Apie baimę kažkodėl kalbama retai, nors ji – viena stipriausių žmogui žinomų emocijų. Kodėl? Ko bijome labiausiai? Kokia baimės paskirtis, esmė ir prigimtis, kaip ji susijusi su medicina?

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentai sako, kad yra viena paskaita, kurioje vietas reikia užsiimti iš anksto, kitaip gali tekti stovėti. Tai gydytojo psichoterapeuto doc. Eugenijaus Laurinaičio dėstomas psichoanalizės kursas. Vietų trūko ir vėlų antradienio vakarą „Popieriniame“ bare vykusioje paskaitoje–diskusijoje apie pacientų baimes, kurioje dalyvavo būrys studentų, doc. E. Laurinaitis ir vaikų odontologė doc. Vilma Brukienė.

Pokalbis apie baimes, skirtingas žmonių elgsenas ir jas lemiančias gilumines priežastis nebūtų padaręs gėdos pačiam Sigmundui Freudui, šaltomis 1915 m. žiemos dienomis skaičiusiam pirmąsias psichoanalizės įvado paskaitas Vienos universitete. Šis įvykis – vienas iš lapkričio 19–24 dienomis Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentų surengtų kasmetinių medikų dienų renginių.

Gydytojai odontologai – tarp vorų ir gyvačių

Jeigu tikėtume evoliucionistais, biologiškai esame pasirengę išmokti bijoti vienokių dalykų kur kas greičiau negu kitokių. Labai greitai išmokstame bijoti gyvačių, vorų ir didelio aukščio – galbūt todėl, kad šios baimės buvo reikalingos mūsų protėvių išlikimui. Išsaugoję savo archaiškas baimes, esame nepasirengę pačių sukurtiems pavojams – pavyzdžiui, automobiliams ar globaliniam klimato atšilimui.

Gydytojai odontologai – taip pat gana naujas reiškinys evoliucijos istorijoje, bet jis artimas senovinėms baimėms, kadangi susijęs su nemalonia invazija į jautrias žmogui vietas. Doc. V. Brukienė sako, kad tobulėjant odontologinei įrangai ir iš odontologų kabinetų dingstant skausmui, žmonių, bijančių dantų gydymo, skaičius metams bėgant beveik nekinta.

„Tarp didžiausių žmonių baimių esame truputėlį geresni už gyvates, bet blogesni už vorus. Pripažįstama, kad čia esama genetinio faktoriaus. Visgi ne visi pacientai bijo odontologų. Kai į kėdę pasodinamas dvejų trejų metų vaikas, dažniau išsigąsta pats odontologas. Vaikai lieka vaikais – jie pyksta, maivosi, muistosi, bet aš nedrįsčiau teigti, kad vaikai yra labiausiai odontologo bijantys pacientai“, – sakė doc. V. Brukienė.

Tėvai, vaikai, odontologai, dantys…

Pasak gydytojos, moksliniais tyrimais nustatyta, kad labai mažai vaikų turi išankstinę dantų gydymo baimę, daug dažniau ji išmokstama. Net jeigu vaikas ir prisibijo, tai nereiškia, kad jis blogai elgsis odontologo kabinete. Daug didesnė dalis vaikų – užsispyrę, tiesiog nenorintys gydytis, ir tai dažnai painiojama su dantų gydymo baime.

„Vaikai turi savo metodus, kaip atsikratyti odontologo. Jie pradeda žiaukčioti, juos staiga supykina, o tik prisilietus baisiu balsu rėkia. Tuo pat metu žiūri – ar tai padės išgąsdinti odontologą. Dažniausiai pavyksta. Visgi jei odontologas neišsigąsta, bendravimas tampa dalykiškesnis ir gydymas pavyksta, – sakė gydytoja. – Didžioji dalis nesileidžiančių dantukų gydyti vaikų tiesiog nepripažįsta autoriteto. Jeigu vaikas įpratęs „valdyti“ nekūrybingus, vadovauti jam nesugebančius tėvus, kodėl jis turėtų nemėginti to paties daryti ir su odontologu? Ir su šiais vaikais odontologų kabinetuose užverda tikros kovos, įvairaus lygio derybos, kartais trunkančios ir keletą valandų“.

Pasak gydytojos, dėl šių priežasčių daugelis odontologų nenori gydyti vaikų – sako, juos išgąsdins vietinė anestezija, bet tai labai toli nuo tiesos. Kartais daroma klaida – mėginama susitarti, kad vaikas pakentėtų. Čia lektorė atiduoda duoklę odontologui tenkančiai atsakomybės daliai – vaikas kentėti negali ir neturi. „Jeigu vaikui pas odontologą tenka kentėti – kažkas pas jus blogai, ir pas jus jis daugiau nebeateis“, – sakė ji būsimiesiems medikams.

„Tinkamai pateikus, anestezija, kaip ir kitos procedūros, vaikui nebaisios. Ypač svarbus tėvų vaidmuo – kaip jie sukūrę savo santykius su vaiku, kaip jam pateikia būsimąjį vizitą pas odontologą. Būtent tėvų pareiga paruošti vaiką daugeliui gyvenimo situacijų“, – pabrėžė vaikų odontologė.

Kaip gimsta baimė

Baimės misija – saugoti. Baimė susižeisti gali padėti išvengti sužalojimų. Baimė gali priversti sutelkti dėmesį į problemą ir ją išpręsti. Baimė gali būti kenksminga ir net mirtina. Ji gali sukaustyti protą ir kūną, baimė taip pat būna užkrečiama.

Kas yra baimė, gerai žino ir gydytojas psichoterapeutas, doc. E. Laurinaitis – kad ir iš savo vaikystės patirties odontologo kabinete. Jis griebia pačią jos esmę – „jausmą, kurio nevaldote, o jis valdo jus“, ir pasakoja, kaip išmokstama bijoti.

„Smegenys struktūriškai vystosi maždaug iki 24–27 metų, bet funkciškai – visą gyvenimą. Tais laikais, kai aš mokiausi, mums sakydavo – kiek smegenų ląstelių susiformavo, tiek jų ir liks, smegenys buvo suvokiamos kaip labai statiškas organas. Nieko panašaus. Funkciškai smegenys, kuriose yra apie 10 mlrd. neuronų, vystosi, keičiasi visą gyvenimą. Kiekvienas neuronas turi vieną aksoną, į kurį ateina signalai, ir apie tūkstantį dendritų, iš kurių tie signalai išeina. Tie dendritai formuoja sinapses su kitų neuronų aksonais, o sipnasės yra gyvos, nuolat kintančios. Kol sinapsė naudojama, ji veikia, nenaudojama – išnyksta.

Kodėl pasakojami tokie klinikiniai dalykai? Ogi todėl, kad mūsų ilgalaikės emocijos sukelia pokyčius smegenyse. Šie pokyčiai priklauso nuo to, kaip mes augom – nuo pat ankstyvosios kūdikystės, o gal dar anksčiau. Neurofiziologiniais tyrimais įrodyta, kad vaikai, patyrę psichologines, fizines, kai naudojama prievarta, traumas, arba, kas vaikui ne mažiau svarbu – apleidimą, nesirūpinimą, „išmoksta“ bijoti pasaulio, jaučia jį esant nesaugia vieta.

Naujagimis suvokia kur kas daugiau, negu atrodo. Jo galvoje – sudėtingiausios koncepcijos. Jau kelių savaičių kūdikis inicijuoja bendravimą su motina taip pat dažnai, kaip ir motina su juo. Maža to, pasiuntęs signalą, jis sustingsta ir laukia, trumpučiais akių judesiais seka motiną ir laukia jos reakcijos. Tie akių judesiai trunka taip trumpai, kad stebint paprastai jų nesimato, bet fiksuojama tyrimų metu. Jeigu vaikas negauna atsakymo, jis gali šiek tiek palaukti. Taigi jis laukia, ir kai mato, kad motina pasiruošusi, vėl mėgina sudominti savimi. Jis turi laiko suvokimą, gali matyti, kada mama pasiruošusi bendrauti, kada ne. Jis geba atskirti susinervinusią, depresyvią ir – atsipalaidavusią, susidomėjusią mamą. Fantastiški faktai, bet jie tvirtai įrodyti.

Mūsų pirmieji metai lemia, kaip suvoksime pasaulį – saugią ar pavojingą vietą. Šis jausmas priklauso tik nuo vaiko ryšio su motina. O tas ryšys – visiškai nesąmoningas. Nėra vaikui nieko baisiau, kaip žiūrėti į motinos medinį veidą. Jis netenka atskaitos taško, galinčio padėti suvokti – kas per pasaulis, kuriame jis atsidūrė. Taip gimsta baimė ir susiformuoja jos valdomas santykis su pasauliu.

Ir atvirkščiai – jeigu jis gauna iš motinos jėgos, meilės ir pasitikėjimo kupinus atsakymus, jis patiria tai, ką Margaret Mahler vadina „meilės nuotykiu su pasauliu“. Taip užmezgamas daug tvaresnis – ne baime, bet pasitikėjimu pagrįstas vaiko ir pasaulio santykis“, – pasakojo doc. E. Laurinaitis.

Ko bijome labiausiai?

Genovaitė, 53 metų: nors žinau, kad jie nieko blogo nepadarys, kaip maro bijau vorų, visokiausių šliužų, net žalčių. Dar bijau šunų, bet tai susiję su tuo, kad vaikystėje į ranką įkando nuo grandinės nutrūkęs šuo. Taip pat bijau dėlių – kai buvau maža, įkritau į kūdrą, išlipau jau visa jomis aplipusi.

Indrė, 28 metų, medikė: tiesą sakant, neturiu kokių nors ypatingų baimių ar fobijų. Ko labiausiai bijau? Ko gero, lėtos skausmingos mirties sergant sunkia liga.

Regina, 55 metų: Labai bijau vorų, gyvačių, tarakonų ir kitų panašių padarų. Bijau ir gydytojų, visų, išskyrus šeimos. Kai reikia pas juos eiti, apima tikra panika.

Mindaugas, 34 metų: matyt, turiu ir aš šiokią tokią baimę. Mirti vienam lauke arba miške nuo šalčio. Dar bijau aukščio, bet esant reikalui šią baimę pavyksta įveikti.