T. Baranauskas. Naujai prakalbinta aisčių istorija (25)

Tomas Baranauskas | DELFI, T.Vinicko nuotr.

Tomas Baranauskas | DELFI, T.Vinicko nuotr.

Gruodžio 14-ąją Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje salėje pristatyta išskirtinę reikšmę mūsų praeities pažinimui turinti knyga – Lietuvos mokslų akademijos tikrojo nario, Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto dekano prof. dr. Eugenijaus Jovaišos monografija „Aisčiai. Kilmė“.

Joje pateikta aisčių istorijos vizija tarsi iš pabirusių mozaikos šukių prieš skaitytojo akis sudėliota pirmą kartą. Daugelio svarbių šios knygos tezių nerasime net ankstesniuose paties E. Jovaišos darbuose. Iš archeologijos, istorijos ir lingvistikos duomenų, poleminių ekskursų, neretai tikslių citatų pavidalu pateiktų kitų autorių tyrimų fragmentų sudėliota tokia aisčių istorijos panorama, kokią vargu ar kas nors tikėjosi išvysti.

Didžioji aisčių migracija

Naujosios knygos dėmesio centre – laikotarpis tarp 10 ir 450 metų ir tuo metu vykusi didžioji aisčių migracija, tačiau pirmiausia išaiškinamas bendros aistiškų kultūrų kilmės šaltinis. Aisčiai, anot E. Jovaišos, susiformavo 1600 m. pr. Kr. kaip Vakarų baltų pilkapių kultūrą palikusi bendruomenė. Šiai net 16 šimtmečių Prūsijoje gyvavusiai kultūrai iš esmės priklausė nuo jos tik nežymiais regioniniais bruožais tesiskyrusios Veidinių urnų (Pamaryje, į vakarus nuo Vyslos) bei Lietuvos ir Latvijos pajūrio kultūrinės grupės, kurios taip pat sietinos su aisčiais.

I a. visų aisčių kultūrinių grupių areale įvyksta žymios permainos – nuo mirusiųjų deginimo pereinama prie nedeginimo, atsiranda vietinė juodoji metalurgija, o kartu prasideda didžioji migracija bei naujų kultūrų susidarymo procesas. Šiuo laikotarpiu dauguma aisčių atsisakė iki tol jiems taip būdingos pilkapių pylimo tradicijos, išskyrus nemažą grupę „disidentų“, pasitraukusių iš senųjų aisčių žemių ir apgyvendinusių Žemaitiją, Šiaurės Lietuvą ir Pietų Latviją bei sukūrusių čia naują Pilkapių kultūrą.

Didžiosios migracijos metu aisčiai, plėsdamiesi iš Prūsijos ir siauro Lietuvos ir Latvijos (Kuršo) pajūrio ruožo, apgyvendino didžiąją Lietuvos ir Latvijos dalį. Tuo metu susiformavusios ir išplitusios archeologinės kultūros ilgainiui davė pradžią istorinių laikų žemaičių, žiemgalių, sėlių, latgalių, jotvingių (sūduvių), galindų ir prūsų gentims.

Aisčiai: nuo prūsų iki estų

Iš didžiosios aisčių migracijos rezultatų galima padaryti svarbią išvadą, ieškant atsakymo į klausimą, kas gi buvo tie aisčiai? Dažnai šis etnonimas suvokiamas tik kaip senesnis prūsų vardo variantas. Nuo panašios prielaidos prasideda ir E. Jovaišos konstruojama aisčių samprata: aisčiai – tai vakarų baltai.

Čia mes susiduriame su aisčių vardo „perdavimo“ dabartiniams estams problema. Gal tai nėra toks jau atsitiktinumas – tik viduramžių geografų dėka atsiradęs nesusipratimas, kaip iki šiol atrodė? Juk ir istorinio Kuršo šiaurinėje dalyje XIII a. gyveno finougriškai kalbantys žmonės – jų palikuonys dabar vadinami lyviais, bet anuo metu jie nebuvo skiriami nuo kuršių, nes politiškai priklausė kuršių konfederacijai. Ar negalėjo panašiai atsitikti ir su estais, kurie tam tikru laikotarpiu galėjo įsijungti į aisčių genčių sąjungą dėl politinių priežasčių, ir, tai sąjungai suirus, paveldėti patį aisčių (estų) vardą (bent jau taip juos nuo X–XI a. vadinusių germanų akyse)?

Imperatorius Neronas ir aisčiai

Įdomu pastebėti, kad didžiosios aisčių migracijos laikotarpis tapo mūsų tapatybės simboliu dar XVI a., kuomet nežinomas Lietuvos metraščių autorius sukūrė Palemono legendą. Būtent I a. jis pradėjo legendinę Lietuvos istoriją, kurios pradžią siejo su iš Romos atvykusiu Palemonu ir jo palydovais, kurie esą bėgo nuo imperatoriaus Nerono persekiojimų. Čia nežinomas metraštininkas tik lengva ranka susiejo su Lietuva antikiniuose šaltiniuose žinomą epizodą apie Nerono išvytą Ponto karalių Polemoną II, bet iš tikrųjų jam pavyko kai ką neblogai atspėti.

XX a. archeologinių atradimų dėka susiformavęs mokslinis šios epochos vaizdas yra jau kitoks, bet ryšį su Roma išsaugojo, netgi neretai pavadinamas „romėniškuoju laikotarpiu“, nes tuo metu galybės viršūnę pasiekusios Romos imperijos alsavimas iš tiesų buvo jaučiamas toli į šiaurę nuo imperijos sienų – importinių daiktų, iš kurių ypač iškalbingos Romos monetos, randama ir Lietuvoje, ir kituose tuo metu Romos imperijos nevaldytuose „barbarų“ kraštuose. O imperatoriaus Nerono vardas iš tiesų reikšmingas ir realioje aisčių santykių su Roma istorijoje – būtent Nerono laikais romėnai atrado Gintaro kelią ir užmezgė prekybinius ryšius su aisčiais (apie tai byloja Plinijaus Vyreniojo pasakojimas, o tuomet prasidėjusius nuolatinius prekybinius ryšius patvirtina archeologija).

E. Jovaiša parodo ypatingą gintaro prekybos svarbą aisčių genčių sąjungos susidarymui ir plėtrai. Šios sąjungos saugomų prekybinių kelių dėka romėniškas importas iš gintaro prekybos centro Vyslos žemupyje pasiekdavo tolimiausius aisčių pasaulio kampelius ir lėmė staigų kokybinį aisčių kultūros šuolį I-ajame amžiuje.

Baltų „aukso amžius“ atskleidžia savo paslaptis

Marija Gimbutienė šį „romėniškąjį“ laikotarpį yra pavadinusi baltų kultūros aukso amžiumi. Ir vis dėlto viskas, ką apie šį laikotarpį iki šiol žinojome, iš esmės ir buvo archeologų randama aukšto lygio materialinė kultūra, kiek paįvairinta rašytinių šaltinių duomenų (visų pirma garsiojo Tacito pasakojimo apie gintaro pardavėjus aisčius) ir bandymų rekonstruoti baltų socialinę struktūrą, prekybinius ryšius ir atskirų archeologinių kultūrų raidos bruožus. Bet visa tai neretai būdavo XX a. valstybinių sienų sukarpyta į sunkiai suprantamus fragmentus, mat kiekvienas archeologas stengėsi visų pirma nagrinėti savo valstybės archeologinius paminklus.

Pastaruoju metu vis stiprėja tendencija archeologiniuose tyrimuose įveikti dabartines valstybines sienas. E. Jovaišos monografijoje šis principas ne tik savaime suprantamas, bet ir leido rekonstruoti istorinę aisčių erdvę bei atkurti savo dinamiškumu politinei istorijai beveik prilygstančius daugiau kaip keturių šimtmečių aisčių istorijos puslapius.

E. Jovaiša net paskaičiavo, kokiu greičiu plėtėsi vienos ar kitos aisčių kultūros užimta teritorija atskirais savo raidos etapais. Didžiąją aisčių migraciją jis parodo visa serija žemėlapių, kuriuose aisčių teritorijos plitimas parodytas tiek dinamiškai, kiek tą dinamiką pajėgus atskleisti dabartinis archeologinių paminklų datavimas.

Kartu paaiškėja, kad iš aisčių kilo beveik visos istorinių laikų pradžioje žinomos baltų gentys, išskyrus tik lietuvius, kurių formavimosi regione – Rytų Lietuvoje ir gretimoje Baltarusijos teritorijoje – bent iki II a. gyvavo rytų baltų sukurta Brūkšniuotosios keramikos kultūra. Kol kas dar ne visai aišku, kokie etniniai procesai vyko jos teritorijoje III–V a. E. Jovaiša čia apsiriboja kelių naujausių interpretacijų pristatymu ir plačiau šio klausimo nenagrinėja, tad lieka neatskleistas ir šioje teritorijoje vykusių permainų ryšys su aisčių plėtra.

Tuo tarpu iš Vyslos žemupio į pietryčius plitusi Vielbarko archeologinė kultūra, nuo kurios E. Jovaiša nuima gotų istorijos „naštą“ ir ją taip pat priskiria aisčių kultūrų pasauliui, jo teigimu, atvėrė baltams koridorių į tautų kraustymosi areną. Per šį koridorių baltai darė įtaką iš dalies gotiškai Černiachovo kultūrai, o galindų kariai, anot mokslinėje literatūroje žinomos hipotezės, galėjo, prisijungę prie gotų, nukeliauti iki pat Ispanijos.

Aisčiai ar gotai?

Iki šiol visi bandymai susieti aisčių archeologiją su to meto politinės istorijos verpetais sukosi apie baltų ir gotų santykius. Dar VI a. gotų istorikas Jordanas prie Vyslos apgyvendino, anot jo, iš Skandinavijos atvykusius, kurį laiką Vyslos žemupyje pagyvenusius ir toliau Juodosios jūros link pajudėjusius gotus. Pats Jordanas įsivaizdavo tai buvus II tūkstantmetyje prieš Kristų, bet mokslinė istoriografija seniai šiuos įvykius nukėlė į pirmuosius mūsų eros amžius.

Šiuolaikinė archeologija surado ir iš žemutinio Pavyslio į Juodosios jūros regioną keliaujančių gotų archeologinį pėdsaką – Vielbarko kultūrą, kuri susiformavo nedidelėje teritorijoje prie Vyslos II a. pr. Kr. (ankstyvoji jos fazė dar vadinama Oksyvo kultūra), o pirmaisiais amžiais po Kristaus apėmė visą buvusį Veidinių urnų kultūros, kurios gelmėse ji užsimezgė, plotą ir sparčiai plėtėsi, kol pasiekė dabartinės šiaurės vakarų Ukrainos teritoriją. Tolesnį gotų raidos etapą (nuo III a.) daugelis tyrinėtojų mato Černiachovo kultūroje (dabartinėse Ukrainos ir Rumunijos teritorijose). Pastaroji kultūra iš tiesų yra gotų ir jiems artimų ar jų įtakoje buvusių genčių palikimas.

Tiesą sakant, iki šiol baltų-gotų santykių problematika buvo visų bandymų suistorinti šį rašytinių šaltinių gausa nepasižymintį baltų istorijos laikotarpį pagrindas. Gotų lokalizacija Pavyslyje buvo išeities taškas ir akademiškai konservatyvioms teorijoms, pasitenkinančioms baltų ir gotų kaimynystės interpretavimu (populiarios gotų postūmio baltų genčių judėjimui ir dalies baltų – visų pirma galindų – prisidėjimo prie gotų žygių idėjos), ir platiems romantiniams užmojams, tokiems kaip Aleksandro Račkaus, Česlovo Gedgaudo ar Jūratės Statkutės de Rosales bandymai paskelbti germanus gotus baltiška „gudų“ gentimi.

Tad didžiausias netikėtumas, kurį E. Jovaiša savo naujojoje studijoje pateikia visų šių teorijų šalininkams yra tas, kad jis apskritai ištrina gotus (ar „gudus“) iš žemutinio Pavyslio istorijos. Viena iš esminių E. Jovaišos išvadų skelbia, kad Vielbarko kultūra buvo viena iš istorinių aisčių kultūrų drauge su Sembos-Notangos, Galindų, Vakarų Lietuvos, Nemuno žemupio, Centrinės Lietuvos kapinynų bei Šiaurės Lietuvos ir Pietų Latvijos pilkapių kultūromis. Vielbarko kultūra, kaip ir kitos aisčių kultūros, I–IV a. dalyvavo didžiojoje aisčių migracijoje ir plėtroje, teigia E. Jovaiša. Visos šios kultūros susiformavo baltų hidronimų plote ir tęsė ankstesnių bronzos ir ankstyvojo geležies amžiaus baltų kultūrų tradicijas.

Šiaurinė gotų istorija – mitas?

Bet kaip ir kodėl iš Pavyslio „dingsta“ gotai? Ar galima lengva ranka išbraukti tą „faktą“, kuriuo rėmėsi ir iki šiol tebesiremia daugelis fundamentalių vokiečių, lenkų, rusų archeologų studijų, Vielbarko ir gotų vardus pavertusių beveik sinonimais?

Nėra jokios šiaurinės gotų istorijos – atsako E. Jovaiša. Tai tik vienintelio Jordano labai lakoniškai nusakyta gotų kilmės legenda, kurią galėjo sukurti pats VI a. gotų istorikas, siekdamas kaip nors paaiškinti gotų kilmę. Tai sakydamas, E. Jovaiša remiasi naujausia, bet jau gana solidžia ir populiarėjančia gotų istorijos tyrinėtojų mokykla, kuri labai skeptiškai vertina ar tiesiog atmeta Jordano papasakotą gotų kelionės iš Skandinavijos per Pavyslį legendą (Maiklo Kulikovskio, Valterio Gofarto, Rolfo Hachmano, Folkerio Bierbrauerio darbai).

Pats Jordanas jokios šiaurinės gotų istorijos nepasakoja – jo veikale tėra keli sakiniai apie gotų atsikėlimą iš šiaurės, po kurių jis greitai „perkelia“ gotus į Juodosios jūros pakrančių ir Dunojaus žemupio areną, kurioje gotų buvimą nuo III a. jau patvirtina ir kiti istorijos šaltiniai. Tacito I a. kažkur šiaurinėje dabartinės Lenkijos dalyje (bet ne prie jūros ir ne prie Vyslos žiočių) minimi gotonai iš argumento, tariamai patvirtinančio šiaurinę gotų lokalizaciją, naujojoje teorijoje virsta paprastu sąskambiu, kuris, jei ir turi ryšį su Jordano versija, tai tik tokį, kad gotonų paminėjimas šiaurėje galėjo paskatinti Jordaną sukurti šiaurinę gotų kilmės legendą.

Galima įvairiai vertinti tokį kritišką požiūrį į Jordano pateiktą legendą. Galbūt neverta skubėti tą šiaurinę gotų kilmę besąlygiškai atmesti. Bet jos silpnybės ir legendinis pobūdis parodytos akivaizdžiai. O tai, net ir paliekant galimybę joje ieškoti „istorinės tiesos grūdo“, nebeleidžia žiūrėti į ją dogmatiškai, kaip į nepajudinamą tiesą. Net jei gotai atkeliavo iš šiaurės, tai nebūtinai per Pavyslį, kurį, beje, Jordanas apibūdina visai ne pagal gotų atsiminimus, o remdamasis Romos imperijoje turėtais geografiniais traktatais. Pagaliau net jei jie būtų keliavę per Pavyslį, tai nebūtinai ten bent kiek ilgiau užsibuvo ir paliko ten savo archeologinę kultūrą.

Baltų ir slavų giminystė – ne tokia jau artima

Kad baltai neturėjo tiesioginių kontaktų su gotais, anot E. Jovaišos, rodo ir senųjų germanizmų stoka baltų kalbose, ypač išryškėjanti palyginus su gausiu jų sluoksniu slavų kalbose.

E. Jovaiša analizuoja ir baltų santykius su slavais. Jo argumentai turėtų nuvilti ir šiuo metu populiarių bendros baltų-slavų prokalbės ar slavų kilmės iš baltų teorijų šalininkus. Slavai, E. Jovaišos teigimu, išaugo iš nedidelės Vidurio Europos indoeuropietiškų genčių masyvo ląstelės – jie užgimė greičiausiai I a. Karpatų kalnų papėdėje Galicijoje (čia remiamasi naujausiomis vokiečių lingvisto Jurgeno Udolfo išvadomis), o su baltais juos sieja tik indoeuropiečių prokalbės lygmens giminystė bei paralelinė raida.

Apie etnogenezės tyrimų naudą

Svarbu pastebėti, kad E. Jovaišos studija „Aisčiai. Kilmė“ ne tik pateikia naują aisčių istorijos vaizdą, bet ir reabilituoja bei naujai aktualizuoja archeologinių etnogenezės ir etninės istorijos tyrinėjimų problematiką. Juk archeologinėje literatūroje buvo pareikšta ir etnogenezės tyrimus nuvertinančių nuomonių, su kuriomis E. Jovaiša ryžtingai polemizuoja, pabrėždamas, kad etninių tyrimų atsisakymas iš archeologijos atimtų jos tikslą – „rekonstruoti seniausiąją, mūsų atveju ikirašytinę krašto etninę istoriją“.

Reikia tikėtis, kad novatoriškas E. Jovaišos požiūris išjudins baltų etninės istorijos tyrimus, kurie patikslins ir papildys autoriaus išvadas ne vienu dar nepakankamai aiškiu klausimu. Tačiau jau dabar, perskaičius E. Jovaišos studiją, galima konstatuoti: prieš mūsų akis atversti nauji baltų istorijos puslapiai.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Literatūra, Mes baltai, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *