Graužikų naikinimas: mitai ir realybė (2)

© Wikimedia Commons nuotr.

© Wikimedia Commons nuotr.

Didžiausi būriai graužikų į šiltesnes vietas patraukia rudenį. Visuomenėje gausu įvairių patarimų, kaip naikinti mus puolančius kenkėjus, bet ar jie visi teisingi ir saugūs? Kenkėjų kontrolės ekspertai neigia 6 klaidingiausius mitus apie graužikų kontrolę.

1. Klaidinga manyti, jog tie, kurie augina katiną, gali nesukti galvos dėl graužikų. Deja, pasak ekspertų, ne visi katinai turi polinkį medžioti. Be to, jei namuose yra pakankamai maisto, pelė katinui greičiausiai pasirodys neskani. Taip pat  abejotina, ar katinas pajėgtų sumedžioti visus graužikus, kai yra didelis užkrėstumas.

2. Daugelis mano, kad nuodai neefektyvūs. Šis mitas susiformavo dėl to, kad gyventojai naudoja nuodus netinkamai, t.y. per mažomis dozėmis, pasirenka graužikams nepatrauklią nuodų formą, beria nuodus netinkamose vietose.

Tinkamų nuodų reikalingas kiekis, subertas į specialias dėžutes ar indelius ir pastatytas graužikų mėgstamose vietose, užtikrina priemonės efektyvumą ir saugumą.

3. Taip pat daugelis galvoja, jog graužikus ir kitus kenkėjus atbaido ultragarsas. Neretai reklaminiuose tekstuose skelbiama, jog tokia atbaidymo sistema – puiki priemonė, iš namų išprašanti nepageidaujamus įnamius: peles, žiurkes, tarakonus, vorus, muses, uodus, blakes ir kt. Tokie skelbimai iš tiesų sugundo ne vieną vartotoją – nusiperki prietaisą, įjungi į elektros lizdą ir po savaitės-trijų kenkėjai palieka Jūsų namus. Iš tikrųjų daugybė mokslininkų tyrimais įrodė, jog ultragarsinės atbaidymo sistemos neveikia – galimybė kenkėjus atbaidyti ultragarsu egzistuoja tik teoriškai.

4. Klysta ir tie, kurie perka neaiškios kilmės skysčius, piliules ar kitas priemones iš nespecializuotų prekyviečių, pavyzdžiui, turgaus. Neretai girdimi pasakojimai apie stebuklingas priemones, kurios akimirksniu išnaikina didžiules graužikų populiacijas. Visgi, jei ir pasiseka turguje įsigyti tokią priemonę, niekada negalite garantuoti saugumo. Turgaus prekeiviai neatsako už pasekmes, neinformuoja apie galimą nuodų pavojų Jums ar Jūsų vaikams, augintiniams.

Jei norima apsisaugoti nuo nepageidaujamų „svečių“, išvengti jų platinamų ligų, rekomenduojama itin atsargiai ir atsakingai rinktis naikinimo bei prevencijos priemones.

5. Neretai pasitaiko ir bandymų graužikus naikinti mase, pagaminta iš cemento, cukraus ir miltų. Tokią košę pelės ir žiurkės ės tik tokiu atveju, jei vyrauja badas ir aplinkui nėra nė trupinėlio kitokio maisto. Ši priemonė neefektyvi – naikinimas užtruks ilgą laiką ir greičiausiai norimo rezultato nepasieksite.

6. Tikima, kad graužikus galima atbaidyti natūraliomis priemonėmis: juodaisiais pipirais, pipirmėtėmis ir kt. Neva rekomenduojama pipirus barstyti tose vietose, kur buvo pasirodę graužikai, arba tarpeliuose galima prikaišioti medvilnės gabalėlių, suvilgytų pipirmėčių eteriniame aliejuje. Taip pat teigiama, kad atbaidyti kenkėjus padeda pipirmėtės, pasodintos vazonėliuose.

Pipirmėtės tinkamos gaminti skanią arbatą, gardinti desertą, tačiau pelių iš namų neišprašys. Kenkėjų kontrolės ekspertai tikina, jei turite pakankamai kantrybės ir laiko, galite išmėginti natūralias priemones – bent jau namai pakvips įvairiais maloniais kvapais.

Kategorijos: Gamta ir žmogus, Įvairenybės, Visi įrašai | Žymos: , , , , .

2 komentarai

  1. Tęsėjas:

    Kenkėjų kontrolės ekspertai nėra verti ekspertų vardo, jeigu jie net neteikdami bent kiek efektyvesnių pasiūlymų kovai su pačiais kenkėjais, vien tiktai neigia jų naikinimo mitus, Beje, ekspertai pirmiausiai privalėtų nustatyti ryšį tarp klimato kaitos mūsų pusrutulyje ir kenkėjų plytimu. Mat, gali būti pasiektas toks taškas (laike), kai ir patys ekspertai jau bus nebereikalingi, ir jokios priemonės Žemės gyventojams jau nebepadės!

  2. DU DIENORAŠČIAI, ARBA VERTYBĖS GABRIELĖS PETKEVIČAITĖS-BITĖS ,,KARO METO DIENORAŠTYJE“2011 m. vasario 20 d. Dažnai susimąstau apie žmones, gynavenčius ar gyvenusius Panevėžio krašte. Viena tokių – Gabrielė Petkevičaitė–Bitė, iš mūsų rajono, Smilgių krašto, kilusi šviesuolė. Kai mokytoja man pasiūlė perskaityti rašytojos trilogiją „Karo meto dienraštis“, prisiminiau kelionę į Puziniškio dvarelį. Tuo metu apie Gabrielę Petkevičaitę-Bitę beveik nieko nežinojau. Tačiau man į atmintį įstrigo ramybė, kuri gaubė miškelį, tvenkinį ir patį dvarą. Viduje esančiame muziejuje apžiūrėjau nuotraukas, daiktus, priklausiusius Bitei. Harmonija pakerėjo mane, tad grįžau namo ne tik praplėtusi savo akiratį, bet ir pailsėjusi nuo aplinkos triukšmo Nekantriai laukiu vakaro, kai atsiversiu pirmuosius dienoraščio puslapius.2011 m. vasario 21 d. Nė nepastebėjau, kaip įtraukė Bitės pasakojimas. Mane sujaudino rašytojos nuoširdumas, atvirumas, darbštumas, noras dalytis su kitais tuo, ką turi, nuolatinė pagalba aplinkiniams. Skaitydama dienoraštį vis mąsčiau apie Bitę ir jos gyvenimo vertybes: meilę tėvynei, nepaliaujamą altruizmą, tolerantiškumą, darbštumą Juk tai vertinga ir šiuolaikiniam žmogui. Pirmasis pasaulinis karas pro Gabrielės akis praplaukė gynavent tėviškėje Puziniškio dvarelyje. Čia dienoraščio rašymas buvo jai savita terapija, atgaiva, palikus visuomenės šurmulį, inteligentijos būrį. Karo metas Bitei buvo didysis veiklos metas, bet visuomenė, švietimas ir tautos likimas jai rūpėjo iki senatvės. Rašytoja savo dienoraštyje išsamiai aprašė viską, kas vyko aplinkui, nors žinojo, jog tai griežtai draudžiama. Vis dėlto, neprarasdama drąsos, nuolat rašė. Sklaidydama ,,Dienoraščio“ puslapius, stebiuosi ir jos jautrumu: „Gamta kaip mano siela. Medžiai, laukai, pievos, giria, dangus – pilki, liūdni, tirštu rūku arba dūmais užtiesti, aptraukti “ Tas amžinas gamtos grožis padėjo Bitei išlaikyti sielos ramybę, dvasios pusiausvyrą.2011 m. vasario 22 d. Karo metu patriotizmas lietuviui buvo švenčiausias dalykas. Kiek daug sukurta dainų apie drąsuolius, gynusius tėvynę! Kiek eilėraščių parašyta tiems, kurie nebijojo kovoti už didžiausią lietuvio brangenybę – gimtąją žemę. Žvelgiu į praeities takus ir negaliu suprasti: kaip mes sugebėjome apželdinti visus tuos takus, kurie mus vedė į meilę šaliai? Žmonės didžiavosi esą lietuviai. Kaip antai ir pati Gabrielė, ne kartą klausiama vokiečių kareivių, iš kur ji taip gerai mokanti vokiškai, ar tik nebūsianti kokia vokietė, vis atsakydavo, jog ji lietuvė, ir tai ištardavo su didžiausiu pasididžiavimu. Ne kartą atėjūnai siūlė išvažiuoti iš Lietuvos, apsigyventi ten, kur ramiau, bet ji nesutiko, nes jautė, jog yra reikalinga Lietuvai, jos žmonėms. Juk sava duona, kad ir prasta, vis vien gardesnė už svetimą. Gabrielei gyventi nebuvo lengva, o labai sunkiomis akimirkomis ji save ramindavo sakydama: „Noriu ir turiu gyventi. Noriu būti savo šalies žmonėms naudinga“. Tebus šios rašytojos mintys ir mano kelrodė žvaigždė 2011 m. vasario 23 d. Nepaisant sunkumų ir abejonių, Pirmojo pasaulinio karo metais žmonės buvo susitelkę tartum vienas kumštis. O kur dabar ta vienybė? Žmonių širdys dainavo Lietuvai, jie mylėjo savo kraštą, savo tėvynę. Jautė, jog nėra didesnio džiaugsmo už darbą savoje žemėje. Dainuoti Lietuvai – dainuoti savo sielai. Štai ką reiškė lietuvybė anais laikais. Aš žaviuosi lietuvių stiprybe, įamžinta „Karo meto dienoraštyje“. Kartu jaučiu širdgėlą dėl dabartinių žmonių abejingumo, jų nutolimo nuo savo šaknų. Iš mažumės Petkevičių šeimoje Gabrielei buvo įdiegtas požiūris, kad gyvenime svarbiausia – meilė artimajam ir demokratiškas santykis su kitu, nepriklausomai nuo jo turtinės padėties, tautybės, vartojamos kalbos. Tai Bitės gyvenimo pamatinės vertybės, kurios ją ir vedė tolyn per visus sunkumus ir negandas. Gabrielė, nors ir bajoraitė, kaip retas to luomo atstovas, neskatino sulenkėjimo. Ji brangino lietuvių papročius, kalbą. Aktyviai dirbo su garsiausiais to meto tautos žadintojais. Todėl ją matau šalia Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Juozo Tumo-Vaižganto ir kitų mūsų tautos didžiavyrių. Mažutė, smulkutė, luoša nuo jaunystės ji kantriai kaip bitutė triūsė visą gyvenimą. Dirbo ir spaudos leidimo srityje, žadino tautą. Baltas pavydas grybšteli mano širdį, kai suprantu, jog tada spauda kėlė žmogų. O dabar dažnai jį žemina 2011 m. vasario 24 d. Į Bitės namus rinkdavosi paprasti žmonės, prašydami parašyti laiškus išvykusiems į karą sūnums, vyrams, paklausyti Gabrielės pasakojimų apie įvykius pasaulyje, apie kuriuos ji pati sužinodavo iš laikraščių. Juos skaitydavo įvairiomis kalbomis. Dažnai į Puziniškio dvarelį atvykdavo jos draugų inteligentų, šviesuolių, buvo organizuojami susirinkimai, kuriuose dalyvaudavo net apie šimtą žmonių. Skaitydama ,,Dienoraštį“, vaizduotėje regėjau ne tik Bitės gyvenimą Puziniškyje. Rašytoją supusių žmonių išgyvenimai pateikti, kaip ji mėgo sakyti, ,,fotografijose“ – aprašymuose, kurie Bitei buvo tarsi vaizdo fiksavimo būdas. Kai kur ,,Dienoraščio“ detalės atrodo kaip fotografijos, kai kur kaip meniniai krisleliai. O knygos centre – pati autorės asmenybė. Ryškiausiai man įstrigęs į atmintį Gabrielės bruožas – dalijimasis su stokojančiaisiais ir pasiaukojimas kitiems. Ji sugebėjo gyventi paprastų žmonių rūpesčiais ir siekiais. Karo metais gydė sužeistuosius ir susirgusiuosius. Žmonės pas ją plūdo iš įvairiausių kampelių. Ji nesavanaudiškai rūpinosi kitų gerove, būdavo visada pasiryžusi paaukoti savo interesus dėl kitų. Manau, jog šitoks altruizmas didžiausia vertybė. 2011 m. vasario 25 d. Nepaprastai stipriai jaučiu rašytojos humanizmą. Jos skleidžiamos idėjos keliaudavo iš lūpų į lūpas. Daug žmonių kreipėsi į Bitę pagalbos. Kiek jų prašė parašyti artimiesiems laiškus! Kokia daugybė sužeistųjų pravėrė dvarelio Puziniškyje duris! Ši garbinga ir ori moteris maitino visus išalkusiuosius, kurie nesikėsino ginklu. „Kur kūnui neužtenka maisto, ten kultūros nereikia ieškoti“, – teigė Bitė. O tuo metu, kai rusai kariavo su vokiečiais, alkanų netrūko – į Puziniškio dvarelį ėjo ir „plennikai“, ir rusai. Vaižgantas rašytoją apibūdino kaip „Bitę darbininkę, pareigų vergę“. Mat ji nuolat buvo kam nors įsipareigojusi: tai rūpindavosi našlaičiais, tai gydydavo besikreipiančiųjų kūną ar sielą. Tai paliko įspūdį net kareiviams, kurie pas Bitę dažnai apsilankydavo. Juos taip pat pamaitindavo, esant reikalui, suteikdavo pirmąją pagalbą. Kiekviename žingsnyje mokė, švietė žmones. Didesne vertybe laikė ne išmintį, o dorą. Manau, jog ir man gyvenime svarbiausia – būti doru žmogumi.2011 m. vasario 26 d. Kokia kilni Gabrielės siela! Kartą viena moterėlė atėjo paprašyti, kad Bitė parašytų laišką artimiesiems. Ji rašytojai pasakė: „Matyt, Dievas daug duoda, jei pati tiek duoti gali“. Būdama jautri, visuomeniška moteris, Bitė tartum jautėsi skolinga liaudžiai, todėl jos švietimą laikė savo pareiga. Manė, jog kiekvienas inteligentas privalo duoti visuomenei tai, ką pats turi. Rašytoja mokė žmones, teikė peno apmąstymams. ,,Dienoraštyje“ tvirtino: „Vis dėlto žmonių smegenys kartais tvirtesnės už geležį, jokia našta, joks sunkumas jų nesuardo. Visa išlaiko.“ Laikas, kai aplinkui vyksta karas, tai metas, kai baimė ir nemiga tampa kasdienybe ir netgi norma. Tačiau kaip išlikti tvirtai ir dar sugebėti skleisti kitiems savo stiprybę ir širdies šilumą? Kaip nepalūžti siaučiant gyvenimo negandoms? Šis rūpestis man vis neduoda ramybės. Klausiu savęs, ar aš sugebėčiau gyventi kaip Bitė. Nerandu atsakymo. Negaliu nesistebėti altruizmu, kuriuo alsuoja beveik kiekvienas ,,Dienoraščio“ puslapis.2011 m. vasario 27 d. Vos imu skaityti ,,Dienoraštį“, pradedu stebėtis. Nepaprastai ryškūs veikėjai užburia ir knyga taip įtraukia, kad net pasimetu nebesuvokdama, kur atspindima realybė, o kur tik fantazija. Mane stebina rašytojos, švelnios sielos moters, narsa pasipriešinti rusų ar vokiečių kareiviams. Jos, beginklės, ryžtas stoti prieš ginkluotus vyrus teikia ir man drąsos kasdienybėje. Sykį apsigyvenę pas rašytoją vokiečių kareiviai mandagūs, tvarkingi, kultūringi, darbštūs žmonės. Bitė pasakoja apie juos taip, jog pajuntu gailestį: ramiai gyvenę vokiečiai staiga buvo atplėšti nuo savo namų ir perkelti į karo lauką. Skaitydama suprantu, jog jie, kaip ir mes, paprasti žmonės, ir tos žudynės jiems nesuteikė džiaugsmo. Kai kurie kareiviai, kaip antai vienas iš „plienninkų“, kone išprotėjo: sėdėdavo nejudėdamas ištisas valandas, žiūrėdamas tartum į nieką, tapo neįtikėtinai ramus, lyg apmiręs. Kiti, kaip „baisusis“, rodos, sužvėrėdavo, pradėdavo plėšti žmones, juos žudyti, atiminėti paskutinį duonos kąsnį. O keli vokiečių kareiviai, kurie nesijautė galingi dėl to, jog turi rankose ginklą, džiaugėsi, galėdami padėti Gabrielei namie dirbti įvairius darbus. Jie tvarkė daržą, nešė į rūsį daržoves, vakarais aižė pupas visi elgėsi lyg būtų viena didelė ir graži šeima. Tokie vaizdai man primena idilišką filmą 2011 m. vasario 28 d. Kol skaitau knygą, vis lenda į galvą mintys apie karą. Žmonės buvo tartum atitraukti nuo gyvenimo. Jie priversti slapstytis, saugotis. Nepaisant to, gyvenimas vis tiek vyko: žmonės mylėjo, nekentė, pykosi ir taikėsi. Jie turėjo savų problemų. Visi buvo priversti užsidėti kaukes. Štai vokiečių kareivis, atrodo, linksmas ir nerūpestingas. Rašytoja klausė, koks jo gyvenimas, jei gali būti linksmas, kai kiti nusiminę. Šis atsakė, jog gyvenimas nebuvo iš lengvųjų: mažas neteko tėvo, gyveno su broliu ir motina mažame namelyje. Kai abu paūgėjo, padėdavo motinai, o suaugę nusipirko daugiau žemės ir dirbo ją. Tačiau per didžiulę audrą brolį nutrenkė žaibas, ir karys liko vienas su motina. Kiek vėliau susirado žmoną, bet ir ji greitai mirė. Tad gyvenimas nebuvo lengvas. O vokietis nuolat sau kartoja, jog jis turi būti linksmas. Ir tik nuklydęs į prisiminimus jaučia liūdesį Skaitydama apie to meto baisumus, didžiuojuosi žmonėmis, kurie svarbiausia gyvenimo vertybe laikė meilę tėvynei ir žmogui Juk dabar daugeliui mūsų šias vertybes pakeičia pinigai – dėl to ir aš kartais jaučiuosi menkaverte. Bet turiu vilties, jog dar ne viskas prarasta. Aš tikiu, kad praeitis, kuri šiandien šviečia kaip ryškus žiburys, parodys kelią, padėsiantį mums eiti į tarpusavio meilę, toleranciją, pilietiškumą 2011 m. kovo 1 d. Užvertusi paskutinį trilogijos puslapį, supratau, kad Bitė paliko ne tik „Karo meto dienoraštį“. Ji paliko mums ir gabalėlį praeities, kuris šviesiau nuspalvina gyvenimą, suteikdamas jam prasmės.Aš esu labai laiminga, jog galėjau bent šiek tiek prisiliesti prie iškilios asmenybės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės – gyvenimo istorijos. Ji įkvėpė ne vieną žmogų, skatino nepalūžti, siekti savo tikslo. Bitė – mūsų krašto šviesuolė. Tai, kad ji čia, Panevėžio krašte, gyveno ir triūsė lyg darbštuolė bitelė, mums yra neįkainojama vertybė. Tikiu, jog ir šiandien jos humanistinės vertybės: didžiulė erudicija, meilė ir pagalba žmonėms, užuojauta, tolerancija, kilniadvasiškumas, gailestingumas, pasiaukojamas darbas siekiant išsaugoti lietuvybę, tautiškumą įkvėps kiekvieną gyventi dorai ir dalinti gėrį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: