Č. Iškauskas. Lietuviškasis parlamentarizmas: vizijos ir realybė (1)

Steigiamojo Seimo rūmai Kaune | wikipedia nuotr.

Steigiamojo Seimo rūmai Kaune | wikipedia nuotr.

Per amžių glūdumas sunku nutiesti bent kokias istorines paraleles ir palyginti labai jau skirtingus laikmečius, jų tendencijas, reiškinius, įvykius. Netgi padėtis, o juo labiau geopolitinė, prieš du dešimtmečius ir dabar smarkiai skiriasi, o ką jau kalbėti apie 1922-uosius…

Nuo LDK iki Steigiamojo Seimo

Taip jau Lietuvos parlamentarizmo istorijoje susiklostė, kad rinkimai į įstatymo leidybos institucijas dažniausiai vyksta rudenį, taip sakant, kai nuimamas derlius. Nors žinynuose nepatikslinama, bet reikia manyti, kad ir LDK Seimas – pirmasis Lietuvos valstybės parlamentas, kaip aukščiausias luominis kunigaikštystės valstybinės valdžios organas, pradėjo veikti 1445 m. rudenį. Seimą tuomet šaukė Didysis kunigaikštis, jis rinkdavosi Vilniuje arba Brastoje. Iki 1569 m. sudarytos Liublino unijos, kai LDK su Lenkija susivienijo į konfederaciją (ATR), ir buvo šaukiamas bendras ATR Seimas, įvyko 40 LDK Seimo susirinkimų. Aktyviausias Seimas buvo valdant Žygimantui Senajam (1506-1548), kai jis susirinko 19 kartų.

Reikia pridurti, kad ir ATR nebuvo uždrausta rinktis atskiram Lietuvos Seimui, tik jis buvo kitaip vadinamas ir spręsdavo LDK vidaus klausimus, išskyrus tuos ypatingus atvejus, kai susirinkime dalyvaudavo karalius. Iš viso iki trečiojo ATR padalinimo tokių susirinkimų (konvokacijų) buvo 37.

Bet peršokime kelis šimtmečius į priekį. Istorikas Liudas Truska, analizavęs parlamentarizmo Lietuvoje ištakas ir vyksmą, rašo, kad dar nuo XIX a. pabaigos lietuvių šviesuoliai kėlė dvi idėjas – Lietuvos valstybės etninėse žemėse su sostine Vilniumi ir parlamentinės santvarkos. Viena be kitos šių idėjų tinkamai įgyvendinti nebuvo įmanoma, tad 1905 12 04-05 Vilniuje vykusiame lietuvių suvažiavime įkurtas Didysis Vilniaus Seimas tebuvo trokštamo parlamentarizmo ištaka Vakarų pavyzdžiu, bet ne realus valstybės politinio savarankiškumo faktas.

Efektyvi parlamentinė veikla buvo įmanoma tik atkūrus Lietuvos valstybingumą. Taip 1920 04 14-15 iš 112 atstovų išrinktas Steigiamasis Seimas išsiskyrė didžiuliu aktyvumu. Jau tada ne naujiena buvo naktiniai posėdžiai. Antai, kai kurių jų stenogramose būdavo rašoma, kad Seimas išsiskirstė pusę keturių ryto, o iš naujo rinkosi 9 val. ryto. Nuo 1920 m. spalio iki 1921 m. vasario jis buvo išsiskirstęs, nes dauguma Seimo narių gynė Lietuvą nuo Lenkijos legionų. Tuomet beveik 3 mėnesius dirbo Mažasis Seimas, sudarytas vos iš 7 asmenų ir posėdžiavęs kas antrą dieną – surengė 45 posėdžius.

Iš tiesų, Lietuvai tai buvo nelengvas metas. 1920 10 09 Vilnių ir Vilniaus kraštą okupavusi L.Zeligowskio kariuomenė po trijų dienų paskelbė „Vidurio Lietuvos“ valstybę. 1922 01 08 įvyko rinkimai į šios okupacinės „valstybės“ Seimą, kurį ne tik dauguma lietuvių, bet ir žydų bei baltarusių boikotavo. Jis patvirtino įkuriąs fiktyvią valstybę, kurią 1922 03 22 Lenkijos Seimas oficialiai prijungė prie Lenkijos. Tautų Sąjunga pripažino Vilnių Lenkijai.

Vidiniai nesutarimai I Seime

Tokiomis nelengvomis sąlygomis Steigiamasis Seimas parengė sąlygas išrinkti vadinamąjį Paprastąjį (Pirmąjį) Seimą. Pagal 1922 07 19 priimtą Seimo rinkimų įstatymą tų metų spalio 10-11 d. visuotiniuose ir laisvuose rinkimuose išrinko I Seimą iš 90 žmonių, nors po varginančių procedūrų jų teliko 78. Netrukus, gruodžio 21 d., jis antruoju Lietuvos Respublikos Prezidentu išrinko Aleksandrą Stulginskį, paskui pakartojusį šią kadenciją, vadovavusį Steigiamajam ir Mažajam Seimams, vieną iš valdančiosios Krikščionių demokratų partijos steigėjų, Žemės ūkio ministrą, Nepriklausomybės akto signatarą, 15 metų išbuvusį sovietinėje tremtyje.

Katalikų bažnyčia tuo metu buvo ypač aktyvi politikoje, dėl to visuomenėje vyko aštrūs ginčai, mat, kairiųjų įtaka vis dar buvo didžiulė. Tad valdančiajai KDP šiuose rinkimuose su 38 mandatais nepavyko užsitikrinti absoliučios daugumos Seime. Kairiosios partijos (Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija, Lietuvos valstiečių sąjunga ir LSDP) išsaugojo Steigiamajame Seime turėtas pozicijas.

Šio Seimo staigmena – LKP, dalyvavusios rinkimuose Darbininkų kuopos vardu, sėkmė (šis Seimas buvo vienintelis, kuriame komunistai sudarė 5 savo atstovų frakciją) ir neįstengusių susijungti bei atskirais sąrašais rinkimuose dalyvavusių tautines mažumas atstovavusių partijų nesėkmė. Istorikas Mindaugas Maksimaitis savo tyrime „Seimai tarpukario Lietuvoje“ rašo, kad žydų, vokiečių ir lenkų politinių jėgų susiskaldymas nepadėjo joms užsitikrinti daugiau vietų I Seime. Alyvos į ugnį įpylė ir Vyriausioji rinkimų komisija, ypač jos išaiškinimai dėl Seimo narių „likučių“ apskaitos ir vietų paskirstymo. Tad į šį Seimą buvo išrinkti tik 3 žydai ir du lenkai.

Principiniai nesutarimai dėl Bažnyčios vaidmens politikoje išardė KDP ir valstiečių liaudininkų koaliciją ir privertė atsistatydinti K.Griniaus vyriausybę, o ministrų kabinetui pradėjęs vadovauti E.Galvanauskas taip pat teišbuvo keletą mėnesių. Opozicijai užginčijus vienų krikščionių demokratų balsais išrinkto prezidento A.Stulginskio legitimumą, 1923 03 12 prezidentas buvo priverstas paleisti vos 4 mėnesius dirbusį I Seimą ir paskirti gegužės 12-13 d. numatytus rinkimus į II Seimą.

Šiame Seime KDP jau mobilizavo visas savo jėgas, atstūmė kairiąsias partijas ir kartu su sustiprėjusiomis tautinėmis mažumomis išbuvo valdžioje iki III Seimo rinkimų 1926 05 8-11, tai yra visą trejų metų kadenciją. Tik tuomet sustiprėjusios Tautos pažangos partija ir Lietuvos tautininkų sąjunga (A.Smetona, A.Voldemaras, kun.V.Mironas ir kt.) perlaužė padėtį savo naudai ir gruodį perversmo keliu į valdžią atėjęs A.Smetona paskelbė tautininkų eros pradžią (1927 m. kovą jis paleido ir III Seimą).

Trumpa veikla – dideli darbai

Taigi, Pirmasis Lietuvos Respublikos Seimas, tedirbęs 120 dienų, nors ir buvo trumpalaikis, bet, nepaisant vidinių partinių ir rinkiminių rietenų, nuveikė keletą didelių darbų. Pirmiausia jis paskyrė antrąjį nepriklausomos Lietuvos prezidentą A.Stulginskį – vieną ryškiausių asmenybių valstybės istorijoje. Kita vertus, šio Seimo metu buvo prijungtas Klaipėdos kraštas, kuris buvo tikra rakštimi Lietuvos santykiuose su Vokietija, ypač turint galvoje jų perspektyvą.

Priminsime, kad Klaipėdos kraštas sukurtas 1919 m. birželio 28 d., Versalio taikos sutarties 28 ir 99 straipsniais atskyrus šiaurinę Rytų Prūsijos dalį nuo Vokietijos. Antantės vardu jį valdė Prancūzija. Tačiau netrukus, 1920–1923 m., dėl politinės krašto ateities susikirto Lenkijos, Lietuvos ir Klaipėdos krašto gyventojų interesai. Užbaigti šiuos ginčus nusprendė E.Galvanausko vyriausybė, slaptame 1922 11 20 ministrų kabineto posėdyje aptarusi vadinamojo Klaipėdos sukilimo strategiją.

Apsuptos Klaipėdos puolimas prasidėjo sausio 15-osios rytą, ir netrukus prancūzų karinė įgula pasidavė Mažosios Lietuvos savanoriams (MLS). Taigi, nuo 1923 m. vasario 19 d. iki 1939 m. kovo 22 d. Klaipėdos kraštas autonomijos pagrindais, kuriuos reglamentavo Paryžiuje 1924 m. gegužės 8 d. pasirašyta Klaipėdos konvencija, priklausė Lietuvos Respublikai. 1939 m. kovo 23 d., Europoje jau įsisiautėjusiam A.Hitleriui pareikalavus, Klaipėdos kraštas buvo perduotas Trečiajam reichui.

Žinoma, apie Klaipėdos krašto gražinimą Lietuvai puikiai žinojo ir I Seimas. Jame dominuojantys krikdemai kiekvieną žingsnį derino su vyriausybe. Klaipėdos krašto sugražinimas, nors šis regionas jaunai valstybei ir sukėlė begalę vėlesnių problemų, tapo išskirtiniu ir labai svarbiu ne tik politiniu, bet ir ekonominiu laimėjimu.

Kitas ne toks sėkmingas Lietuvos parlamentarų rūpestis – Vilniaus krašto deokupacija. I Seimas buvo išrinktas prabėgus dvejiems metams po lenkų intervencijos į Vilnių ir po sausio 8 d. vadinamųjų rinkimų į „Vidurio Lietuvos“ seimą. Vilniaus krašto prijungimas prie Lenkijos ir naujų vaivadijų suformavimas vertė tuometinius Lietuvos politikus forsuoti diplomatinius veiksmus tiek su kaimynais, tiek Tautų Sąjungoje. Reikėjo keisti visą Lietuvos saugumo ir užsienio politiką, kiek tuomet tai buvo įmanoma. Tiesa, I Seime išrinkti du lenkai B.Lausas ir K.Wolkowickis didelės įtakos neturėjo ir pagalių į ratus nekaišiojo, tačiau ir pats parlamentas, kaip pripažįsta istorikai, patyrė nemažai pralaimėjimų dėl neapgalvotų pareiškimų bei nuolaidžiavimo didžiosioms valstybėms. Vidiniai nesutarimai, menka KDP diplomatinė patirtis, trumpas I Seimo darbo laikotarpis vertė svarbiausius derybų su Lenkija veiksmus atidėti kitiems parlamentams, kurie be Steigiamojo iki vadinamojo Liaudies seimo 1940 m. buvo renkami keturiskart.

Grėsmės niekur nepasitraukė

Bet viena aišku: prieš 90 metų išrinktas pirmasis nepriklausomos Lietuvos parlamentas buvo ženklas visam pasauliui, kad ši maža, iš visų pusių apkarpyta valstybė drąsiai stoja į parlamentarizmo kelią. Ši ambicinga paraiška pasitvirtino negreitai – beveik po septynių dešimtmečių, kai Sąjūdžio išjudinta tauta įsiūbavo istorijos laivą ir nusimetė okupacijų grandines. 1990 02 24 po penkių papildomų balsavimų išrinkta Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas perjungė valstybės bėgius į naują nepriklausomybės kelią. Ar jis buvo lengvesnis negu 1922 m.? Vargu. Vidinės grėsmės liko kone tokios pačios, išorinės iš esmės pakeitė savo pobūdį ir tapo labiau užmaskuotos.

Visi trylika (13-ka!) įvairiaspalvių Lietuvos valstybės parlamentų, įskaitant ir marionetinį vos 35 dienas dirbusį sovietinį Liaudies Seimą, ir dabar, šį spalį baigiamą rinkti parlamentą, dirbo ypatingomis sąlygomis, sudėtingoje geopolitinėje aplinkoje, veikiami įvairialypės politinės ir ekonominės aplinkos.

Ar dabar kas nors pasikeitė? Pamatysime. Sulyginimai – kiekvieno skaitytojo valia.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *