Romuviai ir žygeiviai paminėjo „dainuojančios revoliucijos“ 45-metį (audio, video, nuotraukos) (27)

Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Spalio 8 dieną Seime įvyko konferencija „Prie dainuojančios revoliucijos ir sąjūdžio ištakų. Romuvos ir žygeivių judėjimams – 45-eri“.

Konferencija  prasidėjo trumpa ugnies apeiga. Buvo įkurtas simbolinis ugnies aukuras.

Etnokultūrinio ir žygeivių sąjūdžio 45-mečiui ir Senovės baltų religinės bendrijos įregistravimo 20-mečiui paminėti skirtoje konferencijoje pranešimus skaitė ir prisiminimais dalijosi etnokultūrinio bei žygeivių sąjūdžio pradininkai Jonas Trinkūnas, Vydūno draugijos pirmininaks dr. Vacys Bagdonavičius, žygeivė ir romuvė Nijolė Balčiūnienė, garsūs žygeiviai Tadas Šidiškis ir Rimantas Matulis, romuvė Inija Trinkūnienė, politologė Ainė Ramonaitė, etnologas Jonas Vaiškūnas, mitologas dr. Dainius Razauskas LR Seimo narys  konferencijos globėjas, Tautininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Songaila ir kiti.

Pertaukose tarp pranešimų skambėjo Vėtros Trinkūnaitės ir apeigų folkloro grupės „Kūlgrindos“ giesmės ir muzika.

Prieš 45 metus Kernavėje ramuviečiai surengė vidurvasario Rasos šventę,  ji ir tapo tautinės kultūros atbudimo simboliu. Po Rasos šventės siekta prikelti ir kitas baltiškas šventes bei tradicijas. Vėliau ši veikla pagimdė paveldosauginį judėjimą ir galiausiai išsiliejo Sąjūdžiu.

Žiūrėkite konferencijos vaizdo įrašą (lrs.lt):

Lietuvos Romuvos Vaidilės Inijos Trinkūnienės kalba pasakyta minėjime:

I.Trinkūnienė. Romuvos dvidešimtmečio ženklai 

Gabija ugnela, sukurta žibėkie užkopta gobėkie. Tu gobėjai nurimusi ilgus šimtmečius, ėmei rusenti atgimstant mūsų valstybei prieš šimtmetį; dabar tau laikas degti, žibėti, skleistis. Rasos šventės aukuro liepsna tu nušvietei nykųjį sovietmetį, tu sklindi iki dabar vis stiprėdama, įžiebdama viltį, jėgą ir galią lietuviams Lietuvoje ir lietuviams svetur, stiprini ir šalia gyvenančių tautų pasitikėjimą, rodydama jiems pavyzdį, kaip gyventi ir sugyventi šiandien.

Būrio bendraminčių įžiebta 1967 metais Kernavėje Ramuvos liepsna 1992 metais įsiliepsnojo ir tapo oficialiai registruota ir įvardinta Romuva – Senovės baltų religine bendrija.

Šios dvi datos ragina pažvelgti į nueitą kelią ir atrasti juo ėjusių pėdsakus.

Kaip mes atpažįstame pėdas ir pėdsakus? Pagal tai, kiek juose protėvių stiprybės ir galių. Galias mes įgauname per galią teikiančius simbolius, ženklus, daiktus, veiksmus – apeigas.

Todėl čia svarbu įvardinti juos, mums reišmingiausius – galią teikiančius, vienijančius.

Kokie tie daiktai, ženklai ir simboliai?

Dabar jau neabejodami galime pasakyti, kad tai tie, kuriuos naikino ateiviai kryžiuočiai – užpildami aukurus, gesindami šventąją ugnį, iškirsdami šventąsias girias, suskaldydami šventuosius akmenis, „pašventindami“ šventuosius vandenis ir šaltinius, laužydami ir badydami būgnus ir dūdas, drausdami mūsų giesmes ir papuošalus.

Jie be atvangos, uoliai, naikino mūsų dvasinės raiškos ženklus.

Romuvos – senosios prigimtinės religijos atgimimą ženklina visų šių galios atributų atgimimas ir sklaida. Romuvos atgimimas žengia sykiu su ugnies aukurų šviesa, ąžuolų sodinimu, būgnų, dūdmaišių ir senųjų giesmių garsais.

Čia svarbu pažymėti svarbiausias datas ir įvykius.

1993 metais ugnies apeigomis ant Gedimino kalno pašventinta prezidento vėliava.

1996 metais ugnis užkurta pastačius Gedimino paminklą.

Ugnies aukurus uždegėme laidodami Vydūną, Mariją Gimbutienę, Gintarą Beresnevičių.

Svarbiausiose Lietuvos šventvietėse – Rambyne, Verkiuose, Gedimino kapo kalne, Kernavėje, ant Birutės kalno Palangoje, ant Šatrijos, Kauno santakoje, Kelmės Medžiokalnyje ir kitur nuolatos užkuriami aukurai.

Aukurai kuriami kalendorinių ir valstybinių švenčių proga. Šiais  metais per rudens lygiadienį minint Baltų vienybės dieną piliakalnių sąšaukos metu ugnys buvo uždegtos ant 300 piliakalnių.

Dar svarbiau, kad yra kuriami bendruomenių aukurai ir sodybų aukurai.

Šiais metais sutuokdami jaunuosius aukurą kūrėme kiekvieną savaitgalį – šimtą kartų –daugiausia Vilniaus šventyklose, ant Karmazinų alkakalnio, kitose šventyklose ir sodybose.

Prieš trejus metus šventoji ugnis buvo įžiebta pirmojoje Lietuvoje senosios religijos šventykloje po stogu Švenčionių rajone Dvarciškiuose, kuriasi šventykla Molėtuose. Mūsų siekis – Romuvos šventykla Vilniuje, kur žmonės, išpažįstantys prigimtinį tikėjimą, galėtų rinktis ir kūrenti šventąją ugnį, pagerbti protėvius ir dievus giesmėmis ir maldomis. Šiuo metu kiekvieną sekmadienį uždegama apeiginė ugnis ant Gedimino kalno.

Prieš šimtmečius iškirstos ąžuolų girios atgimsta. Jie iškirto ąžuolus, bet paliko giles. Jos dygsta, stiebiasi ir tvirtėja. Ąžuolas – vyriškas, liepa – moteriškas medis. Mums vis dar trūksta vyriškų kovos galių. Gal todėl lietuviai sodina ąžuolynus. Ąžuolas – Perkūno medis. Perkūno galių mums ypač reikia šiandien stiprinant savo tapatumą, gebėjimą išgyventi ir skleistis bei daugintis šiame vienodėjančiame pasaulyje. Ąžuolai, įsišaknydami gimtojoje žemėje, rodo mums Žemės motinėlės Žemynos stiprybę ir galias. Taip jie sujungia moterišką ir vyrišką pradus. Ąžuolynai sodinami įvairiomis Lietuvai svarbiomis progomis, tai ir Basanavičiaus ąžuolynas, ir Lietuvos tūkstantmečio ąžuolynas. Tai mūsų bendrumą ir ryšį su protėviais žyminčios giraitės – alkai. Prie jų šliejasi ąžuoliukai ir liepos, kasmet vis gausiau sodinami laiminant mažuosius romuvius pagal protėvių papročius.

Prie ąžuolų alkų glaudžiasi ir virtualusis Alkas.lt, kuris ne mažiau svarbus nei tikrieji.

Girių glūdumoje, Labanoro girioje mūsų dienų sulaukė dūda – labanoro dūda, viena iš tų, kurios buvo pasmerktos sunaikinti. Jų dabar jau daug Lietuvoje – dūdmaišių ir dūdmaišininkų. Sykiu su būgnais Labanoro dūdos stiprina mus per apeigas, taip kaip ir kanklės, taip kaip ir sutartinės. Senosios giesmės ir sutartinės lydi mūsų apeigas, susaisto mus su protėviais ir dievais. Kūlgrindos atkurtos giesmės dievams skamba ne tik apeigose, bet ir valstybiniuose renginiuose:

2009 metais – Romuvos Krivio giedama giesmė Perkūnui atidarė Lietuvos dainų šventę.

Šiais metais spalio 19 dieną sukanka 10 metų, kai Gedimino kapo kalne įšventintas Romuvos Krivis.

Mus stiprina protėvių ženklai – pasiekę mus juostų raštuose, iškalti žalvaryje. Žalvario, sidabro papuošalai. 1981 metais nukalta žalvario sagė praėjus keliems šimtams metų nuo paskutinės palaidotos taip pat buvo ženklas atgimstančios protėvių dvasios. Šiandien mes jau turime pasirinkimą – senuosius papuošalus gamina  ne vienas žalvario meistras ir jų nukalti ir išlieti sūkurėliai-žaltinės svastikos – darnos ženklas – stiprina mus Deivės Laimos galiomis.

Paminėjau, mano nuomone, svarbiausius ženklus ir įvykius, rodančius protėvių tradicijos tąsą, Romuvos augimą ir stiprėjimą.

O dabar su jumis dalinuosi giesme, pasiekusia mus iš senųjų – sutartinių kūrėjų laikų. Tai darnos sutartinė, darnos ir sutarimo malda – Rimo – ramybė – tūto – aktyvumas ir jų sąjunga – sutariela.

Skamba Giesmė: Rimo rimo tūta rimo rimo tūta sutariela, sutariela:

Jono Vaiškūno nuotraukos:

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *