E.Plioplienė: Sugrįžta lietuviškas Kalėda (42)

Eglė Plioplienė

Eglė Plioplienė

Raudonšvarkių Kalėdų senių jūroje vis sušmėžuoja lietuviškas senis Kalėda, kurį lengva atskirti pagal šviesius apdarus. Apie lietuviško senio Kalėdos rekonstravimą su etnologe, lietuviškų kalėdinių tradicijų puoselėtoja, Egle Pliopliene kalbasi Audra Daraškevičienė:

A.D: Kaip kilo idėja sugrąžinti į gyvenimą lietuvišką senio Kalėdos personažą?

E.P.: Kai pasižiūri kaip šis personažas naudojamas pasaulyje, pasidaro aišku, kad mes apie savąjį Kalėdą ne tik galime, bet ir turime drąsiai kalbėti. Lietuviškoje tradicijoje toks personažas tikrai buvo, jis turėjo savitus bruožus. Tad kodėl šiandien mes jo vietą turėtume užleisti svetimiems veikėjams?

1997 m. į Vilnių iškilmingai atskrido Kalėdų senis iš Suomijos. Tada ir kilo būtinybė išsiaiškinti, ar mūsų kultūra turi Kalėdų Senelį. Paaiškėjo, kad lietuviškojo senio Kalėdos tradicija ne taip jau seniai tenutrūko – dar XX a. pradžioje senis Kalėda lankydavo daugelio namus. Svečio iš Suomijos belaukiant, lietuviškasis Kalėda buvo atkurtas ir iškilmingai sutiko atvykėlį iš svečios šalies, tuo pačiu visuomenei pareikšdamas: mes taip pat turime savą, lietuvišką Kalėdų Senelį.

1999 metais suomiai savo Kalėdų senio nebeatsiuntė. Tačiau lietuviškasis Kalėdų Senis į Vingio parką atskrido sraigtasparniu iš tolimosios Lietuvos šiaurės. Jį pasitiko daugybė Lietuvoje atsibudusių, įvairiais drabužiais apsirengusių, su Kalėdienėmis ar be jų Lietuvos Kalėdų Senelių. Ypač žavus tą kartą buvo Čepkelių raisto Kalėdų Senelis.

Kodėl Kalėda išsirinko šviesius kailinius?

Kalėda

Kalėda

Pagal lietuviškus papročius senis Kalėda vilki avikailio kailinius. Dažnai išverstus išvirkščia puse. Avies vilna ir oda dažniausiai šviesi. Tad šviesią spalvą senio Kalėdos rūbui siūlo mūsų papročiai. Tačiau atkurdami Kalėdos apdarą, įsiklausėme ne vien į tai. Balta spalva mūsų sąmonėje yra perkeitimo spalva, o juk senis Kalėda ir yra didžiojo pasikeitimo, šviesos sugrįžimo simbolis. Be to balta – žiemos spalva.

Iš tiesų Kalėdos rūbai, kokius mes turime dabar – buvo kurti labai rimtai. Tai ne vieno ar dviejų žmonių sumanymas, o kruopštaus bendruomeninio darbo vaisius. Buvo daug svarstymų, pamąstymų, ginčų. Lietuviško senio Kalėdos rūbų klausimas buvo aptarats su etnologais, mitologais, dailininkais.

1999 m. buvo pasiūti Senio Kalėdos kailiniai iš visokiausių žvėrelių kailių, mat taip Kalėda įgyjąs jų visų savybes ir galįs išpildyti visus vaikų norus. 2010 m. buvo surengtas Senelio Kalėdos įvaizdžio konkursas. Vienas iš įdomiausių – konkurse dalyvavusios Vilniaus dailės akademijos studentės Rūtos Zlatkauskienės pasiūlymas vidinę, nematomą kailinių pusę papuošti mitologinių simbolių aplikacijomis. Dailininkas Arvydas Bagdonas sukūrė įspūdingą Kalėdų Senelio kailinių modelį, kuris, kaip minėjau, buvo ne atsitiktinai pasiūtas iš skirtingų žvėrelių kailių lopinių.

Minėjote senio Kalėdos žmoną – Kalėdienę? Ar tai taip pat tradicinis lietuviškas personažas?

Mūsų dainose atvažiuoja Kalėda ir Kalėdienė. Bet ir logiškai mąstant: na, kaip gaidelis be vištytės?

Beje, Kalėdų senelis iš Laplandijos taip pat turi žmoną. Jis turi net vaikų, kuriems ilgainiui perduoda visas savo žinias pramato paslaptis. Net suvenyruose laplandiškasis Kalėdų senelis ne vienas. Visur – jis ir ji.  Šiuolaikine kalba kalbant – lygios galimybės…

Tai gal lietuviškajam seniui Kalėdai reikalinga ir būstinė? Juk tikrą gyvenamąją vietą, kurią galima visiems aplankyti, turi Joulupukis Laplandijoje, Senis Šaltis Baltarusijos miškuose. Gal Kalėdų senio būstinės būtų reikalingos kiekviename etnografiniame regione, pavyzdžiui – Labanoro girioje Aukštaitijoje, Saušilio miškuose Žemaitijoje, Čepkelių raiste Dzūkijoje?  

Gera mintis. Tačiau čia reikia savanorių, didelio verslo. Jei tokių atsirastų – būtų puiku. Per tai galima būtų išryškinti etnografinių regionų skirtybes. Tačiau kita vertus, kol tokių galimybių neturime, gal dėl to labai išgyventi neverta.  Gal ir nereikia senio Kalėdos taip „įžeminti“. Gal tebūnie jis būtybė iš sapno be konkrečios gyvenamos vietos.  Juk vis gi tai yra veikėjas, veikiantis tamsiuoju metų laiku tarsi mūsų pasąmonėje. Jis ateina iš „kažkur“ – iš neapibrėžtos erdvės. Pagal lietuviškus papročius Kalėda ateidavo – iš „ano krašto, kur miltų kalnai, medaus upės“…

Pastaraisiais metais atgimė ne tik lietuviškasis Kalėdų senis. Nuo 1996 metų Vilniuje atgaivinamas senas blukvilkių paprotys: per sostinę tempiama gražiai išpuošta kaladė – blukas. Mušant tabalus jam liepiama surinkti visa, kas neišsipildė, kas liūdino ir marino, o paskui jis viešoje vietoje sudeginamas. Kokia šios tradicijos prasmė šiandieniniam žmogui?

Blukis – tai didžioji pasaulio gyvatė, drakonas, smakas, prarijęs Saulę. Jį reikia mušti ir nugalabyti, kad jis Saulę atiduotų. Pervilkus jį per visą bendruomenės žemę, surinkus į jį visas nuoskaudas bei nelaimes, blukas yra sudeginamas su visu į jam perduotu blogiu. Tokiu būdu Saulė – šviesa – šiluma  išvaduojama iš kaladės – kalėjimo. Manau, kad apeiga, išreiškianti perkeitimą ir atsinaujinimą, reikalinga ir šių laikų žmogui. Tad šiemet mes ir vėl visus Vilniečius ir miesto svečius žiemos saulėgrįžos dieną gruodžio 21 d. 16. val. kviečiame į Vilniaus Lukiškių aikštę apeiginiu būdu sudeginti ten jau praeitą savaitę atvilktą bluką.

Vilniuje, prekybos centre „Ozas“ šiemet taip pat stovi kelmas, matyt, simbolizuojantis tą patį bluką. Vadinasi, užmirštos lietuviškos tradicijos atgyja ne tik folklorininkų rate, o randa savo vietą ir masinėje kultūroje?

Blukis

Blukis

„Ozo“ kelmas keliauja iš miesto į miestą: prekybos centras turi nusistovėjusias šventės puošmenų kaitos tradicijas. Toks kelmas Airijoje Kalėdų laikotarpyje yra padedamas prie židinio. Vaikai jį iš pradžių barsto grūdais ir tepa medum, o paskui plaka. Tokiu būdu iš kelmo yra išprašoma dovanų. Iš esmės šios tradicijos prasmė yra analogiška lietuviškojo bluko tradicijai – šitokiu būdu siekiama gamtos, o kartu ir žmogaus persimainymo, virtimo iš seno į naują, iš blogo į gerą. Tad kelmas „Oze“ išties labai dera su vietiniais lietuviškais papročiais. Be to, šis atvejis parodo, kad archetipiniai vaizdiniai yra pastovūs, jie nekinta. Gentys migravo, išsiskirstė į skirtingus kraštus, tačiau  pirminiai archetipiniai vaizdiniai išliko. Šiandieninėje, visiškai kitokioje aplinkoje jie vėl atgyja ir prigyja.

Vadinasi, ir senio Kalėdos vaizdinys yra nemirtingas? Ką galėtumėte pasakyti apie seneliui Kalėdai rašomus laiškus, nes juk Jūs esate slapta „Kalėdų senelio pašto“ raštininkė?

Laiškuose į Kalėdų senį kreipiamasi kaip į patį Dievą. Pasitikėjimas yra didžiulis. Laiškai pilni atsivėrimų. Kai kurie sujaudina iki ašarų. Tikima, kad kas jau kas, o Kalėdų senis tikrai išklausys. Jo vaizdinys švarus, neužterštas. Kalėdų Senis yra tas, kuris perkeičia. Mūsų sąmonėje jis iš tiesų yra tas, kas atsiranda sudeginto bluko vietoje. Juk žodžiai kaladė, Kalėdos, Kalėda yra sudaryti iš tos pačios šaknies.

P. S. Senelio Kalėdos pašto adresas:

Kalėdų seneliui KALĖDAI
Šventaragio slėnis
Grįžulo ratų paštas

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Šventės, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , .

42 komentarai

  1. leitis:

    Iki šių metų buvo BLUKIS. Nežinau, kam pirmam šovė galvon BLUKAS (gal kokiam žemaičiui -BLUKS?), bet Alkas.lt, kaip pažangos (šiuolaikine lietuvių kalba – modernumo) įsikūnijimas vis mauna ant bluko kurpalio, o Plioplienė bejėgiškai priešinasi (atžagareivė!) ir vadina blukiu.
    Tikriausiai Alkas.lt geriausiai žino kaip ką Lietuvoje vadinti?

    • Blukis jis gi ir blukas: (LKŽ)

      ×blùkas (vok. Block) sm. (2)
      1. trinka, storas pagalys, rąstagalys: Į palangę reikės blùką dėti Skr. Nedailiai įdėjo blùką (pridūrė rąstą) Rs.
      2. malka, talija (kortų): Kortų blukẽlis BŽ205.
      ◊ blùką nèšti (vil̃kti) Plng toks juokavimas (milą, pirštines ar kojines veliant siunčiamas kas nors, kas nežino to juoko, paskolinti iš kaimyno bluką, o kaimynas įdeda į maišą kokį sunkų daiktą ir liepia atsargiai nešti).
      blùką vil̃kti toks senovinis Kalėdų paprotys (jauni vyrai eidavo per sodžių, giedodami prie kiekvienų namų, o šeimininkai juos vaišindavo): Paskui vilko bluką per kiemus, beje, senūsius metus, tabalus mušdamys S.Dauk.
      blùko vilkìmas: Tas blùko vilkimas toks tebuvo, kad mergės ir vaikiai giedojo juokais „bernelius“: tabalai, tabalai, visi garbina tave Dr.

  2. Artūras Gotautas:

    “Li Bo” ar čia pagal savo sugedimą taip sprendi už visus mus?Yra Žmonių kurie iki šiol tuo gyvena – gyvuoja..
    Yra žmonių kurie iki šiol kvaišalus gėrė – geria..
    Kiekvienas pasirenka savo kelią,bet tas pasirinkimas niekad neturi sudaryti sankryžos..
    Kuriame kely pats esi?
    🙂

    • Li Bo:

      Geriau pasakykit dėl ko išcenzūravot mano komentarą, skystablauzdžiai? Negalit atlaikyt realybės spaudimo? Tiek to, nesureikšminu aš tų savo rašinėjimų. Nei mano, nei jūsų rašliavos nieko nekeičia.

      Žiūriu, kad pats užsikabinai ant mažai reikšmingo šiuolaikinių svaiginimosi priemonių paminėjimo mano komentare. Kaip tradicijų puoselėtojas turėtum žinoti, kad visais laikais lietuviai, o ir visi kiti pasaulio gyventojai, svaiginosi jiems prieinamomis priemonėmis. Tas pats apeiginis alutis, kurį veidmainiai šiandien vis dažniau pakeičia gira, yra tik visuomenėje gyvavusio svaiginimosi įpročio blyškus atspindys. Matau, kad tu net nesuvoki kokią reikšmę turi svaiginimasis žmogaus, kaip biologinės gyvybės rūšies evoliucijai. Tai siūlau pradžiai pasvarstyti kodėl žmonės svaiginasi jau milijonus metų, gal tada suvoksi, kad bet koks aklas neigimas, ar kova su svaiginimusi, yra pasmerkti pralaimėjimui. Jei tavo surogatinė moralė nepakelia diskusijų apie medžiagas, kurių vartojimas gali atvesti į kalėjimą, galvok apie alų, tabaką, cukrų, kavą, seksą, ekstremalius veiksmus, sportą. Gal tada suprasi, kad nėra ir negali būti jokių sąnkryžų. Svaiginimasis yra pilnavertės žmogiškosios egzistencijos dalis, taip visada buvo ir nėra nei menkiausių požymių, kad kada nors to nebebus. Dar kartą sakau, nusileiskite ant žemės pagaliau, turėkit drąsos žiūrėti tikrovei į akis.
      Taip, per kalėdas vartosiu kvaišalus- gerą raudoną vyną prie mėsos kepsnio. Gali vadint mane runkeliu ir degradu.

      • Artūras Gotautas:

        “Taip, per kalėdas vartosiu kvaišalus- gerą raudoną vyną prie mėsos kepsnio. Gali vadint mane runkeliu ir degradu.”
        Žodžiai kalba patys už save… ;(
        ” Kaip tradicijų puoselėtojas turėtum žinoti, kad visais laikais lietuviai, o ir visi kiti pasaulio gyventojai, svaiginosi jiems prieinamomis priemonėmis. Tas pats apeiginis alutis, kurį veidmainiai šiandien vis dažniau pakeičia gira, yra tik visuomenėje gyvavusio svaiginimosi įpročio blyškus atspindys.”
        Taigi apsiriboji,tik “religiniais” laikais,nors nėra keista,nes kiekvienas vartojantis kvaišalus tempia prie savęs paklodes..Giliau žvelgti nedrąsu,o gal ir nepalanku… ;(

    • Li Bo:

      “Yra Žmonių kurie iki šiol tuo gyvena – gyvuoja.”
      Tai puiku. Aš visada pasisakau už kuo įvairesnes žmonių savirealizacijos formas. Išcenzūruotame komentare kalbėjau apie tai, kad kai toks hobis pavirsta institucija, finansuojama iš žmonių jėga atimtais pinigais ir, naudojant “ekspertų” įtaką, įdiegiamas visuomenėje, kalbėti apie tokių “tradicijų atgimimą” yra ne tik veidmainiška, bet ir amoralu.

      • Amelija:

        Šimtu procentų pritariu. Alko komentatoriai susireikšminę, įsidievinę, nors visas tas jų vaidinimas – vaikų žaidimai. Valstybinėse mokyklose etnokultūra brukama kaip disciplina, nors pakaktų istorijos pamokų, kad vaikai sužinotų, kokia buvo šito krašto gyvensena prieš tūkstantį, penkis šimtus, šimtą metų. Bet siekiama, kad kažkoks bukis-blukis įsibrautų į sąmonę lyg turėdamas kokio nors poveikio žmogaus gyvenimui. Rimti mokslininkai, profesionalai, tokius žaidimus palieka teorinių tyrinėjimų užribyje. Kas jums, neopagonys, iš to, kad spėtinai buvo kokia deivė Austėja ar Milda? Spėtinai buvo aisčių, baltų ar dar ten smala žino kieno pasaulinė civilizacija? To niekas neįrodė ir neįrodys, ir beskaitant komentarus kartais pasijunti kaip Vasaros gatvėje. Tačiau sekti tendencijas, kurlink veda šitų apsimetėlių arba naivuolių “išsipažinimai”, naudinga: juk taip mulkinami nuo mažens vaikai auga konservuotais superlietuviais, uždaromi nuo platesnio pasaulio suvokimo, jiems diegiama neapykanta kitaip galvojantiems, kitaip tikintiems, kitos tautos žmonėms. Jūsų tėra saujelė, bet barškate kaip tuščias sovietinis traukinys posūkyje. Ir nemanykite, kad kas nors jus “pakraus”… Laukiu piktų komentarų, nes savo blukiakalėdes jau atsišventėte, pleškinkit iš širdies!

  3. Kalėdų dovana MMA - 1000 litų.:

    Džiugu, kad Kalėda atneš 1000 litų MMA. Visi džiaugiasi (išskyrus vieną). Neabejoju, kad niekas nebankrutuos.

    • Valdas:

      2009 metais partinės gaujos sukčiai įvedė neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD) skaičiuoklę ir dabar kai pajamos yra 3150 litų ir daugiau, tai NPD = 0 !!!
      Nuo tada, dabar …
      Kai MMA 850 litų, tai darbininkas netenka 1% savo atlyginimo.
      Kai MMA 1000 litų, tai darbininkas netenka dar 2% savo atlyginimo.
      Tai reiškia, kad …
      Didinant MMA, „nepastebimai” didėja mokesčiai silpniausiesiems.
      Džiaugtis sukčiavimu nedera.

  4. Ženklas:

    Katalikų sunaikintų mūsų tautos tradicijų atgaivinimas teikia viltį,- išliksime globalizacijoje kaip tauta ir savają Dvasią perduosime vaikams ir vaikaičiams. Prisikelti tradicijoms, mūsų tautos prigimtinei religijai, reikalingas mūsų palaikymas ir pastangos. Vietoje nužudymo įrankio atvaizdo- kryžiaus, nešiokime baltiškus papuošalus drąsiai teigdami kas esame. Ginkime tuos ilgai lauktus tradicijų ir tikėjimo grūdus, tą etnokultūrą, kurios taip bijo kryžininkai, jie tikrai turi didžiulį poveikį mūsų sąmonei, žadina orumą ir teikia energiją tautos Dvasiai. …”Mes buvom drąsųs ir galingi, kol garbinom savus Dievus, neblaškė vėjai siautulingi kaip rudenėjančius lapus…”.


    • Savi kalnai greičiau įveikiami,
      Savos bedugnės kartais turi dugną,
      Todėl kieme ar patvory
      Saviems Dievams užkurk tu Ugnį.
      .
      Kad būdami širdy ar debesy,
      Valdydami audras ar vėjo gūsį,
      Žinotų, kur dabar esi,
      Ir jaustų, kur rytoj tu būsi.
      .
      Jonas Mačiukevičius

      • Krivis:

        Nu jo , šiandiena mes sudeginsime blukį o po Kaledų naujas blukis sudegins keleta kaimynų ir šitaip kerštas be pabaigos.Vargas tau LIETUVA. O gal geriau nueit prie upelio pažvelgt į vandenį ir nusišypsot..Tai va, ir aš turiu savo blukį, ryt nueisiu prie jo atsisesiu uždegsiu žvakelę pakalbesim , susirinksiu skarbonkes ir namo.Kitamet jau busime labiau susidraugave , manau,kad neberys daugiau saulės , tad nei mušt, nei galabyt ,nei gvaltavot nereikės.

    • Valdas:

      Kai Lietuva yra prijungta prie ES dviejų dienų neaiškiu referendumu,
      tai yra sukčiavimas.
      Kai Lietuvos žmonės priversti išgyventi nežmoniškos socialinės atskirties sąlygomis ES,
      tai yra sukčiavimas.
      Kai net Lietuvos žemė yra paversta preke užsieniečiams tik už lengvai spausdinamus pinigus,
      tai yra sukčiavimas.
      22 metus partinės gaujos tokiu būdu naikino Lietuvą.
      Taip pat, kaip pagrindiniai sukčiavimo dalyviai ir visa tai žinodami
      Vatikano bažnytininkai tyli.
      Nes …
      Tikėtina, kad svetimšalių katalikiškai bažnyčiai yra naudinga skurstanti Lietuvos bendruomenė.
      Taip pat yra …
      Tikėtina, kad svetimšalių katalikiškai bažnyčiai yra naudinga supirkinėjama Lietuvos žemė už beverčius pinigus. Juk bažnyčia taikosi pirkti Lietuvos žemes.
      Lietuva yra naikinama, sukčiaujant.
      Lietuva yra naikinama su Vatikano bažnytininkų tyliu pritarimu.

      Bendruomenės tradicijos yra atgaivinamos. Tikėtina, kad bendruomenei pavyks ir visuotinio skurdo atsikratyti. Tai teikia tik labai mažą viltį, kad Lietuvos bendruomenė klestės.
      Nes …
      Mūsų kartai gali tekti Tėvynės išdavikų vardas, jei nieko nedarydami leisim svetimšaliams supirkinėti Lietuvos žemes sukčiavimo būdu.

  5. P Aibutis:

    Pokary pā Labanorā gīriās kaimus dā uliojā Kalėdų dēdukas.Ānas bũdavā apsvilkis šviesiai pilku sarmėgu,užsidėjis kiškiā kepurį, susjuosis plačiu margu joustu. Až pečių nešiās bačkiālį` alaus ir par petį persmetis drābinį tarbų.Suaugusius vaišindavā alum, vaikam duodavā iš tarbĕlās rēšutų, kleckelių.
    Išlaisdami gaspadoriai dedukų apdavanodavā irgi savais kleckeliais, pyragėliais ir kt. Veliau tota sakiā, kad tai bũvā Lipinskas Jaronimas, beveik šimtametis visų gerbiamas sanelis apylinkej.Jo trys anūkai bũvā miški partizanais.Anas,kol buva gyvas visadu par kalėdas aidava. deduku.
    Su Kali jėdam brungieji! Nesipeškit!
    Parašyta tarmiškai, kad neažmirštumet, kad 2013 metai paskelbti tarmių metais.Tai didžiausias mūsų kultūras paveldas!

  6. Gruodžio 29 d. 15 val.
    Kauno santakoje
    prie Aukuro,
    prasidedant naujam Žemės rinkiui,
    bus panašus į aprašytąjį renginys:

    Bus velkamas blukis – kaladė,
    uždegamas Aukuras,
    sukalbama malda Dievams,
    dainuojama
    ragaujamos suneštinės vaišės.

    • Amelija:

      Kviečiami senamiesčio valkatos ir butelių rinkėjai, žadama nemokama vakarienė.

      • Valdas:

        Bjauraus būdo esi Amelija.
        Taip rašo tik Lietuvos naikintojai.
        Pokaryje, naikintojai (stribai) vadino banditais Lietuvos gynėjus.

        • Amelija:

          O kas čia blogo, jei ateis alkanų žmogelių prie suneštinio stalo. Padainuosit, čierkelę kartu padarysit… Nejaugi esat tokia uždara sekta, kad nė duonos kąsniu su varguoliu pasidalint nenorit? Gal kokį vargšelį į savo tikėjimą patrauksit, jis daugiau draugų atsives. Katalikai per Kūčias už stalo sodina vienišą, benamį, apleistą, lanko nakvynės namų gyventojus – o jūs patys baliavosit aplink vaikštančių nematydami?

          • Ženklas:

            Miela Amelija, ateik ir Tu (apginkit Dievai, tikrai nelaikau Taves bomže), kartu rate prie Aukuro pagiedosim giesmes mūsų Dievams ir Deivėms, pasidalinsime lietuviška kepta kūčia, gal Kalėdų meto šventės sušildys ir Tavo surembėjusią širdį.

            • Lamatas:

              manai kryžiuočių kareivos (Amelija) turi širdį ?Truputi naivoka.Jų net šv. paveiksluose širdis paišoma išpjauta -kad nebūtų bereikalingų vilčių

            • Amelija:

              Kad mano širdis nesurembėjusi, dėl daug ko išgyvenu, daug kam dar sugebu pagelbėti, myliu jaunimą, žaviuosi jų drąsa gyventi naujai, su džiaugsmu ir grauduliu laukiu Kalėdų nakties stebuklo, deja, šiemet patyrusi skaudžią artimo netektį. Tačiau žaidimai – ar jie būtų senovės papročių rekonstrukcija, ar pseudoinstaliacijos buvusioje “Lituanikoje”, ar masiniai renginiai, užgriūvantys vasarą kaip stichija – man kelia tik atmetimo, falšo pojūtį. Tikri dalykai yra sunkiai pasiekiami, su “blukiais” ir “blokais” gali žaisti, bet tai niekur neveda. Tikri dalykai yra įsipareigojimai – sau, artimui, tėvynei, Dievui. Jų laikytis sunku, bet prasminga. O ar aš kuo skiriuosi nuo bomžės? Ne taip ir daug, nes kiekvienąsyk išsikalbėjusi su elgeta prie konteinerių, mūsų miesto bename ligoniuke, kurią nugirdo piktavaliai vyrai, su kojas nušalusiu pusamžiu vyriškiu vežimėlyje visada randu jų sieloje gėrio, šilumos, bendravimo ilgesį, gražių praeities prisiminimų, tikėjimo ir vilties. Visi mes esam pasėti kaip grūdai, tik vienas krito į derlingą dirvą, kitas ant akmens, kitas tarp erškėčių… Linkiu visiems “kryžiuočių” priešams plačiau žvelgti į pasaulį, aplinkinius, nesirgti grėsmių baime ir iliuzijas paversti naudinga veikla. Kristus gimė ir dėl tų, kurie Jį spjaudo. Ir gimė kaip tikras bomžas – beturtis, benamis, grėsmės akivaizdoje. Jeigu jis ten kartais eitų pro jūsų vakarėlį sušalęs ir alkanas, nenuvykit šalin.

              • Ženklas:

                Amelija, Kad Kristus nepaklystų, palydėk jį pas mus prie Aukuro, lai pasimeldžia mūsų Dievams ir Deivėms, arba bent psipažysta esas Jiems lygus. Mielai tada priglausime. Sinkretizmas nebūtinai reiškia pagonybės ištirpimą krikščionybėje, procesas gali būti ir atvirkštinis.

              • Dabar net galvoju, o kokio Perkūno, tarkim, jis ten klastingai, tarkim, eitų ?

              • lamatas:

                į krikščioniškas nesąmones gali įtikėti, arba nemąstantis ,arba nenorintis mąstyti.O kad pajausti prigimtinį lietuvių tikėjimą reikia būtent daug žinoti ir dar daugiau mąstyti.Nes čia neišeina “paverkšlenti” dėl valkatų,bet yra būtinybė pilnos atsakomybės gyvenimiškų sąlygų sudarymui visiems.
                P.s. jei nežinot “бомж”-без определеного места жительства..todėl šis žodis nevartotinas lietuvių kalboje

                • lamatas:

                  Beje “Amelija” ,negi manot labai gražu brautis į svetimus namus ,kad pasišaipyti ir pasikolioti iš jo gyventojų .Nors tai taip krikščioniška.

                  • Amelija:

                    Sergėk, Dieve, iš nieko nesišaipau (beje, iš mano vardo irgi nėra ko šaipytis), nieko nekolioju, ypač tokią šventą dieną. Linkiu ir jums būti ramiam, džiaugtis kartu su visu pasauliu, nes jis yra mūsų namai, o ne vienas iš keliasdešimties diskusijų portalų. Jei jus taip erzina kitokia nuomonė, priežasties reikėtų ieškoti ne kituose asmenyse… Būkim taikūs ir džiaugsmingi, nes jau suspindo Betliejaus žvaigždė. Net jei dangų užkloję debesys, ji spindi.

                    • Lamatas:

                      …..” iš nieko nesišaipau (beje, iš mano vardo irgi nėra ko šaipytis),”…..kur yra šaipomasi iš Tamstos vardo? O gal bandote šmeišti be pagrindo? Mes kaip tik ir esame taikingi .O gal Jūms teko kur girdėti kad prigimtinių tikėjimų atstovai kažkaip nekestų kitus analogiškus tikėjimus .Tuo labiau skelbtu “šventus” karus.Deja yra atvirkščiai.Gal vis dėlto nereikėtų kaltinti kitų tuom,kas būdinga Jūms.Su pagarba.

                    • Ant pripuoštų eglių iš tiesų kartais dedamos šėšiakampės kruvinos Betliejaus žvaigždės. Anot evangelinių linksmybių 12 sk. 1d., karalius Erodas Betliejaus miestelyje, kuriame gyveno 3 000 žmonių, išžudė 20 000 berniukų iki 2 metų amžiaus. Tiesiog religiniam “dievui tėvui” leidus ?

  7. Lamatas:

    Vilmatui Rutkauskui……čia aš kažkodėl pasimečiau….”miestelyje, kuriame gyveno 3 000 žmonių, išžudė 20 000 berniukų …”…..iš kur jie gavo tiek berniukų?..o gal ten gyveno ne vien “žmonės”?….ar ten vieta atvestų berniukų žudynėms buvo patogi?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *