Prancūzijos lietuviai gyvena tarsi viena didelė šeima

Geresnio gyvenimo ieškoti pasišovusiems lietuviams Prancūzija nėra pienu ir medumi tekantis kraštas, todėl mūsų tautiečių vilties burės juos neša į Angliją, Airiją, na, dar Ispaniją. Atrodo, kad vaikystėje Aleksandro Diuma „Trijų muškietininkų“ ir „Karalienės Margo“ romanų pažadintas susidomėjimas Prancūzija, vėliau brandesniame amžiuje sustiprintas V. Hugo, O. de Balzako ir G. de Mopasano kūryba ne itin gyvas šiandieniniuose lietuviuose.

Pasivaikščioti Oskaro Milašiaus ar Juozo Miltinio takais Paryžiuje tūlam tautiečiui šiandien nėra joks gero tono ženklas, o tuo labiau būtinybė. Paryžius jau nėra ta vieta, be kurios neįsivaizduojamas dailininko ar kitos meno srities kūrėjo gyvenimas. Kur girdėta, kad už lietuvių kalba išleistas septynias Anri Periušo knygas, į kurias sudėti Van Gogo, Renuaro, Sera, Mane, Gogeno, Tuluz Lotreko ir Sezano gyvenimai,knygas parduodantis Kauno savivaldybės Dainavos gyventojas Romas prašo tik 45 litų! Baigiasi Paryžiaus ir Prancūzijos šlovė ir didybė bent jau mūsų laikų lietuvių akyse. Išties nieko nėra amžino po saule.

O gal pasikeitė ne miestas prie Senos, bet keičiamės mes, įgyjantys vis naujų prioritetų ir kitų priklausomybių?

Koks bebūtų atsakymas, pravartu pasiklausyti Prancūzijos lietuvių bendruomenės pirmininko Lino Maknavičiaus. Baigęs informatikos studijas Vytauto Didžiojo universitete, jas pratęsęs telekomunikacijų srityje Poznanėje ir Bretanėje, įsitraukė į Prancūzijos lietuvių bendruomenės gyvenimą, jau devintus metus šiai bendruomenei vadovauja. Pakankamas laiko tarpas, kad įsijaustum į kitos šalies gyvenimą ir nepamirštum savosios rūpesčių. Su Linu Maknavičiumi kalbėjomės praėjusios vasaros rugpjūtį, kai Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose vyko Pasaulio lietuvių bendruomenės XIV Seimas.

Ar svetingi prancūzai ateiviams

Mokslo Lietuva. Gerbiamasis Linai, kaip apibūdintumėte Prancūzijos lietuvių bendruomenę, kuo ji ypatinga, skiriasi nuo kitų šalių mūsų tautiečius buriančių bendruomenių užsienyje?

Linas Maknavičius. Mes visiems giriamės, kad Prancūzijos lietuvių bendruomenė yra išskirtinė, ir ne narių gausa, bet jų kokybe. Lietuviai į Prancūziją paprastai atvyksta su labai konkrečiais tikslais. Paryžius tebetraukia kultūrine prasme. Turime Lietuvoje studijas baigusių jaunų muzikų ir dizainerių. Vieniems sekasi geriau, kitiems kol kas gal kiek prasčiau, bet turime kylančių į tarptautines aukštumas dizainerių.

ML. Paryžius vis dar tebelieka menų šventovė ir literatūros centras? Skaitant tam tikros rūšies įspūdžius kasdienėje spaudoje ar internete gali atrodyti, kad didžiausia Paryžiaus įžymybė – Disneilendas.

L. Maknavičius. Dar tebetraukia Paryžius intelektualus ir menininkus, tuo šis miestas vis dar gali didžiuotis.

ML. Tebetraukia nežiūrint į tai, kad miestas gerokai pakeitė savo spalvą?

L. Maknavičius. Iš dalies tenka sutikti, kad net ir labai pakeitė, bet Paryžius vis dėlto dar išsaugojo savo aurą. Paryžiuje apie 20 metų gyvena labai aktyvus mūsų bendruomenės narys rašytojas Valdas Papievis. Už paskutinį savo romaną „Eiti“ jis 2011 m. gavo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premiją. (Kasmet skiriama premija už geriausią praėjusiais metais išleistą šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrinį – G. Z. past.).Mūsų bendruomenės tarybos narė yra pianistė Mūza Rubackytė. Ji koncertuoja daugelyje pasaulio šalių, bet jaučia prieraišumą mūsų bendruomenei ir ją įvairiais būdais palaiko. Labai džiaugiamės tokiais puikiais žmonėmis. Vardyti galėčiau dar ne vieną mūsų bendruomenės narį.

ML. Gražiai apibūdinote Paryžiaus išskirtinumą, bet mūsų tautiečiai kažin kodėl į Prancūziją nesiveržia. Gal ateiviams prancūzai nesvetingi?

L. Maknavičius. Pasakyčiau, kad dėl kalbinio barjero ir darbo rinkos ypatumų Prancūzija, taip pat ir Paryžius, lietuvių netraukia. Bent jau ne taip traukia kaip Airija, Anglija ar Norvegija. Didelius apribojimus sudaro tas faktas, kad nedaug lietuvių moka prancūziškai, mažai kas veržiasi išmokti, o be prancūzų kalbos šioje šalyje neįmanoma gauti net paprasčiausio darbo. Tokia realybė.

Su portugalais nepasigalynėsi

ML. Kokius tikslus ir siekius sau kelia Jūsų vadovaujama bendruomenė? Vis tuos pačius – išlaikyti lietuvių kalbą, bendruomeniškumą, ryšį su tėvyne, sudaryti sąlygas lietuviukams mokytis lietuvių kalbos?

L. Maknavičius. Taip, mes laikomės bendruomenės tradicijos, kurią suformavo prieš šešis dešimtmečius mūsų vyresniosios kartos bendruomenės nariai ir nuolat tas tradicijas palaikė. Puoselėjame tradicinius bendruomenės narių susitikimus, bandome išlaikyti lietuvių katalikų misiją Paryžiuje, nors tai nėra paprasta, nes Paryžiuje neturime pastovaus lietuvio kunigo. Paryžiuje yra lituanistinė mokyklėlė, veikianti apie 15 metų sekmadieniais ir tėra veikiau neformaliojo švietimo pavyzdys. Visa tai bandome išlaikyti, nors ne visada lengvai sekasi.

ML. Ar Prancūzijos valdžia teikia kokią nors paramą Jūsų vadovaujamai bendruomenei, lituanistinei mokyklėlei ir kitiems lietuviškiems darinukams? Bent iniciatyvas palaiko? Koks valdžios požiūris į tautines mažumas?

L. Maknavičius. Yra du aspektai. Lietuviai Prancūzijoje negali pretenduoti į tautinės mažumos statusą. Tarp 60 mln. Prancūzijos gyventojų lietuvių tėra 4 tūkst. Sunku lygintis kad ir su portugalais, kurių yra keli šimtai tūkstančių.

ML. Išeitų, kad portugalai jokia mažuma.

L. Maknavičius. Gal ir taip, bet mums sunku pretenduoti į kokias nors programas, o Prancūzijoje jų ne kažin kiek ir yra. Pagal įsitvirtinusią tvarką, šalies gyventojai privalo laikytis respublikoniškos tradicijos. Išskyrus socialinę rūpybą, beveik nėra integracijos programų tautinėms mažumoms, nes tarpkultūrinio dialogo erdvė palikta asociacijoms ir savivaldos organams.

ML. Visiška laisvė: norintys integruotis tedaro tai savo valia ir pastangomis?

L. Maknavičius. Būtent taip ir yra. Nemanau, kad tai sektinas pavyzdys. Kai kurios etninės grupės pradeda telktis tam tikrose vietose, į kurias vengia kelti koją net policija. Kai kurie Paryžiaus priemiesčiai yra ypač „spalvoti“.

ML. Prancūzija apmoka sąskaitas už savo buvusią kolonijinę politiką?

L. Maknavičius. Prancūzai turi palikimą, su kuriuo privalo tvarkytis. Ir tai nėra paprasta.

ML. Kokius sunkumus tenka įveikti Jūsų vadovaujamai bendruomenei?

L. Maknavičius. Mūsų bendruomenė maža, joje keli šimtai narių, iš jų aktyvesnių gal koks šimtukas. Gyvename kaip viena didelė šeima. Daug lietuvių pasklidę gan dideliais atstumais, gyvena 20–50 km nuo Paryžiaus. Sunkumų kyla net norint atvykti į renginius. Didžiąją dalį narių sudaro naujosios emigracijos kartos žmonės. Mus morališkai remia Bačkių, Klimų šeimos. Neseniai įsikūrė labai aktyvi Prancūzijos Lietuvių Jaunimo Sąjunga, su ženklia motyvacija paįvairinanti lietuviškus renginius.

O pagrindinė mūsų problema ta, kad neturime nuosavų patalpų. Turime pakankamai entuziazmo, bet bėda dėl rinkimosi vietos. Renkamės vieną kartą per mėnesį nuomojamoje vienos Paryžiaus parapijos bažnyčioje. Dažniau neturime galimybės. Įdomu, kad prancūzas dominikonas kunigas Markas Antuanas per šešis mėnesius pramoko lietuviškai, bet dabar grįžta atgal į Lietuvą naujai misijai, tad mes vėl liksime be ganytojo.

Lietuviai ne tik emigruoja, bet ir kursuoja

ML. Prancūzai išsirinko naują šalies prezidentą. Ar tai, kad juo tapo socialistas Fransua Olandas (François Gérard Georges Nicolas Hollande) turės kokios nors įtakos Prancūzijos lietuviams?

L. Maknavičius. Mūsų bendruomenei kaip organizacijai – ne, o Prancūzijos žmonėms, taigi ir lietuviams, be jokios abejonės. Palies kiekvieną iš mūsų socialiai ir politiškai. Jau dabar keičiasi mokesčių sistema, o nuo 2013 m. tą kiekvienas pajusime savo kailiu. Kadangi Prancūzija gilių demokratinių tradicijų šalis, tai gilių perversmų ir sukrėtimų vis dėlto neturėtų būti.

ML. Bet kiek tai turės įtakos Prancūzijos santykiams visų pirma su Vokietija? Visi plaukiame tuo pačiu Europos Sąjungos laivu, ir tie santykiai mums visiems svarbūs. ES moko (gana nesėkmingai) graikus taupumo, ar naujasis prezidentas nenorės taupumo pamokyti ir prancūzų? Kaip Jums visa tai, stebint nuo Eifelio bokšto papėdės, atrodo?

L. Maknavičius. Prezidentas Fransua Olandas dar prieš rinkimus įsipareigojo sustiprinti Prancūzijos švietimo sistemą, priimti į darbą 30 tūkst. naujų mokytojų ir tai vyksta. Atsiranda naujų išlaidų, vadinasi, tenka pakelti mokesčių kartelę. Pirmiausia tai paliečia turtinguosius, uždirbančius daugiau kaip milijoną eurų per metus, kuriems per metus teks sumokėti 75 proc. pajamų mokesčio. Visa tai bemat iššaukia daug uždirbančių asmenų fiskalinę migraciją, jie tuojau pat savo verslą perkelia į kitus kraštus, kur mokesčiai daug mažesni.

ML. Kalbamės dieną, kai Vilniuje vyksta Pasaulio lietuvių bendruomenės Seimas. Kokių siekių vedini atvykote į Vilnių?

L. Maknavičius. Mes integruojamės į Europos lietuvių bendruomenių vyksmą, intensyviai siekiame bendrauti su aplinkinių šalių lietuviais. Mums labai svarbu, kad į naująją Pasaulio lietuvių bendruomenės Valdybą kuo daugiau narių patektų iš Europos lietuvių bendruomenių. Pastebime, kad užsienio lietuvių veiklos svorio centras vis labiau persikelia į Europą, o anksčiau neabejotini lyderiai buvo JAV lietuviai. Tuo nenoriu pasakyti, kad esame užgožiami ar su mumis nesiskaitoma – to nėra. Tiesiog užsienio lietuviams būtų geriau, kad tie dalykai būtų subalansuoti, nes daug iš Lietuvos išvykusiųjų kuriasi Europos Sąjungos šalyse. Mūsų tautiečiai jau ne tik emigruoja iš Lietuvos ir reemigruoja į Lietuvą, bet kursuoja tarp kitų Europos kraštų. Pastebime, kad į Prancūziją atvyksta lietuvių iš Anglijos, o iš Prancūzijos traukia į Belgiją ar kitas šalis. Žmonės vis labiau naudojasi migravimo tarp Europos Sąjungos šalių teise.

ML. Į visą tai žiūrime ir su nerimu, nes daugėja mišrių šeimų, kurių vaikai nebūtinai kalbės lietuviškai. Ne visur yra galimybių juos mokyti lietuviškai.

L. Maknavičius. Visiškai suprantamas nerimas. Matau ir mišrių šeimų tėvus, kurie atsiunčia savo vaikus vasarai į Lietuvą, kad ir į ateitininkų stovyklą. Bet ne visos šeimos tokias galimybes turi. Aišku, negalima prieš žmogaus valią versti jį gyventi ten, kur jis nenori. Dar pastebiu: išvykę iš Lietuvos asmenys kartais tampa tikrais Lietuvos patriotais, jie siekia įsitraukti užsienyje į lietuvišką veiklą. Esama ir priešingo reiškinio, kai žmonės visiškai atmeta bet kokius ryšius su Lietuva ir lietuviškumu. Nedalyvauja politiniame Lietuvos gyvenime, nebalsuoja, nesidomi Lietuvos kultūra ir net vengia kalbėti lietuviškai.

ML. Su kuo tokie prieštaringos elgsenos modeliai sietini? Kai kada su asmeninėmis patirtomis nuoskaudomis?

L. Maknavičius. Manau, kad priežastys psichologinio pobūdžio. Toli gražu ne vien dėl didesnio darbo užmokesčio vykstama į užsienį. Esama statistinių duomenų, kad į užsienį išvykstančių lietuvių šeimose, net ir mišriose, gimstamumas didesnis negu Lietuvoje. O žmonės tie patys. Reiškia, jie labiau pasitiki savo ateitimi, jaučiasi saugesni. Tai mano asmeninė interpretacija, nors reikėtų gilesnių šių procesų studijų ir išvadų.

ML. Labai keistas ir skaudus reiškinys, nes žmonės savo ateitį sieja ne su savąja valstybe. Ar nebus giliai pasąmonėje slypintis baudžiauninko kompleksas? Baudžiauninkas laukė malonių iš „gero pono“, o kai kurie tautiečiai – iš „geros valstybės“. Deja, ne savosios. Kodėl savo šeimos ateitį reikia sieti su svetimomis rankomis sukurta gerove, o ne kurti tą gerovę savosiomis? Nejau prie svetimo židinio sėdėti šilčiau ir jaukiau?

L. Maknavičius. Pastebiu ne tiek Prancūzijoje, kiek Anglijoje ar Norvegijoje, kad mūsų žmonės tose šalyse net ir ne pagal savo specialybę dirbdami, uždirba ir pasiekia daugiau, negu savojoje šalyje.

ML. Kurgi ne, kai mokslo daktaras klijuoja tapetus ar plyteles vonioje, tai nuostabus laimėjimas.

L. Maknavičius. Yra daug ir priešingų pavyzdžių, apie kuriuos kone kasdien praneša žiniasklaida. Lietuvoje jokių perspektyvų nematydamas, žmogus užsienyje buvo pastebėtas, įvertintas, prasisiekia. Arba visai iš kitos srities gauna magistro ar mokslų daktaro laipsnį.

Dėl dvigubos pilietybės

ML. Ką manote apie dvigubos pilietybės klausimą, kuris taip giliai įstrigęs tarsi būtų neišsprendžiamas?

L. Maknavičius. Šis klausimas mums labai svarbus, daugeliui užsienio lietuvių labai skaudi problema ir iš dienotvarkės neturėtų dingti. Viltis sieju su naująja Pasaulio lietuvių bendruomenės Valdybos veikla. Gyvenime būna nemaža atvejų, kai žmogui tenka prašyti užsienio šalies pilietybės, bet tada jis netenka Lietuvos pilietybės. Tada apie didesnius sentimentus savo šaliai netenka kalbėti, nes nuoskauda labai gili. Pakertamas moralinis ryšys su savąja valstybe. Kai tvirtinama, kad dviguba pilietybė negalima pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, o atitinkamą straipsnį galima pakeisti tik piliečių referendumo keliu, tai visiškai akivaizdu, kad taip tas įstatymas niekada nebus pakeistas, nes pagal galiojančius įstatymus tokio referendumo sąlygų išpildyti neįmanoma. Pagaliau kas pasakys, kiek yra balsavimo teisę turinčių piliečių Lietuvoje ir ypač užsienyje? Kitaip tariant, kiek balsuotojų sudaro pusę? Jau vien dėl šios priežasties referendumas tampa neįmanomas.

ML. Tai kaip problema gali būti sprendžiama?

L. Maknavičius. Tik atitinkamo Pilietybės įstatymo keitimo būdu.

ML. Bet Konstitucinis Teismas nepripažins tokio pakeitimo teisėtumo.

L. Maknavičius. Tai ir yra kolizija, ties kuria sustojama, kai nieko nenorima keisti. Jei stinga politinės valios, nieko ir nedaroma, arba užsiimama užsienio lietuviams nepalankiomis lingvistinėmis interpretacijomis. Baudžiami pirmiausia tie užsienio lietuviai, kurie daug metų nuoširdžiai dirba lietuvybės baruose ir kurie norėtų išlaikyti ryšį su Lietuva.

Gilūs jausmai tėvynei užburia ir kitus

ML. Pakalbėkime malonesne tema. Kaip vertinate užsienio lietuviams Lietuvos valstybės paramą švietimo srityje?

L. Maknavičius. Daromi tikrai gražūs darbai ir tai sakau su dideliu dėkingumu Lietuvai. Yra formaliojo švietimo lietuviškos mokyklos arba gimnazijos, veikiančios užsienio šalyse – Vokietijoje, Lenkijoje ir Maskvoje. Padedama organizuoti, paremiamos neformaliojo ugdymo švietimo įstaigos – lituanistinės mokyklėlės užsienio šalyse. Jaučiame įvairią valstybės paramą toms mokyklėlėms ir rūpestį jų mokytojais, kuriems teikiama metodinė parama, rengiami seminarai. Bet ta veikla plėtojama tose užsienio šalyse, kur dažniausiai yra entuziastų, kurių dėka tas švietimo darbas ir vykdomas. Iniciatyvos ir pats darbas vyksta lietuvių bendruomenių pastangomis ir vargu ar gali būti kitaip.

ML. Ką galėtumėte pasakyti apie lietuvių bendruomenių užsienyje tarpusavio ryšius, ar jie egzistuoja? O gal mezgasi tik tada, kai vyksta Pasaulio lietuvių bendruomenės Seimas?
L. Maknavičius. Bendravimas vyksta, bet daugiausia savuose regionuose. Amerikos lietuviai bendrauja apylinkėmis arba su Kanados lietuviais. Europos šalių lietuviai turi nemažai bendrų iniciatyvų. Kad ir Prancūzijos lietuvių bendruomenė dažnai keičiasi vizitais su Vokietijos lietuviais. Turime kasmetinę Europos šalių lituanistinių mokyklų stovyklą „Draugystės tiltas“, kuri rengiama vis kitoje šalyje vien tik lietuvių bendruomenių pastangomis. Tai mums svarbu, nes Europos kraštų specifika visiems mums yra gana panaši. Taigi nežiūrint tikrai margos mūsų narių įvairovės, mes gana glaudžiai bendraujame.

ML. Kas Pasaulio lietuvių bendruomenės XIV Seimo darbe Vilniuje padarė įspūdį, o gal esate linkęs pakritikuoti?

L. Maknavičius. Išvydau daug nuostabių žmonių, atvykusių į PLB XIV Seimą ir labai nuoširdžiai dėstančių jų bendruomenėms rūpimus dalykus. Labai malonu buvo pasiklausyti atvykusių Venesuelos lietuvių bendruomenės pirmininko Vytenio Folkmano ir nario Tado Garšvos pozityvaus mąstymo ir pasiūlymų. Ir tai nepriklauso nuo politinių ir kitokių sąlygų toje šalyje. Tuose žmonėse glūdi meilė tėvynei Lietuvai, tas jausmas labai gilus, o lietuviai juo didžiuojasi. Man tai padarė didelį įspūdį, nes tie gražūs jausmai savo tėvynei užburia ir mus, kurie esame Europoje daug arčiau Lietuvos. Atskristi iš Venesuelos, Kolumbijos ar Japonijos vis dėlto gerokai sudėtingiau negu iš Paryžiaus ar Londono.

ML. Matau, kad jau kylate bėgti į numatytą susitikimą, bet pabaigai prašau pasakyti keletą žodžių apie save.

L. Maknavičius. Esu gimęs Vilniuje, augęs daugiausia Kaune. Vytauto Didžiojo universitete įgijau informatikos bakalauro diplomą, magistro ir doktorantūros studijas tęsiau Lenkijoje ir Prancūzijoje. Daugiau nei 12 metų dirbu mokslinio tyrimo darbą privačioje tarptautinėje telekomunikacijų bendrovėje. Įkritau kaip musė į barščius į lietuvybės veiklą Paryžiuje. Tai įvyko vyresnių mūsų bendruomenės narių – Ričardo Bačkio, prelato Jono Petrošiaus ir kitų dėka. R. Bačkis nuostabus žmogus, mūsų bendruomenės atspirtis ir siela. Prelatas Jonas Petrošius 50 metų Paryžiuje iki mirties vykdė dvasinį lietuvių būrimo darbą – tai buvo stebėtinas žmogus.
Prieš tuos žmones jaučiu moralinį įsipareigojimą tęsti jų pradėtą darbą. Nepaprastai malonu, kad PLB Seimo darbe panašių asmenų iš įvairių šalių pamačiau ne vieną. Jie rodo mums puikų veiklos ir lietuvių telkimo pavyzdį.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas