L. Kojala. Kukli Lietuvos demokratijos kaina (5)

Linas Kojala | DELFI, Š.Mažeikos nuotr.

Linas Kojala | DELFI, Š.Mažeikos nuotr.

Geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtą sykių išgirsti, sako išmintinga lietuvių liaudies patarlė. Juk kartais net faktais persunkti, vaizdingų epitetų nestokojantys pasakojimai nė iš tolo neprilygsta kelių minučių realybės dozei.

Prieš akis atsiverianti tikrovė sukrečia daug labiau, nei žodžiai. Matyt, taip yra todėl, kad dažnas vieno ar kito neigiamo reiškinio kartojimas praėjus tam tikram laiko tarpui virsta savotiška kasdienės tautosakos dalimi. O tokia „tautosaka“ sparčiai netenka savo tikrojo svorio ir virsta viso labo pradžios tema pirmame dialoge su gatvėje sutiktu nepažįstamuoju arba užpildo argumentų spragas pokalbio apie politiką virtuvėje metu.

Apie tai, kas prieš rinkimus ir ypač jų pačių metu vyksta vos už keliasdešimties kilometrų už sostinės, iš pirmų lūpų girdėjau gausybę kartų. Maniau, jog toks pasikaustymas ir situacijos supratimas padės išvengti nemalonių staigmenų, nusiteikti visam tam, ko Vilniaus krašte išvengti vis tiek nepavyks. Deja, labai klydau.

Visiškai nesvarbu, kas ir už kiek tais trimis ryškiaspalviais, iš pirmo žvilgsnio techniškai ne itin tvarkingais mikroautobusais sukiojo ratus aplink vieną iš rinkiminių apylinkių. Vairuotojams paskirtas maršrutas buvo paprastas – prie sutartos vietos, pvz. parduotuvės, surinkti piliečius (kurių daugelis iš dabar skaitančiųjų anaiptol nepriskirtų prie sugebėjusių geriausiai integruotis į visuomenę), nuvežti juos prie apylinkės durų, išleisti, o šiek tiek vėliau, gerai nusiteikusius po atliktos pareigos, – pasiimti. Ši užburta karuselė, susidedanti iš dviejų dalių – rinkėjų vežimo ir jų balsų pirkimo, kartojosi kas keliolika minučių.

Nėra jokios prasmės įvardyti elementaraus būdo (matyt, tik vieno iš keliolikos įmanomų), kuriuo reisų užsakovai garantuoja, kad biuletenis į urną kristų su teisingai pažymėtais partijų pavadinimais ir politikų pavardėmis. Tai – ne sykį pritaikyta, efektyviai funkcionuojanti sistema. Pamačius tokią neteisybę, bet kuriam padoriam piliečiui kiltų noras kautis ir užkirsti tam kelią. Tačiau pabandžius sukliudyti kelią šlykščiai korupcijai apniko bejėgiškumo jausmas.

Šiuos pratimus atliekantys asmenys nė neketina slapstytis – jie suvokia, kad sistemą seniai perkando ir tie, kurie ja šlykštisi. Tačiau tokiems, net ir atliekantiems oficialią rinkimų stebėtojų funkciją, vairuotojai tiesiogine to žodžio prasme su šypsena veide pravažiuodami pro šalį pamojo ranka. Jie žino, kad mūsų valstybės rinkimų įstatymas yra toks bejėgiškas, kad užkirsti kelią nusikaltimams priemonių nėra – tam, kad būtų surinkti pakankami įrodymai vienam atvejui iš kelių šimtų išaiškinti, reikėtų atlikti įspūdingą kriminalinį tyrimą (su vaizdo, garso įrašais) arba pagauti tą stebuklingą akimirką, kai rinkiminis biuletenis staiga virsta dešimties litų banknotu.

Žinant tokią situaciją nebestebina, kad kai kur nesibodėta siųsti net ne mikroautobusų (kurie retkarčiais, matyt iš pagarbos apverktinai stebėtojų padėčiai arba baimindamiesi dviejų susidomėjusių žurnalistų kamerų, sustodavo ne prie pat apylinkės durų, o šiek tiek šalimais, už krūmų) – atvykdavo ištisi autobusai. Kaip teigė vienas tokio keleivių, jiems tiesiog „kažkas“ davė instrukciją sutartu laiku atsidurti sutartoje vietoje, o viskuo kitu buvo pasirūpinta. Teisėtai, žinoma.

Tačiau labiausiai glumina ne ši karuselė. Labiausiai liūdina žmonės, kurie džiaugiasi turį Lietuvos pilietybę tik vieną kartą per kelerius metus. Ne todėl, kad tai suteikia teisę prisidėti prie valstybės kurso krypsmo. Ne todėl, kad tai – proga lemti savo ir vaikų gyvenimą. Ir ne todėl, kad tai tiesiog pilietinė pareiga. Todėl, kad už tai gauni vienkartinę 10, 20 ar 50 Lt kompensaciją už „kančią būti Lietuvos“ piliečiu.

Vienas tokių piliečių atkakliai siekė, kad surasčiau kišenėje 10 Lt. Mainais už tai jis garantuotų, jog čia pat nueis ir balsuos už reikiamą partiją bei kandidatą. Vėliau, supratęs, kad nieko nepeš, paprašė kompensacijos – pasiteiravo, ar nežinau, kur siūlosi sumokėti kiti. Jis girdėjo, kad „kažkur už kampo“, bet nežinojo, kur tiksliai. Likęs nieko nepešęs vaizdžiai susierzino.

Apie kokią valstybę, apie kokią politinę tautą svajojame, kai žinios apie šią pigią pilietinę prostituciją sklido iš visos Lietuvos. Kitus akcentus pranešimuose dėliojusią žiniasklaidą pasiekė tik atgarsiai, bet ir jų buvo gluminančiai daug. Tiek daug, kad apygardoje per visą priešrinkiminį periodą beveik nesilankiusio ir savęs legaliais būdais nereklamavusio kandidato įspūdingas rezultatas sekmadienį nebekelia jokios nuostabos.

Tad tautiečiai, prieš kalbėdami apie savo teises kažką gauti iš valstybės, prieš peikdami politikus ir pareigūnus, prieš pradėdami kalbėti apie „nežabojamą valdininkų korupciją“ ir „įtakingų klanų skleidžiamą melą“, bent šiek tiek susimąstykime – to ypač reikėtų šimtams ar tūkstančiams, kurie sekmadienį prarado elementarią savigarbą už „vienkartinę kompensaciją“.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *