Kas rašoma baltarusių vidurinėms mokykloms skirtoje mokymo priemonėje (30)

Prieš keliolika metų viename istorikų forume buvo skeptiškai pasakyta apie kalbininkų tvirtinimą, jog priešistoriniais laikais dideliuose plotuose į rytus nuo Lietuvos ir Latvijos, taigi visoje dabartinėje Baltarusijoje, yra gyvenę baltų kalbomis šnekantys žmonės; toks tvirtinimas net pavadintas viena iš hipotezių. Nežinau, ar ir dabar dar yra taip manančių istorikų. Jeigu yra, tai jiems turėtų būti gėda dėl savo nemokšiškumo.

Neseniai teko skaityti baltarusių kalba parašytą pagalbinę knygą iš istorijos Baltarusijos vidurinėms mokykloms, pavadintą Гiсторыя Белаpусi са старажытных часау да сярэдзiны XIII ct. (Baltarusijos istorija nuo senųjų laikų iki XIII a. vidurio – aut. vert.). Ji skiriama bendrojo lavinimo mokyklų, kuriose mokoma baltarusių kalba, 6-ajai klasei. Leidinys aprobuotas Baltarusijos Respublikos švietimo ministerijos. Autoriai, redaktoriai ir recenzentai – žymūs mokslininkai, akademikai, profesoriai. Taigi knyga yra oficialus leidinys, kuriuo galima pasikliauti. Išleista Minske 2009 m., tiražas – 29 390 egz. Tai puošni, gausiai spalvotomis nuotraukomis iliustruota knyga, išspausdinta ant labai gero popieriaus.

Šioje knygoje rašoma (ne vieną kartą), kad senovėje dabartinės Baltarusijos teritorijoje gyveno baltų kalbomis šnekėję žmonės. Tuo nė kiek neabejojama. Štai keletas citatų, išverstų į lietuvių kalbą: Senovėje Baltarusijos teritorija buvo apgyvendinta baltų genčių (p. 37), Žalvario epochoje (2-asis tūkstantmetis iki m. e.) baltai užėmė didžiausią teritoriją. Jų sodybos vakaruose siekė beveik iki Oderio upės, rytuose – iki Volgos ir jos intako Kamos aukštupių. Šiaurėje baltai buvo apsigyvenę iki Suomių įlankos ir Ladogos ežero, pietuose – iki Dnepro vidurupio (ten pat). Toliau tekste patikslinama bei papildoma: II–V amž. baltai… buvo apgyvendinę didelę Baltijos pajūrio dalį ir beveik visą dabartinę Baltarusijos teritoriją (p. 38), Tūkstančius metų baltai gyveno Baltarusijos teritorijoje (p. 41), Baltai… iki slavų atėjimo buvo apgyvendinę šiaurinę ir vidurinę Baltarusiją (p. 135).

Apie senovės baltus knygoje kalbama pagarbiai. Esą jie statęsi sutvirtintų gyvenviečių (57), jų tikyba buvusi panaši kaip slavų ir kt. Aptariama baltų tarminė diferenciacija (38–39, pateikiama schema – žemėlapis), vadinamuosius rytinius baltus sudariusios latvių – lietuvių (leto – lietuvių) gentys (39).

Aprašomas slavų atėjimas į baltų žemes: tai, kad m. e. I tūkstantmečio antrojoje pusėje Baltarusijos teritorijoje baltus pakeitė slavai (41), kad slavai pajėgė čia įsitvirtinti tik ankstyvųjų viduramžių pabaigoje (46). Slavai traktuojami kaip kolonistai baltų žemėse (48), ilgainiui sumišę su baltais. Baltų senoji kultūra slavų užimtose žemėse ne išnykusi, bet slavai ją perėmę. Jie išlaikė baltiškus upių ir ežerų pavadinimus (41–42), iš jų darėsi savo gyvenviečių (būsimųjų miestų) vardus. Baltų poveikis slavams nulėmė tas slavų ypatybes, kuriomis jie pasižymi Baltarusijoje (47, 49 ir kt.), neišskiriant ir kalbos (tada visi rytiniai slavai dar kalbėję vienodai).

Lietuvių skaitytoją sudomins pasakojimai apie krikščionybės įtvirtinimą slavų žemėse, labai primenantį vėliau vykusį analogišką procesą Lietuvoje: bažnyčių statymas ten, kur buvo pagoniškos šventyklos, ilgai liaudyje išlikę senieji tikėjimo reliktai ir kt.

Priešingai negu sovietinėje rusų istoriografijoje, čia nevengiama kalbėti apie tą didžiulį indėlį, kurį įnešė į rytinių slavų valstybingumą variagai (vikingai) – Riurikas ir jo palikuonys laikomi skandinavų kilmės valdovais Kijevo Rusioje.

Mokiniams pasiskaityti rekomenduojamos literatūros sąraše nėra pseudomokslinės rašliavos, šiaip jau Baltarusijoje gana populiarios (tokių nesąmonių, kaip tvirtinimas, jog senąją Lietuvos valstybę sukūrę slavai).

Abejonę kelia knygos autorių minimi slavai paskutiniaisiais šimtmečiais prieš Kristų ir pirmaisiais m. e. amžiais, nes rašytiniuose šaltiniuose jie iškyla tik I m. e. šimtmečio antrojoje dalyje, o tai daro mažai tikėtiną senstelėjusį požiūrį apie baltų, slavų ir germanų kalbinę vienybę, kilusią iš indoeuropiečių dialektų, kurios laikosi autoriai.

Visa tai, kas pasakyta apie aptariamąją mokymo priemonę, nėra epizodinis reiškinys šių dienų Baltarusijoje. Tokių minčių galima aptikti ir šiaip baltarusių mokslinėje bei mokslo populiarioje literatūroje. Kaip pavyzdys nurodytina Viktoro Čoropkos (Čerepkos) rusiškai parašyta ir Minske 2010 m. išleista monografija Великий князь Витовт (Didysis kunigaikštis Vytautas), kurioje Vytautas vaizduojamas kaip Lietuvos (ne slavų) valstybės valdovas. Nėra kokių nors pseudomokslinių intarpų. Iškeliami kilnūs Vytauto charakterio bruožai, kaip priešingybė Jogailai, kuris laikomas nedoru žmogumi, net silpnapročiu (!). Vytautas traktuojamas kaip karalius, sukūręs didžiulę imperiją. Pateikiamas jo valstybės žemėlapis, įspūdingi spalvoti Vytauto prie Juodosios jūros, Žalgirio mūšyje, Lucko suvažiavime ir kiti paveikslai.