V.Rutkūnas. Palaikom pasaulio gyvavimą ar jo pabaigą? (10)

Saulės stulpai | J.Vaiškūno nuotr.

Saulės stulpai | J.Vaiškūno nuotr.

Pakviečiau vieną merginą į Žiemos Saulėgrįžos šventę gruodžio 21 dieną. Nuo tos datos dienos nebetrumpės, bet vėl pradės ilgėti. Pagal lietuviškus papročius, su dainomis didelėje tautiečių bendruomenėje, kaip ir kasmet,  sutiksime grįžtančią Saulę. Mergina atsakė, kad eis į kitokį renginį. „Gal švęsi pasaulio pabaigą?“-  tarsi juokais paklausiau. Ji tokiais dalykais netikinti – pasakė – negi tikiu tuo aš? Susimąsčiau. Netikiu, kad tą dieną Žemė susidurs su kita planeta ar dar kažkas panašaus nutiks, tačiau ar aš galiu garantuoti už „pasaulio tvarkdarius“?  Norėtųsi tikėti, kad tie vyrukai, kurie laiko pirštus uždėję ant branduolinio karo pradžios mygtukų, taip ir nepasinaudos jais niekada, o pasaulis nebus pražudytas. Bet kaip aš pats galiu prisidėti, kad pasaulio pabaiga neįvyktų?

Nuolat žmonijos istorijos tėkmėje atsinaujina kalbos apie pasaulio pabaigą. Pastarąjį šimtmetį tokių gandų buvo keletas. Mano mama pasakojo, kaip jai per skelbiamą pasaulio pabaigos dieną prieškariu išpuolė karves ganyti. Reikėdavo karves išginti 5 valandą ryto, tačiau tąryt tėvai pasinaudojo proga ir jos nepažadino – leido išsimiegoti. Taip nieko ir neįvykus, karvėms bemūkiant,  9 valandą mažoji piemenaitė buvo prikelta – teko  pradėti ganymą, bet ilgam įstrigo malonus prisiminimas apie saldų išsimiegojimą pasaulio pabaigos gando dėka.

Praeityje lietuvio gyvenime darną atstatydavo kasdieniniai darbai, ryšys su žeme ir bendruomene, liaudies išmintis bei papročiai. Gyvenimas buvo be galo sunkus (šiuolaikiniam žmogui atrodytų kaip didžiausias košmaras), kupinas išbandymų, bet tai vertė žmones burtis, padėti vieni kitiems, išgryninti svarbiausias vertybes: pagarbą gyvybei, gamtai, žemei, žmogui, jo darbui, vyresniesiems, protėviams. Ilgus šimtmečius tauta kūrė būtiną išgyvenimo pasaulėžiūrą, kur žmogaus pasaulis darniai siejosi su  bendruomenės, tautos ir visos Žemės pasauliais. Jei tu rūpiniesi ne tik savimi,  šeima, bet ir bendruomene, tauta, gimtąja Žeme, gamta, tuomet ir tavimi bus pasirūpinta, turėsi ne vieną atramą gyvenime. Toks požiūris į svarbiausius dalykus būdingas ir kitoms darnaus sugyvenimo besiekiančioms tautoms. Tačiau mūsų padėtis ypatinga tuo, kad šią gelminę pasaulėžiūrą, bent jau Europoje, išlaikėme ilgiausiai ir geriausiai ją atstatėme, galėtume būti pasauline vertybe, tačiau didžioji tautos dalis turi menką supratimą apie tai.

Prarasti darnos saitai lėmė tokią padėtį, kad dabar planetoje yra ginklų, nuodų kelis kartus daugiau, negu reikia gyvybę Žemėje pražudyti. Mokslininkų skaičiavimais žmonija naikina išgyvenimo galimybę, suvartodama gyvybinių išteklių pusantro karto daugiau, negu Žemė sugeba atstatyti. Nors astronomai sako, kad mūsų planeta Visatoje galėtų egzistuoti dar milijonus metų, bet dėl žmonijos veiklos gyvybės palaikymo sąlygos naikinamos stulbinančiais tempais, pasaulio sugriovimo grėsmė virš mūsų kabo nuolat.

Garsėjame kaip savižudžių tauta, buitinės žmogžudystės dėl besaikio girtavimo, mirtys keliuose dėl pražūtingo vairavimo tapo mūsų kasdienybe. Alkoholio išgeriama 3 kart daugiau, negu reikia tautai susinaikinti. Tai reiškia, kad pastoviai šalia kažkam iš tautiečių – plačiai žvelgiant mūsų giminaičių – ateina pasaulio pabaiga arba ateis ne laiku. Tai nevyksta atskirtyje nuo mūsų, tai gresia mums patiems, artimiesiems, kaimynams, nekreipti į tai dėmesio, reiškia tyliai ar aktyviai prisidėti prie tautos nykimo.

Lietuviškoje pasaulėžiūroje žmogus gyvena ilgą ir prasmingą gyvenimą, sukuria šeimą, užaugina  geriausiomis tautos vertybėmis išugdytus vaikus, padaro viską, kad būtų išsaugota gimtoji Žemė, sustiprinta bendruomenė, tauta, stengiasi užtikrinti, kad mūsų ainiai gyventų laimingai. Dedamos pastangos gyventi sveiką gyvenimo būdą, kad sulauktum gilios senatvės ir, įvykdęs svarbiausius gyvenimo uždavinius, ramiai iškeliautum į Dausas, į protėvių pasaulį.

Ar gelminė mūsų pasaulėžiūra nebereikalinga šiuolaikiniam žmogui? Priešingai, tai yra mūsų asmeniškai, mūsų vaikų, tautos ir pasaulio išsigelbėjimas. Kad tai tikriausias kelias, jau sutinka ir žymiausi protai, nes pasaulis gerokai nuklydęs link pražūties. Todėl verta dėti visas įmanomas pastangas atkurti  išgrynintą lietuvišką požiūrį į gyvenimą, gyventi tuo, skleisti išmintį aplinkiniams ir visais įmanomais būdais įtakoti smarkiai nuklydusius. Turime atstatyti mintį, kad mums svarbus ir brangus yra kiekvienas žmogus.

Darni pasaulėžiūra kuriama, gryninamos vertybės, kai žmonės bendrauja. Nuo seno tam yra skirtos šeimos, giminės, o ypač bendruomenių šventės. Todėl labai svarbu, kaip mes leidžiame laiką, kuris skiriamas savo jėgų atstatymui, ryšių su bendruomene, gamta, pasauliu sustiprinimui. Lietuviškos šventės, kaip žėrintys papuošalai nugludinti lietuviški papročiai, apeigos, dainos, rateliai, žaidimai, šokiai, linkėjimai sustiprina žmones, bendruomenę, sujungia ne tik su žeme, bet ir su visu kosmosu, duoda ryšį su protėviais rodo šviesesnius kelius ateities kartomis.  Visa tai pakrauna jėgos gyventi, įveikti šiuolaikinius iššūkius. Tai užpildo žmogaus sąmonę šviesiomis mintims, ilgam nuteikia teisingoms kalboms ir prasmingiems darbams, kuriuos lydi laimingesnis gyvenimas. Svarbiausia – mūsų tauta paklojo kelią, kaip tai daryti lengvai, šalinant įtampas žmoguje, naudojantis bendruomenės jėga.

Tai, kad pranašaujama šiuometinė pasaulio pabaiga neatsitiktinai susieta su gruodžio 21 diena, rodo  didįjį, be galo išmintingą ir įžvalgų majų priesaką žmonijai: „Susivokit, ir kaip Saulė sugrįžta į Žemę šią dieną, taip ir jūs, žmonės sugrįžkite prie prigimtinių vertybių, bei darnos su pasauliu“.  Tą dieną ir pagal lietuviškus papročius prasideda Naujų Metų, Naujo Pasaulio kūrimas.

Todėl kiekviena mūsų minutė, kiekviena mintis, kiekvienas žodis ar darbas susiveda į tai, ką mes palaikome – pasaulio gyvavimą ar pabaigą?

Linkiu atrasti savyje ryžto ir jėgų, tam, kad savo gyvenimą sujungtume su pasaulio gyvavimu!

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Šventės | Žymos: , , , , , , , , .

10 komentarų

  1. Artūras Gotautas:

    Dėkoju Valdui už išrašytas Jungtis,kuriomis suJungiamos dvi Krantinės,tos pačios Upės vagos 🙂

  2. Ačiū Valdui už išsakytas gilias mintis. Labai šaunus straipsnis, persiunčiau ir kitiems paskaityti. Su artėjančiais, pagal senovinius lietuvių papročius, Naujaisiais Metais.

  3. Gerai sudėliojai, Valdai. Tik va, truputį sumelavai dėl to, kad mūsų protėviai gyveno labai sunkiai.
    Atvirkščiai, mūsų protėviai gyveno daug linksmiau, daugiau šventė, linksminosi, bendravo, krėtė įvairias išdaigas, užsiėmė įvairia kūryba, ko dabartiniai žmonės dažniausiai nelabai besugeba.

  4. Galindas:

    Tai kad žmonių planetoje labai daug ir negali išsimaitinti, todėl vis provokuojami lokalūs karai. na, o mūsų žiniasklaida vis skelbia kokios nelaimės, žudymai vyksta už jūrų marių ir pagalvoji kam man to reikia žinoti Todėl kai pamatau būrelį jaunų merginų čiulpiančių cigaretes, preinu ir sakau: “Tai ruošiatės vaikus invalidus gimdyti?” O jos atsako: “Tai tau seni, gal stogas nuvažiavo?” Ir ką aš padarysiu, jei nei tėvai, nei niekas kitas joms proto neįdėjo.
    Dabar V.Krėvės muziejus Vilniuje su įdomiomis tautinėmis programomis (net filmais) kviečia laiptinių, namų kaimynus lankytis muziejuje nemokamai – tai būdas bendrauti ir pažinti savo kaimynus. Ypač tinka šeštadieniais. Sako – bendravimas net gydo visokias depresijas.

  5. Romas:

    Kaip matome net nepriklausomos Lietuvos laikais, nuolat ir nuolat mus lietuvius bandoma gniuždyti psichologiškai. Aš turiu omenyje visokeriopą, visapusišką ir tendencingą mūsų smegenų apdorojimą oficialiomis, valstybinėmis, tai yra mūsų pačių informacinėmis priemonėmis, Beje, taip buvo elgiamasi ir sovietiniais, ir caro laikais, kadangi psichologinė ataka yra žiaurus ir pavojingas ginklas.
    Nemanau, kad mūsų TV ir LRT kanalai nesuvoktų “pasaulio pabaigos” laidų didelės žalos jaunimui ir nepastovios psichikos asmenims. Gaila, net labai gaila, kad mūsų laikais ši psichologinė ataka prieš mus pačius, vykdoma jau lietuvių rankomis ir tobuliausiomis informacinėmis priemonėmis, pritariant, ar nusikalstamai nematant viso to ir negirdint apie visą tai nei sveikatos apsaugos atsakingosioms struktūroms, nei teisingumo organams, nei, pagaliau, mūsų SEIMUI.
    Tad kila natūralus klausimas- ar šių struktūrų atsakingiems darbuotojams ištiesu rūpi mūsų jaunimo ir netiktai jaunimo sveikata ir aplamai demografinė situacija šalyje?! Už ką jiems mes mokam? Kad mus durnintų?!
    Kaip prisimename “pasaulio pabaiga” mūsų šalyje buvo skelbiama ir paskutiniųjų tūkstantmečių sankirtoje.
    Turiu pasakyti, kad majai mūsų eros pradžioje, kaip ir mūsų protėviai dar prieš 5-6 tūkstančius metų, žinojo apie III-jo geofizinio dėsnio ir dieviškųjų metų, kurie trunka 6 000 metų, egzistavimą ir žinojo apie tai, kad pastarieji, kaip ir mūsų metai, turi smulkesnius laikmečius. Mes dabar gyvename laikotarpyje tarp dviejų dieviškųjų laikmečių. Pagal mano skaičiavimus, ši laikmečių kaita įvyks apie 2030 metus. Beje, apie tai rašoma mano knygose “Per praeitį į ateitį” bei “Pažadinta praeitis”.
    Būtų protingiausiai, kad veitoje, ne tiktai bereikalingo bet ir žalingo, lėšų švaistymo “pasaulio pabaigai” propaguoti, šios lėšos būtų skiriamos moksliniams tyrimams ir geresniam žemės judėjimo pažinimui bei Lietuvos vardo garsinimui. Tai, suprantama, ženkliai prisidėtų prie sveikesnio psichologinio ir dvasinio klimato mūsų šalyje!

  6. zemaiciu zydas:

    Paporinkit apykvailiui zydukui, apie kokias vertybes cia tiek daug kalbama? Gal galima pavardyti?:)

  7. Kemblys:

    Valdas Rutkūnas:
    “planeta (dangaus kūnu?), istorijos (raidos?), košmaras (slogutis?), egzistuoti (gyvuoti, būti?), tempais (sparta?), kosmosu (visata?),…”

    Valdas Rutkūnas:
    “…kiekvienas žodis ar darbas susiveda į tai, ką mes palaikome – pasaulio gyvavimą ar pabaigą?”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: