E.Merkytė. Žuvusiųjų prezidentas (video) (16)

Jonas Žemaitis

Jonas Žemaitis

Lapkričio 26 d. sukaks 58 metai, kai buvo sušaudytas ketvirtasis Lietuvos prezidentas – Jonas Žemaitis. Taip, šį Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo SSRS okupaciniam režimui vadovą, partizanų generolą Seimas pripažino Lietuvos prezidentu. Tiesa, praėjus daugiau nei pusei amžiaus po jo žūties. Seimo priimtoje deklaracijoje pripažįstama, kad nuo 1949 metų vasario 16 dienos LLKS Tarybos deklaracijos priėmimo iki mirties, 1954 metų lapkričio 26 dienos, LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininkas J. Žemaitis buvo kovojančios su okupacija Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs Respublikos Prezidento pareigas. Ginkluoto pasipriešinimo vadovu jį pripažino ne tik partizanai, bet ir okupantai – suimtą jį tardė pats Lavrentijus Berija. Apie šią asmenybę buvo žinoma gana nedaug, į Lietuvos žmonių atmintį ji sugrįžo tik paskelbus šalies nepriklausomybę Beveik po penkiasdešimt metų užmaršties Jonas Žemaitis grįžo į Lietuvos istoriją ir visuomenės sąmonę: partizanų generolas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininkas, vienas iš tūkstančių už tėvynę žuvusių Lietuvos sūnų. Koks buvo šis kuklus, bet daug nuveikęs žmogus?

Vietoj pienininko tapo karininku

Jonas Žemaitis gimė 1909 m. kovo 15 d. Palangoje, grafo Felikso Tiškevičiaus tarnautojo Jono Žemaičio šeimoje. Tėvo garbei berniukas buvo pakrikštytas Jono vardu. Jaunystėje tėvas Jonas įvairiuose dvaruose tarnavo pienininkystės meistru. Jonuką Žemaičiai pakrikštijo bažnyčioje. Tačiau save tėvas J. Žemaitis laikė laisvamaniu. Tokias pažiūras jam buvo įkvėpę Jono Šliūpo raštai. Įdomu ir tai, kad tėvas buvo vegetaras ir drausdavo jam matant ant stalo padėti mėsos. Motina buvo švelni, jautri, tikinti kaimo mokytoja, save vadinusi „kaimo liktarna“. Iki aštuonerių su tėvais gyveno Lomžoje, Lenkijoje. Sugrįžęs į Lietuvą baigė Raseinių gimnazijos šešias klases.

1921 m. Jonukas Žemaitis baigė Raseinių valstybinės gimnazijos pirmąją klasę. Visa klasė nusifotografavo. Ant grupinės nuotraukos mokytojas P. Mikšas, lyg numatydamas Jono kelią, užrašė mokiniui J. Žemaičiui gražų palinkėjimą: „Prie siekių kilnių, kad ir dygliuotu keliu, keliauki tu.“

Tėvas vienintelį sūnų Jonuką troško matyti savo mėgstamo verslo tęsėju – patarė jam užsiimti pienininkyste. Tačiau vaikas tėvo patarimų nepaisė. Kaune įstojo į Karo mokyklą. Norėjo tapti artilerijos karininku. 1926 m. jaunuolis įstojo į Karo mokyklą Kaune. Žemaitis pasirinko artileristo specializaciją. Pagal pažangumą mokyklą baigė dešimtas iš keturiasdešimties. Žemaitis buvo paskirtas į 2-ojo artilerijos pulko haubicų bateriją, dislokuotą Kėdainiuose. 1936 m. perspektyvus, drausmingas karininkas buvo pasiųstas tobulintis į užsienį, į Prancūzijos artilerijos mokyklą netoli Paryžiaus. Po dvejų metų grįžęs į Lietuvą tapo kapitonu. Netrukus prasidėjo skaudūs įvykiai – Klaipėdos kraštas atiduotas Vokietijai, į Lietuvą įsileistos Raudonosios Armijos įgulos, be jokio pasipriešinimo įvyko krašto okupacija.

Tuo neramiu laiku 1940 m. J. Žemaitis vis dėlto nutarė neatidėlioti vestuvių – vedė septyneriais metais jaunesnę Eleną Valionytę, dirbusią Knygų rūmuose. Deja, šeimynine laime jiems teko džiaugtis neilgai. 1941 m. jiems gimė Jonas Laimutis.

Jonas Žemaitis (antras iš kairės) su kovos draugais

Jonas Žemaitis (antras iš kairės) su kovos draugais

Prasidėjus staigiam vokiečių armijos puolimui, J. Žemaičio pulkui buvo įsakyta trauktis Vilniaus kryptimi. Per aviacijos antskrydį J. Žemaitis su keliolika kareivių atsiskyrė nuo kolonos ir prie Valkininkų pasidavė vokiečiams. Jiems siūlė stoti į savisaugos dalinius, bet J. Žemaitis įtarė, kad vokiečiai jais gali pasinaudoti, ir nestojo. Paleistas iš stovyklos, jis užsiėmė civiliniais darbais. Tuo metu jis priklausė nelegaliam šaulių būriui.

Vis dėlto baigiantis karui jis patikėjo vokiečių pažadais, kad generolo Povilo Plechavičiaus steigiama Vietinė rinktinė bus savarankiškas lietuvių karinis junginys. Jis organizavo savanorius, tapo 310-ojo bataliono vadu. Deja, po poros mėnesių rinktinei buvo įsakyta tapti pagalbiniu SS daliniu. Nepaklusęs rinktinės štabas buvo suimtas, daugelis kovotojų išbėgiojo. J. Žemaitis slapstėsi tėviškėje, Kiaulininkų kaime. Jo, kaip dezertyro, ieškojo NKVD. Žiemojo jis įsirengęs tėviškėje slėptuvę.

1945 m. pavasarį J. Žemaitis įstojo į Lietuvos laisvės armiją. O gegužę, per keletą minučių susirinkęs daiktus, išėjo į mišką.

Iš pradžių Žemaitis-Vytautas vadovavo Žebenkšties rinktinės štabui, vėliau – Žaibo apygardai. Svarbiausiais savo uždaviniais jis laikė tolesnį partizanų dalinių vienijimąsi, ryšių sistemos, partizanų rėmėjų tinklo, vadinamo Organizaciniu sektoriumi, kūrimą.

1949 m. su kitais sušaukė visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą, kuriame buvo sukurta visos Lietuvos partizanų organizacija (pirmą kartą nuo partizaninio judėjimo pradžios) – Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS) ir sudaryta vyriausioji partizanų vadovybė – LLKS Tarybos prezidiumas. Jis išrinktas jos pirmininku ir vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu, t. y. visos Lietuvos partizanų vadu. Jis rūpinosi partizanų veiksmų koordinavimu, inspektavo jų dalinius, atkūrinėjo štabus ir nutrūkusius ryšius, skirstė į pareigas pareigūnus, rūpinosi norminių teisės aktų kūrimu ir spaudos leidimu.

Pasakoja Kęstučio partizanų apygardos „Žaibo“ būrio vadas Steponas Bubulas*:

„Tėvas gyvena Afrikoje ir yra beždžionių vadas“

NKVD nustačius, kad J. Žemaitis vadovauja partizanams, iš savo sodybos Kiaulininkų kaime buvo išvaryti J. Žemaičio tėvai ir dėdė Antanas, namai nacionalizuoti. Tėvui tuomet buvo 72, motinai – 61 metai. Senukai tėvai ėjo per gerus žmones. Tačiau tuo J. Žemaičio šeimos nelaimės nesibaigė. Liepos viduryje į Šiluvos paštą atėjo laiškas. Nepažįstamas žmogus rašė, kad 1946 m. liepos 13 d. Kaune mirė J. Žemaičio žmona Elena.

J. Žemaitis ne iš karto tuo patikėjo. Nutilo ir ilgai tylėjo. Galvojo tik apie sūnelį, kuriam dar nebuvo nė penkerių. Turėjo juo pasirūpinti pats, daugiau nebuvo kam. „Paprašė K. Teišerskienės važiuoti į Kauną ir surasti Laimutį. Kotrynai paklausus, ką pats manąs daryti, atsakė, kad nieko kito jam nebeliko, kaip tik kovoti su sovietų valdžia.“ (Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, „Žuvusiųjų prezidentas“, Vilnius, 1998.) Vaikui buvo surasta globėja –  Ona Liubinavičienė.

Partizanų ryšininkė Nina Nausėdaitė atsimena: „Pirmą kartą mačiau Žemaitį taip sielvartaujantį, kai sužinojo, kad mirė žmona ir liko vienas ketverių sūnus. Visaip svarstėme, ką daryti su vaiku, kad nepatektų į KGB nagus kaip įkaitas. Nusprendėme, kad geriausia jam būtų Kaune – ten jis mažiausiai trauktų dėmesį. Pavojinga buvo delsti, todėl išvažiavau į Kauną pasiimti Laimučio, kad laikinai nuvežčiau pas savo mamą, o paskui Kaune surasčiau jam globėjus. Man buvo pavojinga eiti ten, kur anksčiau gyveno Elena, todėl vaikas buvo nuvestas pas kitus pažįstamus. Miestas jau miegojo, kai su vaikeliu Utenos gatve leidausi į pakalnę, į Vilijampolę. Laimutis neverkė, tik ėjo stipriai man įsikibęs į ranką – savojoje žemėje mums nebuvo vietos. Nesutikome nė vieno žmogaus ir laimingai apsistojome pas mano draugę. Jau anksti ryte išvykome sunkvežimiu į Jonavą, nes Kauno stotyje buvo pavojinga pasirodyti. Pasiekėme Pavenčius, kur gyveno mano mama. Palikau čia Laimutį. Kaune apėjau pažįstamus. Deja, kuo geriau gyveno, tuo jų širdys buvo kietesnės. Tada nuėjau pas mamos draugę Vabalienę. Jos vyras buvo suimtas. Vabalienė gyveno sunkiai, augino Laimučio vienmetį sūnų Vytį ir sutiko berniuką priglausti. Atvežiau Laimutį. Sunku buvo vaiką palikti, niekaip neradau progos išeiti, tačiau padėjo Vyčiukas – jis atnešė žaislų, ir juodu pradėjo žaisti. Išėjusi pro ašaras nieko nemačiau. Bet ką gi daryti – šiandien mūsų likimas toks. Reikia pasitikėti Dievu – jeigu jis bus gailestingas, tai neapleis, o iš žmonių pagalbos vargu ar sulauksi.“

Sunku buvo J. Žemaičiui atskirtam nuo sūnaus, kai tik galėdavo, bandydavo surengti susitikimą. „Jau daugiau nei metus nebuvo matęs vaiko, bet, matyt, globėja gerai auklėjo berniuką – vaikas buvo nenutolęs nuo tėvo. Laimučiui buvo pasakyta, kad tėvas gyvena Afrikoje ir yra beždžionių vadas, todėl jis vis laukė atvažiuojant panelės „iš Afrikos“, kuri gali paskambinti tėveliui. Tačiau žinojo, kad tėvas – karininkas. Susitikus iš karto paklausdavo, kur yra jo šautuvas.“

„Atokvėpio valandėlę atsisėdęs rašė sūnui laiškus. Gal kada nors susimąstys, kodėl jam teko augti be tėvo. Norėjo sūnui perduoti ne tik savo idealus, bet ir meilę, taip nesiderinančią su partizanišku gyvenimu.“ Deja, neišliko tokie brangūs laiškai – pavojinga buvo juos laikyti, todėl globėja juos sudegindavo. Neatėjo į galvą perrašyti laiškų savo ranka kaip literatūrinio kūrinio.

Priėjimo prie J. Žemaičio MGB nuolat ieškojo per sūnų. Globėja buvo nuolat sekama ir apstatoma agentais. 1951 m. pabaigoje Liubinavičienė su J. Žemaičio sūnumi išvažiavo iš Kauno ir apsigyveno Ramygaloje. Galop įsikūrė Radviliškyje. Vaikui buvo suteikta Liubinavičiaus pavardė.

J. Žemaitis jautėsi be galo skolingas Laimučio globėjai. Geresnė motina jo sūnui vargu ar galėjo pasitaikyti. Jautėsi skolingas jai ne tik už vaiką, bet ir už tai, kad kentė nuolatinį pavojų ir vargą.

Suimtas partizanų generolas J. Žemaitis tik 1954 m., likus pusmečiui iki mirties, paprašė leisti pasimatyti su invalidų namuose gyvenančia motina ir dvylikamečiu sūnumi. Norėdami palaužti ir įskaudinti partizanų vadą KGB darbuotojai tik parodė sūnaus nuotrauką, kurioje jis buvo su pionieriaus ženkleliu.

Teisme pareiškęs, kad Lietuva yra okupuota Sovietų Sąjungos, J. Žemaitis daugiau nepamatė sūnaus. Jonas Laimutis Žemaitis nebepamatė tėvo. Tik prasidėjus Atgimimui, Laimutis Žemaitis susipažino su savo tėvo bendražygiais ir sužinojo apie jo partizanavimo metus. Niekas negali pasakyti, kiek Lietuvoje buvo likę tokių vaikų be tėvų, motinų, praeities. Jie buvo persekiojami, šantažuojami, šmeižiami.

Anksti netekęs mamos, berniukas globėją vadino Mamuliuku. Tiesa, ir ji gana anksti mirė. Tada mažuoju berniuku rūpinosi jos sesuo D.Žiaunytė-Žukauskienė.

Tik po J. Žemaičio mirties, 1963 m. jo seseriai Kotrynai su šeima grįžus iš tremties, dėl laimingo atsitiktinumo pavyko sužinoti, kad Žemaičio sūnus Laimutis turi Liubinavičiaus pavardę ir gyvena Šiauliuose. Taip Laimutis susitiko su giminaičiais ir sužinojo apie tėvo gyvenimą iki 1941 m. 1990 m., nors ir kaip ilgai KGB trukdė, jam pavyko susigrąžinti tikrąją pavardę. Deja, gerokai per anksti – 2008 m. – Anapilin išėjo ir Laimutis Žemaitis.

Karininkas, niekada nesulaužęs priesaikos Lietuvai

Jonas Žemaitis-Vytautas

Jonas Žemaitis-Vytautas

Atsimena Kazimiera Rašimaitė-Stankienė: „Jonas Žemaitis buvo labai kuklus žmogus. Kartą, kai jau slapstėsi, užėjo vakare pas mus. Avėjo medpadžius. Mano mama ir sako: „Jonai, ko nesakai, kad tavo batai valgyti prašo? Kaip tu dabar partizanausi su kurpėmis?“ „Nieko, – sako Jonas, – man gerai ir su kurpėmis: naujos, vandens nepraleidžia.“

Labai prisirišęs buvo Jonas prie savo tėviškės, nė vienos progos nepraleisdavo namų neaplankęs. Todėl, matyt, ir iš Lietuvos nepasitraukė, liko su visais vieno vargo vargti. Vokiečių okupacijos metais gaudavome iš jo lietuviškų laikraštukų. Tuo metu jis dirbo žemės kooperatyvo vedėju Šiluvoje. Turėjo gražią žmoną, dvejų trejų sūnų Laimutį. Tik neilgai džiaugėsi laime – užėjus rusams, prasidėjo areštai. Jono žmona su Laimučiu apsigyveno Kiaulininkuose, pas senelius – Jono tėvus ir dėdę Antaną. Jono neradę, stribai tardydavo ne tik tėvuką, bet ir žmoną Eleną. Buvo ją suėmę net keletą kartų. Paskutinį kartą jos nepaleido net keletą savaičių. Tada, sako, Jonas susitaręs su pažįstamu stribu, kuris prižadėjęs jai padėti pasprukti. Stribas duotą žodį tesėjo: nuvedė Eleną į lauko išvietę, o ten buvo atplėšta lenta, tai ji ir pabėgo. Po šio pabėgimo su sūneliu ji išvažiavo į Kauną ir svetima pavarde apsigyveno Žaliakalnyje pas pažįstamą siuvėją. Po poros metų dėl nėštumo komplikacijų ji ten ir mirė, palikusi mažą našlaitėlį Laimutį.“

Kartą Jonas pasakė: „Aš irgi turiu mamytę ir tėvelį, ir gražią žmoną su mažu sūneliu, bet… viską teko paaukoti. Išėjau ginti tėvynės, o jeigu prireiks, ir žūsiu dėl jos.

Jis principingai kovojo su alkoholizmu, plitusiu tarp partizanų, į savo sukurtą baudžiamąjį kodeksą buvo įtraukęs straipsnį dėl girtavimo. Jis ragino tausoti jėgas ir gyvybę, nes jų prireiks atėjus lemtingam tėvynės išvadavimo momentui. Tai rodo ir tokia ištrauka iš Nijolės Gakšaitės-Žemaitienės knygos: „Gruodžio pabaigoje J. Žemaitis pasveikino rinktinės kovotojus su šventėmis, palinkėjęs sėkmės kovoje dėl Lietuvos laisvės, prisiminė ir partizanų kasdienybę: „Meskit mums okupantų atneštą įprotį, jų pačių mums sąmoningai diegiamą – besaikį gėrimą. Toks įprotis veda mūsų tautą į bedugnę ir pagaliau į visišką išnykimą nuo žemės paviršiaus. Mokėkite būti linksmi ir be degtinės, švenčių metu nepragerkite savęs, o taip pat Lietuvos ir jos vardo.“

Iš ryšininkės Ninos Nausėdaitės atsiminimų: „Žemaitis buvo reiklus, bet ir labai atidus žmonėms, jis skaudžiai išgyvendavo dėl kiekvieno žuvusio ar įkliuvusio į KGB pinkles partizano. Tačiau jis sakė: „Reikia mums patikimų žmonių, reikia siųsti pačius geriausius į mirtį, į pavojus, nes reikia platinti spaudą, kad žmonės galėtų susivokti ir išvengti priešų spendžiamų kilpų.“

Pasakoja buvusi Jono Žemaičio ryšininkė Nina Nausėdaitė-Rasa**:

Likimas taip lėmė, kad J. Žemaitis išsilaikė ilgiau už kitus talentingus laisvės kovotojus. Nuo pat partizaninio karo pradžios jis pasižymėjo blaiviu politiniu mąstymu, tvirtu charakteriu, pareigos jausmu, atsidavimu laisvės kovai. Šios savybės jį išskyrė iš kitų ir nuvedė į aukščiausią postą: jis tapo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio – organizacijos, kurią pats ir sukūrė, vadovu.

J.Žemaitis buvo žmogus, žinantis ko siekia, įsitikinęs tų siekių taurumu ir pasiryžęs jų įgyvendinimui paaukoti gyvybę. Marijona Žiliūtė, su J. Žemaičiu viename bunkeryje praleidusi paskutinius iki arešto J. Žemaičio gyvenimo metus, jį trumpai apibūdino taip: „Tai buvo karininkas, davęs Lietuvos Respublikai priesaiką, kurios niekuomet ir jokiomis aplinkybėmis nesulaužė.“

Kartu tai buvo be galo malonus, šiltas, santūrus ir geranoriškas žmogus. Visi jį pažinojusieji pabrėžė jo kuklumą, dvasinę pusiausvyrą, pagarbą kitiems. Tai jo iniciatyva nuo 1950 m. partizanams buvo pasiūlyta vadintis broliais. J.Žemaitis visada buvo dėmesingas jautresniems, galintiems palūžti vadams ir kovotojams, galėjo atiduoti savo duonos kąsnį ar paskutinius marškinius paprastam partizanui. Su begaline užuojauta ryšininkei jis yra sakęs: „Mes tai mes, bet dėl ko vargstate jūs?…“ Dėl šių savybių jis buvo pelnęs ne tik kovotojų bei gyventojų pagarbą, bet ir meilę.

1949 m. vasario pradžia – prieš Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą.

1949 m. vasario pradžia – prieš Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą.

Paralyžiuotas partizanų vadas

Po 1948 m. masinio trėmimo į Sibirą tarp kaimiečių, kurių didelė dalis lig tol palaikė partizanus, ėmė reikštis nusivylimas ginkluota kova, jos tragiškais rezultatais. Kovotojams pasidarė sunkiau gauti maisto ir prieglobstį. Partizanams teko vienytis, atsisakyti aktyvių veiksmų – siekiant išlaikyti štabus ir ryšius. Būtent tokią strategiją siūlė J.Žemaitis.

Partizanai vis dar sugebėjo leisti pogrindinę spaudą – 1950 m. pasirodė net vienuolika vyriausiosios vadovybės laikraščio „Prie rymančio Rūpintojėlio“ numerių. Rugsėjį Tauragės miškuose nusileido desantas iš Vakarų. „Laisvė ateina iš Vakarų“ – taip vadinosi J.Lukšos atvežtas VLIK’o atsišaukimas. Bet kaip ilgai ta laisvė ėjo… Vienas po kito baigė užgesti tamsiuose bunkeriuose ar kaimų palaukėse žuvę partizanai. XX a. baudžiauninkai jau įprato eiti kolūkio lažą ir už metus darbo gauti tris kilogramus grūdų.

1951 m. žiemą J. Žemaitį ištiko insultas.  Liga padarė kūną nejudrų, bet paliko blaivų protą. Suprato, kad yra paralyžiuotas. Nevaldė kairės kojos ir rankos. Pavasarį nutirpus sniegui į bunkerį Šimkaičių miške, Jurbarko rajone, slaugyti ligonio atvyko medicinos sesuo Eglutė – Marijona Žiliūtė, kuri pati slapstėsi ir gydė sužeistus partizanus. Tad gyveno keturiese: Simas rūpinosi maistu ir palaikė ryšius su kitais partizanais, Elena ant primuso gamindavo valgį, Eglutė slaugė ligonį. Tvarka bunkeryje buvo griežta ir nusistovėjusi. Visus lauko reikalus tvarkydavo naktį. Tualetinį kibirą išnešdavo ir išpildavo į kelmo drevę, kad neliktų jokių pėdsakų. Bunkerį vėdindavo atvėrę angą. Nors pakraščiuose į medžių pošaknius ir buvo išvesti ventiliacijos vamzdžiai, tačiau ilgiau bunkerio nevėdinus pro angą viduje imdavo trūkti deguonies. Naktį buvo dirbama ir pietaujama, o paryčiais švintant visi guldavo poilsio. Tik pavakariais užkąsdavo, sutemus kildavo prie darbų. J.Žemaitis su M. Žiliūte pasikalbėdavo apie muziką, literatūrą, tad kelias klases baigusiai Elenai J.Žemaitis rodėsi poniškas ir neprieinamas. Simas buvo labai atsidavęs vadui, sumanus, bet naivokas. Jam atrodė, kad užsienis turi gelbėti sergantį vyriausiąjį vadą, tad rytais jis lipdavo į aukštą eglę žvalgytis, ar nėra nusileidusio lėktuvo, kuris išgabentų J.Žemaitį į Vakarus.

Didžiausias čekistų grobis

MGB pavyko pričiupti Simą. Jis atlaikė kankinimus, bet patikėjo išdavikų – buvusio Tauro apygardos vado Juozo Jankausko ir desantininko Klemenso Širvio – įkalbinėjimais. Jie gyrėsi vaikštantys laisvi, reabilituoti. Sergančiam J.Žemaičiui būsią geriau ligoninėje negu lindėti bunkeryje. Be to, čekistai pažadėjo laisvę ne tik Simui, bet ir jo giminėms Sibire.

„Trečią dieną po Simo išėjimo tapo aišku, kad jam kažkas atsitiko. Nerimas tvyrojo tamsioje bunkerio duobėje. Tokia sumažėjusi buvo generolo J.Žemaičio kariuomenė: dvi moterys ir jis pats. Simas-Juozas Palubeckas palūžo.“

Galbūt Simas tikėjosi, kad per šešias dienas po jo dingimo bunkerio gyventojai bus pasitraukę į kitą vietą. Deja, šį kartą – gal dėl prastos sveikatos – J. Žemaitis padelsė. 1953 m. gegužės 30 dieną priėjęs prie bunkerio, Simas į vamzdį pasakė: „Tai aš“, bet buvusieji viduje dangčio nepakėlė. Tada per vėdinimo angą buvo įmestos dvi granatos su migdomosiomis dujomis. Kad patys išvengtų dujų poveikio, čekistai netekusius sąmonės J. Žemaitį ir moteris iškėlė kabliais. „Gal bandykime prasiveržti“ – prisiminė savo paskutinius žodžius J.Žemaitis ir nesuprato kur esąs.

Apie šį suėmimą pasakoja kartu su juo tuo metu Šimkaičių miško bunkeryje buvusi Elena Palubeckaitė, kurios brolis, apgautas melagingų pažadų išsaugoti Žemaičio ir jo paties gyvybes, ir atvedė čekistus*:

Čekistai vežėsi patį didžiausią grobį, koks tik buvo pasitaikęs per visą dešimtmetį – patį banditų vadą. Džiaugėsi – operacija pavyko, likviduotas stambiausias banditų lizdas, bus premijos, apdovanojimai.

Buvę bendražygiai, tapę išdavikais, bandė įtikinėti J.Žemaitį, kad kova jau pralaimėta ir beprasmiška žūti, kai jie gali gyventi, kai valdžia tokia humaniška ir jų nebaudžia, kad toks patriotizmas, kai savo brolius siunti į pražūtį, yra klaidingas,

J.Žemaitis sutiko parašyti apybraižą apie pogrindžio organizaciją – nuo 1948 m., kai jis ėmė vienyti partizaninį judėjimą, iki suėmimo. Iš tiesų, šis judėjimas jau geso, ir galbūt J.Žemaitis vylėsi, kad ši istorija išliks bent saugumo archyvuose. Ko gero, šį rašinį buvo užsakęs L. Berija, nes jis pats panoro ištardyti partizanų vadą. Mažai kas žinoma apie L.Berijos ir J. Žemaičio pokalbį. Kad ir kokių būta pasiūlymų (neva L. Berija norėjęs panaudoti J. Žemaitį nacionalistinei organizacijai sukurti), jiems buvo nelemta išsipildyti, nes kitą dieną Berija buvo suimtas ir netrukus sušaudytas.

„SSRS piliečiu aš savęs nelaikau“

J. Žemaičio tardymas su pertraukomis truko iki 1954 m. balandžio. Teisme teismo pirmininkui skaitant kaltinamąją išvadą, kurioje kaltinamieji buvo pavadinti tėvynės išdavikais, J. Žemaitis jį pataisė: „SSRS piliečiu aš savęs nelaikau. …Laikau, kad Lietuva dabar yra okupuota Sovietų Sąjungos. …Sovietinė valdžia – mano šalies priešas ir mano asmeninis priešas.“

Toks buvo paskutinis J.Žemaičio žodis: „Aš, kaip ir kiti mano bendraminčiai, laikau, kad Sovietų Sąjunga įsiveržė į mūsų šalį. Šį sovietinės vyriausybės žingsnį laikau neteisėtu ir todėl laikiau, kad neturiu tarnauti sovietinėje armijoje <…> Visus pogrindžio veiksmus, kurio dalyviu aš buvau, nukreiptus prieš sovietinę valdžią, aš laikau teisingais ir nelaikau nusikalstamais. Tik noriu pabrėžti, kad kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova prisilaikytų humanizmo principų. Jokių žvėriškumų aš neleidau. Koks bus teismo sprendimas – man žinoma. Aš vis tiek laikau, kad kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatus.“

J. Žemaitis buvo nuteistas mirties bausme su turto konfiskavimu. Buvo „aprašytas“ J. Žemaičio turtas ir pažymėta, kad jo neužteks teismo išlaidoms padengti: senas portfelis, kuriame jis laikė dokumentus, buvo aptriušęs ir naudoti nebetiko; pusantro metro medžiagos atraižą, rastą bunkeryje, kalėjimo viršininkas buvo jau anksčiau atidavęs kelnėms užsilopyti, o guminiais batais buvo apsiavusi Marytė Žiliūtė (gailestingoji partizanų sesuo). Ji buvo nuteista 25 metams konclagerių. Grįžusi iš katorgos (paleista anksčiau laiko, nes pripažinta nepagydoma ligone), gyveno skurde ir visiškai vieniša, mirė Vilniuje 1994 m. Ji yra sakiusi: „J. Žemaitis mūsų pasididžiavimas buvo. Jis taip vyriškai ir tvirtai laikėsi teisme. Ir visi žmonės jį mylėjo, niekas iš liudininkų blogo žodžio nepasakė. Ir malonės prašymą atsisakė rašyti. Sakė: „Aš atlikau savo pareigą ir neturite teisės mane už tai teisti.“ Labai drąsus ir sumanus žmogus buvo.“

Elena Palubeckaitė, kaip sukalbamesnė, gavo dešimt metų katorgos. J. Palubeckas (Simas) buvo sušaudytas Butyrkų kalėjime 1954 m.

Mirties mirtininkų kameroje J.  Žemaičiui teko laukti pusę metų

Kaip tik lapkričio 22 d., Kariuomenės dienos išvakarėse, jis buvo pašauktas „su daiktais“. „Daiktų“ buvo nedaug: tik bunkeryje sudūlėjusi antklodė.

Išlikusioje pažymoje surašyta: „Pabaltijo karinės apygardos Karinio tribunolo 1954 06 07 nuosprendis Jonui Žemaičiui įvykdytas 1954 m. lapkričio 26 d.“ Butyrkų kalėjime nesiliovė rūkę krematoriumo kaminai. Per dūmus, per pelenus J. Žemaitis grįžo į žemę, į bendrą nežinomą Lietuvos partizanų kapą.

J. Žemaitis netapo Lietuvos prezidentu de jure, bet Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės žodžiais tariant, tapo žuvusiųjų prezidentu – kovojusios, nenusilenkusios, išžudytos, bet nesulaužytos Lietuvos prezidentu. Pakartosiu istorikės žodžius, parašytus savo knygos įvade: „Lai visos knygos, straipsniai, laidos būna kukli padėka tūkstančiams žuvusių partizanų už tai, kad mes turime iš ko semtis stiprybės. Bet kartu ją norėčiau skirti jau nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai kartai vildamasi, kad laikas jai bus gailestingas.“

Kazės Rašimaitės-Stankienės atsiminimai apie legendinį Lietuvos partizanų vadą **:

Šaltiniai:

Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, „Žuvusiųjų prezidentas“, Vilnius, 1998.
Rokas Subačius, „Dramatiškos istorijos“, Vilnius, 2007.
„100 iškiliausių Lietuvos žmonių“, Vilnius, 2009.

* Panaudotos vaizdo ištraukos iš dokumentinio filmo „Ketvirtasis Prezidentas“
** Panaudota vaizdo medžiaga iš LGGRT centro „Gyvosios atminties“ programos fondų

„Lietuvos Kūrėjai“

Kategorijos: Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: