprotys per Kūčias ant lango statyti kisielių, jį kabinti šaukštu ir mėtyti pro lan­gą arba nešioti apie namą sietinas ir su klajojančių vėlių, galinčių sukelti vėją bei šaltį, maitinimu ir prašymu, kad jos nebūtų piktos ir negadintų žiem­kenčių. Vėjo minėjimas šalia vėlių – neatsitiktinis. Kazimieras Būga apibūdino, kad vėlė – vėjo ne­šiojama dvasia. Užrašyta pasakojimų, kuriuose vėjas lyginamas su vėle. Pavyzdžiui: „Senoji Au­gulienė iš Paberžių sako atsigulusi daržinės pašaly ir užsnūdo. Junta, kažkas ją žadina iš miego ir sa­ko: „Kelkis iš čia ir eik sau, čia mano vietelė, čia aš po darbo ilsiuosi. Mano darbas kelt audras, ar­dyt namų stogus, verst medžius, laužyt kryžius. Po to darbo aš vėl ateinu ton vieton, kur esu palaido­tas, pailsėti. Mane ką tik užgimus į mažutėlį mer­gaitė nužudė ir šioje vietoje palaidojo. Mūsų tokių yra daug. Mes vargstame žemėje keldami viesulus ir audras…“ (Buračėlis, „Šiurpų Vėlinių vakarą“, Sekmadienis, 1938, Nr. 44 (556)).

Skiemonių valsčiuje (Anykščių r.) užrašytas toks pasakojimas: „Kūčių vakare, kūčias valgunt, mana tėvukas pakabindava avižinia kisieliaus šankštą. prinešdava pri lunga ir, prikišęs pri lunga, šaukdava: „Vėjau, vėjau, prašau ant kūčių! Ne­krėsk mana avižų.“ Tada avižas labai gerai derėja“ (Lietuvių folkloro chrestomatija, V., 1996). Inter­neto puslapyje „Mokslai.lt“ parašyta, kad Dovai­niškių k. (Pakruojo r.) senelė (pavardė nenurody­ta) prieš avižų sėją atidarydavo langą, kabindavo avižinį kisielių, mesdavo pro langą ir sakydavo:

„Vėjau, vėjau, te kisieliaus! Duok, Dieve, kad sė­jant nepūstų vėjas ir būtų geras derlius.“ Įsiteiki­mas vėjui suprantamas ir ūkiškai, nes jis buvo su­vokiamas kaip augalijos vaisintojas, sėjėjas, be to, senosios avižų rūšys turėjo ydą – jų grūdai anksti imdavo byrėti iš varpų.

Ypač slavų kraštams būdingi Kalėdų išvakarių papročiai prie šventinio stalo kviesti ne tik miru­siuosius, bet ir Dievą, šventuosius, raganas, gam­tos stichijas (šaltį, vėją, debesį), nelabai malonius gyvūnus: vilkus, meškas, gyvates, net blakes ir ta­rakonus … Šaltį, paukščius, žvėris kvietėsi ir lietu­viai, bet avižų kisieliumi aktyviausiai įsiteikinėta vėjui. Ar tai nebus nulėmę tikėjimai, kad vėjas ­viena galingiausių stichijų? Jis tvarko šaltį, lietų, krušas, juk tebesakoma: „Vėjas duodas ant šalčio ar an audrų su piktu lietum“ (Varėna) arba: „Vėjas pasdrasko pasdrasko – uždraskis šalčio ar lietaus“ (Švenčionys). Dievišką pagarbą vėjui rodo ir tikė­jimas: „Jei vėjas numeta kepurę sėjant, tai nemož na imt: atsėsi, tada paimsi“ (Molėtai). Vėjo su­dvasinimą (sužmoginimą) išreiškia ir tokie pasa­kymai: „Ka vies pakėls, senėje tep liob sakys: viej ė pati pabiega, eišk patiuos“ (Endriejavas), „Kai kamine kaukia, tai sako – vėjo vaikai rėkia“ (Trakai). Vėjas siejamas ir su žmogaus gyvastimi, pavyzdžiui, sakoma: „Jam jau vėjas neina, nedū­sauja“ (Švenčionys) arba: „Neturiu vėjo išeiti lauk“ (Tryškiai). Vėjas tvarko ne tik lietų, šaltį, krušas, bet ir dausas, pavyzdžiui, J. Basanavi­čiaus užrašytoje sakmėje storalūpis vėjas sargau­ja prie rojaus ir nupučia jo nevertas vėles. Su vėju elgtasi ir labai familiariai – reikalui esant, jis pasi­kviečiamas kaip koks naminis gyvulėlis: „Pjau­nam rugius, sukaistam baisiausiai, tai atsistojam ir šaukiam vėjų, kad papūstų, kad atvėsytų. Sau­kiam: .Klibuk, klibuk, klibuk. .. cc Ir va jau vėjalis ir papūtė…“ (Zervynų k., Varėnos r.).

Kadaise apeiginėje ilgiausios metų nakties va­karienėje nenaudoti peiliai. Etnologai tai siejo su apsauga, kad prie stalo susirinksiančios vėlės ne­susižalotų. Algirdas Julius Greimas, aptardamas neigiamą vėjo santykį su peiliu, pateikė pavyz­džių, kaip kartais sunkiai peilis žeidžia vėją. Pei­lių vengimas per Kūčias galėjo būti nulemtas ir vėjo „dalyvavimo“ vaišėse. Arklys ir vėjas tam tikra prasme turi bendrų vaizdinių. Juk apie gerą arklį sakoma, kad jis greitas kaip vėjas, bėgdamas risčia švilpia kaip vėjas. Arba: „Kad kumeliai laksto, bus vėjas“ (Mažeikiai). Sapnuoti arklį reiškia tikėtis smarkaus vėjo.

Buvo svarbu ir Kūčioms skirto avižinio kisie­liaus spalva, skonis, nes tikėta, kad tai lėmė ūkio ir šeimos narių (tiek gyvųjų, tiek mirusiųjų) sėk­mę. Jo gaminimas neatsiejamas nuo žo­dinių formulių arba užkalbėjimo elementų. Pa­vyzdžiui: „Jį užraugdavo duonkubilyje, kad ge­riau įrūgtų. Rauginti reikia bent tris dienas. Vai­kai turėjo bėgt apie stubą, kad jis stingtų. Apibėg­davo kelias eiles ir vis šaukdavo: „Sting sting ki­sielius, / Parjos Motiejus / Ant šyvos kumelaitės, / Ant riestos uodegaitės“ (Bronė Kraitytė-Špa­kauskienė, g. 1916 m. Rygiškių k., Šakių r.); „Per Kūčias, kad kisielius sustingtų, aina apie stubą ir dainuoja: „Sting sting kisielius, / Parjos Motiejus / Su šyva kumele, / Su kiaušinio košele“ (Anelė Valaitienė, g. 1902 m. Žiūrių-Gudelių k., Mari­jampolės r.); „Reikėjo bėgt basiems ir neapsiren­gusiems – ar sniegas, ledas, ar šaltis – nesvarbu. [ … ] Kisielių valgė su aguonapieniu“ (Kazimieras Zaksas, g. 1919 m. Beržupių k., Šakių r.). Kvesų k. (Kauno r.) 1952 m. Elena Veličkienė atpasako­jo žaidimą, kurio metu vaikai šokdami dainavo:

„Kis kis kisielius, / Parjos Motiejus, / Pameš py­rago / Ant ožio rago. / Dzing dzing opapa, / Dzing dzing opapa.“ Šios dainelės, žaidimai galėjo atsi­rasti aukojimo vėjui (ar kitoms sudvasintoms ga­lybėms) papročiui jau degraduojant (kaip ir jo prasmės aiškinimai, kad tai turėję nulemti vaikų greitumą, sveikumą). Vėlyvieji tikėjimai nėra niekiniai, nes kai kurie sakralūs elementai (ratas, maginis skaičius 3, žodžių kartojimas, nuogu­mas) būdingi archajiškosioms apeiginėms aukoji­mo praktikoms. (Kažin ar atsitiktinai formulinėse dainelėse minimas jojimas ir šyva spalva?). Gali būti, kad bėgimas apie trobą, žodžiai–formulės, senųjų laikų kisieliaus nešimas apie stubą kaip auka Dievui, mistiškoms galybėms, vėlėms ir, ži­noma, vėjui yra senųjų apeigų liekana. Juk patei­kėjai Suvalkijoje, Dzūkijoje, Rytų Aukštaitijoje yra patvirtinę, kad Kūčių vakarą buvo paprotys dar prieš vakarienę nešti kraitelę, rėtį ar dubenį su apeiginiais Kūčių valgiais, duona ar kalėdaičiais. Taip siekta užsitikrinti skalsą ir būsimo derliaus sėkmę, tikėta, kad tai neįmanoma be arklių, vėjų ir protėvių pagalbos, kurią galėjo užtikrinti balkš­vo avižų kisieliaus dubuo.

Avižų kisieliaus reikšmė mąžta, bet ant šven­tinių stalų vis dar puikuojasi uogų kisieliai. Jų pa­mėgimą lemia ne tik puikus skonis, bet ir senojo apeiginio avižų kisieliaus (būtent žodžio „kisie­lius“) prasminis krūvis, tebesiunčiantis impulsus iš amžių glūdumos. Ukmergės apylinkėse vyres­nės moterys dar gamina kelių rūšių kisielių, „kad stalas būtų gražus, smagus“. Be pagrindinio span­guolinio, kisielius verdamas iš duonos giros, mor­kų, burokų, džiovintų vaisių.

„Šiaurės Atėnai“, 2011 m. gruodžio 23 d., Nr. 48 (1066)

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Šventės, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *