V.Turčinavičius. Kūrėjas, kurio pėdos gimtinės žemėje, o akys aprėpia platųjį pasaulį (5)

Vincas Krėvė Pensilvanijos universiteto profesorius -1953 m.

Vincas Krėvė Pensilvanijos universiteto profesorius -1953 m.

„Šventųjų Gango vilnių pasaka“ – tai Vinco Krėvės-Mickevičiaus 1912 m. parašytos apysakos „Pratjekabuda“ pavadinimo dalis. Prieš išsiųsdamas ją spausdinti rašytojas 1912 m. lapkričio 19 d. laiške Liudui Girai rašė: „Matai, mano apysaka „Pratjekabuda“ (Tas, kuris yra prabudęs dėl tavęs“) – kaip ir legenda. Turinys yra tokis: vienas brahmanas išsižadėjo viso, kad ieškotų teisybės, kad ieškotų tokios galybės, kuri pergalėtų mirtį ir duotų žmonėms laimę, padovanotų jiems amžiną jaunystę ir gyvenimą. …“ Toliau pranašiškai Krėvė byloja: „Maždaug tokis turinys. Kaip matai, tau suvis netinkamas. Viena, kad labai nedievobaimingas. O Lietuvoje, paskendusioje klerikalizme, tokis veikalas, kad jis ir nuodailiausias būtų, vis vien niekados neturės skaitytojų. Vėlgi ir idėją jo gali suprasti tik gerai išsilavinęs inteligentas, bet kol kas pas mus, kaip aš prisižiūrėjau, tai jų visai maža.“ Taigi, mes cituojame Hesę, kuris induistine tema rašęs vėliau, o savo literatūros klasiką pamirštame.

V.Krėvė 20 a. pirmoje pusėje lietuvių literatūroje yra fenomenalus kūrėjas, išsiskiriantis savo kūrybos temomis ir žanrais. Tačiau šiandien norėčiau pristatyti jo kūrybą, kuri mažiau žinoma lietuviams. Pradžioje, pabrėždamas rašytojo kūrybos universalumą ir kosminį platumą, pacituosiu kito įžymaus dzūko poeto Sigito Gedos „Epitafiją actekų rašmenimis“: „Krėvė mažytis dangaus ir žemės sūnus. Lenkų, jotvingių, rusų, Zaratustros, Jehovos ir Pratjekabudos kareivis, savo sėklą išbarstęs tiurkėms, vokietėms ir lietuvėms, kaulus palikęs Naujajam Pasauly“ [1].

Vincas Krėvė

Vincas Krėvė

Apie tai byloja ir Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė: „Atrodo, buvo tai vakar, kai „Vilties“ atkarpose ėjo „Šarūnas“, o jo autorius už tolimų stepių ir kalnų gyveno, svetimą jaunimą mokė… Tada seniai aušrininkai ir jaunesni kiek varpininkai su pasigėrėjimu poemą skaitė ir galvomis tik kraipė: „Iš vaikino daug galima laukti. Tik kaip čia padarius, kad jis iš Kaukazo kalnų į savo kraštą grįžti galėtų…” [2]

Vincas Krėvė, baigęs Kijevo universitetą, įgijęs lyginamosios kalbotyros specialybę, 1909 m. atsidūrė senajame Rytų kultūros mieste ant Kaspijos jūros kranto, dabar Azerbaidžano sostinėje Baku. Senasis, pusantro tūkstančio metų amžiaus, Baku miestas tapo Krėvės kūrybiniais vartais į Orientą, į Rytų tautų kultūrų pažinimą. Virš miesto panoramos kyšantys minaretai ir kasdien penkis kartus  girdimas muedzino balsas, šaukiantis maldai ir azerų instrumento „tar“ stygų melodija, bei etno muzika „mugam“ perduodama iš kartos į kartą (dainavimo sąskambiai išsiskiria iš visų Kaukazo tautų), prasismelkianti į jausmų gelmes, nuskraidindavo jo sielą į senovės azerų ir persiškąjį bei tolimąjį indiškąjį pasaulį.

Čia jis aptiko gilios senovės pėdsakus – labai seną ugnies garbintojų šventovę, garsiąja Atešgah su akmeninėmis plytomis ir įrašais sanskrito kalba. Dar 19 a. ir 20 a. pradžioje šioje šventovėje lankėsi piligrimai – ugnies garbintojai, Zaratustros pasekėjai iš Indijos, o Aleksandras Diuma, aplankęs ir aprašęs Baku ir zaratustriečių šventovę išlikusią, netoli Baku, Surachani kaime, supažindino Vakarų visuomenę.

Gilia senove alsuojantis Baku Krėvei padarė didelį įspūdį, kaip tik-ką baigusiam universitetą ir besidominčiam sanskritologija, kurio diplominis darbas iš lyginamosios kalbotyros buvo „Indoeuropiečių protėvynė“, o daktarinė disertacija „Budos ir Pratjekabudos žodžių kilmė“. Verta priminti, kad paskutiniai ugnies garbintojai čia, Europos centre, buvo prūsai ir lietuviai, kurių kalba artima sanskritui, o Krėvė buvo giliai pažinęs senąją Baltų pasaulėjautą ir pavaizdavęs savo kūryboje. Galima teigti, kad jo sukurti įstabūs skerdžių paveikslai iš Lietuvos etnografinio kaimo, siejasi su gyvulių ganytoju Zaratustra iš persų „Avestos“, kalbančiu išmintingais aforizmais, tai – lietuviškieji zaratustros. Taigi, dar studijuodamas Krėvė, lyginamosios kalbotyros specialistas, pastebėjo senųjų baltų artimus kultūros saitus su Rytais – Indija ir Persija. Gyvendamas Azerbaidžane Krėvė du kartus aplanko kitą Kaspijos  jūros krantą, savo akimis susipažįsta su Šilko kelio miestais Samarkandu, Buhara, Pendžikentu.

Vincas Krėvė Šaulių sąjungos pirmininkas, 1922 m.

Vincas Krėvė Šaulių sąjungos pirmininkas, 1922 m.

Gyvendamas Baku mieste, Krėvė parašė brandžiausius savo kūrinius Lietuvos istorijos tematika, kaip „Dainavos šalies senų žmonių padavimai”, dramas „Šarūnas“ ir „Skirgaila”, bet ir orientalinės tematikos kūrinius: budizmo bei senosios Indijos filosofijos tema – apysaką „Pratjekabuda“, senosios Persijos religinės-filosofinės knygos „Avesta” tema – „Priešingos jėgos”, na, o apvainikavo Oriento tematiką jo pasakų – apsakymų rinkinys „Rytų pasakos” bei visą gyvenimą rašyta apysaka biblijos tema „Dangaus ir žemės sūnūs”. O kas anuomet literatūros pasaulyje drįso kažką kurti Biblijos tema, turbūt tokių nerasime?

Krėvės gyvenimas, Azerbaidžiano sostinėje Baku sąlygojo tai, kad jis 20 a. pirmoje pusėje tapo žymiausiu orientalistu lietuvių literatūroje, o jo apysaka „Pratjekabuda”, bylojant Mykolo Vaitkaus žodžiais – „galėjo tilpti geriausiame Europos literatūros almanache”, išspausdinta 1913 m. Vilniuje. Deja tuo metu, kai Vakarai ypač domėjosi Rytais, nebuvo kam šio kūrinio išversti į vokiečių ar anglų kalbas, tačiau šiemet, po 100 metų, Amerikoje ši apysaka su Rytų pasakomis: „Azerstano šalis”, „Moteris” ir kitomis, Rimo Černiaus išversta į anglų kalbą. Tai puiki dovana pasauliui Krėvės 130-čio proga.

Baku universiteto prof. Vagif Arzumanly, taikliai pastebėjo, kad Krėvė gyvendamas Baku tapo „žmogumi kūrėju, kurio pėdos gimtinės žemėje, o akys aprėpia platųjį pasaulį”.

Norėčiau  baigti savo žodį, mintimis iš už Atlanto – citata iš prof. Alfredo Seno (Senn) (šveicarų kilmės kalbininko) paskaitos, skaitytos 1953 m. vasario 27 d. Pitsburgo universitete (JAV):

„Manau, jog Krėvė yra iškiliausias visų laikų lietuvių poetas ir rašytojas. Jo pagrindiniais varžovais dėl šio titulo galima įvardinti Donelaitį ir Maironį. Vis dėlto Donelaitį reikia atmesti dėl originalumo stokos. Jo hegzametrai imitavo trumpalaikį to meto Vakarų Europos literatūroje vyravusį stilių. Galima sakyti, jog Donelaitis rašė vokiečių poeziją lietuviškais žodžiais, praturtindamas kūrinius savo realizmu, kas skyrėsi nuo to meto vokiečių tradicijos. Donelaitis buvo didis poetas, tačiau Krėvė dar iškilesnis. Net Maironis nusileidžia Krėvei, nors Maironis, be abejo, yra originalus pagal poemų turinį, tačiau ne pagal formą (…) Kita vertus, Krėvė sėkmingai kūrė bent dviejų žanrų – apsakymų ir dramų kūrinius; jo stilių imitavo ir kiti rašytojai. Net jei Krėvė būtų rašęs tik realistines dramas ir apsakymus, jis būtų vertas didžiausios garbės ir pripažinimo, net Nobelio premijos. Tačiau lietuviai jį pamilo daugiau dėl romantinių kūrinių (…)“ [3]

Vincas Krėvė pirmas iš dešinės antroje eilėje, VDU 1930 m.

Vincas Krėvė pirmas iš dešinės antroje eilėje, VDU 1930 m.

Dar prieš metus, 1952 m. spalio 19 d. Filadelfijoje, viešbučio „Essex“ salėje  iškilmingai buvo švenčiamas Romos akademijos nario, Pensilvanijos universiteto profesoriaus Vinco Krėvės 70-čio jubiliejus. Rašytoją sveikino universiteto profesoriai, Amerikos lietuvių organizacijos, profesoriai iš Vokietijos ir Italijos. Italijos mokslinis leidinys „Studi baltici a cura di Giacomo Devoto“ (Accademija Toscana di scienze e lettere „La Colombaria“) Vinco Krėvės jubiliejui pašventė visą numerį.  Vykstant iškilmingam minėjimui prof. Alfredas Sennas iš tribūnos pranešė, kad jau esąs sukūręs parengiamąjį komitetą pristatyti Vinco Krėvės kūrybą Nobelio premijai. Jis ragino lietuvių organizacijas, apie rašytoją parašyti monografiją  ir svarbiausius jo kūrinius išversti į anglų ir prancūzų kalbas. Tačiau neprabėgus ir pusantrų metų Vincas Krėvė nuo širdies smūgio 1954 m. liepos 7 d. mirė.

Amerikos lietuvių rašytojas Alfonsas Nyka-Niliūnas dienoraštyje įrašė: „Filadelfijoje mirė Krėvė (užvakar). Pirmas įspūdis – lyg būtų miręs Nemunas, Vilniaus katedra arba Šatrijos kalnas: taip giliai jis buvo įsišaknijęs mano sąmonėje.“

(Kalba, pasakyta renginyje „Šventųjų Gango vilnių pasaka“, skirtame Vinco Krėvės–Mickevičiaus 130–osioms metinėms paminėti, įvykusio 2012–11–16 Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje“).

2012 m. lapkritis 16 d.


[1] S.Geda, Žaliojo gintaro vėriniai, Vaga, 1988, p. 111.

[2] Vincas Krėvė Mickevičius, Čikagos lietuvių literatūros draugijos leidinys, sp. Naujienos, 1953, p. 83.

[3] A.Senn, Worlds Literatūres, Pittsburgh University Press, 1956, p. 170-184 (vertė Dovilė Šimėnaitė).

„Lietuvos Kūrėjai“

Kategorijos: Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

5 komentarai

  1. Vladas T.:

    Gerb. Redaktoriai,prašau ištaisyti klaidą: “apysaka Pendžikentas”, turi būti: apysaka “Pratjekabuda” Tai sanskrito kalbos žodis dabar verčiamas: “prabudęs”, o Krėvė rašė: “Tas, kuris turėjo prabusti”
    Antra klaida ta, kad tadžikų labai seną miestą Penčikentą parašėte Pendžikentą. Matyt, jūs naudojatės iš rusų kalbos, o tadžikai taria minkštai:”penči”, tai lietuviškai reiškia “Penki”. Daug skaitvardžių tadžikų kalboje panašūs į lietuvių, nes jų kalb yra persų kalbos dialektas. Penčikentas išvertus reiškia “penkios kalvos”. Iš tikrųjų miestas išsidėstęs ant penkių kalvų arba kentų, lietuviškas atitikmuo “kantas”, jo reikšmė “pakilimas, kalva”. Žodžiu beveik lietuviški žodžiai. Tą teigiu remdamasis studento tadžiko žodžiais, su kuriuo kartu studijavau Sankt Peterburge.

  2. Romas Zubinas-Tęsėjas:

    Gyvenu Vinco Krėvės gatvėje, tačiau jo gyvenimui ir kūrybai vis nerasdavau laiko. Dabar būsiu priverstas tai padaryti, kadangi jau esu išnagrinėjęs ir indų epą “Ramajaną”, ir epą “Mahabharatą”, ir šios senos kultūros kitus šaltinius, kurie padėjo man atrasti, mokslui dar nežinomus, III-jį bei IV-jį Žemės jūdėjimus-geofizinius dėsnius.
    Ačiū Tamstai už tokį puikų straipsnį!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: