Senovės gadynėje visi žmonės žinojo dieną ir valandą savo mirimo, bet daugel kartų toji žinia išėjo žmogui ant blogo. Vieną kartą tūlas žmogus užsimanė tverti tvorą iš smilgų. Jam bedirbant, ateina toks senis.
– Ką tu čia, vaikeli, darai?
– Ugi tveriu tvorą iš smilgų, nės jau rytoj numirsiu, tai mano amžiuj užteks.
Senis nuvėjo savo keliu. Ūkinykas sulaukė antros dienos. Prisiartino mirimo valanda – ir anas žmogus kaip nemiršta, taip nemiršta! Paskui da jis gyveno daugel metų. Ir nuo to laiko žmonės nustojo žinoję savo myrį. Tas senis buvo Dievas.
(Užrašyta nuo Karaliaus Kazakevičiaus iš Bevardiškių, Kalvarijos pav., Suvalkų gub., Užrašė Jurgis Kazakevičius, apie 1900 m.) Iš „Lietuviškos pasakos“ [surinko Jonas Basanavičius] antros knygos, išleistos JAV 1902 m.
***
Ar netveriame tvorų iš smilgų mes visi? Manydami, kad žinome, kiek mums skirta gyventi, pasirūpiname savo trumpalaike gerove, nemąstydami apie nuveikiamų darbų patikimumą ir amžinumą. Kas galėtų padėti mums rasti savyje kantrybės ir sielos ramybės, kad gebėtume sukurti ilgalaikius tvirtus ir patvarius sielos ir rankų kūrinius, tapsiančius tvirtybės, pastovumo, tikrumo liudytojais ir tikėjimo įkvėpėjais mūsų ateities šimtmečių Lietuvai?
Visada paklausykime ką sako priėjęs senolis.
___________________________
* Šia sakme ALKAS pradeda naują „Nuomonių rato“ skyriaus skiltį „Sekmadienio sakmė“, skirtą mūsų protėvių žodinės išminties perlams, paveldėtiems per tautosakos lobius. Tebūnie tai mūsų lietuviško šventraščio pradžiamokslis, padėsiantis mums permanyti ne tik lietuvių kalbos tarmių ir ištarmių gyvumą bei paveikumą, bet ir lietuviškos pasaulėvokos gelmių slaptingumą ir dvasios kalnų didybę.
Blogiau ir būti negali, kada galvoje smìlgos: „Visada paklausykime ką sako priėjęs senolis“, bet ypač kaip senolis nieko nesako: „Senis nuvėjo savo keliu.“ …
Anot Jungo, indivi dualizacija neatskiria mūsų nuo pasaulio, ji padaro pasaulį mūsų dalimi. Tai nedalomumas, arba tapimas nedalomu, vadinasi – vientisu.
Baltams ši stiprios tvoros įvaizdyje tapatybės esamybė turėtų būti ypatinga, ir benamiai Dievai sugrįš.
Jo, „gyliai“ mąstai – „indivi dualizacija neatskiria mūsų …“. Panašiai : mano sąžiningumas, neatskiria mane nuo nusikaltėliu, jis padaro jų pasaulį mano dalimi. „Tai nedalomumas, arba tapimas nedalomu, vadinasi – vientisu.“ Tai aš priklausau nusikaltėlių pasauliui? Ar žinai kaip galima tai pavadinti? Protinis bukumas!
Na, ziurint, kaip “gyliai”. Gylis-salyginis dalykas. Jeigu individualumo israiska pagrysta “atsiribojimu” nuo “nesazines”, tuomet paties susikurtas tos nesazines modelis yra labai svarbi tavo pasaulio dalis, taip. Bukumas yra zinojimo sinonimas.
Kita vertus, moralas vertas demesio. Lietuviska zmogaus vietos pasaulyje samprata visad yra kazkoks svarbus vaidmuo kazkame kas amzina ir determinuota. Man asmeniskai tai nepriimtina. As matau save nereiksminga kazkame ka lemia kauliukai…
Tačiau, negyvenant pasroviui, savo kieminio mažyčio savotiško pasaulėlio susikūrimas taip pat atVEDA prie nuostabios nuostatos, kad, kai tik panorėsi, turi galimybę pasisemti sau tai, ko tau niekas niekada neduos, neperduos ar neparduos. Tai taryt savotiškas savienergijos lipdymas ir pasiglobojimas, lyg pasidovanojimas – pasulio ateičiai su Dievais. Bet, vėl gi, tam reikia kažkiek pastagų ?
pasaulio ateičiai su Dievais.
Taip, bet kas man irodys kad kieminis susikurtas pasaulelis nera dar viena smilgu tvora? Ir kad pastangos – maziau bergzdzios, nei kad mano, statancio oro pilis? O taip, pastangu as irgi idedu daug, bet as bent suvokiu kad tai viso labo zaidimas. Ir man rods, nuo tos akimirkos, kuomet zmogus patiki, kad jo darbas labai svarbus, o gyvenimas – prasmingas, jis ir pradeda gyvent pasroviui.
Neopolitikas teisus. Senis nepasakė nieko, tik paklausė:
– Ką tu čia, vaikeli, darai?
Tad taip ir nesupratau, ką reiškia moralas:
“Visada paklausykime ką sako priėjęs senolis.”
Svarstau, galbūt lietuviški Dievai įsakymų neskelbia. Jie nusprendę arba apsigyvena pas Tave, arba ne. O apsigyvenę globojami Dievai visada netikėtai atsidėkos.
Anot Ženklo, lietuviai buvo drąsūs ir galingi, kol gyveno su savo Dievais (pridėčiau, – ir ženklais).
—
Beje, o kokius ženklus lietuviams buvo būdinga dėti ant ar virš vartų – labiau, jei galima taip pasakyti, žemiškus ar dangiškus ?
Is kur Vilmantai yra tas simbolis Vejo – zmogaus figura pucianti trimita ir pamynusi kaukole? As kazkur perskaiciau ir neradau daugiau jokiu ziniu apie tai. Skamba idomiai, kazkiek popsiskai, bet vistiek idomiai. Vis pamirstu paklausti – as nedidelis zenklu zinovas:)
Tikrai nežinau, gal ten koks trimituojantis evangelas.
Aš tikiu senaisiais Baltiškais ženklais, kurie, kaip taisyklė, tvirtai geometriniai ir kažkodėl (jei jie pilni, ne dalimis) visi “žiūrisi” taryt iš viršaus .
Beje, tvorą irgi galima matyti kvadrate ar stačiakampyje – turinčiame nuorodą į Žemės ženklą ?
tai kad ans irgi Neva tai baltiskas…:)
Tai gal jis gerokai pomindauginio laikmečio… Tikrai nežinau. Gal kas nors žinos ir parašys…
—
Tokį mažai išbandytą kaukolinį ženklą, vis tik, nerizikuočiau kažkur dėti baltai Baltiškai.
Sekmadienio sakmės struktūra tikrai vykusi,- religinis tekstas ir keletas apibendrinančių, nukreipiančių minčių. Labai svarbu, kad paimamas ir aiškinamas konkretus religinis šaltinis. Taip pateikiama tema religiniams apmąstymams. Anksčiau šilumą šia kryptimi skleidė ketvirtadienio Perkūnakalbė. Emile Durkheim fundamentaliame darbe “Elementarios religinio gyvenimo formos” psl. 385 rašo- “Ištikrųjų tai, ką tikintysis duoda savo Dievams, yra ne valgiai, padėti ant aukuro,…- tai mąstymas”. Ši mintis labai susišaukia su prof. Dainiaus Razausko kvietimu – mastykime Dievą lietuviškai!
Linksmų gerų Kalėdų meto švenčių visiems Alkiečiams. Ačiū už gerus darbus Romuvos labui.
“Ši mintis labai susišaukia su prof. Dainiaus Razausko kvietimu – mastykime Dievą lietuviškai!” – meluoji, prof. Dainius Razauskas nesugeba mąstyti lietuviškai. Jis mąsto visomis kalbomis iš karto. Mano nuomone, Dainiaus minčių lietuvių kalba “nepaveža”. 😀
labai daznai dabar zodziai yra savitiksliai. Mano vyresnysis sunkiai reiskia mintis zodziais. Tiesiog nemoka pasakyti to ka galvoja. Todel mazai sneka. Bet buna, kad jam tikrai reikia pasisakyti ir jis sudeliojes padrikai zodzius, pasako tiek daug, kad retas igudes snekorius gerai pagalvojes sugebetu taip glaustai pakabinti toki kieki informacijos. Tuo tarpu jaunelis yra prigimes oratorius-meistras, bet jis tiek praktikuojasi, kad nuo jo visi bega ir jis dazniausiai lieka neisgirstas. Kalba – nuostabus dalykas, bet as jo nelinkes labai jau sureiksminti.:)
O kuris iš Tavo akies luptas ?
CHA
Ka ne veins nei kits…jie Abu geresni nei as… 🙂
Man trūksta laiko daryti dėl širdies..Vis reikia reikia ir reikia daryti iš širdies, bet ne dėl širdies… …gal man reikėjo būti eigule – vis gamtoje, vis su dievu vienudu…