P.Maksimavičius. Lenkijoje plinta nacionalizmas (39)

Petras Maksimavičius

Petras Maksimavičius

Dar neseniai visi išpuoliai prieš kitataučius buvo vadinami chuliganų išpuoliais, nors spaudos kioskuose nesunkiai galima buvo nusipirkti antisemitinės literatūros, niekas į tai nekreipė dėmesio. Oficialiosios institucijos siejo tai su nereikšmingomis jėgomis, kurios nedaro jokios esminės įtakos visuomenės nuomonei.

Tokia pozicija privedė prie tų „nereikšmingų“ jėgų stiprėjimo. Balstogėje prasidėjo rasistiniai išpuoliai prieš čia studijuojančius svetimšalius. Keli jų buvo sumušti viešosiose vietose vidury dienos. Daugėjo išpuolių visame regione: Jedvabne, Balstogėje, Seinų savivaldybėje, Punske… Tai parodė, jog Palenkės vaivadijos valdžios pasirinkta strategija formuoti daugelio kultūrų regiono įvaizdį neturi tvirto pagrindo. Dalyje visuomenės vyravo visai kitos nuotaikos, o vien gražių šūkių nepakanka, kad jų pagrindu didėtų pakantumas kitataučiams. Tuo labiau kad visuomenė nuolat gaudavo skirtingus signalus. Vienur girdėdavo, kad reikia ugdyti savyje toleranciją, kitur – ir neretai iš tų pačių institucijų – apie kaimyninėse šalyse nežmoniškai skriaudžiamus tautiečius, „badaujančius“ vaikus ir istorijoje vykusius sukilimus prieš „kaimynus – skriaudėjus“.

Tai palietė ir Lenkijos lietuvius. Natūralu, kad tokia sumaištis turėjo radikalizuoti nuotaikas. Viena vertus, buvo formuluojamas teiginys, kad lietuviai – tai bendrapiliečiai ir gali naudotis tautinės mažumos teisėmis, kita vertus, jiems buvo primetama grupinė atsakomybė už įvykius Paneriuose, jie kaltinti kolaboravimu su bolševikais 1920 m. Prie viso to pridėti ir lenkų tautinės mažumos Lietuvoje nesutarimai su Lietuvos valstybės institucijomis.

Per kelerius pastaruosius metus iš aukščiausio rango politikų lūpų ne kartą teko girdėti, jog Lenkijos lietuvių kai kurių problemų sprendimas priklausys nuo (ką tik įvykusių) rinkimų rezultatų Lietuvoje. Lietuviai pagrįstai pasijuto įkaitais, nors žinojo, kad būdami viena negausiausių tautinių mažumų Lenkijoje niekada nevaidins šalyje jokio rimtesnio vaidmens, jų atstovai nebus senatoriai ar ministrai, dėl to nedarys įtakos dvišaliams santykiams. Tačiau tokie pareiškimai buvo žalingi kita prasme – jie radikalizavo vietos visuomenės nuotaikas lietuvių atžvilgiu. Kitaip sakant, tai buvo signalas, kad prisidengiant aukščiausių valdžių pareiškimais arba nutylėjimais galima ramiai tvarkytis vietoje. Berznyke pastatytas paminklas, niekinantis 1920 m. žuvusių Lietuvos karių atminimą, „Panerių“ metalinis kryžius pakeistas solidesniu, granitiniu. Pastatyta informacinė lenta, aiškinanti „tikrąją“ istoriją apie 1920 m. įvykius. Seinuose šalia istorinės Seinų katedros ir buvusios kunigų seminarijos rūmų pastatyti paminklai tarpukario Lenkijos pasienio apsaugos karininkams atminti. XVII amžiaus pradžią menančio istorinio ansamblio teritorijoje įkastas tarpukario demarkacinę ribą žymintis stulpas, turintis priminti, kas, kodėl ir nuo ko Seinus saugojo. Kad tarpukario pasienio sargybos veikla lietuvių atžvilgiu ne visuomet buvo garbinga, aprašė ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos istorikai. Ar galima stebėtis lietuvių reiškiama širdgėla? Juk skaitydami apie visoje Lenkijoje kilusį ažiotažą dėl Aušros vartų laiptų Vilniuje remonto natūraliai jautė nuoskaudą, matydami, kaip darkoma Seinų bazilikos aplinka, kad Seinų kunigų seminarijos sode, kurį taip gražiai aprašė Mykolatis-Putinas, pastatytas tarpukario pasienio stulpas, nutiesti keliai ir takai, vedantys į naujus simbolinius paminklus, o vietos klebonas iš sakyklos ragina pratintis melstis lenkų kalba, nes neišvengiamai greitu laiku Seinų bazilikoje teks tai daryti.

Tai tiek tie politikų pareiškimai davė naudos. Rinkimai Lietuvoje įvyko. Ar vienokie, ar kitokie Lietuvoje gyvenančių lenkų atžvilgiu bus priimami sprendimai, tai didesnės įtakos Lenkijos lietuviams jau neturės. Šitai rodo kad ir Lenkijos švietimo ministerijos pozicija – trauktis nuo pažadų užtikrinti nuo 2013 metų tinkamą lietuviškų mokyklų finansavimą. Nutarimo projekte, kurį siūloma ministrui pasirašyti, teigiama, jog nėra pakankamai pagrįstų argumentų, kad reikėtų tą finansavimą didinti daugiau negu 20 procentų, nors skaičiavimai rodo, jog net anksčiau žadėtas 80 proc. finansavimo padidinimas kai kurių mokyklų problemų neišspręstų.

Lenkijos administracijos ir skaitmeninimo ministras M. Boni neseniai kreipėsi į visas žymesnes Lenkijos religines bendruomenes, prašydamas prisidėti prie neapykantos ir netolerancijos šalyje mažinimo. Iniciatyvą reikia pagirti, nors ji ir kelia daug neaiškumų. Visų pirma tai vienas iš nedaugelio tokio aukšto rango valstybės pareigūnų viešų pareiškimų, pripažįstant kylančio nacionalizmo ir nesantaikos tarp piliečių Lenkijoje grėsmę. Klausimas, kodėl kreipiamasi į religines bendruomenes, o ne vien į absoliučiai Lenkijoje dominuojančios Katalikų Bažnyčios hierarchiją? Neteko girdėti, kad kitos religinės bendruomenės turėtų kokią nors didesnę įtaką visuomenėje ar būtų siejamos su kokiais nors viešais pareiškimais šiais klausimais. Vienaip ar kitaip, šis žingsnis labai reikalingas.

Dar neseniai nacionalistiniai veiksmai ar pareiškimai buvo ignoruojami arba vadinami chuliganų išpuoliais, bet po asmens, kuris rengėsi susprogdinti Seimą, sulaikymo ir riaušių, švenčiant Lenkijos Nepriklausomybės dieną, pradėta kiek kitaip kalbėti. Kodėl taip atsitiko? Manau, kad keletas veiksmų tam turėjo įtakos. Visų pirma per kelerius metus išaugo nacionalistinių veiksmų mastai, tie veiksmai įgavo organizuotą ir labiau masinę formą. Antra, išpuoliai jau neapsiriboja grasinimais tautinėms mažumoms ar svetimšaliams, o skverbiasi į politinę sistemą, tampa jos dalimi. Pastarasis dalykas ypač pavojingas, kadangi pasireiškia labiau rafinuotomis formomis. Viena yra policijai ar kitoms tarnyboms tramdyti gatvėje nacionalistiniais šūkiais sukeltas riaušes, kita – stabdyti paminklų provincijoje statybą nacionalistiniais sumetimais arba pykčio kupiną kai kurių politikų retoriką.

Kodėl Seinų burmistro kabinete kabo didelis tarpukario Lenkijos žemėlapis ir kita su tuo laikmečiu susijusi simbolika? Todėl, kad Seinų burmistras išpažįsta tam tikras pažiūras, viešai demonstruoja, kad tapatinasi su tarpukario Lenkijos tradicijomis. Tautinių mažumų atžvilgiu tos tradicijos didele tolerancija nepasižymėjo. Burmistras turi tokią teisę, nors kartais tai gali sukelti tam tikrų nepatogumų ir jam pačiam, ir įstaigos lankytojams. Matyt, tai ne taip svarbu, kai į burmistro kabinetą užsuka Seinų lietuvis, norintis išsiaiškinti šunų vakcinavimo tvarką mieste. Tačiau jau kitaip jis gali pasijusti, norėdamas sužinoti apie lietuviškos pavardės formos atkūrimo tvarką.

Galima sakyti, kad tai tipiškas mažojo pasienio miestelio nepilnavertiškumo sindromas. Iš tiesų jis primena XIX amžiuje susiformavusį mitą apie „priešpilį“. Dalis tuometinės Lenkijos inteligentijos šventai tikėjo, kad Lenkija gali veiksmingai sustabdyti „barbarus“ ir apsaugoti Europą. Minėtas mitas neišnyko XIX amžiuje. Jis atsispindėdavo skirtingais istorijos laikotarpiais. „Nekalbėkime apie savo silpnybes, pralaimėjimus ar kitiems padarytas niekšybes. Kalbėkime apie tai, kaip buvome skriaudžiami ir kaip didvyriškai kovojome su priešais“, – taip glaustai galima apibūdinti mąstymo filosofiją. Tą mąstymo modelį ir randame Berznyke arba Seinų kunigų seminarijos rūmuose eksponuojamose, kaip skelbia užrašas – „lietuvių išžudytų lenkų, „Seinų sukilimo“ kovotojų, nuotraukose“. Tartum tose kovose, kurios neretai šeimas padalindavo taip, kad jų nariai atsidurdavo skirtingose barikados pusėse, tik lietuviai elgdavosi lyg „barbarai“.

Tarp Seinų ir Lazdijų yra Pockūnų kaimas, kur kryžkelėje stovi akmeninis paminklas, primenantis žuvusį Volungevičių. Šis pasiturintis lietuvis ūkininkas (jo palikuonis vėliau tapo Lenkijos Suvalkų miesto prezidentu) bijojo atsikuriančios Lietuvos žadamos žemės reformos ir stojo į kovą prieš Lietuvą. Ne prieš lietuvius, bet prieš tuometinės Lietuvos žemės reformą. Šiandien jis vienareikšmiai pristatomas kaip tikras lenkas, kovojęs su lietuviais dėl tautinių vertybių, gynęs kraštą nuo „lietuvių ir bolševikų okupacijos“.

Kol toks martirologinis požiūris vyraus ir vyks tolesnis jo plitimas, nebus vietos sąžiningoms istorinėms išvadoms. Tiesą sakant, istorikų, kurie nuodugniai ir remdamiesi mokslo metodologija tai analizuoja, yra. Bėda ta, kad šiandien nėra noro jų klausytis. Niekas veiksmingai neskatina to daryti ne tik eilinio duonos valgytojo, bet ir mokyklos istorijos mokytojo. Jis žinių apie regiono istoriją dažniausiai semiasi iš regioninio lygio „istorikų“ darbų.

Tačiau nesame bejėgiai. Lenkijoje ir Lietuvoje veikia universitetai, istorijos institutai. Jeigu būtų gera valia, globojant abiejų valstybių institucijoms, Katalikų Bažnyčios hierarchams, nesunku būtų surengti mokytojams ir nevyriausybinių organizacijų lyderiams seminarus ir pristatyti mokslinį požiūrį į tuos įvykius, pateikti galbūt ne visuomet sutampančią, bet moksliškai susistemintą informaciją. Kol taip nebus, „Berznyko problema“ ne tik nebus išspręsta, bet gilės. „Berznyko sindromas“ gali plisti. Ir ne tik Lenkijoje. Jis gali atsirasti ir Lietuvoje. Kuo greičiau tai suvoksime, tuo lengviau bus tai įveikti.

„Aušra“, 2011/27

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , .
Kolumbas 2019 keliautojai_Alkas-baneris-468x60

39 komentarai

  1. Lietuvos pretenzijų Lenkijai
    KATALOGAS

    1. Lenkija 1228-04-23 pakviečia Kryžiuočių ordiną kovoti prieš baltų gentis Lenkijos naudai. Buvo sunaikinti prūsai ir vakariniai jotvingiai (dzūkai). Pamario, Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijos yra baltų etnografinės žemės. Šių žemių gražinimo Lietuvai klausimas.
    2. Lietuvių ir prūsų kalba turi būti rašomi vieši užrašai visoje Pamario, Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijų teritorijose.
    3. Lenkija 1430 metais pavagia LDK Vytauto karališką karūną, 1931 metais ir pačius LDK Vytauto palaikus iš Vilniaus Katedros.
    4. Lenkija 1569 metais atima iš LDK Palenkę ir Ukrainą – Liublino unija prievartą įjungia Lietuvą į dviejų valstybių sąjungą;
    5. Lenkija 1791-05-03 savo konstitucijoje įsirašo, kad LDK nebėra nepriklausoma valstybė, o tampa viena iš Lenkijos provincijų – faktiškai tai yra pirmasis oficialus Lietuvos valstybės likvidavimo dokumentas. Vėliau, 1791-10-20 Lietuvą šias nuostatas ištaiso ir ATSTATO savo valstybės nepriklausomybę;
    6. Masinė lietuvių polonizacija LDK žemėse XV – XIX amžiuose ir 1920-1939 metais.
    7. Suvalkų sutarties sulaužymas 1920m. spalį ir Vilniaus krašto okupacija ir smurtas prieš žmones, save laikiusius lietuviais Vilniaus krašte 1920-1939m.
    8. Antrojo pasaulinio karo metu “Armija krajova” Vokietijos okupuotoje Lietuvos teritorijoje žudė lietuvių tautybės civilius asmenis vien dėl to, kad jie buvo lietuviai.
    9. …
    10. …

    Su Lenkija normalūs santykiai ir strateginė partnerystė, kai:
    1. Lenkija gražins Lietuvai užgrobtas baltų etnines žemes – dabartinės Pamario, Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijos Lenkijoje;
    2. Kai bus baigtas Lenkijos pradėtas 1920 metais karas prieš Lietuvą ir kaip minimum bus išvesta Lenkijos okupacinė armija iš Augustavo ir Suvalkų – Lietuvos valstybės teritorijos;
    3. Kai Lenkija sumokės Lietuvai Prūsų kalbos atkūrimo išlaidas;
    4. Kai bus depolonizuotos lietuviškos etninės žemės dabartinėje Baltarusijos teritorijoje – kurias sulenkino kunigai lenkai iš Lenkijos, tam tikslui turėdami suderinimą su popiežiumi Romoje. Depolonizacijos išlaidas turi apmokėti Lenkija kartu su Vatikanu;
    5. Kai Lenkija apmokės depolonizacijos išlaidas Lietuvoje – sulenkintų lietuviškų pavardžių originalo atkūrimą (naujų asmens tapatybės dokumentų išdavimo išlaidos).

  2. kaunietis:

    Galbūt kažkam labai liūdna, kad lenkai mūsų nemyli taip stipriai, kaip mes juos norime mylėti? Nelaiminga meilė be atsako. Man lenkiškumo niekada netrūko. O jei kam trūksta, tai gali emigruoti pas savo motiną į Lenkiją. Abejoju, ar Lenkijos politikai, o juolab šovinistiniai lenkai vertina Lietuvą kaip lygiavertį partnerį. Lenkijos politikai visada turi pasislėpę kažkur savo šovinistinį peilį, kurį bet kada gali išsitraukti ir durti tau, kuomet tu to mažiausiai tikėsies.

  3. Jonas:

    Tiksliau būtų – lenkų primityvus šovinizmas.

  4. Galindas:

    Prie Zbignevo P. 7 punkto pridėčiau: 1569 m. Liublino sutarties, kurioje buvo amžiams apibrėžtos sienos tarp dviejų suverenių valstybių sudariusių sąjungą ir Suvalkų…”
    Kaip galvojate? Šių teritorijų užgrobimas ir aneksija – jau tarptautinės teisės klausimas. Jau galima skųsti Tarptautiniam Hagos teismui.

  5. suomis:

    Lietuviai vis tik glušai. Mestų jie tą bažnyčia pypt ir pasibaigtų tos nesąmonės.

  6. Pikc:

    Pritariu Jonui: daiktus reiktų vadinti savais vardais – joks čia ne nacionalizmas, o gryniausias šovinizmas, t.y. savo tautos aukštinimas, niekinant kitas. Nesutvarkius terminijos, gali susidaryti kvailokų situacijų: pavyzdžiui, įsivaizduokite, kad šitą straipsnį perskaito koks tolerastas, padaro savo išvadas ir pratrysta apie tai, kaip reikia ryžtingai kovoti su nacionalizmo apraiškomis Lietuvoje beigi skatinti toleranciją kitataučiams ir stengtis, kad visi atvykėliai čia jaustųsi “kaip namie” 🙂

    • Amelija:

      Jau perskaičiau, ir būtent taip supratau. Ir Lietuvoje auga nacionalizmas, ir pas mus į tai nekreipiama dėmesio, internautai kiek nori gali įžeidinėti žydus, lenkus (rusus jie kažkodėl myli), o nuo nacių eitynių Kovo vienuoliktąją iki totalaus visuomenės supriešinimo – vienas žingsnis. Gal valdžia laukia, kol bus sumuštas koks studentas iš Artimųjų Rytų ir tada atsipeikės? Beje, statistinis lietuvis, lenko gyvenime akyse nematęs, šitame portale programuojamas jo nekęsti visais metodais: nuo tariamų priešistorinių skriaudų ligi dabartinės Lietuvos užsienio politikos nuosmukio, kurį įtvirtino nemokšiškai santykius su kitomis valstybėmis “reguliuojanti” prezidentė.

      • kaunietis:

        Ir labai puiku kad auga nacionalizmas. Tik taip galim apsiginti nuo lenku. Lenkai baisiausias Lietuvos priešas. Tik is tos puses eina visos nelaimes. Kiekvienas Lietuvis turi but nacionalistas, kitaip musu neliks.

        • Amelija:

          O nacionalistas kuo reiškiasi? Kokie jo poelgiai rodo jį esant nacionalistu? Kokias realias – politines, ekonomines, socialines – grėsmes jis įžvelgia dabartinėje situacijoje, tarkim, kad ir keičiantis Lietuvos valdžiai? Koks jo įnašas į kultūrinę, mokslinę (tik be svaigimų apie pseudoistorikų kliedesius) ir socialinę veiklą? Norėčiau labai išsamaus ir argumentuoto atsakymo, bendrapilieti.

          • Trumpai kalbant, nacionalizmo esmė – kiekviena pasaulio tauta savo istorinėse-etninėse žemėse turi besąlyginę teisę tvarkytis taip, kaip šiai tautai patogiausia bei garantuoja šios Tautos išlikimą ir suklestėjimą.

            Kosmopolitizmo (visų “spalvų” ir “atspalvių”) esmė visai priešinga – teisė turėti savo nuosavas valstybes geriausiu atveju pripažįstama tik “išrinktosioms nacijoms”, o tos “nacijos” suvokiamos visai ne kaip tautos, o kalbant lietuviškai – kaip “liaudis”, sudaryta iš bet kokio tam tikros teritorijos vietinių gyventojų, imigrantų ir nutautėlių mišinio.

            Kosmopolitizmo galutinis tikslas – visas šias “nacijas” galų gale sumaišyti ir paversti “pasauline nacija”, kalbančią viena kalba, su viena “bendražmogiška kultūra”, o visus pasaulio žmones paversti “mobilia darbo jėga”, kuri neturi nei savo Tėvynės, nei netgi Tėviškės.

            Štai jums realus tokios “mobilios betautės liaudies” kūrimo pavyzdys – būtent tokia “mobilia rabsila” sovietmečiu buvo paversti keli milijonai Sovietijos vadinamųjų kadrinių karininkų bei jų šeimų, kuriuos reguliariai kilnodavo iš vieno garnizono į kitą, kol galų gale jie nusendavo ir gaudavo teisę įsikurti pastoviai kokiame nors Sovietijos užkampyje (tačiau vos ne visi siekdavo įsikurti kur nors Pabaltyjyje, ypač Rygoje).

            Būtent šie karininkai ir jų palikuonys dabar sudaro pagrindinę masę įvairiausių antilietuviškų, antilatviškų, antiestiškų, antiukrainietiškų … organizacijų – ir rusiškų-sovietinių šovinistinių, ir įvairių kosmopolitinių.

        • Pikc:

          Nei lenkai, nei rusai mums ne draugai, bet didžiausias priešas yra vietiniai išsigimėliai su savo tolerastijom – tai tarsi ŽIV infekcija, ardanti mūsų atsparumą ligoms. O lenkai, rusai, ar kiti – jie oportunistai: jei tik turės galimybę, būtinai pakenks, bet jei tokios galimybės negautų…

  7. Savo istorinėse-etninėse žemėse lenkai gali tvarkytis taip, kaip jiems patogiau.

    O štai Lietuvių Tautos istorines-etnines žemes Lenkija privalo sugrąžinti Lietuvai

    P.S. Ir visos Lietuvą valdančios valdžios privalo siekti jų sugrąžinimo.

  8. Želigovskis:

    Pše prašum. Tuojau jums gražinsim žemes iki pat Pasvalio .Jus rašinekit rašinekit komentarus pasirodikit kuris yra gudresnis poka ješčio leidžiam.Ir kas iš to.Garsiau tik pirstelėsim ir pusę jūsų prisimins savo lenkiškas šaknis.O kokių gerų istorikų turit, kurie ir be muilo sulistu į lenkišką rūdają.Jus gi nebemylit savo Lietuvos o tai reiškia, kad ir nebereikia.Mes darysim, o jus komentuokit. Tad tolerancijos mums ,o mes špygą jums.

    • Visų pirma, Liucijus Želigovskis buvo lygiai toks pat nutautėjęs lietuvis – tik aukštaitis, kaip ir žemaitis Juozas Giniotas iš Pilsūdų.

      Pati pavardė Želigovskis (lenkiškai – Żeligowski, būtent su raide Ż, kuri irgi akivaizdžiai rodo ne lenkišką pavardės kilmę) kilusi iš senovinio lietuviško žodžio “želgti” (“vaikščioti plačiais žingsniais”)”, tai yra pavardė greičiausiai pravardinės kilmės (“žal̃g-as” – “labai aukštas vyras”), bet gali būti kilusi ir iš protėvio pagoniško vardo – Želg-ys (“plačiai vaikščiojantis, aukštas vyras”), priduriant lenkišką pavardinę priesagą -owski vietoje lietuviškos (paplitusios Šiaurės Rytų Lietuvoje) galūnės -ys.

      http://lkzd.lki.lt/Zodynas/Visas.asp

      žélgti, -ia, -ė intr. plėstis, skėstis, žergti: Kam čia želgi, pletys, sudėk štalpniai, t. y. kam užemi daug vietos? J.
      užžélgti tr. užimti (daug vietos), užžergti: Staliorius su savo pabūklais užželgė daugel vietos,….

      Želigovskio gimtinė taip pat yra pačiame senovinių lietuviškų kaimų centre:

      ————————————————————————

      В разных энциклопедиях пишут, что Л. Желиговский родился в г. Ашмяна, но на самом деле он родился в фольварке Переходы, севернее местечка Солы (Salos), недалеко от Ашмяны (Ašmena).

      В 1938 г. фольварк Переходы административно принадлежал сельской гмине Солы Ошмянского повята.

      Вот вам названия деревень, весей, застенков и фольварков в гмине Солы (по литовски – Salos http://lt.wikipedia.org/wiki/Salos_%28Smurgainys%29 ) в 1938 г. (названия сильно полонизированны, но то, что большинство из них литовского происхождения, ясно и не языковедам):

      http://www.radzima.net/ru/gmina/soly.html

      Список мест

      Ажугеры, фольварк
      Ажугеры, деревня
      Ажуройсти, застенок
      Ажуройсти, деревня
      Амоляны, фольварк
      Ананишки, застенок
      Антоново, осада
      Бабруты, застенок
      Бабья Лужа, фольварк
      Байтюли, деревня
      Баранцы, имение
      Баранцы, деревня
      Баранцы, застенок
      Белюны, деревня
      Биржуны, застенок
      Бонифацево, имение
      Борзобогатишки, осада
      Борзобогатишки І, фольварк
      Борзобогатишки ІІ, фольварк
      Борки, фольварк
      Борки, осада
      Боровка, фольварк
      Борово, застенок
      Борти, застенок
      Бояры, деревня
      Валейковичи, осада
      Валейковичи, деревня
      Валейковичи, застенок
      Валерин, имение
      Валерин, осада
      Варакумщина, фольварк
      Варакумщина, деревня
      Васюки, деревня
      Васюки, застенок
      Великая Краска, застенок
      Веремеиха, застенок
      Веркеляны, фольварк
      Веротейка, застенок
      Видево, фольварк
      Видево, осада
      Вилия, осада
      Винцентово, застенок
      Висневка, фольварк
      Висневка, осада
      Волойти, фольварк
      Волойти, деревня
      Высокая, фольварк
      Высокая, осада
      Гавдевичи, околица
      Гайди, фольварк
      Гайди, деревня
      Галин, осада
      Гаути, деревня
      Глубокий Ров, осада
      Граница, фольварк
      Густишки, осада
      Давкшишки, фольварк
      Давкшишки, имение
      Давкшишки, осада
      Давкшишки, плебания
      Давкшишки І, деревня
      Давкшишки ІІ, деревня
      Дайлидки, деревня
      Дегиси, деревня
      Докурнишки, имение
      Докурнишки, околица
      Дордишки, деревня

      И так далее….

      ———————————————————————-

      Deja, ir Lietuvos, ir kitų valstybių bei tautų istorija rodo, kad būtent tokie išsigimę nutautėliai yra patys aršiausi bei pavojingiausi savo gimtųjų tautų priešai – ir būtent todėl mes privalome likviduoti šią “penktąją koloną” kol dar ne vėlu.

      • Kažin:

        Tai, kad Želigovskio pavardė atsiradusi aukštaičių (gal net jotvingių) terpėje neabejotina. Tačiau dėl jos, kaip bendrinio žodžio, prasmės esu kiek kitokios nuomonės. Dėl garsų ž/š keitimosi tarmėse galimumų abejonių nekyla. Tačiau svarbiausia, kad pavardėje turime ne želgovsk-, o želigovsk- /želygovsk-(?), kur negalime laikyti, kad turime priesagą -ovsk-, o ne liet. žodžio “gaus-ti” kamieną. Todėl pavardę garsiškai vesti iš liet.žodžio “želgti” nelabai išeitų. Labiau tikėtina būtų laikyti, kad ši pavardė yra sudaryta iš liet. žodžių “šėlti” ar “šel-mis” ir jugiamuoju balsiu “-i/y-” prijunto kito liet. žodžio “gausti”, t.y. sudaryta labai senu lietuvišku būdu – dvikamieniškai.
        Kaip žinoma, jotvingiai vartojo skardesnius priebalsius negu lietuviai. Todėl manytina, kad žel- yra jotvingiška, o šel- lietuviška tą patį reiškiančio žodžio šaknys. Lietuvoje galimai jotving. šaknų kilmės vardų yra – šiuo atveju būtų viet. vardas Želva, pavardė Želvys ir kt.
        Tokiu atveju Želigovskio pavardė būtų jotvingiška, reiškianti “šėlstantis gaudžiantis”, ką jis ir darė, šelmiškai užgrobdamas Lietuvos dalį su Vilniumi, šėldamas lyg dainose minimas “šelmis bernelis”…

        • Visų pirma Želigovskių giminė yra kilusi ne iš jotvingių gyvento arealo, o iš sėlių senojo pietinio arealo, kuris jau labai seniai (matyt dar 7-8 amžiuose) buvo sulietuvintas.

          Tarp kitko, netoli Želigovskio gimtinės yra netgi kaimas pavadinimu Želigovo (Желигово).

          Ir antra – nei jotvingių, nei sėlių tarmėse (panašu, beje, kad jos buvo ypač artimos) kaip taisyklė visi “šnypščiantys” garsai č, š, ž buvo pakeisti į c, s, z.

          Taigi, ir Ž atsiradimas pavardėje yra jau ne sėliškas ar jotvingiškas “palikimas”, o grynai lietuviškas.

          • Kažin:

            Želigovskio protėviai, manytina buvo bajorai, todėl galimas daiktas, kad galėjo gauti dvarelį sėlių gyventame plote. Tad visgi jis gali būti jotvingių bajorų kilmės.
            Be to, K.Būga yra nustatęs, kad, slavams spaudžiant, vyko baltų genčių telkimasis link Latvijos, Lietuvos teritorijų, taigi Želigovskio protėvių jotvingių apsigyvenimas Ašmenos apylinkėse gali būti ir tokiu keliu atsiradęs.Taip pat bajorų atsikėlimus į Ašmeną iš kitur be abejonės galėjo sąlygoti tai, kad Ašmena buvo Lietuvos karaliaus dvaru, berods, jau Mindaugo laikais.
            Visiškai gali būti, kad pavardės jotvingišką Z Ašmenos lietuviai galėję paversti Ž.
            Žinoma, šiuo atveju labai svarbu yra tai, kad netoli yra kaimas pavadinimu Želigovo, tai iš esmės keičia pavardės kilmės nustatymo problemą. Tokiu atveju parasčiausiai ji gali būti vetovardinės kilmės. Tačiau pats vietovardis taip pat galimai rodo jo jotvingišką darybą: Želingau > Želigau (iškritęs n) > Želigovo, t.y. pasidarytą iš Žel-, pridedant jotvingišką priesagos -(i)ng-.
            Lietuvoje tokios pavardės, kaip Šalenga, Šelinga, gali būti laikomas jotvingiškomis ne tik pagal jų darybą, bet ir tokios pat prasmės, kaip Želigovskio pavardė, t.y. šėlti, šel-mis.
            Žinoma, norint, ką tikriau apie šios pavardės kilmę pasakyti, dar reikalingi nuodugnesnių istorinių ir kalbinių tyrimų duomenys.

    • Pakartosiu savo komentarą iš kitos temos:

      ———————————————————————————————-

      P.S. Beje, turiu pasakyti ir “kramolną mintį” – net ir tuo atveju, jei įsigysime galimybę sunaikinti visą Lenkiją, jokiu būdu neturime tai daryti.

      Ir priežastis elementari – po to mums neišvengiamai tektų susidurti su dar baisesniu priešu – Vokietija. O kaip tik to nesuprato Stalinas, kada sutiko su Hitleriu pasidalinti Lenkiją.

      Apskritai, su Lenkija galėsime turėti net labai gerus santykius, jei ji grąžins Lietuvai Lietuvių Tautos istorines-etnines žemes – tas, kurias užgrobė 1920 m. ir tas, kurias Lenkijai padovanojo Stalinas 1945 m.

      Nes kitaip Lenkija – kokia “kieta” ji besidėtų, vis tiek nepajėgs atlaikyti “kelis frontus” – visų pirma iš sparčiai besikeičiančios Vokietijos pusės bei augančios Ukrainos jėgos, kurią paremtų ir Lietuva bei Baltarusija, jei Lenkija nesutiks geruoju grąžinti tai, ką ji pagrobė iš Lietuvos, Ukrainos bei Baltarusijos.

      Kaip ten bebūtų, Lenkijai ateityje neišvengiamai teks “susitraukti” iki savo istorinių-etninių žemių ribų.
      —————————————————————————————————

      • Želigovskis:

        Gerb. Žygeivi aš esu toks Želigovskis, kad tikrajį Želigovskį ir priedo Pilsudskį savo rankomis pasm………Tačiau kartais norisi paparodijuot t.y palazdavot komentatorius.Vienok aišku niekas nieko mums negražins ir visi lego išdėstimai tėra tikimibių teorija pagal aplinkybes.O tave, kaip Lietuvos patriotą, labai gerbiu.

  9. Kemblys:

    Mes atsilaikysime prie6 kitas tautas, jei atsiras kas nuo pamatu permastys lietuviu santyki su tauta, jei sugebesime sia pasauleziura paskleisti. Tai butina norint stiprinti kiekvieno musu asmenines savybes. Tik pakile auksciau uz kitataucius, sugebesime juos priversti lygiuotis i mus.
    Tusciagarbiskumas sukurs isores priesus, kas mums butu prazutinga. Baskai, airiai, zydai jau ‘atsikando’ isores priesu, tad mums nera prasmes eiti i aklaviete.

    Atsiprasau uz svepla rasta.

    • Išorės priešus kuria labai konkreti geopolitinė situacija, kuri priklauso nuo mūsų geografinės padėties, istorinių aplinkybių bei realaus jėgų santykio.

      Kaip tik todėl slavai ukrainiečiai yra mūsų draugai, o slavai lenkai – mūsų priešai. Ir tokia padėtis tęsiasi jau nuo pat kokio 10 amžiaus.

      Baltai latviai yra mūsų draugai ne tik todėl, kad jie mūsų artimiausi giminės (pasaulio istorija jau daugybę kartų įrodė, kad labai artimos savo kilme tautos labai dažnai dar aršesni priešai, nei kokios kitos visai negiminingos tautos – pvz., tie patys lenkai ir ukrainiečiai; lenkai ir rusai; žydai ir arabai; serbai, kroatai, bosniai ir juodkalniečiai, ir t.t.), o todėl, kad mūsų “fiziniai pajėgumai” yra apylygiai ir pas mus pakanka bendrų išorės priešų – ir kaip tik todėl 1920 m. mūsų tarpusavio sienos buvo nustatytos tarpusavio nuolaidų pagalba, be kraujo praliejimo (nors vienu metu vos nekilo labai rimtas karas dėl Daugpilio bei Palangos).

      • Kemblys:

        “Išorės priešus kuria” tik musu vidinis bejegiskumas. Cia, kap gatves mustynese – jei esi silpnas is vidaus, tai nepades nei kovos menai, nei draugai.

        • Tavo palyginimas su gatvės muštynėmis, kada kalasi visi su visais, gana taiklus. 🙂

          Bet ar atkreipei dėmesį, kas kaip taisyklė realiai laimi tokiose muštynėse – tai yra išsisuka su mažiausiais nuostoliais?

          Visų pirma tas, kuris mažesnis ir vikresnis, ir todėl sugeba išsisukti nuo stambesnių priešų, tačiau tuo pat metu “suveda” tuos “stambuolius” taip, kad jie ima malti vienas kitą. 🙂

          Šiuo klausimu nemažai yra prirašęs toks Katastrofijus, pvz.temoje:

          Apie Lietuvos gynimą nuo Lenkijos
          http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=139&t=7214

          Ir matyt, jis tikrai pateikė vertų dėmesio minčių, jei apie jį Lenkijos ambasada net 10 skundų parašė į Lietuvos prokuratūrą ir policiją, kur dabar visi tie skundai bei dar krūva kitų (irgi iš Lenkijos “simpatikų” sukurtų organizacijų) vis dar tiriami (plačiau apie tai temoje Dialogai http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=123&t=9519 )… 🙂

          P.S. Siūlau atkreipti dėmesį, kokios būtent tautos ir valstybės daugiausia realiai laimėjo per visus tris pasaulinius karus 20 amžiuje (“WW3” – tai “šaltasis karas” su “karštais” intarpais, pasibaigęs SSSR, Jugoslavijos ir Čekoslovakijos likvidacija bei “Helsinkio aktų” realiu panaikinimu), lyginant su jų padėtimi iki tų karų?

    • zemaiciu zydas:

      labai taiklus komentaras sveply! Pradejau skaityt ir netikejau akim. Bene emigravai? 😀

    • Vilna:

      Dėl kelių, kuriais turėtume eiti į siekiamą tikslą, esu tos pačios nuomonės. Ir vienu iš konkrečių žingsnių šiame kelyje jau kuris laikas siūlau valstybės lygio sprendimus, kuriais “tūteišai” ir jų kalba “poprosta” būtų pripažinta Lietuvos – LDK kultūros paveldu, tokiu atveju šie pavadinimai galėtų būti pripažinti oficialiais ir t.t. ir pan. Tai ir būtų konkreti “lietuvių santykio su tauta permąstymo” ir jos paskleidimo pradžia. Juolab, kad tai galima vykdyti net už ES paramos fondų lėšas. Tačiau kur tau – šia krytimi nė krust…
      Iš tikrųjų, kai pasaulis tapo atviras, priešingumo su išore, tuščio pūtimosi, jos žeminimo taktika atgyveno, paseno, ji netgi atrodo vaikogališku svaičiojimu. Beje, tai, kad mūsų jėga yra kiek kitur, parodė ir neseniai vykęs Sąjūdis, o jo pelnyta “išorės” pagarba Lietuvai dar nėra išsekusi iki šiol. Taigi tik “išorės” patraukimo, jos lygiavimosi į Lietuvą kelias gali būti vaisingas Tautai, bet tas patrauklumas turi būti nemeluotas, einantis iš mūsų vidaus, tikras, darantis stipraus ir teisingo žmogaus įspūdį.

      • Ar suprantate, kad jūs faktiškai siūlote pripažinti Rytų Lietuvos nutautinimo ir kolonizacijos pasekmes ir su jomis nebekovoti.

        Po to jūs (ar kas nors kitas) pasiūlysite pripažinti ir “dvikalbes – trikalbes – keturkalbes – penkiakalbes – šešiakalbes …” gatvių ir kaimų pavadinimų lenteles, po to sekantis žingsnis – pripažinti, kad Lietuvių Tautos sukurtoje Valstybėje gyvena daugybė nežinia iš kur atsiradusių visokiausių tautų – ne tik Lietuvių Tauta, bet ir Lenkų Lietuvoje Tauta, Tuteišių Lietuvoje Tauta, Žydų Litvakų Tauta, bent kelios įvairių Rusų Lietuvoje tautos (starovierų, pravoslavų, ateistų.. ) ir t.t.

        Žinoma, po to visi savivaldybių ir valstybės tarnautojai privalės mokėti visas tų “tautų” kalbas, jomis atsakinėti į gautus raštus, atitinkamų jų “tautinių” švenčių metu kelti visų tų “tautų” atitinkamas vėliavas, ir galų gale teks paskelbti, kad Lietuva, kaip ir Prūsija, jau tapo tik istoriniu geografiniu pavadinimu.

        O juk kaip tik to ir siekia visi įvairūs mūsų “įvairiaspalviai” priešai – tame tarpe ir Sorošinės “Atviros Lietuvos” apologetai.

        • Kažin:

          Iškraipote mintis. Tūteišai būtų ne tauta, o tautine mažuma Lietuvoje, tokia pačia, kaip dabar yra paties išvardintos kitos tautinės mažumos. Tūteišų vardo pripažinimu oficialiu būtų išsaugotas Lietuvos istorinis ir kultūrinis paveldas, palaipsniui nutruktų lenkų Lenkijai “gamyba” iš tūteišų, ką vieną kartą būtina padaryti – perkirsti Gordijaus mazgą. Jokio didesnio pavojaus Lietuvai dėl to nekiltų. Juk lenkus Lenkijai “gaminame” iš tūteišų. Aritmetika čia paprasta, jeigu tūteišai liks tūteišais, tai atitinkamai bus mažesnis jų skaičius paverstų Lenkijos lenkais. Beje, kiek pažįstu, tai tūteišai nemažesni, net gal karingesni Lietuvos patriotai už pačius lietuvius dažnai “bobuojančius”.
          Reikėtų suprasti, kad ne iš tūteišų buvo ir yra grėsmė, kad Lietuva bus “suvalgyta”, o iš Lenkijos. Oskaras Milašius yra aiškiai pasakęs, kad bet koks dėjimasis su Lenkija yra Lietuvos pražūtis.
          Gi Lietuvą kolonizavo ne tūteišai, kaip išeitų iš paties samprotavimų, o Lenkija, beje, prieš ją, kaip LDK, kovojome kartu su tūteišais (Radvilos, Sapiegos ir kt.), taigi ir toliau rengdami Lietuvoje iš tūteišų lenkus patys palaikome to kolonizavimo status qwo, – kalaboruojame Lenkijai.
          Jūsų išvardinti baiminimaisi yra iš pasakos “Bėkim dangus griūva” arba kaip sakoma – baimės akys didelės… Kaip suprantu, tai gali būti atsiradę iš teisinių žinių stokos.
          Trumpai sakant, būtent “tūteišų” ir “poprosta” vardų pripažinimas oficialiais, jų atsiradimo tyrimai ir jų duomenų skelbimas yra ta konkreti ir sparti Lenkijos atsikratymo priemonė ir ne vien tai, bet kartu yra ir strateginio lygio ėjimas regione.
          Analizuokite dalykus giliau ir visu tuo įsitikinsite.

          • Marta:

            kaip manot, ar būtų neprošal ar “poprasta” kiekvienai tutreišių šeimai iš valstybės lėšų užsakyti po genealoginį medį? Duotų valstybė darbo istorijos studentams bent laikino. Kartu tai būtų ir puiki praktika pasirausti archyvuose ir nauda valstybei ta, kad vienu konfliktu tikrai būtų mažiau.

            • Kažin:

              Jūsų idėja labai gera, tai būtų konkretus veiksmas, o ne sėdėjimas sudėjus rankas, kaip dabar yra, ir laukimas ką Lenkija sau iš Lietuvos pasidarys…
              Tačiau čia gali kilti neįveikiamų teisinių problemų su tokių duomenų viešu naudojimu, tam tektų gauti šeimos sutikimą.
              Be jo tokie duomenys galėtų būti naudojami tik apibendrintai tyrimo analizei.
              Kitas reikalas yra žodžių “tūteišas” ir “poprosta” kilmės istorinis ir kalbotyrinis ištyrimas ir šių duomenų viešinimas. Akivaizdu, kad jų kilmė yra ne slaviška, jau vien tik “pakrapščius” šiuos žodžius paviršutiniškai atsiveria gili lietuvių (baltų) istorijos gelmė.

  10. Marta:

    manau, kad kraštutiniu atveju galima ir “išoriškai” susitarti. Pasiūlyti tokius mainus, kokius padarė GRAIKIJA su TURKIJA – apsikeisti Punsko – seinių gyventojais su Vilnijos gyventojais. Nors po karo stalinas leido visiems lenkams laisvai migruoti į Lenkiję, likę nenorėjo keltis, sakydami, kad “my tut, tut” nuo seno gyvename, nuo ko buvo praminti “tuteišiais”, bet jie laiko save lenkais ir jiems čia negerai 0- tegul keičiasi su lenkų lietuviais vietomis.

    Šiandien du karus praklausiau BBC žinią apie tai, kad mesti dideli pinigai tautų kiršinimui. Taip ir nesužinojau kas ir iš kur tuos pinigus metė. Bet aišku viena, kad kažkas norėdamas labai lengvai gali sukiršinti visus su visais. Kemblys teisus, sakydamas, kad reikia turėti tvirto moralinio atsparumo.
    Šita isterika Lenkijoj gali būti keliama ir iš kaltės jausmo – bandant nukreipti visuomenės dėmesį nuyo antrųjų Katynės įvykių, jei išties ten buvo terakta, sunaikinusi opozicijos lyderius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *