V.Aniulytė. „Tai gražiai skambėjo žodžiai…“ (Just. Marcinkevičius) (10)

Žvilgsnis nuo Seredžiaus piliakalnio | Autorės nuotr.

Žvilgsnis nuo Seredžiaus piliakalnio | Autorės nuotr.

Kai prieš keletą metų kartu su tėvais grįždami sustojome Seredžiuje ir įkopėme į piliakalnį, prieš mane atsivėrė neaprėpiama platybė į Nemuną, į kitą krantą, į lygumas.
– Saulėlydis Nykos valsčiuje, – tarė mama.
– ?
– Ten Nyka teka, ten Suvalkija, ten mūsų kraštas, tik parvažiuot turėsime per Jurbarką, nes tiltas tik ten…
– O kai tilto nebuvo?
– Tuomet valtys keldavo iš vieno kranto į kitą, o iš Kauno į pakrantės miestelius garlaiviais plaukdavo. Ir Gelgaudiškį žmonės taip pasiekdavo. Ir Plokščius.
Mama žerte žėrė žodžius, bet aš tuomet įsiklausiau ne į pasakojimą apie senus laikus, bet į vietovardžių gausą. Suvalkija, Nyka, Plokščiai, Gelgaudiškis… Žodžiai mane tiesiog sužavėjo savo skambesiu, bet dar gerai nesupratau jų reikšmės. Nežinojau, kad vietovardžiai – mūsų istorijos ženklai, kad mikrotoponimai – mano tėviškės praeities liudininkai. Kaip tik nuo tos kelionės ir pradėjau juos mintyse dėlioti kaip mėgstamą vaikystės žaidimą.

Pasirodo, kad galėtų orientuotis savame krašte, žmonės jau nuo neatmenamų laikų kūrė pavadinimus upėms, kaimams, miestams, kalvoms ir kalvelėms, ežerams, net pievoms, laukams. Slinko šimtmečiai, epochos, keitėsi politinės valdžios, žmonių kartos gulėsi vėlių kalnelin, bet taikliai duoti pavadinimai vietovėms taip ir liko, liudydami badmetį, maro metus, priešų antplūdį, kartais tragišką meilę, gilų gamtos pajautimą.

Vaikščiodama po gimtojo Gelgaudiškio apylinkes (Šakių rajonas, Suvalkija), tarsi pažvelgiau į savo gimtinę.

Velnio kalnas Gelgaudiškyje | Autorės nuotr.

Velnio kalnas Gelgaudiškyje | Autorės nuotr.

Visus viliojantis Velnio kalnas tapo daug įdomesnis, nes juk čia velniai ir raganos šokdavusios. O gal ponai uliavodavę? Ne be reikalo tą patį kalną ir Uliavonės kalnu vadina. Netoliese Asesoriaus kapas. Sakoma, kad dvaro asesorius baudžiauninkę pamilęs ir dėl to net nusižudęs. Nebeliko tos lemtingos meilės liudininkų, nebėra šiandien nei asesorių, nei dvarų, bet vietovardžiai prigijo. Jie liudija buvus baudžiavinę mūsų krašto istoriją, leidžia grįžti į šimtmečių praeitį.

Ne savi ponai valdę mūsų kraštą, bet kitataučiai – vokiečiai. Kai einu pro Lerkyną, aiškiai girdžiu vokišką žodį – Lerche (vyturys). Sakoma, kad kažkokie paukščiai tuose krūmuose giedodavę. Ar tai buvęs mūsų vyturys, ar vokiečių Lerche, dabar jau nesužinosime, bet kad šiame žodyje aiškiai skamba svetimos kalbos gaida, ausis atskiria iš karto. Vadinasi, vokiški žodžiai buvo įprasti mūsų aplinkoje, negąsdino ir beraščių dvaro gyventojų. Priprato jie ir prie Terasų – pamėgtų kalno šlaitų, tarsi laiptai besileidžiančių žemyn. O kai kilo ginčas su dvarininko tarnais dėl ganomų pievų, nuo to laiko ta vieta Šrytgiriu vadinama („Štrichuotis“ – ginčytis).

Vis dėlto paprasti mūsų apylinkės žmonės įmantrių pavadinimų kratėsi. Dažniausiai prigydavo aiškūs, bet kartu ir taiklūs pavadinimai. Tradiciškai turėję būti ir trumpi, nes juk suvalkiečiai ne šiaip taupūs ir šykštūs – jie taupo ir savo liežuvį. Suvalkiečiai gerbia nuosavybės teisę, todėl pavadinimuose dažnai minima senojo gyventojo, kuriam galbūt priklausė žemė ar sodyba: Basanavičynė (gyveno Basanavičius), Simokynė (gyveno Simonaitis), Bendžynė (gyveno Bendžius). Kai vaikystėje traukdavau maudytis į molduobes, tai dažniausia eidavau į Žibutines. Ne žibutės ten žydėdavusios, o netoli gyvenę Žibučiai. Šie žmonės seniai išmirę, bet jų pavardė gyva mažučiame mikrotoponime. Kaip ir Jankūno, kuris gyvuoja Jankūno kaimo pavadinime ir žvyrkelio pavadinime – Jankūnkelis. Eidami ar važiuodami pro Ensgirį (nedidelis miškas prie kelio Gelgaudiškis – Šakiai), dažnai net nesusimąstome, kad čia eigulio Enzelio gyventa. Laikas ištrynė šių žmonių paveikslus, nebėra ir jų giminių Gelgaudiškyje, net kapų nelikę, bet vis dėlto jų pėdsakai tebėra…žodžiuose.

Daugelis kitų mano gimtųjų apylinkių vardų vardelių liudija racionalų santykį su gamta. Mažai deminutyvinių pavadinimų formų, gal tik Girutė, Trakutis. Visi kiti rūstaus ir viską, net savo kalbą apskaičiuojančio suvalkiečio sugalvoti, todėl arba trumpi, arba sudurtiniai, bet irgi dažnai be jungiamojo balsio, kad tik kuo mažiau reikėtų burną aušinti. Senas prūdas – tai Senprūsis, ridikų daržas – tai Ridikdaržis, kopūstų daržas – tai Kopūstdaržis. eglynas palei upelį – tai Upeglynis arba pagaliau tiesiog Švigždė, Lapimas (upeliūkščiai).

Nesižavėjo suvalkiečiai ir vargšais. Patys sunkiai dirbdami, pelnė sau ir savo vaikams geresnį gyvenimą, todėl ir labiau gerbė tuos, kurie turtingesni buvo. Užtat šiek tiek paniekinančiai skamba kalnelio pavadinimas – Ubago Galva. Jei prūdo vanduo skaidrus, tai jis Veizaprūdis, jei čia kiaulės vartosi, tai Kiaulinis. Tiesiai ir aiškiai kalbėjo mūsų protėviai, mažai vietos palikdami vaizduotės žaismui. Pavadinimuose jie atskleidė ir santykį su gyvenimo neišvengiamybe – mirtimi. O gal iš pagarbos ir baimės tokius vietovardžius kaip Pakaruoklių kalnas, Skenduolinė bala, Arkliakapė, Burkelis (kelias, kuriuo veždavę vargšus laidoti) sugalvoję. Žaismės, pajuokavimo galima pajusti tik nuėjus į Dramblio Ausį. Tai vieta prie Nemuno, kur yra išsikišusi salelė, panaši į didžiojo gyvūno ausį. Pats pavadinimas nuteikia smagiai, galbūt todėl čia taip gausiai renkasi poilsiautojai ne tik iš Gelgaudiškio, bet ir iš viso Šakių rajono.

Kad mūsų protėvių mėgta pajuokauti, rodo ne tik mūsų apylinkės, bet ir rajono vietovardžiai. Jau pats Šakių pavadinimas daug ką sako: gal nuo šakų, suverstų pelkėje, o gal nuo Šakių. Aplink Šakius daugybė mažų kaimelių, kurių pavadinimus rasime smagiame pokštavime. Pasakojama, kad susiruošę vyrai pjauti kiaulę. Ten, kur kiaulė kriūkusi, įsikūrė Kriūkai. Reikėję kiaulę nuristi į dalybų vietą, taip atsiradę Ritiniai. Tie, kurie kumpius pasiėmė, įkūrė kaimą Kumpupiai. Tie, kuriems tik spirgiukai liko, apsigyveno Paspirgėliuose. Argi nejuokinga? Bet kartu ir tikrai suvalkietiška: kiaulės skerdimas ir dalybos – dalykas rimtas, rodantis pasiturintį gyvenimą, todėl net ir vietovardžiai primena, kas svarbiausia.

Beveik jau sudėsčiau savo gimtinės vietovardžių dėlionę. Čia pagoniškųjų legendų atšvaitai, sunkus baudžiauninkų gyvenimas, svetimšalių jungas, rūstus, bet kartu ir neišvengiamai taiklus kasdieninių darbų ritualas. Laiko, žmonių ir žodžių dėlionė. Supratau, kad ji įgijo Lietuvos kontūrus. Lietuvos, šnibždančios praeities paslaptis. Juk praeities paveldas ir dabartis yra nedaloma visuma. Be praeities, be romantiškų ir linksmų istorijų ir mūsų nebūtų, bet be mūsų neatgimtų praeitis. Tad ar žvalgausi nuo Seredžiaus piliakalnio, ar klausausi Eržvilko legendinio žirgo žvengimo, ar laukiu ant Šatrijos kalno atskrisiančių raganų, ar deklamuoju Maironio eilėraščius, suprantu po mažą dalelę dėliojanti Lietuvos paveikslą. Jei tik kiekvienas iš mūsų valandėlei stabtelėtume ant Kernavės, Sudargo, Medvėgalio, Rambyno piliakalnių, tikriausiai iš naujo suvoktume, kokia graži mūsų gimtinė, kokia sunki, bet garbinga praeitis, kokie stiprūs ir kartu sąmojingi mūsų protėviai.

Per Suvalkiją | Autorės nuotr.

Per Suvalkiją | Autorės nuotr.

Kiekvienas, eidamas tėviškės takeliu ir paliesdamas sirpstančią žemuogę, akimis nulydėdamas skrendantį gandrą, pavadindamas kalvą ar lygumą, atrandame savo Lietuvą. Manau, kad užmiršti jos jau nė vienas neįstengtume.

2011 m.

Vasarė Aniulytė, 12 klasė, Gelgaudiškio vidurinė mokykla

Šis rašinys dalyvavo geografinio rašinio konkurse „Mano atrasta Lietuva“

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Moksleivių mintys, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
2-PROCENTU-PARAMA-ALKUI
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *