A.Avižienis. Kaip išgyventi tautai, kai valdžia ja nesirūpina (34)

Turbūt nesiginčysime, kad tauta be valstybės – tauta be ateities. Yra žinoma, kad žydų tauta keletą tūkstantmečių neturėjo savo valstybės, bet kažkokiu būdu sugebėjo išlikti. Tačiau ir žydai XIX-to amžiaus pabaigoje ėmė suprasti, kad moderniame, mobiliame pasaulyje jie neatsispirs nutautėjimo procesams be savo nacionalinės valstybės pagalbos. Izraelio valstybė oficialiai įsteigta 1948 m. ir iki šios dienos ji sulaukia stiprios savo piliečių, pasaulio žydijos ir užsienio sąjungininkų paramos.

Tuo tarpu dabartinėje Europoje vyrauja ypač nepalankios sąlygos tautinių valstybių plėtojimui. Jei kokia nors ES valstybė ir drįstų pasukti ryžtinga tautine linkme, nėra abejonės, kad likusios narės „paklydėlę“ priverstų grįžti į integracinę stovyklą. Milžiniška ES biurokratija ir jai palankios atskirų valstybių politinės klasės įvairiais būdais bando susiaurinti nacionalinių valstybių įtaką ir taip ištrinti europiečių nacionalinę savimonę. Kaip ilgai ši apgailėtina padėtis tęsis, niekas tiksliai negali pasakyti. Tad reikia ieškoti netradicinių būdų lietuvių tautos solidarumui stiprinti, kol atsiras prielaidos tikros nacionalinės valstybės įtvirtinimui.

Ir čia žydų tautos patirtis kaip išlikti be nuosavos valstybės yra pamokanti. Žydai sukūrė pakaitalą valstybei – Judaizmą. Patyrus svetimų valstybių okupaciją arba atsidūrus tremtyje, ši tauta pasikliovė Judaizmu, kuris išsaugojo hebrajų bendrumo jausmą ir iškėlė vienijančius, ilgalaikius tikslus. Hebrajų tikėjimas iš esmės išsprendė nuolat pasikartojančią problemą – kaip išlikti apsuptyje, kai oponuojančios jėgos yra žymiai stipresnės nei savos. Buvo sugalvotas unikalus sprendimas – sukurti Dievą sąjungininką, kurio neribota galia leistų žydams nugalėti visus savo oponentus. Tuomet nebuvo taip svarbu ar toks Dievas egzistavo ar ne. Svarbiausia, kad bendruomenės nariai juo tikėjo ir tokiu būdu įgavo pasitikėjimo savimi jausmą. Sprendimo genialumas slypėjo gilioje psichologinėje įžvalgoje. Žmogus pajėgs daug ką padaryti, jei jis pasitikės savo jėgomis.

Judaizmo išskirtinis bruožas yra visagalis Dievas. Senovės egiptiečių, graikų, skandinavų, germanų bei baltų religijos rėmėsi dievų gausa. Šių tautų dievų minia chaotiškai valdė skirtingas sferas, tokias kaip karus, meilę, taiką, vaisingumą, derlių ir kt.  Šie dievai tarpusavyje dažnai konkuruodavo ir ne visuomet būdavo aišku, kuris jų yra vyriausias. Tuo tarpu žydų Dievas yra vienas ir su niekuo nesidalinantis savo valdžia. Jei Dievas ir jo išrinktoji tauta sudaro harmoningą tandemą, remdami viens kitą, tai žydai neturėtų abejoti, kad anksčiau ar vėliau jų sumanymai bus sėkmingai realizuoti. Jokios prieštaraujančios jėgos neturės šansų prieš Visagalį. Žmogus arba tauta, kurie tiki savo sėkme bus labiau linkę imtis tinkamų veiksmų savo tikslams pasiekti, nei asmuo, abejojantis savo gebėjimais.

Žydų Dievas padovanojo ne tik pasitikėjimo savimi jausmą. Visagalis taip pat iškėlė aiškų, nekintamą ir neginčijamą viso gyvenimo tikslą –  tarnauti jam ir jo išrinktajai tautai, stiprinant ją kitų bendruomenių atžvilgiu. Kad šis tikslas nepasimestų vieno asmens kasdienių rūpesčių gausybėje, žydai sukūrė unikalią švietimo sistemą, kuri iki šios dienos auklėja jaunimą pažinti ir gerbti savo Dievo įstatymus. Gausios religinės apeigos nuolat įtraukia žydus į bendruomenės gyvenimą, neleisdamos jos nariams nutolti. Šis išskirtinis solidarumas užtikrino galimybes amžių amžiais kaupti materialinį turtą atskiriems žydų tautos nariams bei visai tautai. Kiekviena pergalė stiprino žydų pasitikėjimo savimi ir vienybės nuotaikas. Šį pozityviai užburtą ratą jų pranašai sumanė dar daugiau pastiprinti griežta kolektyvine disciplina ir net baime.

Šventame Rašte Dievo rūstybė yra žinoma. Jau Senojo Testamento Pradžios knygoje skaitytojas supažindinamas su Dievo baudžiamais veiksmais už nepaklusnumą – Adomo ir Ievos išvarymu iš rojaus. Ta pati Pradžios knyga aprašo Nojaus laikus, kai pasaulyje ypač išsikerojo nuodėmingas gyvenimo būdas. Atsakymas į Dievo įstatymų ignoravimą — milžiniškas potvynis, kuris paskandina beveik visą žmoniją. Tik dievobaimingajam Nojui ir jo šeimai Visagalis leidžia išsigelbėti. Ir šiuo atveju nėra taip svarbu ar Dievas tikrai sugebėjo sukurti tokią gamtinę katastrofą kaip bausmę nepaklusniems savo pasekėjams. Esminis dalykas yra, kad tauta įgyjo ilgalaikius, griežtai apibrėžtus tikslus, kurie konsolidavo jos jėgas.

Žydų tūkstantmečių sąveika su Visagaliu leido jiems suprasti galios esmę ir jos privalumus. Hebrajai tikėjo, kad lemiamu metu Dievas stos jų pusėn. Bet Dievo pranašai nesitenkino vien tuo. Jie nepailstamai skatino tokį žydų gyvenimo būdą, kuris leistų netrukdomai kaupti materialinį turtą šiame žemiškame pasaulyje. Pagal žydų supratimą, asmeninis turtas yra teigiamas reiškinys, bet tik tuomet, kai jis kartu tarnauja ir jų bendruomenės labui. Čia verta pabrėžti, kad vėliau atsiradęs krikščioniškas tikėjimas kaip tik neskatino materialinių vertybių kaupimo. Kristus skelbė, kad turtingiems sunkiau bus patekti į dangų, nei vargingiems. Krikščionių religija daugiau akcentavo pomirtinio nei žemiško gyvenimo svarbą. Tad verslieji krikščionys automatiškai nesulaukė savo tikėjimo palaiminimo ir visuomenės pritarimo. Gal todėl krikščionys turtuoliai yra mažiau linkę dalintis savo turtu su tėvynainiais nei žydai.

Gyvenime taip dažnai nutinka, kad galinga priemonė nepastebimai pati tampa tikslu. Tikėtina, kad ir žydai, naudodamiesi Visagalio pagalba, perėmė savo Dievo bruožus, jo polinkį į galią. Tuo tarpu europiečiai tūkstantmetį auklėjami Naujojo Testamento meilės visai žmonijai nuostatomis, bei tolerancija ir pasyvumu išorinės agresijos atžvilgiu, dabar blaškosi. Vietoj to, kad Europos tautos stiprintų savo demografinį potencialą ir visuomeninį solidarumą, jos pastoviai švaisto savo jėgas po visą pasaulį.

Jei nuo seno lietuviai būtų turėję panašią į žydų religiją, visai įmanoma, kad per paskutinius penkis šimtus metų Lietuva nebūtų tapusi nuolatine stipresnių kaimynų agresijos auka, o gyventojai –skurdžiais išnaudotojų objektais. Skatinama išdidžia dvasia, lietuvių tauta kaip ir žydų dabar nuolat stiprėtų, o ne būtų svetimų valstybių virškinama. Krikščioniškas tikėjimas neskatino nacionalinio susitelkimo taip, kaip Judaizmas auklėjo žydus būti solidariais savo tautos atžvilgiu. Romos katalikų bažnyčia ragino tikinčiuosius aukotis visos žmonijos labui ir jungtis. Tokiu būdu lietuviai ir kitos europiečių tautos deramai neišmoko laikyti savo tautų aukščiausia vertybe. Todėl mūsų praeities didikai įprato žiūrėti į savo tautiečius tik kaip į priemonę, beveik vergus, siekiant asmeninės didybės. Paprasti lietuvos žemdirbiai šimtmečius nešė baudžiavos jungą ir krovė savo šeimininkams žemišką turtą, kuris leido pastariesiems laikyti save pranašesniais už kitus savo tautos narius. Šiandienos oligarchai taip pat nevertina Lietuvos žmonių kaip vertybės, kaip sąjungininkų konkurencinėje kovoje su kitomis tautomis, o bando išspausti iš savo pavaldinių ir valstybės kuo daugiau tik sau. Jiems netrukdo, kad jų veiksmai silpnina tautą ir valstybę. Jų tėvynė yra globali ekonominė erdvė.

Žinoma, dabar nėra prasmės sukurti naujos religijos, nes religijų atsiradimas yra glaudžiai susijęs su istorinėmis sąlygomis, konkrečiau — su žmonių išsilavinimo ir paklusnumo autoritetams lygiu. Praeityje religijų puoselėtojai sėkmingai panaudodavo mitus, stebuklus ir stiprius vizualinius bei klausos efektus. Katalikų bažnyčios hierarchai ir pasauliečiai didikai sutelkdavo milžiniškus finansinius ir materialius išteklius tam, kad pastatytų visą savo aplinką užgožiančias įspūdingas katedras ir bažnyčias. Šių laikų žmonės yra daugiau išsilavinę nei Viduramžiais, todėl būtų mažiau paveikti senais tikėjimo skleidimo metodais. Be to, modernios asmenybės yra ryškiai individualistinės ir nėra linkusios lengvai pasiduoti antgamtiškiems autoritetams.

Tad kaip surasti tą raktą, atveriantį mūsų laikų individo sielą? Patriotiniais šūkiais ir raginimais būti dorais lietuviais mažai ką pasieksime. Reikia priimti tokį žmogų, kokį suformavo dabartinė liberali aplinka ir kalbėtis su juo jam suprantama kalba. Vietoj naujos religijos, dabar reikia naujos tautiškumo ideologijos, kuri įprasmintų tautos nario asmeninį gyvenimą sujauktame moderniame pasaulyje. Tokia nacionalinė ideologija turi būti pajėgi paaiškinti individui dabartinio laikotarpio esmines tendencijas ir jų reikšmę žmogaus materialinei gerovei. Altruistinis tautiškumas turi racionaliais argumentais parodyti savimi susirūpinusiam individualistui, kad jo asmeninę gerovę užtikrins asmeninė atsakomybė už savo tautos ateitį. Būdamas visokeriopai priklausomas nuo savo socialinės aplinkos, žmogus turi suvokti, kad solidariai elgdamasis savo tautiečių atžvilgiu jis realiai stiprins tautos galią. O stipri tauta, kurios nariai yra pripratę aukotis bendram labui, sugebės suteikti pagalbą atskiram žmogui, kai jam jos reikės.  Tas, kuris skverbdamasis į priekį neatsižvelgia į artimųjų poreikius, silpnina tautą ir tuo pačiu jos galimybes sukurti pilnavertį, civilizuotą gyvenimą net ir tam pačiam egoistui. Kas ne kas, bet jau mūsų laikų individas turi suprasti, kad „nemokamų pietų nebūna.“  Gyvendamas įprastiniu režimu pagal dabartinę liberalizmo ideologiją, žmogus anksčiau ar vėliau pats pamatys, kad jis kartu su milijonais kitų europiečių toliau grims į globalizacijos sukurtą pastovių ekonominių krizių liūną.

Vakarų pasaulyje paplitusi individo laisvės sąvoka trina ribą tarp socialinės realybės ir individo vaizduotės. Globalios santvarkos šeimininkai bando pritraukti šalininkus, žadėdami jiems neribotų galimybių rojų. Jie ragina individą ieškoti laimės ne vien savo šalies ribose, bet visame pasaulyje. Sunku prieštarauti teiginiui, kad geriau turėti daug pasirinkimo galimybių, nei mažai. Mes žinome, kad šimtai tūkstančių lietuvių randa naujas galimybes atostogauti, apsipirkti, prekiauti, mokytis ir dirbti užsienio šalyse. Tokie kontaktai su užsieniu turi savo teigiamų aspektų, jei jie lieka epizodiški. Bet jeigu jie tampa gilesni ir atskiras asmuo nustoja sieti savo ateitį su gimtuoju kraštu, šių užsienio kontaktų ilgalaikės pasekmės bus neigiamos.

Globalistų ketinimai suburti vis stambesnes žmonių mases į vieną politinę/ekonominę erdvę neatspindi jų kilniaširdiškumo. Jiems svarbiausia ne pagausinti pasirinkimų galimybes paprastiems piliečiams, bet padidinti pasirinkimo laisvę sau. Būtent laisvas darbo jėgos ir kapitalo judėjimas leidžia stambiems bankams ir tarptautinėms korporacijoms laisvai elgtis su dirbančiaisiais ir demokratiškai išrinktomis nacionalinėmis valdžiomis. Liberali imigracijos ir užsienio investicijų politika duoda darbdaviams šansą ne tik mažinti algas, bet ir palaipsniui išardyti socialinės apsaugos sistemas, kurias į gyvenimą atvedė ne kas kitas kaip nacionalinės valstybės. Mobilus kapitalas, jei jis nusprendžia, kad darbo santykiai ar mokesčiai netinka jam, gali kiekvienu momentu perkelti gamybinę įmonę į kitą šalį, kurioje dirbančiųjų teisės yra žymiai menkiau saugomos. Kartais užtenka tik pagrasinti, kad firma ruošiasi išsikraustyti ir jos reikalavimai dirbančiųjų atžvilgiu bus tuojau pat patenkinti. Krizės apimtoje Europoje ypač matomi finansinių klanų ketinimai pasinaudoti palankiu momentu ir reikalauti beatodairiško socialinių garantijų karpymo. Darbdaviai ES erdvėje nuolat ieško būdų kaip mažiau pasidalinti pelną su visuomene ir kaip daugiau perkelti savo veiklos kaštus gyventojų visumai. Anksčiau Europos nacionalinės valstybės kovojo prieš tokius turtuolių asocialius veiksmus. Dabar, kai transnacionalinės korporacijos ir finansinės institucijos tapo stipresnės nei nacionalinės valstybės, vienam žmogui darosi vis sunkiau gintis nuo tarptautinio kapitalo, neturint nacionalinės valstybės arba sąmoningos tautos paramos.

Individui svarstant klausimą ar tapti pasaulio piliečiu, reikia suvokti kokią globalizuotą santvarką siekiama sukurti ir kokios bus tos santvarkos ilgalaikės pasekmės jam. Numatytas toks pasaulis, kuriame dominuoja laisvi santykiai tarp darbuotojų ir firmų, siekiant trumpalaikės finansinės naudos ir vengiant ilgalaikių įsipareigojimų. Idealiai globalistai pageidautų, kad valstybėms būtų uždrausta įtakoti darbdavių ir darbuotojų dvišalius santykius.

Tuo tarpu žmogus negimsta pasiruošęs dirbti. Priešingai, tėvai, auklėtojai ir valstybė paima vaiką savo globon maždaug 20 metų ir jį paruošia savarankiškam gyvenimui. Per tuos 20 metų  jaunas žmogus daugiau ima nei duoda. Todėl pasaulyje nėra tokių privačių kompanijų, kurios sutiktų sumokėti ne tik už būsimo darbuotojo mokslą, bet ir visą išlaikymą, bei auklėjimą nuo gimimo dienos. Firmos pageidauja, kad visuomenė padengtų šiuos kaštus. O vėliau, kai darbuotojas tampa mažiau produktyvus bendrovei, pastaroji kratosi atsakomybės dėl jo tolesnio likimo vidutiniškai 10-15 metų po išėjimo į pensiją. Taip pat neretas atvejis, kad žmogus rimtai suserga ir pasidaro neįgalus dirbti prieš pensiją. Kas juo turi rūpintis? Anksčiau, kai nacionalinės valstybės dar nebuvo praradusios savo galios, vyravo tvarka, kai stambesnės Vakarų kompanijos užtikrindavo savo tarnautojams privačias senatvės pensijas. Globalizuotame pasaulyje tokių dosnių darbdavių vis mažėja.

Todėl kyla esminis klausimas – kodėl visuomenė turi prisiimti tokius įsipareigojimus, kai atskiram jos nariui tarptautiniai autoritetai suteikia laisvę ignoruoti savo asmeninę atsakomybę prieš visuomenę? Žmogaus jėgos yra ribotos ir jis negali vien tik duoti kitiems. Asmuo jungiasi į įvairias asociacijas tikėdamas, kad jose vyraus grįžtamumo dėsnis. Pagal šį dėsnį, asociacijos nariai aukojasi bendriems tikslams, tokiu būdu stiprindami asociacijos gebėjimus padėti individui, kai tam ateina laikas. Jei atskiri nariai tik ima iš asociacijos ir net neketina ką nors grąžinti, tai toks junginys bus pasmerktas silpnėti ir nebegalės tinkamai paremti savo narius. Pastarieji tai suvoks ir nebenorės toliau aukotis bendram reikalui. Šitaip miršta socialinis solidarumas, kuris yra kiekvieno žmogaus civilizuoto gyvenimo pagrindas. Šiuo keliu eina Vakarų valstybės, o pasekmes mes matome kasdien, skaitydami apie vis plintantį finansinį nestabilumą bei neramumus, kuriuos sukelia neatsakingi stambių finansininkų veiksmai ir nepažabotas godumas. Socialinis solidarumas yra įmanomas tik stabiliose, ilgaamžėse asociacijose. Jeigu jos nariai nuolat jungiasi ir vėl skiriasi, aukščiau minėtas grįžtamumo faktorius nespėja įsigalioti, nes svarbiausias gyvenimo vertybes neįmanoma sukurti per dieną.

Pasak įtakingų finansinių ekspertų tikėtina, kad 2013 m. po Europą ir Lietuvą nusiris dar viena galinga ekonominio nuosmukio banga. Tai gali būti lemtingi Lietuvai metai. Arba vėl nuvilnys didžiulė nevilties ir emigracijos banga, arba lietuviai pagaliau imsis priemonių valdyti savo padėtį. Tautinės politinės jėgos privalės sukurti alternatyvios ekonomikos koncepciją, kurioje valstybė imsis žymiai daugiau atsakomybės už tautos materialinį išlikimą nei iki šiol. Tikrosios nacionalinės partijos pasaulėžiūroje turi vyrauti nuostata perorientuoti šalies ūkį pagal vietinius poreikius, intensyviau išnaudojant vietinius resursus bei darbo jėgą. Lietuvos ūkis turi tarnauti tautos interesams, o ne užsienio kapitalui arba šalies oligarchams. Turi pasibaigti laikas, kai aklai pasikliaujama tarptautiniu darbo jėgos pasidalinimu, tarptautine prekyba ir internacionalinėmis rinkomis. Visuotinė ekonominė priklausomybė akivaizdžiai veda į visuotinę suirutę. Naujosios krizės akivaizdoje Lietuva negali sau leisti pasyvaus jos stebėjimo ir paklusnaus užsienio ekspertų nurodymų vykdymo taip, kaip buvo 2008 m. recesijos metu. Kiti klausimai bus nustumti į antrą planą, nes vis daugiau ir daugiau žmonių neturės darbo ir vilties. Jei tautiški judėjimai nesuvoks šio esminio gyvenimo fakto, jie bus pasmerkti merdėti.

Šiuo metu vyrauja nuostata, kad nacionalinė valstybė neturėtų kištis į privačius ekonominius reikalus. Daugelis abejoja, kad valstybės tarnautojai yra pakankamai kompetetingi ir sąžiningi efektyviai valdyti ūkio raidą. Teisybė, kad dabartiniu metu valdininkija nesirūpina tautos gerove. Jai iš viršaus yra nuleidžiami integraciniai tikslai, kurie orientuoti į vienos politinės/ekonominės erdvės sukūrimą, o ne į tautos suklestėjimą. Todėl tautininkų judėjimo ideologinis pagrindas turi būti tauta ir jos stiprinimas. Sėkminga politinė veikla priklauso nuo aiškaus tikslo turėjimo ir jo ryžtingo siekimo. Visuomenei turi būti aiškinama, kad kelias į jos materialinę gerovę veda per nacionalinės ekonominės erdvės ir regioninio bendradarbiavimo įtvirtinimą. Aišku, kad šiai idėjai priešinsis beveik visa mūsų politinė klasė, vietiniai oligarchai ir užsienis. Todėl reikės nusiteikti aštriai politinei kovai.

Mes turime vieną galingą sąjungininką – globalistų neribotą godumą. Globalios korporacijos ir finansinės institucijos tapo tokios galingos, kad jų įtakai pažaboti nebeliko rimtesnių kliūčių. Jų destruktyvinė veikla įgauna vis didesnį pagreitį ir apima vis daugiau nacionalinių valstybių. Anksčiau ar vėliau, paprastiems mūsų piliečiams ir kitiems europiečiams taps aišku, kad tik stipri nacionalinė valstybė bus pajėgi ginti juos nuo tarptautinių finansininkų galios. Augant nacionaliniams judėjimams Lietuvoje ir Europoje, atsiras ir naujų žmonių, sugebančių nukreipti valstybės politiką ir ūkio valdymą demokratiškesne kryptimi. Kai prie nacionalinio judėjimo prisijungs žmonės, tikintys šia ideologija, norintys bei sugebantys valdyti, lietuvių tauta tikrai taps savo valstybės šeimininke.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .

34 komentarai

  1. Algirmantas:

    Na mes būtume išlaikę visatai ir būtume stipri valstybė jeigu nebūtų nualinę žmogėdros krikščionys mūsų tautos. Kurie ir po šei dienai pas mūsų tautos žmonias įdiegę nepilnavertiškumo, baimių, savęs menkinimo ir panašių dalykų… Bet atsiranda po truputį vis daugiau nubudusių tautiečių iurie dirba savo tautos labui ir kol bent vienas toks bus tautietis tol tauta gyvuos….

  2. Gintautė:

    kiek gerų minčių parašyta

  3. Algirgas:

    Kodėl nuotraukoje ne dabartinės Lietuvos Trispalvė,bet Žečpospolitos vėliava?

  4. Valdas:

    Tauta turi visas sąlygas išgyvenimui ir klestėjimui iki politikų suplanuoto Lietuvos žemių išpardavinėjimo svetimšaliams užsieniečiams. Jei nesusiorganizuosim užkirsti kelio šiems planams įgyvendinti, tai tautos ateitis neprognozuojamai liūdna.

    • Valdas:

      Susivienijimas “Už Lietuvą Lietuvoje” – gyvybiškai reikalinga atsvara Lietuvą naikinančioms partinėms gaujoms.
      Todėl …
      Po nesėkmingo bandymo rinkimuose
      susivienijimas “Už Lietuvą Lietuvoje” privalo telktis ypatingos svarbos veiksmams, užkertant Lietuvos žemių prekybą svetimšaliams.

      • Valdas:

        Pavasarį buvo garsiai pasakyta, kad …

        “Briuseliui nepasiduosim, savo žemės neparduosim”
        štai kaip vieningai
        http://www.youtube.com/watch?v=Yuq1tQG0lXY

        • lietuvis:

          Kas iš tų eitynių.
          Reikia realių veiksmų, kaip Graikijoje, arabų šalyse…

          • Valdas:

            Arabų šalys ir Graikija nėra pavyzdys Lietuvai. Todėl …
            Nereikia smurto kurstyti. Nereikia karo.

          • Valdas:

            Siūlau paskaityti. Štai ką.
            *****************************************************************************************
            Gerb. Tamsta,

            Prašome labai dėmesingai perskaityti šį rašinį, nes čia pasakyta tai, ką dabartiniame mūsų krašto gyvavimo tarpsnyje privalo padaryti kiekvienas Lietuvos pilietis, galvojantis ne vien apie savo, bet ir kitų žmonių gyvenimą bei ateities kartų likimą.
            Dažnas turėtų suprasti, kad mūsų šaliai gresia visiškas bankrotas, nes didesnė dalis darbingų tautiečių išvažiuoja ir lieka tik senstan
            tys žmonės, kurių greitai net išmaitinti negalės sugriautas ūkis. Valstybės, įmonių bei piliečių skolos jau viršija lOO milijardų litų. Švietimą ir kultūrą valdo neprofesionalūs partiniai veikėjai, todėl šiose srityse įsivyrauja absurdiški sprendimai, kurie žmones (ypač jaunus) verčia iškraipyto globalizmo robotais. Griaunama netgi šeimos samprata. Buvimas Europos Sąjungoje nepalieka mūsų valstybei jokio savarankiškumo ir gresia visiškas Lietuvos išnykimas, nes jau po dviejų metų bus įteisinami žemės, miškų, vandenų pardavimo svetimšaliams sandoriai. Visose valdymo struktūrose įsitvirtino savanaudiški veikėjai, kurie visiškai nepaiso bendruomenės reikmių ir niekada neatitaiso padarytų didžiausių klaidų. Todėl privalome imtis neatidėliotinų veiksmų, iš kurių svarbiausias – visuotinas REFERENDUMAS.
            Kaip žinote, per visą atkurto valstybingumo laiką, piliečių iniciatyva nebuvo paskelbtas nė vienas referendumas, nors siekta tą daryti daugiau nei l0 kartų. Pagrindinė bėda, kad Konstitucijoje nurodyta, jog tokią tesę turėtų ne mažiau nei 300000 piliečių. Tokio didelio parašų skaičiaus nuo esamų gyventojų nėra numatyta nei vienoje mums žinomoje šalyje. Antai naujoje Vengrijos konstitucijoje fiksuota tik 200000 parašų, kai šalyje trigubai daugiau gyventojų nei pas mus. 1928 m. Lietuvos konstitucijoje buvo įrašyta tik 50000. Tad esame visiškai įsitikinę, kad pirmiausiai privalome pasiekti protingo šio skaičiaus ir siūlome, kad REFERENDUMĄ SKELBTI GALI NE MAŽIAU NEI 10 % PILIEČIŲ DALYVAVUSŲ PASKUTINIUOSE VISUTINUOSE RINKIMUOSE. Tuomet Lietuvoje veiktų demokratinės sistemos pagrindinis elementas, kai žmonių valios privaloma paisyti. Net Europos biurokratai tokios tautų teisės kol kas nenuginčija.
            Žemės nuosavybės praradimas pakerta bet kokias galimybes gyvuoti savarankiškai valstybei, nes okupuotą teritoriją mes visada turėjome moralinę teisę atsiimti, o parduotos nesusigrąžinsime niekada. Prisiminkite anuo metu rusų parduotą Aliaską ir suprasite, kad tas turtingas kraštas jau visiems amžiams likęs JAV.Šiuo metu labai sparčiai mažėja kaimynų latvių tvarkomos žemės plotai, nes pardavimai svetimšaliams ten jau įteisinami. Juk neišvežė niekas lietuviškos žemės iš Gardino, Tilžės, Karaliaučiaus, tačiau mes ten laisvai kojos neįkeliame. Jei mažėja teritorija, neturėsime galimybių pasigaminti maisto, naudotis vandenimis, netgi protėvių išsaugoti miškai bus mums neprieinami. Nė viename iki šiol išlikusiame Lietuvos valstybės istorijos dokumente niekada nebuvo leidžiama parduoti žemės svetimšaliams. Tikriausiai kiekviena mūsų krašto vieta aplaistyta praeities kartų kovotojų krauju, tad ar turime teisę spjauti į visa tai?!
            Tik sužinoję visų Lietuvos piliečių nuomonę galėtume priimti tinkamus sprendimus, todėl ir būtinas antrasis referendumas, kuris patvirtintų kad LIETUVOS ŽEMĖ, VANDENYS IR MIŠKAI NUOSAVYBĖS TEISE GALI PRIKLAUSYTI TIK LIETUVOS VALSTYBEI AR JOS PILIEČIAMS.
            Visi tarptautiniai įsipareigojimai turi būti suderinti su tautos valia, kurią reiškia ji pati, o ne partinių grupių atrinkti asmenys.
            Ir visi svetimšaliai mūsų žemėje galėtų būti tiek, kiek leistų gerai apskaičiuotos nuomos sutartys.
            Tad gerb. Tamsta, labai prašome jungtis į bendrą Lietuvos žmonių būrį, kuris bandys surinkti reikiamą parašų skaičių ir pareikalaus valdžią vykdyti nurodytą valią. Tai pilietinė akcija ir ji netrukdo būti aktyviems bet kokių pažiūrų ar įsitikinimų

            Iniciatyvinės grupės vardu Pranciškus Alfredas Šliužas
            ****************************************************************************************

            • Artūras Gotautas:

              Dėl Lietuvos žemės – papildymas.
              Nepamirštant dvarponių lenkų,Lietuvos žemių valdomus plotus,valstiečiams paliekant pamiškes..
              Kiek ilgai Lietuviai valstiečiai buvo “be žemių”,nuo senų senovės…Su tam tikromis išimtimis patapdavo vėl šeimininkais,ir vėl palikdavo “be žemiai”..
              “Šlėktos luomas buvo pradėtas persekioti Rusijos imperijos laikais. XIX amžiaus pradžioje buvo planuota smulkiąją šlėktą iškeldinti į neseniai Rusijos imperijos nukariautas Juodosios ir Azovo jūrų pakrančių žemes, nes Rusijos carai žiūrėjo į bežemę ir smulkiąją šlėktą kaip į pačią pavojingiausia visuomenės grupę. Šiuos planus sutrukdė prasidėję karai su Napoleono Prancūzija. 1918 susikūrusi nepriklausoma Lietuvos Respublika ekonomiškai sužlugdė šlėktų luomą [12]. Įvykdyta žemės reforma atėmė iš bajorų palikdama tik 80 ha žemės, nors tą žemę buvo gavę dar iš Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių. Toks plotas buvo nebepakankamas išlaikyti didelius dvarus. Po 1940 sovietinės okupacijos šlėkta, kaip klasinis priešas buvo pradėti naikinti fiziškai.”
              Išsamiau visa rašliava http://www.nemoku.lt/zemetvarkos-spera-paruostuke-702O.htm/1

  5. Sveiki !:

    SVEIKI,BALTŲ dievai,tai tarpininkai,tarp žmogaus ir VISATOS.Judaizmas – žmogaus kultas.Žmogaus kultas atsiranda su žemdirbyste,kartu atsiranda ir pridėtinė vertė(atsargos),miestų -uždaros teritorijos,politika-būdas nusavinti pridėtinę vertę…Išvados asmeninės. SĖKMĖS !

  6. Artūras Gotautas:

    A.Avižienis ir daugelis to paties sukirpimo žmogėnai,uoliai (dirbo)dirba ir (tarnavo)tarnauja ne Lietuvos labui,tad visos rašliavos yra bevertės,kuriomis bandoma ištiesinti “kreivos šakos”,taip užslepiant piktadariškus darbus Lietuvai..
    Posakiai iš Gintarinės posakių skrynios:
    Tūkstančių žodžių nenuveiksi tiek,kiek Vienu Geru Darbu…
    Geri darbai Taurina Sielą ir nuteikia Ją dar Geresniems Darbams..

    • algis:

      Gal atskleistumėte, kokie konkretūs darbai kenkė Lietuvai? Tada būtų lengviau kalbėtis su Jumis. O dabar čia skelbiate tik mistiką. Rimtai, pasakykite, kaip buvo kenkiama, ir aš bandysiu pasiaiškinti.

  7. Kemblys:

    A.Avižienis:
    “Globalios korporacijos ir finansinės institucijos (4 svetimžodžiai iš eilės!), oligarchai, efektyviai, pasyvaus, interesams, perorientuoti, alternatyvios ekonomikos koncepciją (3 iš eilės), civilizuoto, transnacionalinės korporacijos ir finansinės institucijos (4 svetimžodžiai iš eilės!), resursus, produktyvus, momentu, socialinių garantijų, Mobilus kapitalas, metodais, modernios …………………”

    Jei Avižienis mokėtų tas kalbas, kurių žodžius vartojo, tai ir pats suprastų ką parašė 🙁

    • Algis Dievų siųstas:

      Keblį, čia tik tarp kitko norėjau paklausti, o Daukantas ar irgi rašė su klaidom?

    • algis:

      Avižienis moklus baigė JAV, tarnavo JAV diplomatinėje tarnyboje. Ar reikia už tai atsiprašyti?

      • Kemblys:

        alguti,
        Man neįdomu ką ir kur kas ką veikė. Jei Avižienis nesugeba rašyti lietuviškai, tai gali pasamdyti kitą žmogų, kad sutvarkytų jo rašliavas. Nėra tokių ‘nuopelnų’, kurie leistų spjaudyti svetimžodžius į lietuvių kalbą!

        • Nesupratote mano minties. Jei užaugau JAV ir ten baigiau mokslus, tai neturėjau tokių galimybių išmokti lietuvių kalbos kaip Jūs. Man reikėjo ypatingų pastangų išmokti lietuvių rašybą užsienyje, kur atsidūriau vaikystėje. Aišku, anglų kalbos įtaka mano straipsniuose yra pastebima. Dabar kai trečdalis tautos yra atsidūręs užsienyje ir ten mokosi ir dirba, ar Jūs norite uždrausti užsienyje gyvenantiems lietuviams rašyti lietuviškoje spaudoje, jei jie nesugeba tobulai rašyti leituvių kalba? Jūs taip pat darėte užuominą, kad užsienių kalbų nemoku. Ten kur anksčiau tarnavau tikrai reikėjo mokėti užsienio kalbas. Nesigiriu, o atsakau į Jūsų mintis.

          • Algis Dievų siųstas:

            Tamsta Kemblį, kalba per daug, daug metų vystosi ir kinta, kaip ir tekančios upės vaga, tik ji turi kisti natūraliai, nenaudojant technikos 🙂

          • Kemblys:

            algi,
            Jums niekas netrukdo pasamdyti žmogų, kad sutvarkytų raštus.
            Lietuvių kalbą nežmoniškai niokoja, kas tik netingi. Prarasime kalbą, tai ir visi šie susirašinėjimai neteks prasmės.
            Užuominą padariau, kad nemokate tų kalbų, kurių žodžius vartojate!

          • Kęstutis:

            Šioje vietoje nėra reikalo teisintis, straipsnis geras ir iš esmės. Šiek tiek papildysiu… Teisingas pastebėjimas dėl žydų religijos. Tik jei jau pradėjote apie judaizmą, tai ir pabaikite kaip pridera. Užmiršote, pabijojote ar nepasigilinote į judaizmą ir nepasakėte, kad judaizmas pirmasis ir kol kas vienintelis nepranoktas rasizmo ir paniekos likusiai žmonijos daliai veikalas. Tokio “tipo” religija tikrai nereikalinga nei mums, nei bet kuriai kitai tautai žemėje. Apskritai judaizmas ir krikščionybė turėtu būti uždraustos pasaulėžiūros kaip propaguojančios rasizmą ir genocidą…. Lietuviams, latviams. gudams, ukrainiečiams, iš dalies rusams nereikia jokios kūrybos, belieka tik atsigręžti į iki krikščionišką laikotarpį ir to meto pasaulėjautą prisitaikyti dabarčiai. Pamėginsiu paaiškinti. Pradžioje reikia išsiaiškinti, kaip žmogus mąsto. Mąstydamas ir vertindamas žmogus remiasi vertybiniais „mąstymo atskaitos taškais“. Sąmoningas išsilavinęs žmogus pats atsakingas už savo mąstymo atskaitos taškus. Deja tokių visuomenėje mažuma, visiška mažuma… Likusiai tautos daliai mąstymo atskaitos taškus paruošia, pateikia, primeta kiti. Jei „mąstymo atskaitos taškus“ ruošia savi ir dar suprantantys ką daro, tai tauta stiprės ir sąmonės. Jei tai darys svetimi, o tai daroma jau nuo Vytauto ir Jogailos Lietuvos krikšto, gero nesitikėkim. Kas valdo žmonių atskaitos taškus , tas ir jų šeimininkas. Kokia dabar didžiausia įteigta vertybė? Atsakymas – Pinigai. Jei vertybė pinigai, vadinasi viskas perkama ir parduodama, kas dabar ir vyksta. O iš tikrųjų pinigas tai tik mato vienetas, kaip kilometrai, tonos, valandos… Vertybė žmogus ir tai ką jis sukuria. Dėl to ir yra labai svarbu tautai turėti savo tikėjimą kaip aukščiausia vertybinį atskaitos tašką. Iš karto pabrėšiu, kad yra esminis skirtumas tarp lietuvio tikinčio – „žydai dievo išrinkta tauta“ ar tikinčiu karvės šventumu ar dar kažkuo, ir lietuvio tikinčio, kad lietuviai didi tauta su didinga praeitimi ir dar su savo Dievais arba Dievu. Patikslinu – Kas jaučiasi geriau netikėdami – tegu netiki, bet didžioji tautos dalis jaučia poreikį tikėti, vadinasi jiems ir reik padėti tikėti savo Tikėjimą. Tikintis žmogus stipresnis už netikinti… Pirminis klausimas išsaugant tautą ir valstybę tai stiprinimas ir tobulinimas tautos mąstymo atskaitos taškų. Dievas-Dievai, pasaulėžiūra, valstybė, žemė, tauta, istorija, kalba, šeima tai šventi dalykai, kurie būtini ir kuriuos reikia puoselėti ir saugoti. Kaip tai padaryti? Turiu nuomone ir šiuo klausimu…

            • Artūras Gotautas:

              Taikliai,čia Kęstuti išguldei mintis…
              Papildysiu nuo savęs:
              1.PaSaulėŽiūra.
              2.PaSaulėJauta.
              3.PaSaulėRaiška.
              4.PaSaulėVoka.
              4 Pagrindai,kurie duodą atsakymą į 2 Pirminius Pagrindinius Pagrindus..Supratus ir įsisavinus 4 Pagrindus,kiekvienas gauname atsakymą 2 Pagrindų,kurie apimą visus 4…
              Kadaise visi keliai į Saulę Ėjo – Vienas Takas Ją riedėjo..

            • Ačiū už išsamius ir įdomius svarstymus. Judaizmo iki galo sąmoningai nenorėjau aptarti, nes tai būtų nuvedę į klausimą ar geri jie ar blogi. Nereikalingų ir neperspektyvių karų esu linkęs vengti ir norėčiau sutelkti jėgas į tokius tikslus, kuriuos galbūt įmanoma pasiekti savo jėgomis. Geri jie ar blogi, žydai daugiau pasiekia tautine linkme nei mes. Yra ko pasimokyti. Vienas tikslas geriau nei daugybė. Jėgų visuomet turėsime per mažai, tad reikia sutelkti jas, o ne išsklaidyti po visą žmoniją. Individas stipriausias ir konkurencingiausias kai jis susijęs su solidaria tauta. Man didelį įspūdį padarė Osvaldas Spengleris, kuris gyvenimą pavadino karu, o žmonijos likimą konkurencine kova. Jeigu gyvenimas yra žiaurus, tai geriau jau turėti anksčiau minėtas savybes nei toleranciją ir meilę visai žmonijai. Manau, kad vartotojiška civilizacija patiria gilą krizę, kuri gyvenimą darys žiauresniu. Kol dar vartojimui yra rezervų, gyvenimas gali atrodyti švelnesnis, nei jis anksčiau yra buvęs (prieš pramoninę revoliuciją) ir tikriausiai ateityje bus. Mielai aptarčiau šiuos klausimus išsamiau. Tikra teisybė – kad mąstymo atskaitos taškus kuria labai mažas skaičius žmonių. Jei mes norime tokiais tapti, reikia plėtoti ryšius.

              • Kęstutis:

                Artūrui Gotautui 10 balų už tokį glaustą ir išsamų Darnos apibūdinimą… 🙂 Užsirašysiu… Man labai žavi kai mintys glaustos, aiškios ir gilios…
                algiui avižieniui. Iš žydų galima pasimokyti “ko nedaryti”, jei norime, kad žmonija išgyventų. Gyvenimas pagal taisyklę, kad žmogus žmogui priešas, veda žmoniją į susinaikinimą. “Man didelį įspūdį padarė Osvaldas Spengleris, kuris gyvenimą pavadino karu, o žmonijos likimą konkurencine kova” Man didesnį įspūdį padarė Ramajana, Bhagavadgita, joga, Tibeto joga, Tibeto mirusiųjų knyga, Didysis Tibeto joga Milarepa, Lao Dze, … Artūro Gotauto keturi Žodžiai apibūdinantys Darną, nepalyginamai vertingesni už visą Spenglerio rašliavą. Pamėginsiu glaustai. Pvz. Jei įmesime į vandenį žmogų, kuris nemoka plaukti, o gylys bus – virš galvos, tai tas žmogus išgyvens siaubo akimirkas kovoje už išlikimą… Jam toks “pasiplaukiojimas” ir bus kova už būvį (Spengleris). Jei į tą patį vandenį įšoks plaukikas, jis pajus didelį džiaugsmą ir malonumą, ir nieko nereiks skandinti, kad išgyventum. Tai bus darna ir jėga (joga). Gyventi reikia mokytis ir mokėti, kad tas pats gyvenimas nespardytų ir neniuksėtų į užpakalį (karmą). Žmogų sudaro dvi dalys – asmenybinė ir esybinė. Asmenybinė dalis gimė ir numirs, esybinė – atėjo ir išeis. Asmenybinė dalis tai kūniška (gyvūniška) prigimtis, kūno protas (“intelektas” kuriuo gyvename šį gyvenimą) kurio pagrindas trys instinktai – daugintis, pirmauti ir baimė. Žydai nusprendė (greičiausiai jiems primetė ir jais pasinaudojo) stiprinti instinktyviąją žmogaus pusę, stiprinti pirmavimo instinktą ir kovoti su likusiąją žmonijos dalimi. Savo galimybes išgyventi jie didina (kol kas), bet silpnina apskritai žmonijos išgyvenimo galimybes. Jei visi žmonės žemėje pradėtu galvoti “žydiškai, Spengleriškai” – žmonijos jau nebebūtų. Ar mes lietuviai ir apskritai žmonija išliksime, priklausys ar sugebėsime vadovautis protu (esybinė dalis), kuriame esame sukaupę gyvenimišką patirtį (bet ją dar reik atrast ir suprast), ten “gyvena” sąžinė, išmintis, gyvenimo džiaugsmas ir darna. Gyvuliškam puldinėjimui “agresijai ir baimei” tegalime priešpastatyti protą, dvasinę stiprybę ir mokėjimą gyventi (jėga, joga). Žmogus gyvendamas turi išugdyti asmenybinę dalį – kažko išmokti, kažką palikti – gero. Bet to žmogus nepadarys, jei tuo pačiu nestiprins ir esybinės savo dalies – vidinio stebėtojo ir patarėjo (sąžinės).
                Labai nemėgstu tuščio “filiosofavimo”, todėl savo nuomonės ir nevynioju, bet ir neprimetinėju. Kievienas turi atsirinkti savo sau. Tai ką parašiau (asmenybinė, esybinė…), man tai tiesioginė patirtis, o ne prisiskaitymas “piliosofijų”… Mirtis man jau draugas 🙂
                Dar liko išsigimusios (“su kiaulės snukių”) ekonomikos klausimas.

                • algis:

                  Berods tokia odiozinė figūra kaip Trockis pasakė maždaug taip, kad taiką mylintis žmogus gali nekęsti karo, bet karas, nori ar nenori to, kartais gali ateiti pas jį ir įtraukti į suirutę. Finansininkai jau dabar kėsinasi į mūsų kišenes. Ar mes juos bandysime perauklėti mylėti žmoniją ir dalintis turtais ar bandysime gintis nuo jų?

                  • Kęstutis:

                    Taip, dasigyvenome iki to, kad pirkdami prekę valstybei mes mokame 21 proc. PVM, o dar vidutiniškai 30 proc. visų prekių vertės, sudaro palūkanos bankams?… Apsiginti, ginti savo šeimą, tautą, žmoniją – kiekvieno iš mūsų pareiga. Matau tokį kelią – stiprėju (proto ir kūno lavinimas) pats ir tuo pačiu padedu stiprėti artimiesiems ir aplinkiniams. Kadangi “sistema” visada bus stipresnė už patį laisviausią, protingiausią ir dar “kitokį” žmogų, būtina kurti ir stiprinti savo “sistemą”, kuri paremta protu ir sąmoningumu ir tuo pačiu, be revoliucijų ir kovų, silpninti agresyvias parazituojančias finansininkų sistemas. Kuo bus visuomenėje daugiau darnos ir sutarimo, tuo bus mažiau vietos melui ir apgavystėms. Šiuo klausimu jau senokai turiu “sistema”. Man tai kaip hobis. Stebiu kas vyksta pasaulyje, vis pasitikrinu. Jau iki Garliavos įvykių, Tautininkų ir Drąsos kelio nesėkmių, supratau, kad visuose mokymuose turi būti “slaptoji dalis”. Va apie tai tik su bendraminčiais :)…

                    • Valdas:

                      Anglijoje netaikomas PVM maisto produktams ir vaikiškiems drabužiams. Tai yra …

                      PVM = 0

                      Anglijos valdžia nedaro biznio šioj vietoj : )
                      ……………………………………
                      Norėčiau sužinoti tą turimą “sistemą” iš bendraminčio. Gal kada nors pavyks, nes bendraminčiai turi kurti kartu.

                    • Kęstutis:

                      Būtinai… Slaptoji dalis – jokia karinė paslaptis, paprasčiausiai reikalingas netikėtimas, kad sistema nebūtų pasiruošusi tik tiek…

  8. Jaroslav Vabalis:

    Piliečiai pirma patys turi pasimokyti savo valstybe. Jei ir toliau dėsime viltis į valdžią, kuri mumis pasirūpins, tai mūsų tauta išnyks.
    Mano lozūngas priešingas LSDP šių rinkimų šūkiui (“Valstybė turi pasirūpinti savo žmonėmis”). Ačiū, nereikia. Mes jus jau užtektinai mumis pasrūpinote. Todėl turime patys rūpintis savo valstybe, pakilti, domėtis politika ir intensyviai kontroliuoti valdžiažmogius, kai reikia nepaklusti.

  9. nuomonė:

    Lietuvos žemių išpardavėjai ir jų organizatoriai Referendumo keliu privalo būti paskelbti kaip veikiantys už įstatymo ribų ,kaip nusikalstami valstybingumo prieša ir to pasekoje persekiojami valstybės visu griežtumu iki gyvos galvos.

  10. Kemblys:

    A.Avižienis:
    “moderniame, mobiliame, integracinę, nacionalinių, procesams, solidarumui, asociacijos, ……………………………, Globalios korporacijos ir finansinės institucijos (4 svetimžodžiai iš eilės)”

    VARDAN TAUTOS NEGAILA NET LIETUVIŲ KALBOS !!!!!!!!!!!!!!!!!!!

  11. A.Avižienis. Kaip išgyventi tautai, kai valdžia ja nesirūpina (33)
    http://www.patriotai.lt
    STRAIBATO EILINIS: Nu kad gi buvo ir Blogiasnių…Laikų. Kai Ėjo Rusifikacija. Polonizacija. Germanizacija…Ą dabar esant savai. Valstibiai…Šeip jau…Žydai Žydais.Bet buva. Atplaišos Germaniškos. Kur jos pasdėjo? Lenkiškos. Kiektai pasiliko Vilnijoj. Gal tikrai būtų buvo. Kad kaip “Vokiečia”( Jai jie savia tokiais laikė. Tai jų reikalas) iš. Po”Būtų iš Vilniaus krašto išsikrauste…Dabar ėsama kai kurių problėmų…Neišvengiamai net tik Lietuvoja kilsenčių…Kaip ne keista Rusam. Paliginus su Kitom Svietinėm akrainom geriausiai. Pasisekė…O dėl”Kaip išgyventi tautai, kai valdžia ja nesirūpina” Sakau gal kyši duot?..Kad susirūpint…STT

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: