M. Kundrotas. Tautininkų sąjungos padėtis ir perspektyvos: Porinkiminė analizė (120)

Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Daugelį stebina, jog visoje Europoje kylant tautinėms jėgoms, Lietuva lieka tarp retų išimčių. 1992–2004 m. nei viena lietuviška tautinė partija neperžengė daugiamandatės apygardos barjero, o nuo 2004 m. – net vienmandačių barjero. Natūraliai kyla klausimas: ar lietuviams tautininkai nereikalingi, ar tautininkai ne tokie, kokie turėtų būti?

Žvelgiant į kitų šalių tautininkų pergales – akivaizdu, jog Lietuvos negalima lyginti ne tik su Prancūzija ar Danija, bet ir su Latvija ar Ukraina. Šiose šalyse pagrindinis iššūkis titulinei tautai kyla iš svetimšalių – Ukrainoje juos iš dalies atstoja svetimos tautinės savimonės tautiečiai. Šis iššūkis – pagrindinė tautinės reakcijos priežastis. Lietuvos tautinė sudėtis titulinei tautai – kur kas dėkingesnė, o konfliktas su dalimi Vilniaus krašte gyvenančių lenkų – lokalus, dėl to daugumai tautos valstybės mastu – neaktualus.

Lietuvą tikslingiau lyginti su Lenkija, Čekija, iš dalies – Vengrija: vientautėmis arba titulinės tautos vyraujamomis valstybėmis. Jose tautininkų motyvai ir uždaviniai kyla iš kitų iššūkių: Europos Sąjungos diktato, globalizmo ir libertarinės revoliucijos. Tautininkų uždaviniai šiais atvejais – stiprinti arba atsikovoti nacionalinį suverenitetą, ginti dorovę, šeimą ir gyvybę, plėtoti tautinę kultūrą ir nacionalinį ūkį, siekti socialinės darnos.

Tautininkystė šiais atvejais negali apsiriboti siauru etniškumu – ji įsipaišo į kur kas bendresnę konservatizmo, o detaliau – socialkonservatizmo nišą. Absoliuti dauguma sėkmingiausių tautinių partijų – tiek tautinių įtampų kamuojamose, tiek tautiškai gana stabiliose Europos šalyse – šiandien užima socialkonservatizmo platformą.

Dabartiniai lietuvių tautininkai taip pat žengia šia linija, tačiau jų reitingai rinkimuose balansuoja ties kableliais po nulio. Šias tendencijas galima aiškinti antidemokratine sistema, sudarančia skirtingas politinės konkurencijos sąlygas teisine, finansine, informacine prasme. Vis dėlto visas problemas suvesti į tai reikštų savęs teisinimą: daugelyje kitų Europos šalių tautininkai laimi panašiomis arba dar sunkesnėmis sąlygomis. Subjektyvesnės priežastys glūdi tautininkų tapatumo ir jo pateikimo problemose.

Pirma priežastis – jau daugelį metų šalia tautinio spektro veikia du didžiuliai traukos centrai: iš vienos pusės – Tėvynės sąjunga, iš kitos – „Tvarka ir teisingumas“. Šių partijų ir tautininkų rinkėjų persidengimą liudija ne tiktai programiniai akcentai, bet ir rinkimų reitingai: į šias partijas įsilieję tautininkai surinko daugiau reitingo balsų, nei kada nors gavo jų pačių partijos.

Antra priežastis – pačių tautininkų susiskaldymas: išsklaidomos jėgos bendroje veikloje ir balsai rinkimuose. Pastarieji dveji Seimo rinkimai aiškiai rodo, jog pagrindiniai tautininkųvaržovai – kiti tautininkai. 2012 m. rinkimuose Nacionalinio susivienijimo ir „Jaunosios Lietuvos“ balsų suma – beveik lygi 2008 m. „Jaunosios Lietuvos“ balsų sumai, kai daugiausiai balsų surinkusi Nacionalinio susivienijimo jėga – Tautininkų sąjunga – savarankišku sąrašu rinkimuose nedalyvavo.

Trečia priežastis, išplečianti pirmąją ir antrąją – kitų politinių jėgų ir srovių dubliavimas. 2012 m. rinkimuose Nacionalinis susivienijimas doroviniais akcentais dubliavo Tėvynės sąjungą – ypač jos konservatyvųjį sparną, susitelkusį aplink Sąjūdžio, politinių kalinių ir tremtinių, Dešiniosios minties organizacijas. Švelniu eurokritiškumu – „Tvarką ir teisingumą“. Antisisteminiais akcentais – „Drąsos kelią“. Antiatominiais – valstiečius ir žaliuosius. „Jaunoji Lietuva“ ideologiškai pasirodė grynesnė, bet silpnesnė organizaciniu požiūriu.

Apsibrėžiant save kitų politinių jėgų ir srovių kontekste gresia du kraštutinumai – nuosaikumas ir ekstremizmas. Ekstremizmo paklausai būtina sąlyga – karinė arba revoliucinė padėtis, kurios Lietuvoje nėra – dėl to ekstremistinės jėgos, kurias tautiniame kontekste iliustruoja vadinamoji Lietuvių tautos sąjunga, perspektyvos čia neturi. Nuosaikumas sąlygoja ideologinį blankumą ir kitų politinių jėgų dubliavimą. Lygsvarą šiuo atveju sudaro sveikas radikalizmas, užtikrinantis išskirtinumą bendrame politiniame kontekste.

Atsinaujinusi Tautininkų sąjunga – užtektinai radikali. Vis gi jos radikalumą amortizavo dalyvavimas Nacionaliniame susivienijime, kur šalia išsirikiavo dvi kur kas nuosaikesnės tautiškai orientuotos partijos ir viena visiškai kitos ideologinės tapatybės partija. Šios partijos viena kitą faktiškai neutralizavo – sukurta bendra programa tapo tokia bendra, kad po ja beveik galėjo pasirašyti dauguma politinių konkurentų, o tokiais atvejais paprastai renkamasi stipresnį.

Nacionaliniu įsivardijusio susivienijimo programoje neliko daugumos fundamentaliausių tautininkų akcentų. Lietuvos teisės viršenybė – tiesiog išnyko. Neliko aiškios pozicijos lito-euro klausimu, apsiribota piliečių referendumu dėl šio klausimo. Gerokai sušvelninti lyties ir gyvybės etikos akcentai: iš prieštaravimo homoseksualizmo propagandai liko tiktai prieštaravimas homoseksualių šeimų propagavimui, kas anaiptol ne tas pats, išbraukta tautininkų nuostata griežtai apriboti abortus.

Paradoksalu, bet šalia tautinių ir konservatyvių akcentų sušvelnėjo ir socialiniai, nors čia pat dalyvavo Socialdemokratų sąjunga. Išplautas tautininkų siūlymas kurti valstybinį prekybos centrą, kuriame valstybė reguliuotų kainas ir kuris teiktų pirmenybę nacionalinei produkcijai, vietoje to – svajonės susitarti su privatininkais ir tik joms neišsipildžius – tokio centro steigimas.

Tarptautinės politikos koncepcija apskritai liko sisteminė. Išbrauktas fundamentalus tautininkų geopolitinis projektas – Baltokarpatija: suverenių tautinių valstybių sandrauga, siejama istorinio likimo, kultūrinių vertybių ir politinių interesų. Užtai apstu poterių antinacionalinei Europos Sąjungai, praktiškai kartojančių įprastus daugumos partijų stereotipus.

Žinoma, galima guostis, jog Tautininkų sąjungos programoje išbrauktieji akcentai liko, bet šiems rinkimams pateikta ne Tautininkų sąjunga, o Nacionalinis susivienijimas. Galima teisintis, jog daugelis rinkėjų programų neskaito, bet atitinkamai klostėsi ir savęs pateikimas debatuose, apklausose, informacinėje erdvėje apskritai. Šiokį tokį išskirtinumą demonstravo tik Tautininkų sąjungos ir iš dalies – Tautos vienybės sąjungos atstovai, kuo galima aiškinti reiškinį, jog susivienijimas apskritai kažką gavo.

Nacionalinis susivienijimas save identifikavo ne tiek nacionaliniais, kiek abstraktokais antisisteminiais, ypač – teisingumo – šūkiais. Šiuo požiūriu jis negalėjo lygiaverčiai konkuruoti ne tik su Seimo opozicijos partija „Tvarka ir teisingumas“, bet ir su kur kas labiau viešosiose erdvėse regimu ir girdimu „Drąsos keliu“ – jie ir susirinko antisisteminius balsus.

Tautininkų perspektyvas galima sieti su trim objektyviais procesais. Pirmiausiai – Tėvynės sąjungos liberalizacija, aiškiai atstumiančia žymią dalį tautiškojo ir konservatyviojo elektorato ir net partinių kadrų: jau šiuose rinkimuose dalis jų balsavo ir agitavo už tautininkus. Antra – „Tvarkos ir teisingumo“ dezintegracija, pasireiškusia jau šiuose rinkimuose: daugiamandatėje prarasta beveik pusė ankstesnių mandatų ir nusileista net eklektiškam „Drąsos keliui“. Trečia – jau prasidėjusia paties „Drąsos kelio“ dezintegracija: čia susirinko per daug skirtingi žmonės.

Dar objektyvesnės prielaidos – stiprėjantys tautiniai iššūkiai, susiję su jau minėtais veiksniais – Europos Sąjunga ir libertarine revoliucija. Tautininkai turi užimti ir išlaikyti aiškias pozicijas nacionalinio suvereniteto, dorovės, šeimos ir kitais anksčiau įvardytais klausimais. Geras pavyzdys – „Jaunoji Lietuva“, kuri daug aiškiau atpažįstama, nors organizaciniu potencialu stipriai nusileidžia dabartinei Tautininkų sąjungai. Suliejus ideologinį ir organizacinį potencialą galima tikėtis gerų perspektyvų, bet jas bet kuriuo atveju teks išsikovoti.

Jau artėjančiuose Europos Parlamento rinkimuose galima pasireikšti euroskeptikų vaidmenyje. Vietoje kai kurių kolegų siūlomo, bet kitus bauginančio šūkio „einame tam, kad sugriautume Europos Sąjungą“ galima pasirinkti imlesnį – „einame tam, kad atkurtume nacionalinių valstybių galias ir sustabdytume libertarinę revoliuciją“, konkrečios išraiškos gali įvairuoti. Ši pozicija suteiktų daugiau erdvės laviravimui, pasiliekant aukščiau įvardytą kraštutinį variantą tam atvejui, jei vertybinis ir institucinis atsinaujinimas nepavyktų.

Apskritai tautininkams tėra vienas kelias identifikuotis politinėje erdvėje – kalbėti apie tai, apie ką kiti tyli – tiek dorovinėje, tiek kultūrinėje, tiek socialinėje, tiek geopolitinėje, tiek kitose tautos ir valstybės gyvenimo srityse. Jei kažkas apie tai jau kalba – reiškia, apie tai reikia kalbėti kitaip. Siūlymai apimtų tiek tapatumo, tiek jo pateikimo lygmenis.

  1. Išlaikyti ideologinį ir programinį radikalumą – tautiškumo, socialkonservatizmo, subalansuoto euroskepticizmo pozicijose. Dabartinė Tautininkų sąjungos linija, išreikšta bendrojoje ir rinkiminėje programoje – jau ganėtinai radikali. Kai kur Tautininkų sąjunga radikalumu lenkia netgi tradiciškai radikalesnei krypčiai priskiriamą „Jaunąją Lietuvą“ – ypač dalyvaujamosios demokratijos ir socialinio teisingumo akcentais, o euroskeptiškumu jai mažai nusileidžia. Dabartinės pozicijos praktiškai net nebereikia daugiau radikalizuoti – išskyrus atskiras detales, svarbiausia vengti slinkčių tiek liberalumo, tiek ekstremizmo kryptimis.Atskirose detalėse dar galima radikalizuotis. Švietimo politikoje galimi pavyzdžiai – aukštųjų mokyklų regionalizavimas, priėmimas tik per stojamuosius egzaminus. Sveikatos apsaugoje – griežtesnė triukšmo prevencija, receptinių vaistų kompensavimo išplėtimas. Dorovės srityje – lytinės ir seksualinės orientacijos sąvokų išbraukimas iš visų teisinių aktų ir dokumentų. Teisinių įstaigų srityje – antstolių ir notarų įstaigų suvalstybinimas, užmokestis už darbą –valstybinė alga. Socialinėje srityje – darbdavio ir darbuotojo algų derinimas fiksuotu santykiu.
  2. Iš bendrosios ir rinkiminės programos sudaryti trečią dokumentą – trumpąją programą arba principų programą, kuri tilptų į vieną, maksimum – į du puslapius. Čia turi būti išdėstytos pagrindinės tezės visuomenės daugumai prieinama ir suprantama forma. Bendrojoje programoje subendrinti stilių ir struktūrą, išplėtoti konkrečių politinių priemonių ir sprendimų detales.
  3. Ateityje vengti junginių su kitos ideologinės ir politinės tapatybės srovėmis – ypač mažomis ir silpnomis. Tautininkai turi būti aiškiai atpažįstami ir garsėti principingumu, o ne konjunktūriniais sprendimais, grindžiamais siekiais patekti į valdžią.
  4. Inicijuoti jungtinę partiją su kitomis tautiškai apsibrėžusiomis jėgomis. Jei toks junginys taptų įmanomas – siekti, jog fundamentalūs tautininkų principai nebūtų švelninami, bet būtų stiprinami, pildomi, plėtojami.
  5. Programose, straipsniuose, kalbose labiau orientuotis į teiginius, nei į neiginius. Pirmiau nacionalinis suverenitetas – po to kritika Europos Sąjungai ar kitoms globalizmo apraiškoms. Pirmiau lietuvių tauta – po to kritika imigracijai ar atskiroms tautinių mažumų organizacijoms. Pirmiau dorovė ir šeima – po to kritika tam, kas jas griauna.
  6. Atsisakyti identifikacijos su bet kokia priešinga politine jėga, keisti kritikos prioritetus. Šiuo metu Tautininkų sąjunga faktiškai tapusi Lenkų rinkimų akcijos alter ego. Per šią prizmę linkstama vertinti viską – pradedant prezidente, baigiant Europos Sąjunga. Rinkėjams įdomiau, ką jiems siūlo pati Tautininkų sąjunga, o ne kokie blogi jos oponentai. Apskritai lenkų tema sąjungos retorikoje neproporcingai išplėtota, jos dozes reikia stipriai mažinti, o plėtoti Europos Sąjungos, globalizmo ir libertarinės revoliucijos temas: tai dabar– pagrindiniai iššūkiai.
  7. Plėtoti informacinę bazę. Ypač išnaudoti tautiškos žiniasklaidos išteklius. Sąjungos nariai, o ypač – vadovybės nariai – turi bent kartą per savaitę pateikti straipsnių aktualia tema, pirmenybę teikdami programiniams akcentams. Aktyviau reikštis regioninėje žiniasklaidoje – ypač tarp rinkimų, kai prieigos – laisvesnės. Aktyviau reikštis radijuje ir televizijoje. Dalyvauti ir patiems organizuoti viešus renginius – akcijas, konferencijas, diskusijas – bent kartą per mėnesį.
  8. Plėtoti organizacinę bazę. Masiškai traukti naujus narius, ypač – jaunimo gretose, ugdyti jaunosios kartos vertybes tautine linkme. Aktyviau bendradarbiauti su tikslinėmis grupėmis – šeimų organizacijomis, kultūrinėmis draugijomis, įvairių konfesijų religinėmis bendrijomis, nacionalinio verslo atstovais.
  9. Plėtoti tarptautinius santykius su viso pasaulio, o ypač – Europos šalių tautininkais. Siekti narystės tarptautinėse tautininkų organizacijose. Dalyvauti ir patiems organizuoti tarptautines tautininkų konferencijas, kviečiant žiniasklaidos atstovus.

Įgyvendinus bent pusę šių siūlymų galima tikėtis geresnių perspektyvų artimiausioje ateityje.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .

120 komentarų

  1. Kazė:

    Kas pas Tautininkus gali tai įgyvendinti praktiškai? Vien kalbantys, kuriantys teorijas. Nuoširdžiai dirbančių nėra.

  2. lietuvis:

    Būtinas ir Lietuvybės gynimas šūdlenkių valdomuose rajonuose.
    O revoliucinę situaciją Varšuvai ir Maskvai tarnaujanti valdančioji “četviorka” tikrai sukurs.
    Taigi teks būti ir “PRIEŠ”, o ne tik “UŽ”.

  3. suomis:

    10. Įsteigti “Marijos Radijo” padalinį Lietuvoje. 😀

  4. Ženklas:

    Trumpas pavyzdys:iškart po 1992 m pralaimėtų rinkimų, konservatorė Rasa Juknevičienė pasrinko Žaliakalnio apylinkę Nr 14 ir pradėjo agitacinę veiklą, įkurdama konservatorių kuopeles mokyklose, dalyvaudama visuose renginiuose, netgi kitų organizuotuose, kas savaitę buvusiam Politechnikume ruošdama šalininkų susirinkimus ir šviesdama juos sau naudinga linkme. Toks keturių metų darbo rezultatas- išrinkta Seimo nare ir renkama iki šiol. Kas trugdo jau šiandien tautininkams parinkti 71 kandidatą, paskirstyti rinkimines apygardas ir tegul ten įkuria biurus,telkia rėmėjus, dirba- Tautai ir Tėvynei. Pasišventimo reikia , ne pinigų. Toks Kuolys net 2 partijos suvažiavimus tiesiog gatvėje pravedė. Dirbti reikia!

  5. Įdomi Mariaus analizė, bet porą vietų patikslinsiu.
    Tiek Vengrijoje tiek Čekijoje didžiausia tautinė mažuma yra čigonai, tuo tarpu Lietuvoje jų kiekis yra itin nežymus, ir, iš esmės, problemas keliantis tik narkomanų artimiesiems. Be to, Lietuvoje yra didžiausias teigiamas ES išmokų/įmokų balansas vienam gyventojui visoje ES, todėl euroskeptinės idėjos kol kas dar nesusilaukia didesnio atgarsio visuomenėje.
    Pritariu, kad dorovinė Tautininkų pozicija iki šiol nebūdavo išreiškiama pakankamai griežtai. Tuo tarpu, nuosekliai šią temą išnaudojantis Tvarką ir Teisingumą atstovaujantis Petras Gražulis laimi visus rinkimus savo vienmandatėje apygardoje, netgi prieš patraukliausią košervatorių kandidatę Agnę Bilotaitę.
    Šiuo metu Juliaus Pankos dėka apie Tautininkus buvo išgirsta nepadorios Danske banko reklamos konstekste. Facebook tinkle įkurta gausi šia reklama pasipiktinusių žmonių grupė susilaukė netgi skeptiškai Tatuininkus vertinusios žiniasklaidos dėmensio. Kviečiu visus neabejingus jungtis prie šios grupės: facebook.com/groups/412111698860431

    • Marius:

      Kiek žinau, čekų parlamentinės patriotinės jėgos, susitelkusios aplink V.Klausą ir P.Nečasą, rinkėjus telkia tikrai ne antičigonišku, o pirmiausiai – suverenistiniu, euroskeptiniu pagrindu. Dėl vengrų Fidesz – ji pirmiausiai kalba apie dorovines vertybes ir nacionalinį suverenumą. Apskritai etninė atskirtis tėra primityviausias būdas sutelkti žmones tautiniu pagrindu, Lietuvoje dar ir neįgyvendinamas. Dėl Europos Sąjungos – labai abejoju, kad eilinis rinkėjas skaičiuoja įmokų ir išmokų balansus 🙂 O dėl tautininkų – sąjungos dorovinė pozicija išreikšta pakankamai griežtai, gaila, kad NS-ULL to griežtumo neliko. Bet nieko – yra ko pasimokyti.

      • tikras lietuvis:

        Mums ne į Vengriją reikia žiūrėti, o į Slovakiją, kuri Vengrijos prezidentui, norinčiam kaip lenkomanui Kamarauskui pasivažinėti pas mus, neleidžia net sienos pravažiuoti, kad susitikti su Slovakijos “vengrais”.

      • Didelis kiekis čigonų pats savaime savo vykdomais nusikaltimais visuomenę skatina balsuoti už nacionalistines partijas. Čekijos kaiminystėje esančioje Slovakijoje netgi buvo atvejis, kai narkotikais prekiaujančių čigonų iki desperacijos privestas kaimynas juos iššaudė. Lietuvai su mūsų tikrai gera etnine sudėtimi geriausių pavyzdžių reikia ieškoti tikrai ne Vengrijoje, Čekijoje ar Slovakijoje. Mums žymiai tinkamesni būtų Suomijos ir Islandijos pavyzdžiai.
        Suomijos Perussuomalaiset pergalė praėjusiuose rinkimuose verta rimtos analizės, tik tam trukdo suomių uždarumas ir kalbos barjeras.
        Islandų masinis pasipriešinimas parsidavusių bankininkų mėginimams jiems užkrauti savo skolas yra dar šaunesnis. Lietuvoje analogiškai reikia kuo plačiau viešinti užsienio kapitalo bankų piktnaudžiavimus ir absurdiškų “kompensacijų” įtartinoms žydų organizacijoms klausimus.
        Eilinis rinkėjas aišku ES biudžeto neskaito, bet greičiausiai turi giminaitį kaime, gaunantį vienokias ar kitokias ES išmokas. Galų gale nesunku vakre nueiti iki RIMI ir ten apklausti kokį 100 rinkėjų – ką jie mano apie ES.
        Retorika apie ES turi būti išmintinga, nenubaidanti finansinės naudos iš ES gaunančių rinkėjų. Akcentuoti reikia pirmiausia po ES vėliava peršamus amoralius dalykus.

  6. Lietuva:

    Labai gerai viename komentare parašyta: reikia jau dabar pasiskirti tuos 71 žmogų, kurie kandidatuos vienmandatėje, išsirinkti po tris pavaduotojus, ir pradėti dirbti jau nuo dabar….
    Nes dabar yra taip, baigėsi rinkimai tylu, aš manau turi būti kitaip: baigėsi rinkimai – tai jau nuo kitos dienos prasideda pasiruošimas kitiems rinkimams.
    Turime dirbti.

    • Niekas neorganizuoja, įskaitant ir M. K.:

      Visi tik kalba, bet kas organizuos? 1700 tautininkų gavo 1 proc. Būtų tautininkų 17 tūkst. būtų gavę 10 proc. Kai įsisteigė Songaila sakė, kad rugsėjo mėn bus 3000 tautininkų. Ar yra?
      Vyt tą iš viršaus paskirtą tautininkų tarybą. Įvest, kad tarybos nariu gali būti tik pristatęs 100 naujų tautininkų rėmėjų su el. paštais. O tada jau kiekvienas toks narys gali siųsti tam šimtui tokius straipsnius, organizuoti išvykas, minėjimus, pagerbimus ir t.t. Tuoj bus savivaldos rinkimai. Ir kokioj savivaldybėj kokius sąrašus sudarys tautininkai (10 Vilniuj, 6 Kaune ir viskas)

      • Mintis:

        Gal svarbu kokybė,ne tik kiekybė?Atves 100 ir bus taryboje?Bet neaišku ką atves ir ar atvedėjas nebus kur patogiau plaukiojanti medūza.Manau tiek TS taryboje tiek keęlti kandidatūras į savivaldybes į seimą turi visų pirma su aiškia Tautine idėja ir tvirtu vertybiniu pagrindu,ne pasiklydę savyje ar savo naudoje,nes iš pasiklydusių vistiek TS naudos nebus,o žalos tikrai.aryboje tiek bola

      • Mintis:

        Pataisyta:
        tiek kelti kandidatūras….
        nes iš pasiklydusių vistiek TS naudos nebus,o žalos tikrai.Ir negarbės iš tokių veiklos tiek seime,tiek savivaldybėse tiek sumaišties neš pačioje TS Taryboje.

  7. Mindaugas:

    Mano požiūriu,straipsnio autorius,bandydamas nustatyti ULL,ir aplamai Tautininkų sąjungos,mažą populiarumą eilinių rinkėjų tarpe,bando „sugaudyti juodus katinus tamsiame kambaryje“.Aišku,kad toks darbas retai gali būti sėkmingu.Mano nuomone,jeigu esame beveik sukūrę kosmopolitinę (vadinamą pilietinę) visuomenę,tai kokia bebūtų toji Tautininkų sąjunga,niekuomet nebus populiari tarp rinkėjų vien todėl,kad ji yra tautinė (nacionalistinė) partija.Užsnūdo didelės dalies tautos patriotizmas,užsnūdo jos tautinė savimonė,todėl ir renkame į seimą ne tautines partijas,bet tik tais,kurios labiausiai žada pakelti materialinį gerbūvį;todėl kukliai (bent kiek mažiau nei pasiturinčiai) gyventi dažnam iš mūsų jau reiškia „žmogaus orumo pažeminimą“.Taigi išeitis iš susidarusios padėties yra tik viena-kelti žmonių tautinę savimonę,budinti tautos patriotizmą per įvairias kultūrines ir švietimo priemones ir anksčiau ar vėliau ateis laikas,kai tautinė savimonė vėl atgis.Tautos patriotizmas nėra miręs,jis yra tik apsnūdęs.Prisikėlėme 20-ojo amžiaus pradžioje,prisikelsime ir 21-me amžiuje,tik reikia dirbti.

    • Marius:

      Paties interpretacija nėra toli nuo tiesos, tačiau pernelyg supaprastinta. Nejau manai, kad Vakarų Europos visuomenės – tautiškesnės? Politika – daug sudėtingesnis reikalas, nei galima paaiškinti vienu kuriuo nors aspektu. Be jokios abejonės, tautinis ugdymas yra labai svarbus ir per visuomenines organizacijas jį vykdome, o dėl švietimo – tai uždaras ratas: norint prieiti prie švietimo, reikia valdyti politiką 🙂 Iš tiesų daugelyje šalių tautininkai ypač rūpinasi švietimu, pavyzdžiui – Lenkų šeimų lyga, atėjusi į valdžią, pirmiausiai paėmė švietimo ministeriją. Manau, taip turėtų elgtis ir lietuvių tautininkai, bet iki tol reikia išspręsti aukščiau įvardytas problemas ir išeiti iš užribio.

      • Mindaugas:

        Mano nuomone,Vakaruose kai kur nacionalinės partijos sustiptrėjo tik todėl,kad ten atsirado labai daug juodaodžių,musulmonų ir aplamai kitataučių.Jeigu tokia padėtis susidarytų ir Lietuvoje,tai gal taip pat ir pas mus sustiprėtų tautinės partijos,nes dar nesame “sukūrę” visiškai tobulą taip vadinamą “pilietinę visuomenę”:vis tik dar turime ir truputį tautiškos savimonės likučių.

      • Mintis:

        Kiek pastebėjau Tautininkams Lietuvos vaikai ir jų likimai nelabai įdomūs.Čia kaip tik sulauktų šeimų,vaikų tėvų palaikymo.DM7 likimai i

      • Mintis:

        Vaikai -Tautos išlikimo garantas.Vaikų kokybiškas genomas galimas tik kokybiškoje,moralioje terpėje.Tik neseniai sužinojau,kad žurnalistų ir leidėjų komisijoje, vadovaujamoje Slušnio, dirba ir kunigų ir Tautininkų atstovai.Tai kur keliami moraliniai klausimai žurnalistikoje ir leidyboje?Kodėl galimai neveikia ar veikia prastai vaikų nuo neigiamos įtakos įstatymas?Ar Taurtininkams tai rūpi?Danske banko reklama.Ar buvo kokia tai Tautininkų reakcija?Ar buvo Tautininkų rerakcija dėl energetinių gėrimų pardavinėjimo ir poveiko vaikams, kurį seniai seime kelia DP D. Mikutienė ir tėvai jai už tai dėkingi.Galima būtų vardinti ir vardinti.
        Ar tam reikia kokių lėšų-ne .Tik supratimo.
        Straipsnio analizė vertinga,žvilgsnis į priekį-realiame ir prasmingame kontekste.Ar tas žvilgsnis bus apimantis kas svarbiausia,ar nebus į vieną tašką,ar nebus išblaškytas,tai svarbiausia.Ar užteks energijos racionaliame vykdyme-čia esmė.

        • Marius:

          Dėl Nepilnamečių apsaugos įstatymo – būtent TS vadovas G.Songaila Seime gynė tą jo redakciją, kuria būtų uždraustas amoralių reiškinių propagavimas. Šią redakciją sužlugdė Europos Sąjunga ir D.Grybauskaitė. O dėl Danske Bank – TS vicepirmininkas J.Panka Feisbuke įkūrė grupę prieš šitą banką ir artimiausiu metu planuojamos akcijos, jau dabar tariamės imtis veiksmų ne tik prieš Danske Bank – tiesą sakant, privatų banką pakabinti sunkiau – bet pirmiausiai prieš LRT, kuri šią reklamą transliuoja. Pasibaisėtina – argi už tokią LRT lietuviai liejo kraują sausio 13-ąją?

      • Lietuvis:

        Taip, be abejo, Vakarų Europos visuomenė gerokai tautiškesnė. Ir ne tik Vakarų Europos, bet apskritai Europos. Man rodos tik aklas to nemato. Gaila, kad tautininkai apsisprendė toliau “žaisti” politiką.

  8. paprasčiau:

    Daug perspektyviau tautininkams būtų įsilieti į didesnę partiją ir taip daryti įtaką visam šalies gyvenimui, o ne iš užribio pastabas svaidyti. Aišku, jei svarbiau postai, o ne ilgalaikis ir dažniausiai tiesiogiai neatlyginamas darbas, tada ir yra kaip yra.

    • G pavardės nesakysiu:

      Kad kažkur jau buvo įsilieję, lygtai :-(. Ir aš dar nesu tikras, kad jau „išsiliejo“ atgal.

      • tikras lietuvis:

        Ne lietis, įsilieti ar pan., o keistis reikia: mesti šalin tą pliką “tautiškumą”, išmokti Lietuvos žmonėms reikalingų dalykų – įgyti reikiamą lygį ekonomikos žinių, kad kituose rinkimuose visi suprastų: štai kas geriausiai išmano ūkio reikalus – leis Lietuvai išeiti į klestėjimo kelią iš tos bambalynės gadynės.

  9. Migle:

    tautininkams būtų reikalingas ir geresnis išsilavinimas.

  10. Marius:

    Migle, tikrai manai kad laborantas Kubilius labiau išsilavinęs už profesorių Butkų? 🙂

  11. Li Bo:

    Koks dar socialkonseravatizmas?l Kam tie apsimetinėjimai? Yra senas geras ir visiems aiškiai suprantamas nacionalsocializmas…

    • tikras lietuvis:

      Nenusišnekėk.
      Be to, kam tie dirbtiniai konstruktai, kam tas dirbtinis iškėlimas, vadovaujantis okupantų primestomis sąvokomis, lietuvių kaip atskiros grupės Lietuvoje, o ne kaip nacijos?
      Lietuviai yra nacija, o tik retas čia tėra kitos kilmės ar kultūros, todėl visų pirma reikia kelti ne dirbtinius “lietuvių tautos” kokius tai reikalus, o Lietuvos, kaip teritorijos (nes tik joje tegyvena lietuviai ir niekas čia daugiau negyvena, išskyrus lietuvių tautą, – žr. LR Konstituciją: Lietuvos valstybę sukūrė lietuvių tauta, t.y. apie jokias kitokias tautybes ten nešnekama – jokių kitų tautybių čia ir nėra, o Lenkijos, pvz., Konstitucija tiesiai šviesiai sako – Lenkijos piliečiai VISI YRA LENKAI, taigi ir Lietuvos visi gyventojai – piliečiai yra lietuviai. Ir taškas) reikalus.
      Ir Lietuvai yra pavojinga, kada yra čia laikomas Lietuvos okupantui paminklas (netgi lenkomaniška Vilniaus policija iškelia bylą dėl Pilsudskio kapo išniekinimo, kai, tuo tarpu, jokio jo kapo Rasose nėra – kapas yra vieta, kur palaidotas numirėlis. O čia nebuvo palaidoti nei jis, nei jo mama, kuri buvo palaidota Suginčiuose. http://www.delfi.lt/news/daily/crime/sulaikyti-jpilsudskio-sirdies-kapo-isniekinimu-itariami-jaunuoliai.d?id=60103915 ). Kokia buvo reakcija iš tautininkų pasakant, kad Lietuvoje, kur negali būti okupantų Stalino ar Hitlerio paminklų, yra paminklas okupantui Pilsudskiui, pavogusiam ir prapuldžiusiam dfidžiąją dalį Vilnijos žemių?
      JOKIOS.
      Ką veikia tautininkai.
      Nieko.
      Arba ką tik buvusi istorija su Danske banku, kuri reklamoje naudojo lezbiečių aktą, o tautininkas Panka šneka apie tai su Delfiu, kuris atvirai propaguoja visokį brudą (aišku neleisdamas prieš pasisakyti), nes tik iš to pragyvena.
      Kai, tuo tarpu, tautininkams derėtų tokį banką apgulti piketais ir pan. priemonėmis iki tol, kol bankas susipras – bankrutuos, nes reklama bus nekokia, arba atsiprašys ir sumokės lietuviams kompensaciją, pvz., perves kokį 100 000lt kuriems nors vaikų namams.
      Kad žinotų, jog Lietuvoje dera elgtis padoriai.
      Dabar, gi, toks šūdo bankelis ir tas aiškiai spjauna Lietuvai (Lietuvos moralei) į veidą.
      Šitokią akciją, manau, ir žmonės suprastų.

  12. Patarimas autoriui:

    Prieš dėliojant tokį tekstą, reikėtų gerai išanalizuoti Nacionalinio susivienijimo rinkimų rezultatus. Priešingu atveju galima pasidaryti neteisingas išvadas. Bet, atrodo, čia analizė buvo nesvarbi. Šis tekstas tik reiškia: “aš noriu, kad taip būtų”.

    • Marius:

      Rezultatai išnagrinėti – nuo pat 1992 m., tiesiog nematyta reikalo varginti skaitytojo statistika. Užtai apsiribota dviem konstatavimais – tautininkų reitingais kitose partijose ir dviejų pastarųjų parlamentinių rinkimų rezultatų lyginimu, kiek surinko pagrindinės tautinės partijos bendrai ir atskirai.

      • Patarimas autoriui:

        “Šiokį tokį išskirtinumą demonstravo tik Tautininkų sąjungos ir iš dalies – Tautos vienybės sąjungos atstovai, kuo galima aiškinti reiškinį, jog susivienijimas apskritai kažką gavo.” Tokia išvada nesigautų, jei pažiūrėtumėte į šių rinkimų rezultatus ir palygintumėte tarpusavyje susivienijimo partijas. Bet, kadangi Jums viskas aišku, kam gi vargintis.

        • tikras lietuvis:

          Rezultatų nebuvo ir tai reikia pasakyti tiesiai šviesiai.
          Dėl ko?
          Todėl, kad:
          1. alkas.lt propagavo ne ULL, o konkurentus – DK, dėl to ir visi balsai nuėjo ten;
          2. tautininkai jau seniai buvo užsiangažavę antiakcijomis, kurių reikšmės ir reikalingumo netgi nesugebama visuomenei tinkamai išaiškinti – paliekama tai gvildenti lietuvos priešų įstaigoms purvasklaidos vaidmenyje, kurie ir padaro juodą darbą (suniekina tautininkus);
          3. nebuvo ir nėra geriausios ekonominės programos, kurią, pvz., labai paprastai sugebėjo išmesti Uspaskis – ir laimėjo.
          Taip, kad:
          reikia ketverius metus kasdieną įrodinėti, kad tautininkai geriausiai išmano ekonomiką (o ne mėgsta debošus kelti), tai tuomet jais ir patikės liaudis.
          Labai gali būti, kad pats pavadinimas tautininkai jau yra sugadintas dar nuo smetoninių laikų, kada šalis buvo ne demokratiška, o galiausiai buvo tautininkų pamesta likimo valiai, todėl tikslinga, kaip jau esu šnekėjęs, keisti partijos pavadinimą.
          Pvz., į Už Lietuvą Lietuvoje.
          Kartu sujuntgiant visas tas grupes, kurios buvo tose partijose ir akcentuojant, kaip sako autorius, SOCIALINĘ bei ekonominę gyvenimo puses, dėl ko ir yra balsuojama per rinkimus.
          Lietuvos, kaip teritorijos vientisumo klausimai, būtų nediskutuotini – tai būtų aksioma, dėl ko nusileisti nebūtų galima niekada (naikinti antivalstybinius darinius – nevalstybinėm kalbom už valstybės pinigus mokslą, tokias partijas ir pan.).

        • Marius:

          Nežinau, tamsta Anonime, kiek žiūrėjau rinkimų rezultatus – tautininkų kandidatai daugiamandatės sąraše gavo daugiau už visas tris kitas partijas kartu sudėjus.

  13. Tautininkams būtinas stiprus LYDERIS–to galėtų imtis kažkas ir čia neturi būti pavydo,konkurencijos.RINKTI GERIAUSIĄ-TIK TAS VEDA Į PERGALĘ.

  14. Ką bendro saujelė tautininkų turi su TAUTA?:

    Pagal mane NIEKO. Jeigu būtų nors 20 tūkst., tai gal jaustų tautos pulsą.

    • tikras lietuvis:

      Tuo labiau, kad jie mąsto okupantų primestomis sąvokomis – būk lietuviai tėra tik tie, kurie kalba lietuviškai, gimę lietuvių šeimose, o visi kiti, kas labai palanku Lietuvos priešams, būk yra kitų tautybių, o tam dar mūsų valdžia kaip paskutinė prostitutė suteikia sąlygas, mokindama tuos kitakultūrius kitų valstybių tautų kalbomis, taip augindama žmones kitiems ir prieš Lietuvą.
      Nuvažiuokite į JAV ar Rusiją ir raskite lenkiškų mokyklų, išlaikomų valstybės. Nerasite, nes niekas ten neaugina žmonių kitiems – visas mokslas yra TIK valstybine kalba ir tam, kad visus pajungti bendrai tvarkai ir įjungti, galų gale, į vieną tautą bei naciją. Nes kur susidaro kitokių pūliniai, kaip, pvz., Kosove, tai galiausiai tokiose vietose tie perima teritorijos valdymą.

    • Amelija:

      Bet ta saujelė nepagrįstų ambicijų ir agresijos turi tiek, kad atgraso bet kurį nuosaikiau mąstantį pilietį.

  15. Lietuvoje vienas iš mažiausių uždarbio lygis, ypač žiauri padėtis rajuonose. Viena priežastis – didžiulė ekonominės galios koncentracija, turint omeny visas Maximas, bankus, energijos tiekimą, komunikaciją, žemės ūkio žemės valdymą, nomenklatūros savivaldybių įtaką ekonominiam gyvenimui rajonuose. Šis kontroliuojantis sluoksnis yra stipriai susijęs su globalistais, o logiškai bus ir antitautinis elementas. Atsiminkime kaip Maximos savininkas išgelbėjo ES referendumą su savo sekmadieniniu alumi.

    Tai ar nereikėtų paruošti gerai apmąstytą decentralizuotos ekonomikos modelį ir jį siūlyti smulkesniems verslininkams ir prekybininkams. Atėjus į valdžią žadome vykdyti protekcionistinę politiką smulkesniems, bet su sąlyga, kad sustiprėję verslo atstovai laikysis nacionalinės ekonomikos ir išliks partneriais su nacionaliai nusiteikusia valdžia ateityje. Čia priešinsis užsienis, bet mes tirsime jo kantrybės ribas. Dabar niekas netiria, tik pritaria.

    Kitas dalykas – baisi turtinė nelygybė. Čia buvo minėtas siekis užtikrinti padorų pajamų santykį tarp darbdavio ir darbuotojo. Labai geras programos punktas, kurį reikėjo labai stipriai akcentuoti. Žmonės yra pasipiktinę aukštesnio sluoksnio hedonizmu, kuris yra tikrai įžūlus, turint omeny L.Ryto ir televizijos prabangaus gyvenimo propagavimą per savo kanalus. Nereikia bijoti kritikos, kad čia bus sukama į kairę. Mes galime įrodyti, kad kairysis internacionalizmas (pvz. Paleckio programa) yra neišvengiamai susijęs su imperializmu ir nelaisve. Draugavimas su rusais ar ES milžinais tik nutolins mūsų įtaką pačioje šalyje. Tikra socialinė lygybė ir demokratiškumas negali būti atskirti nuo nacionalinio suverenumo. Atiduodi suverenumą, atiduodi ekonominės gerovės ir laisvės prielaidas.

    Mariau, kaip tau atrodė Rudys? Aš visuomet maniau, kad jo ekonominis mąstymas buvo sisteminis. Kokia buvo jo įtaka Jūsų programai. Ar aš klystu? Gal Rudys pasidarė antisisteminiu? Jei ne, tai tokių sisteminių ekononmistų reikia būtinai vengti.

    • tikras lietuvis:

      Vartaliojate tą patį per tą patį, kada aišku kaip dukart du: LIETUVOJE TRŪKSTA GAMYBŲ IR TODĖL NĖRA DARBO.
      Tai ožys kažkada vepezojo, kad gamybų savaime atsiras, betgi žinome koks jo supratimas apie gyvenimą.
      REIKIA GALVOTI KAIP PADAUGINTI GAMYBŲ LIETUVOJE, kuriose žmonės galėtų gauti atlyginimus ir ne bet kokius.
      Tik tada Lietuvoje bus žmonių, bus valstybei pajamų ir tik tada prasidės tikras gyvenimas – klestėjimas, o nebus taip kaip yra dabar nuo pat 1990 03 11 – vargo vakarienė, dėl ko Lietuva baigia išputėti.

    • Marius:

      Na, Rudys siūlė tikrai drąsių punktų, pavyzdžiui – tą patį valstybinį prekybos tinklą su valstybės reguliuojamomis kainomis ir pirmenybe nacionalinei produkcijai, berods. Gaila, kad ULL programoje šis punktas buvo pernelyg sušvelnintas.

      • tikras lietuvis:

        Nagi, visa tai yra nesąmonė rinkos sąlygomis – kaip mat bankrutuotų.

      • G pavardės nesakysiu:

        Aš irgi galvoju, kad tai visiška nesąmonė. Per mėnesį laiko ten kyšių pagalba bus įtvirtinti savi tiekėjai, savas personalas pradedant valytoja baigiant direktoriaus pavaduotoju. Po pusmečio arba užsilenktų, arba tektų dotuoti iš biudžeto. Ir kur tas centras būtų pastatytas? Vilniuje, Kaune, ar kiekviename mieste? Iš kur lėšos statyboms? iš kur apyvartinės lėšos? Dėl šios valstybinio centro idėjos aš buvau suabejojęs ar verta ULL atiduoti savo balsą, nes paprasčiausiai negalima tokių kvailysčių į rimtą programą įtraukti.

  16. praraja:

    Lietuvių protus okupavo komunistų atliekos ir landsbergistai. Lietuviai tapo zombių mase. Karta, gyvenusi ir nukentėjusi nuo sovietų jau nueina. Tik tie žmonės išlaikę tautiškumą. Deja, savo palikuonims Tautiškumo sampratos ir svarbos neįskiepijo. Naująsias kartas nupirko globalistai- naujųjų laikų bolševikai. Tiesa, retais atvejais nepadeda nei auklėjimas, nei išgyventa padėtis ypatingai patriotiškose šeimose- pasitaiko ypač kraupių tautinių, religinių šeimos šaknų , Tėvų išdavysčių… Net ir labai labai labai Ypatingose šeimose, kur atžalas turėtų vien jau Pavardė labai daug įpareigoti… Deja… … …

  17. Artojas:

    Komentare buvo rašoma; Reikia surinkti šimtą keturiasdešimt kandidatų, kurie važinėtų po Lietuvą ir agituotų už tautininkus. O kur lėšos ? Bepigu didžiosioms partijoms , pasiskyrusioms milijonus, važinėti ir propaguoti, o kaip tautininkams ir kitoms tautinėms partijoms, kurios net rėmėjų neturi.
    Kita vertus, jei kuris nors , radikalesniam, tvirtesniam klijuoja fašisto etiketę, tokių tikroj tautininkų partijoj neturėtų būti. Tai skaldymas. Kovą laimi tvirti ir drąsūs.

    • tikras lietuvis:

      Be to.
      Kad agituoti, tai reikia turėti žinių – už ką agituoti.
      Pasakysi žmogui balsuok už tą ir tą, o jis tau duos paprastą sveiko proto klausimą: o kas iš to?
      Ir nieko neturėsi ką atsakyti.
      Reikia turėti geriausią ekonomikos programą – tada ir agituoti daug nereikės. Štai Uspaskis išmetė keletą chytrų minčių – apie minimumo (atlyginimų) pakėlimo galimybę, apie šakas, generuojančias lėšas šaliai – ir jis jau ant bangos.

      • tikras lietuvis:

        Bet apie ekonominę naudą šaliai reikia visuomenei kalbėti kasdien, o ne debošais rodyti, kad esi.
        Kad visi žinotų kas yra geriausiai ekonomiką išmanantys ir kurie tikrai neleis Lietuvai išputėti.

    • Ženklas:

      Nereikia važinėti, kandidatas gali ir turi gyventi kad ir Radviliškyje, tada pėsčias kas mėnesį apvaikščios savo rinkėjus. Negi seimo nariais gali būti tik Vilniaus gyventojai, kurie žinoma, po provincijas neišvažinės. Būsimajam seimo nariu t.y. jo partijai reikia kiekvienoj, net ir smulkiausioj apylinkeje turėti atstovą rikimų komisijos narį, po stebėtoją, visus juos reikia apmokyti, dar pasitelkti agitatorių,- tai krūva žmonių ir visi turi būti vietinai, iš Vilniaus tikrai neprivežiosi. Ir tą darbą reikia daryti šiandien, o tai sugalvoja bolotiruotis prieš 3 mėn iki rinkimų, paskui verkia neišrinkti.

  18. kaunietis:

    Baikit jus cia kliedesius rasineti:( Pridaryta daug klaidu. Zmones nebetiki jau tautininkais kaip tokiais.
    Pirmiausia buvo didele klaida susilieti su konservais! Paklauskit eilini pilieti kokias partijas jis zino? Isvardins 3 – 4 bet tarp ju tikrai nebus tautininku. Tada klausimas kodel? Ogi todel, kad tautininkai neturi charizmatisko lyderi bent panašaus i Viktora, netuiri aiskios visiem suprantamos programos. Šliejasi tai prie vienu tai prie kitu. Kelia sumaisti neaiskiom akcijom. Nera nuoseklumo ir testinumu. Va kai šitie trukumai bus pasalinti, kai praeis 4-8 metai, tada bus galima kalbėti apie laimėjimus rinkimuose. Mylinčiu savo Tėvyne, savo tauta tikrai yra daug, Reikia tik tvirto lyderiu aiskios programos visa kita gausis savaime.

    • G pavardės nesakysiu:

      O kodėl pačiam galima kliedėt, o mums ne? 😀

    • Mintis:

      Na Viktotras -charizmatiškas,tyliu.Visų pirma sako bele ką ir moterėlėm gal atrodo super aktyvus-tai čia charizmatiškumą taip suprantat?
      “viskas savaime”niekada nevyksta.Reikia dirbti srityse aktualiose žmonėms:ekonomika, vertybinės nuostatos„morali aplinka vaikams ugdyti,pagarba žmogui ir sau pa2iam,vaikų,paauglių apsauga nuo neigiamos įtakos.Menas , kultūra -tautiniu pagrindu,kuri remiasi vertybinėm nuostatom.Yra ribos visur,kurių nevalia peržengti jei esam žmonės.Vaikams turi būti iki pilnametystės nepasiekiamas alkoholis,visokie birzgalai-kokakolos,spraitai,energetiniai gėrimai.

  19. Antanas:

    Mielieji , pagalvokite ką reiškia komentatorių vardai “tikras Lietuvis ” , “tikras tautininkas”. Bet aš juk tikresnis, aišku juokauju. Jei suprasite ką parašiau tai jau gerai. Apie “prarajas” jau nekalbu.

  20. 2012 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai ir Nacionalinio susivienijimo „Už Lietuvą Lietuvoje“ rinkimų rezultatai ir analizė – Ką toliau daryti?
    http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=91&t=9627

    • Valdas:

      Žygeivi,

      pirmas žingsnis turėtų būti štai koks.
      Kiekvienas susivienijimo narys „Už Lietuvą Lietuvoje“ turi aktyviai dalyvaiti iniciatyvinėje grupėje parašų rinkimui referendumą inicijuoti, kad sustabdyti Lietuvos žemių išpardavinėjimus užsieniečiams.
      Antras žingsnis.
      Susivietijimo „Už Lietuvą Lietuvoje“ branduolys turi organizuoti sueigą į pasitarimą tuos, kurie žino ir gali pasiūlyti išeities planą Lietuvos bendruomenei iš esamos padėties ir be valdžios malonės.
      Išeities plane turi būti atsakoma į tris klausimus.
      1. Kodėl žmonės palieka savo tėvynę, kai ji gali būti kelis kart gausesnė už 3000000 gyventojų bendruomenę?
      2. Ką daryti, kad sustabdyti keistoką žmonių išsivaikščiojimą ir bendruomenės nykimą?
      3. Kaip (su)kurti tobulą ir gausėjančią laimingų žmonių Lietuvos bendruomenę su mažiausiomis sąnaudom?
      Planas turi būti praktiškas ir lengvai pritaikomas dabartinėmis sąlygomis mažoje bendruomenėje (visiems seniūnijos gyventojams), naudojantis esamais įstatymais ir nekuriant naujų. Sėkmės atveju geras mažos bendruomenės pavyzdys tuoj pat pritaikomas visai Lietuvos bendruomenei.
      Per žiemą pasiruošus, pavasarį galima rinktis. Siūlau balandžio mėnesį.

      Jei susivienijimas „Už Lietuvą Lietuvoje“ nesugebės ryžtis pirmam žingsniui, tai antras žingsnis nederėtų daryti.

      Pagarbiai

    • Valdas:

      Koalicija “Už Lietuvą Lietuvoje” – kULL. Angliškai – cool.
      Koalicijos idėja yra gera, suburti Lietuvą kuriančias jėgas bendram darbui.
      Koaliciją lydės sėkmė tada, kai tinkamas vadas bus.

      KULL linkiu sėkmės tolimesniam darbe.

  21. Kemblys:

    Liko tik apibendrinti tuos “porinkiminius analizus” ir atsakyti į Žygeivio klausimą “ką toliau daryti?”.

    Tautininkai būtų surinkę daugiau balsų, jei būtų nieko nerašę ir nepliurpę viešai prieš rinkimus. Jūsų ta ‘išmintis’ ir nesveiki “patriotiniai” jausmai atgrasė ne vieną rinkėją. Jei norite įsitikinti, tai užsikiškite iki sekančių rinkimų ir surinksite daugiau rinkėjų balsų vien dėl tautiško pavadinimo.
    Tokie protingi ir ne valdžioje 😀 😀 😀

  22. hans kemblikui:

    Va tau tai tikrai reikėtų ,,užsikišti”, nes nuo tavo išvedžiojimų tikrai neskanu daug kam darosi, Jau vieni pasakymas ,,Jūs” anokie ar kitokie nerodo tavęs kaip prijaučiančio tautinei filosofijai, o tik kartas nuo karto vaiduokliauji šioje svetainėje ir kritikuoji geriausiu atveju autoriaus kalbos stilių, o ne turinį, Jokeris ir tiek.

    • Kemblys:

      “…nes nuo tavo išvedžiojimų tikrai neskanu daug kam darosi,..” – nesureikšmink Kemblio.

      DAUG KAM neskanu darosi dėl to, kad per rinkimus supratote ko esate verti. Lenkai pateko į Seimą, o tautininkai Lietuvoje nepateko! Čia ne Kemblys kaltas – tautininkai ypatingai prastai dirbo. Tikėjosi, kad tautiškai nusiteikę žmonės už juos balsuos. Tautiškai nusiteikusių lietuvių Lietuvoje yra daug, ir jie būtų balsavę, jei ‘tautininkai’ nebūtų parodę savo bukaprotiškumo. Dabar reikia vyti lauk iš tautininkų tuos, kurių dėka taip žiauriai pralaimėjo. Pamąstyk ką lietuviai senovėje būtų darę ‘karvedžiams’, kurie pralaimėjo mūšį išvedę neparuoštą kariuomenę…

      Tavo ta ‘tautinė’ FILOSOFIJA prispjaudyta svetimžodžių: “kritikuoji, stilių, Jokeris” 🙁

  23. Pensininkas:

    Tautininkai vieni nieko rimto nenuveiks. Gerai, kad jie subūrė nacionalinį susivienijimą Už Lietuvą Lietuvoje. Reikia toliau ULL puoselėti. Tai darinys faktiškai visai Sistemai (pozicijoje ir opozicijoje esantiems). Gaila, Drąsos kelias antisistemininkus “išdūrė”. Atrodo, tapo pozicijos priedeliu. Reikia visiems burtis prie ULL ir Lietuvos sąrašui, ir Ekspertams eu, ir Jaunalietuviams, ir tokioms individualybėms kaip G.Merkys, Z.Vaišvila ir kt. Reikia ieškoti iniciatyvių piliečių kiekvienoje rinkiminėje apygardoje, kiekvienoje savivaldybėje. Nusivilimas nauja valdžia didės, laukia Prezidento, Savivaldybių ir Seimo rinkimai, gal ir priešlaikiniai.

  24. Lietuvis:

    Svarbiausia problema yra labai žemas lietuvių tautinės savimonės lygis. Tai akivaizdu visiems bent kiek ilgiau Lietuvoje pagyvenusiems užsieniečiams, tačiau tai “neaišku” politikus vaidinantiems tautininkams. Negi toks Marius Kundrotas nesuvokia ką reiškia protu nesuvokiamas emigracijos lygis? Mariau Kundrotai, gal galėtumėte mane apšviesti, iš kurios Europos šalies emigracijos lygis (procentas) yra didesnis nei lš Lietuvos? Manau, kad nesugebėtumėt tokios nurodyti. 600 000 Lietuvą palikusių daugiausia lietuvių, iš kurių didelei daliai paprasčiausiai nusispjauti į Lietuvą, lietuviškumą, tautiškumą… Jų vaikai jau dabar – būtent jau dabar – kalba tik angliškai ar tik ispaniškai (ir ne tik kalba, bet ir jaučiasi anglais, amerikiečiais, ispanais etc.)… Mariau Kundrotai, kokių dar reikia akivaizdesnių faktų, kad lietuvių tautinio sąmoningumo laipsnis katastrofiškai mažas? Mariau Kundrotai, ar nemanote, kad tautininkų veiksmų projektavimas, planavimas siekiant pergalės sekančiuose rinkimuose, remiantis tuo, kad esą lietuvių tautinio sąmoningumo laipsnis, lygis analogiškas Vakarų Europos tautų tautinio sąmongumo lygiui (jūs tai teigėte viename iš savo komentarų), švelniai tariant yra iliuzija. Ar nepagalvojot, kad iliuzijų skleidimas yra pavojingas tai bendruomenei – lietuvių tautai – kuriai jūs, tautininkai, atrodo, esate įsipareigoję?

    • Marius:

      Vakarų visuomenės dar labiau kosmopolitizuotos, užtai ir atsvara labiau matoma 🙂 Tokioje Švedijoje net vadinamoji demokratų partija priskiriama kraštutinei dešinei, nors Lietuvoje būtų dar liberalesnė už žymią dalį Tėvynės sąjungos. Užteks saviplakos – lyg mūsų tauta būtų kažkokie permanentiniai liurbiai. Tiktai kažkaip šie “liurbiai” sugriovė Sovietų Sojūzą. Nereikia mitų. Mitai demoralizuoja. Įsivaizduojama, jog tuomet buvęs visuotinis pakilimas, o dabar – mat – visuotinis atoslūgis. Nei tais laikais visi buvo patriotai, nei dabar visi kosmopolitai, tiesiog dėl daugybės aptartų priežasčių komplekto tautininkai-politikai ir tautininkai-rinkėjai KOL KAS neranda kontakto. Be reikalo stengiatės visą sudėtingą politinės situacijos problematiką aiškinti vienu vieninteliu aspektu: tai – primityvu ir niekur neveda.

      • Lietuvis:

        Būtent, mitų nereikia. Mitai pavojingi. Dėl to, kad lietuviai sugriovė “Sovietų Sojūzą” ir kad tie laikai buvo visuotinis pakilimas. Mitas, eilinis mitas. Aš tuo metu dirbau didelėje sąjunginio pavaldumo gamykloje eiliniu
        darbininku ir darbininkų nuotaikas gerai žinau. Žinot, Mariau Kundrotai, kas tuo metu iš tiesų skatino lietuvių daugumą – tai tenka pripažinti – pasisakyti už nepriklausomybę – įsivaizdavimas, kad “gyvensim kaip Švedijoje”. Būtent, tuo metu, t.y. 1988 – 1991 m., šis išsireiškimas ar tiesiog viltis, kad “gyvensim kaip Švedijoje” – buvo labai populiarus. Taigi, ne tautiškumas ipso factum vedė lietuvių daugumą į nepriklausomybę, o viltis, kad pakils pragyvenimo lygis. Kadangi pragyvenimo lygio ženkliai pakelti nepavyko, lietuviai plūstelėjo ten, kur tas pragyvenimas lygis aukštesnis ir spjovė į visą lietuviškumą. Štai visas lietuvių mentalitetas, Mariau Kundrotai. Taigi, jūs teisus, jokio skirtumo tarp anų laikų ir šių laikų lietuvių nėra. Ir tada, ir dabar lietuvių daugumai svarbiausia pragyvenimo lygis. Manau jūs suprantat, kad tuo grindžiamas patriotizmas švelniai tariant nėra “aukščiausios prabos”. Ir pataikauti tokiam “patriotizmui”, laikyti jį norma, vargu ar tautos labui siekiančiam dirbti politikui būtų teisingiausias sprendimas.
        Dėl Vakarų tautiškumo. Tokiai jūsų paminėtai Švedijai nė per nago juodymą jau daug šimtmečių neteko patirti tai, ką patyrė Lietuva. Jiems nėra ko pabrėžti savo švediškumo, nes jie tiesiog kvėpuoja švediškumu, juos supa švediškumas, jie jame pasinėrę. Jų švediškumui niekas negręsia.
        Taigi, geriau priimti realybę tokią, kokia ji yra. Iliuzijos pragaištingos. Geriau susitelkti tautos stiprinimui, o ne vaizduoti ją kažkokiu “supermenu”.

        • Lietuvis:
          2012 12 03 21:20

          Būtent, mitų nereikia. Mitai pavojingi.

          Dėl to, kad lietuviai sugriovė “Sovietų Sojūzą”…
          ——————————————————–

          O štai tai visai ne “mitas”, o pati tikriausia geopolitinė realybė. 🙂

          Būtent Lietuviai ir sugriovė Sovietų Sojuzą.

          Ir tai visai nepriklausė nuo to, kokių ideologinių ar grynai merkantilinių tikslų siekė labai įvairūs žmonės, dalyvavę Sąjūdžio veikloje.

          Nes politikoje, kaip ir kare, svarbus tik galutinis rezultatas – o jis akivaizdus: būtent Lietuvos Valstybės Nepriklausomybės Atkūrimo paskelbimas buvo tas “akmenukas”, kuris ir sukėlė “griūtį”, palaidojusią SSSR.

          Ir netgi tie dokumentai bei GKČP narių atsiminimai, kurie jau paskelbti, labai aiškiai parodo, jog “GKČP sąmokslas” nebūtų kilęs, jei ne Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimas, su kuriuo “minkštasis Gorbis” nesugebėjo susidoroti…

          O juk būtent šis “sąmokslas” galutinai palaidojo tuo metu vis dar “tebegyvuliavusią” Sovietų imperiją. 🙂

          P.S. Dabar daug kas jau bando teigti, kad SSSR subyrėjimas buvo Vakarų suplanuotas…

          Tačiau iš tikrųjų buvo visai kitaip – labai įvairūs dokumentai rodo, kad visi Vakarai klaikiai bijojo, jog SSSR subyrėjus, į įvairių karinių-politinių jėgų bei tiesiog kokių nors teroristų rankas gali patekti masinio naikinimo ginklai, ir jie bus nedelsiant panaudoti prieš tuos pačius Vakarus.

          Vakarai siekė visai ne SSSR subyrėjimo, o jos “demokratizacijos”, tai yra “vakarietiškų rinkos vertybių” įsigalėjimo, kartu išlaikant “kietą” politinę ir karinę visų imperijos užgrobtų tautų kontrolę (būten to, kas įvyko komunistinėje Kinijos imperijoje).

          Štai atžvilgiu tik dėl Lietuvos, Latvijos bei Estijos ateities buvo nuomonių skirtumas ir Vakarų lyderių tarpe.

          Vieni siekė, kad šios valstybės vis tik atgautų nepriklausomybę (bet tai turėjo įvykti tik gana tolimoje ateityje – “step by step” – “neerzinant rusų mešką”), ir po to patektų į ES bei NATO “įtaką” – visų pirma tai buvo JAV bankinių bei politinių sluoksnių siekis.

          Kiti gi to visai nenorėjo – jiems žymiai svarbiau buvo valdyti “pertvarkytos, bet vieningos” SSSR “bendrąją rinką”. Pvz., būtent to akivaizdžiai siekė ES lyderiai – Vokietija, Prancūzija, Italija…

          Ir kaip tik toks planas buvo numatytas “perestroikos” politiniame scenarijuje – Lietuva, Latvija ir Estija turėjo “pačios”, “demokratiškai”, vėl “įeiti į pertvarkytą SSSR” – žinoma, niekur realiai joms neleidžiant “išeiti”.

          Būtent tam jau buvo parengti tinkami patikimi asmenys, kurie buvo infiltruoti ir į Sąjūdį, ir į Latvijos bei Estijos “Tautos frontus”. Tuo labiau taip buvo ir “pertvarkytose” šių šalių kompartijose.

          Jokie oficialūs Lietuvos (o tuo labiau Latvijos ir Estijos) Nepriklausomybės paskelbimai nebuvo numatyti šiame “perestroikos” scenarijuje (kuris jau pačioje jo kūrimo pradžioje buvo nuolat derinamas su JAV “elitu” – žinau tai, nes dar tais laikais teko bendrauti su žmonėmis iš Leningrado mokslininkų “žydų grupės”, kurie tą “scenarijų” kaip tik rengė ir derino, o kai kurie jų netgi asmeniškai skraidė į JAV ir ten derėjosi su įtakingais bankų bei politinių jėgų “vadais”).

          Beje, mažai kas prisimena, kad Nepriklausomybės Atkūrimo paskelbimą 1990 m. kovo 11 d. paskelbė tik vienintelė Lietuva, o Latvija ir Estija tai iš tikro padarė tik prasidėjus “GKČP maištui”.

          Kaip vis tik pavyko paskelbti Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo paskelbimą Aukščiausioje taryboje, kurioje buvo daugybė kompartijos aktyvistų, KGB agentų ir darbuotojų (esamų bei buvusių) bandys nagrinėti dar daugelis istorikų kartų, bet tai, jog čia lemiamą vaidmenį suvaidino Sąjūdžio “apačių” aktyvistai, bent jau man yra akivaizdu – juk netgi Landsbergis dar ir kovo 11 labai bijojo skelbti Nepriklausomybę (vis derėjosi su Brazausku bei lakstė į JAV ambasadą)….

          Tuo metu jau ne vieną savaitę vos ne kasdien lankydavausi AT, ir, žinoma, pats buvau KOVO 11 salės “galiorkoje” Aukščiausiai tarybai balsuojant dėl Nepriklausomybės Atkūrimo AKto paskelbimo, ir labai aiškiai iš viršaus mačiau, koks ten apačioje vyko “bruzdesys”, ypač kada buvo paskelbta, kad balsavimas bus viešas….

          O AT deputatai vis vogčiomis žvilgčiojo į mūsų jaunimo užimtas “galiorkas” – manau, kad visi jie jau žinojo arba bent jau neblogai numanė, kas bus su tais, kurie balsuos “prieš”…. 🙂

          Štai šito “aktyvaus apačių įsikišimo” “faktoriaus” nenumatė joks “perestroikos” scenarijus – ir todėl galutinis rezultatas buvo būtent toks, kokio ir laukė susirinkusios minios žmonių greta AT….

  25. Būkime realistais ir atsižvelkime į Lietuvos Valstybės istoriją.

    O Lietuvos Valstybės istorija rodo, kad tautininkai niekada nėra laimėję “demokratiniuose” rinkimuose.

    Deja, bet tvirtai tautiškai nusiteikusių, o ne savo skrandžiui tarnaujančiųjų, sąmoningų Lietuvių Lietuvoje ne taip jau ir daug.

    Juk net ir Sąjūdžio pakilimo metais, daugiau ar mažiau sąjūdinėje veikloje, dalyvavo tik apie 100 000 žmonių. Ir jų tarpe tvirtai Lietuviškai tautiškai nusiteikusių ir tada buvo toli gražu ne dauguma.

    Reikia tai atsiminti ir mokytis iš mūsų senelių, kaip jie sukūrė Lietuvišką valdžią… 🙂

    Taip pat reikia labai aiškiai suvokti, kad visi dabartiniai “demokratiniai rinkimai” yra tik “politinis žaidimas”, vadovaujantis mūsų priešų kuriamomis ir nustatomomis taisyklėmis – ir todėl šį “žaidimą” mums laimėti neįmanoma iš principo, tuo labiau, kad šitos taisyklės tuoj pat pakeičiamos, jei tik to prireikia valdantiesiems kosmopolitams.

    Vadinasi, kol kas galima “žaisti” ir šį “žaidimą”, gana naiviai tikintis kada nors gauti kosmopolitų kietai valdomame Seime kelias ar gal net kelioliką vietų, tačiau būtina aiškiai suvokti, kad ką nors iš esmės pakeisti galėsime tik tada, kai įsigalios visai kitos “žaidimo taisyklės” – o jos neišvengiamai keisis tada, kai pakis ir bendra geopolitinė padėtis visame Euroazijiniame regione….

    Štai šiam momentui ir privalome ypač rimtai pasiruošti, sukurdami tvirtą, kritinei situacijai parengtą, realią struktūrą – partiją arba kokią nors visuomeninę-politinę organizaciją.

  26. Valdas:

    Primenu reikšmingą palyginimą.
    Kai …
    Anglijoje nekvalifikuotas darbininkas už minimalų valandinį atlygį gali nusipirkti šešis produktus:
    – pieno 1 litrą;
    – miltų 1 kilogramą;
    – cukraus 1 kilogramą;
    – 6 kiaušinius;
    – aliejaus 1 litrą;
    – dyzelino 1 litrą.
    Tai …
    Lietuvoje nekvalifikuotas darbininkas už minimalų valandinį atlygį nepajėgus nupirkti dyzelino 1 litro, aliejaus 1 litro (nes brangesnis už dyzeliną su akcizais) ir iš likusių keturių aukščiau išvardintų produktų gali nusipirkti tik vieną kurį nors, nes kitiems įsigyti pinigų jau nepakanka.
    (Tai yra 2012 kovo mėnesio tyrimo duomenys)

    ES neturi būti tokios atskirties. Jei taip yra, tai ES neturi ateities.

  27. Lietuvis:

    Žygeivis: “Ir tai visai nepriklausė nuo to, kokių ideologinių ar grynai merkantilinių tikslų siekė labai įvairūs žmonės, dalyvavę Sąjūdžio veikloje”. Deja, priklauso. Vaizdžiai tariant tada, 1990 m. likimas mums padovanojo nepriklausomybę avansu. Pabrėžčiau šį žodį – būtent avansu. Dauguma paprastų, eilinių lietuių ir norėjo nepriklausomybės ir labai labai bijojo. Aš gerai prisimenu tuos laikus. Pasikartosiu – dirbau gamykloje eiliu darbininku detalių komplektuotoju. Aš stebėjau žmonės ir drebėjau – kiek dar jie išlaikys (ir ne tik aš vienas drebėjau – iš kur gi tada moratoriumas?). Prisiminkim blokadą. Dabar – iš perspektyvos žvelgdami, jeigu mes palygintumėmė savo gyvenimą, kad ir su tuometinės Armėnijos, patyrusios žemės drebėjimą Spitake 1989 m. ir lygiai taip pat blokadą ir faktiškai gyvenančią karo su Azerbaidžianu sąlygomis – ką jie patyrė ir ką mes patyrėm? Iš esmės eilinių lietuvių auka nepriklausomybei, jei taip galima išsireikšti, buvo beveik nulinė. Jokių didesnių buities, savo gerbūvio suprastėjimo lietuviai nepatyrė (lyginant su Armėnijos). O juk viskas balansavo ant ribos – kiek lietuviai dar išlaikys? Ar neprasidės koks masinis nepasitenkinimo nepriklausomybės kurso besilaikančios Lietuvos valdžios atžvilgiu reiškimas, kuriuo, akivaizdu iš karto pasinaudos Gorbačiovas ir vietiniai naktiniai su Burokevičiumi. Nuolatiniai keiksmai Landsbergio atžvilgiu, nuolatinės kalbos, kad štai jau viskas, tuoj ruselis padarys tvarką… Štai ta antroji, tamsioji lietuvių kovos už savo nepriklausomybę ir Sovietų Sąjungos suardymo (taip, tai ne mitas, bet matykim ir tą antrąją tamsiąją pusę ir supraskim, kas realiai ardė tą Sovietų Sąjungą – Žygeivis rašė, nesiginčysiu dėl skaičių, kad gal koks 100 tūkst tų, kurie realiai veikė) pusė. Aišku, kad tie 100 tūkst. tų aktyviųjų (tarp kurių buvo ir Žygeivis) gal net nematė, nepajautė tos antrosios pusės, o aš tuo gyvenau, tą mačiau, tą jaučiau kiekvieną dieną. Štai tas realus lietuvių potencialas – 1990 m. realiai mes konfrontaciją ir spaudimą išlaikėm kelis mėnesius – iki moratoriumo paskelbimo (ar ne 1990 m. birželį kiek prisimenu paskelbtas?). Aišku po sausio įvykių – plebiscitas dėl nepriklsusomybės, bet paskui ir vėl tas pats – kiek išlaikysim? Užtat aš ir sakau, didžiosios lietuvių tautos atžvilgiu nepriklausmybė likimo buvo suteikta avansu. O už tą avansu sumokėtą “atlyginimą” mums reikėjo attidirbti jau po realaus nepriklausomybės atgavimo. Tačiau deja, mes.lietuviai neatidirbom. Vietoj to mes išsivažinėjam, išsivaikštom. Tai rodo, kad didelė dalis lietuviųų spjovė į tą brangią likimo dovaną – nepriklausomybę – jiems ji pasirodė nelabai svarbi. Todėl aš ir sakau, kad tautininkai darytų didelę klaidą jei pataikautų tokiam lietuvių mentalitetui, manytų, kad tai normalu ir kad mes išsaugosim nepriklausomybę ar ją apginsim, jei ji bus prarasta. Ne. likimas antrą kartą tokios dovanos nebedovanos. Taigi tikrasis tautininkų darbo baras šiuo metu mano manymu – stiprinti lietuvių tautinę savimonę, tautinį potencialą.

    • Mindaugas:

      Labai teisingai rašote,kad dabartinis tautininkų darbas darbas turėtų būti lietuvių tautinės savimonės ir tautinio potencialo stiprinimas.O darbo šioje srityje tikrai yra labai labai daug.Tik pasiklausius,kokia muzika yra labiausiai mėgstama lietuvių,darosi aišku,kad esame tauta be tautinės savimonės jau atitrūkstanti nuo savųjų lietuviškų šaknų.Populiariausia muzika tapo ne lietuviška,bet rusiška ir angliška,vis daugiau atsiranda lietuvių,kuriems norisi dainuoti ne lietuviškai,bet angliškai (visai būtų nenuostabu,jeigu atsirastų dainuojančių ir rusiškai);vis daugiau atsiranda firmų,kurioms yra maloniau vadintis angliškais,bet ne lietuviškais pavadinimais,gyvojoje kalboje plinta angliškas žargonas.Todėl nenuostabu,kad rinkėjams tautinė partijų politika tapo neaktuali ir dėl to į valdžią renka ne tautines partijas,bet tas partijas,kuriomis patiki,kad jos pagerins jų asmeninę materialinę gerovę.

      • Dar kartą pakartosiu – niekada neverta “užsiiminėti idealizmu” ir naiviai tikėtis, kad dauguma Tautos ilgam laikui taps sąmoningais Lietuviais ir aukos savo materialinę gerovę vardan Lietuvybės.

        To niekada nebuvo, nėra ir nebus.

        Ir nereikia manyti, kad Lietuviai vieninteliai tokie “blogiukai” pasaulyje.

        Deja, lygiai tas pats yra praktiškai visose pasaulio tautose.

        Ir sociologai tai jau seniai nustatė – priežastis paprasta: visose bendruomenėse visada aktyvių žmonių vidutiniškai yra tik apie 5-10 procentų. Ir jų tarpe toli gražu ne visi yra aktyvūs dėka savo idealistinių siekių.

        Kaip tik todėl tokį žymų vaidmenį visuose stambiuosiuose pasaulio istorijos įvykiuose vaidina įvairios ideologijos – visų pirma religinės (bet taip pat ir socialinės, pvz., ta pati lygiavinio komunizmo idėja), kurios bent jau trumpam laikui sutelkia viena konkrečia kryptimi ne tik aktyviuosius visuomenės narius, bet išjudina ir nemažą dalį kitų, kurie iki tol buvo pasyvūs.

        Bet tai visada ir visur tęsiasi tik palyginti trumpą “revoliucinį” laikotarpį.

        Po to prasideda “išsivaikščiojimas”, kadangi didžioji dauguma tiesiog ima ieškoti geresnio gyvenimo sau ir savo artimiesiems.

        Kaip tik todėl gana greitai žlunga visos socialinės utopijos – nuo pat Kampanelos “Saulės miesto” laikų (o gal dar ir nuo Budos bei vėlyvesnių Kristaus ir Mahometo).

        Tas pats įvyko ir Lietuvoje “Dainuojančios revoliucijos” metu – Tauta (bent jau nemaža jos dalis) trumpam laikui susitelkė ir “pastūmė istorijos ratą” Nepriklausomybės Atgavimo keliu.

        Tačiau jau po metų (o gal ir dar anksčiau) prasidėjo tie patys procesai, kaip ir visada prasidėdavo visame pasaulyje panašiomis aplinkybėmis.

        Šiuo klausimu yra labai įdomus straipsnis:

        Aleksandras Tarasovas. „Nacionalinis revoliucinis procesas: vidiniai dėsningumai ir etapai“
        http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=136&t=5830

        (straipsnio autorius yra šiuolaikinis marksistas, tačiau jo pateiktos mintys apie revoliucijų dėsningumus tikrai vertos ypatingo dėmesio).

        • Ką būtina daryti?

          Be abejo, būtina ir tautinį auklėjimą stiprinti, ir priešintis žemės pardavimui užsieniečiams, ir kurti (vienyti) tautines jėgas, ir dar yra krūva kitų labai svarbių uždavinių (tiesą sakant, nėra Lietuvos Valstybėje srities, kurią nereikėtų kardinaliai tvarkyti), tačiau tai yra tik stambūs ir sunkūs darbo barai, kurie vis tik nepakeis iš esmės esamos padėties Lietuvoje – nei būtinų revoliucinių pokyčių, nei naujo Tautos susitelkimo visi šie darbai nesukurs (ypač žinant mūsų realias “pajėgas” ir realias galimybes).

          P.S. Labai teisingai savo komentare pastebėjo Lietuvis (2012 12 03 21:20):

          “Dėl to, kad lietuviai sugriovė “Sovietų Sojūzą” ir kad tie laikai buvo visuotinis pakilimas. Mitas, eilinis mitas. Aš tuo metu dirbau didelėje sąjunginio pavaldumo gamykloje eiliniu darbininku ir darbininkų nuotaikas gerai žinau.

          Žinot, Mariau Kundrotai, kas tuo metu iš tiesų skatino lietuvių daugumą – tai tenka pripažinti – pasisakyti už nepriklausomybę – įsivaizdavimas, kad “gyvensim kaip Švedijoje”.

          Būtent, tuo metu, t.y. 1988 – 1991 m., šis išsireiškimas ar tiesiog viltis, kad “gyvensim kaip Švedijoje” – buvo labai populiarus.”

          Ir tai yra gryna tiesa – tikrai labai daugelis tuo metu aktyviai palaikė Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimą, nes tikėjo, jog po to visiems stebuklingai pagerės gyvenimas.

          Šis mitas, beje, nebuvo iš piršto laužtas – tuometinė sovietinė ekonominė sistema tikrai buvo visai žlugusi, ir visi tai puikiai suprato, o greta Vakaruose žmonės tikrai gyveno daug geriau. Taigi, logiškai mąstant, daug kas manė, jog tereikia tapti nepriklausomais, ir Lietuva taip pat taps “turčių šalimi”. 🙂

          Ji tokia ir tapo, tik paaiškėjo, jog turčiais Lietuvoje tapo toli gražu ne visi…

          Tačiau neginčijamas faktas tas, jog mitas apie “visuotinę gerovę”, labai laiku ir tikslingai susietas su Nepriklausomybės Atgavimo idėja, tikrai patraukė milžiniškas žmonių mases (ir ne tik Lietuvoje, beje), ir su šiomis masėmis jau jokia sovietinė sistema nebesugebėjo susidoroti.

          Dabar šis senas “mitas” jau žlugo, todėl būtina sukurti visai naują “mitą”, kuris ir vėl patrauktų žmones į tikrai revoliucinius pertvarkymus.

          Kitaip sakant, dabar mes turime pateikti tokią naują idėją -“mitą”, kuri patrauktų ne tik tautiškai aktyvią Lietuvos gyventojų (ir ne tik Lietuvių) dalį, bet išjudintų ir milžiniškas žmonių mases.

          Priežastis akivaizdi – dabartinė sistema (ir vėl ne tik Lietuvoje, bet ir visame posovietiniame pasaulyje, o gal ir dar plačiau), kaip ir sovietinė sistema seniau, galutinai “išsikvėpė”, todėl jau tiesiog iš principo nepajėgi ką nors geresnio pasiūlyti žmonių masėms, išskyrus emigraciją.

          Todėl būtina nauja Valstybės valdymo sistema.

          Klausimas tik vienas – kokia ta sistema gali būti?

          Ilgai ieškojau tinkamo atsakymo ir galų gale radau jį perskaitęs Dobilo Kirvelio darbus apie socialinę meritokratiją.

          Kitas svarbus klausimas – o kaip realiai galime tą socialinės meritokratijos sistemą įvesti?

          Manau, kad konkrečiu Lietuvos atveju tai gali būti monarchinės valdymo formos ir Lietuvos Karalystės atgaivinimo idėja – nes ji patrauktų daug labai įvairių žmonių grupių, tame tarpe ir valdančių nemažus materialinius resursus, o svarbiausia – leistų pasiekti mūsų norimus tikslus be didesnių nuostolių, kurie yra neišvengiami bet kokių kitų revoliucinių “pertvarkymų” metu.

          Plačiau čia:

          Ateities visuomenė: transhumanizmas ir posthumanizmas. Ar demokratija (ne)kenkia Europos ateičiai? Lietuvos Karalystės atkūrimo idėjos sujungimas su socialinės meritokratijos idėja
          http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=61&t=9725

          • Lietuvis:

            Žygeivi, jūs rašėte: “Kitaip sakant, dabar mes turime pateikti tokią naują idėją -”mitą”, kuri patrauktų ne tik tautiškai aktyvią Lietuvos gyventojų (ir ne tik Lietuvių) dalį, bet išjudintų ir milžiniškas žmonių mases”. Štai ko reikia, Žygeivi. Būtent to, ką jūs parašėte šiuo sakiniu. Reikia, mito, reikia idėjos. Aš dar pridėčiau – reikia naujos istorijos koncepcijos ir panašiai ir panašiai. Štai kuo turi užsiminėti tautininkai. Štai ka yra aktualiausia lietuvių tautai dabar. Būtent tai, o ne koks nors Rusijos griovimas. Ne mano reikalas kišti nosį į svetimas kišenes, bet jeigu tautininiai turi kokių finansų ar gali jūs pritraukti – jas reiktų mesti mokslininkų kolektyvui suburti naujai ideologijai kurti, naujai istorijai parašyti. Tebūna tai Lietuvos karalystė kaip jūs rašėte ar dar kas nors. Reikia kurti masines informacijos priemones, kurios galėtų pasipriešinti polonocentrinėms koncepcijoms ir pan.
            Toliau. Dėl idealizmo laipsnio. Jūs rašote: “Dar kartą pakartosiu – niekada neverta “užsiiminėti idealizmu” ir naiviai tikėtis, kad dauguma Tautos ilgam laikui taps sąmoningais Lietuviais ir aukos savo materialinę gerovę vardan Lietuvybės. To niekada nebuvo, nėra ir nebus. Ir nereikia manyti, kad Lietuviai vieninteliai tokie “blogiukai” pasaulyje. Deja, lygiai tas pats yra praktiškai visose pasaulio tautose. Ir sociologai tai jau seniai nustatė – priežastis paprasta: visose bendruomenėse visada aktyvių žmonių vidutiniškai yra tik apie 5-10 procentų. Ir jų tarpe toli gražu ne visi yra aktyvūs dėka savo idealistinių siekių”. Tai yra savaime suorantami dalykai. Tačiau tamstai turėtų būti aišku, kad rerikalingas tam tikras minimaus angažuotumo idėjai laipsnis, kad ta bendruomenė išliktų. Ir čia ne koks ideaizmas, o pats paprasčiausias realizmas. Nereikia, aiškinti, kad tas angažuotumo laipsnis visose Europos ir pasaulio tautose yra tas pats. Faktai rodo, kad toje bendruomenė, kurią mes vadiname lietuvių tauta tas angažuotumo laipsnis yra labai mažas ir gal net mažiausias Europoje (šiuo metu) – emigracijos mastai tai pukiausiai rodo. Kaip padidinti tą angažuotumo laipsnį – tam yra pačių įvairiausių būdų, kolega. Primityviausiai mąstančius, socialiai žemiausiems sluoksniams priklausančius galima pritraukti tik pažadant materialiai geresnį gyvenimą. Man Žygeivi nusispjaut kokiom aplinkybėm bus pakeltas lietuvių tautinis sąminingumas. Svarbu, kad jis būtų pakeltas. Tačiau, kolega, reikai skaitytis su faktu, kad ties sluoksniai, kurie bus mobilizuoti tautiniams tikslams tokiais būdais tokiais motyvais, esant nepalankiai mūsų tikslams situacijai labai lengvai gai būti patraukti mūsų priešų. Todėl materialūs interesai yra tai, ką aš ankstesniame komentare įvardijau – “avansas”. Už jį reikia atididirbti. Dar kartą kolega kartoju kelkim tautinį sąmongumą, o faktiškai tautinį potencialą visais įmanimais būdais – ir pažadais pagerinti materialinį gerbūvį. O tautinis potencialas labai lengvai išmatuojamas – reikia paskirti laiko ir paklausyti ką žmonės kalba turgavietėse, parduotuvėse, poliklinikose ir pan., kokios muzikos kalbasi ir pan. Kaip matau jūs labai lengvai tai linkę laikyti idealiais faktoriais ir apsiriboti tvirtinimais, kad visoe tautose idealizmo laipsnis nedidelis, lietuvių tauta nėra “blogiečiai” ir panašiai. Deja, kolega, visų šalių saugumo struktūros – o jos rimtas dalykas, gal sutiksit – taip nemano. Jos labai rimtai vertina vyraujančias visuomenėje nuotaikas ir jas rimtai analizuoja. Beje, visuomenės nuomonei labai daug dėmesio skyrė ir Valstybės saugumo departamentas tarpukario Lietuvoje. Aš turėjau galimybę jo veiklą paanalizuoti. Ten nuosekliai buvo pateikiamos ataskaitos ne tik apie atskitų politinų srovių veiklą bet ir apie visuomnės nuotaikas, kolega. Taigi, kolega, pasikartosiu, mano nuomone tautininaksm reiktų skirti žymiai daugiaus dėmesio realiai lietuvių tautinio potencialo būklei ir neapsiriboti bendrybėmis, kad visose tautose idealizmo laipsnis nedidelis. Tiesa, nedidelis, bet faktas tas, kad aplinkinėse šalyse ir apskritai visose Eurropoje jis yra gerokai didesnis nei lietuvių tautos. Ir tai didžiausias pavojus mūsų tautai. Todėl mano manymu dabar mažiau reiktų dėmesio skirti Rusijos likimui, o daugiau savo tautinio sąminingumo stiprinimui – finansais (jei jų tautininkai turi ar gali moblizuoti), laiku, jėgomis, savo visais gabumais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: