Jie gyvena Mažojoje Lietuvoje – Karaliaučiaus krašte (12)

Karaliaučiaus krašto mokytojai

Karaliaučiaus krašto mokytojai

Karaliaučiaus kraštas – tai lietuviškojo žodžio lopšys. Tai Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, pirmosios lietuviškos knygos, išleistos 1547 metais, autorius Martynas Mažvydas, lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio  tėviškė, tai…

Kas dabar rūpinasi lietuvišku žodžiu ir protėvių atminties išsaugojimu? Kai šį klausimą pateikiame, visada prieš akis iškyla Žmogus, pasipuošęs sidabro spalvos plaukais, visada vejamas vienos minties: kaip išlaikyti tai, kas sukurta ir eiti pirmyn. Tas Žmogus – tai buvęs Įsruties (Černiachovsko) kolegijos direktorius Aleksas Bartnikas, dabar Kaliningrado (Karaliaučiaus) srities lietuvių kalbos mokytojų asociacijos pirmininkas. Šiai organizacijai Aleksas vadovauja jau 11 metų (pirmasis jos pirmininkas  a.a. Juozas Miliūnas).

Aleksas – dažnas Vilniaus svečias. Čia jį gerai pažįsta Švietimo ir mokslo ministerija, Užsienio lietuvių departamentas, Lietuvių namai, nes tenka rūpintis ne tik mokytojais, dirbančiais Karaliaučiaus krašte, bet ir kultūros paveldo išsaugojimu ten.

Kalbinu  Kaliningrado (Karaliaučiaus) srities lietuvių kalbos mokytojų asociacijos pirmininką Aleksą Bartniką mūsų sostinėje.

– Gerbiamas Pirmininke, sakoma, kad Karaliaučiaus krašte dabar gyvena apie 18 tūkst. lietuvių (srityje gyvena per milijoną gyventojų). Gal galėtumėt patikslinti, kur daugiausiai lietuvių esama. Kaip jie čia atsirado, o gal ir dabar dar  atkeliauja, kad apsigyventų?

– Daugiausia lietuvių gyvena Kaliningrado srities rytuose: Ragainėje (dbr. Neman), Tilžėje    (dbr. Sovetsk), Gastuose (dbr. Slavsk), Stalupėnuose (dbr. Nesterov), Gumbinėje (dbr. Gusev), Lazdynuose (dbr.Krasnoznamensk), Įsrutyje (dbr. Černiachovsk) bei šių miestų apylinkėse. Ir tai yra labai simboliška: nuo senų laikų  šiose vietose gyveno gausiai lietuvių (lietuvininkų). Iki 18 a. prasidėjusio didžiojo maro ir bado bei po to sekusios Didžiosios vokiečių kolonizacijos per 93 proc. Nadruvos vietovėse gyventojų buvo lietuvininkai.

Po Antrojo pasaulinio karo lietuvininkai kartu su kitais Rytų Prūsijos gyventojais sovietų valdžios sprendimu 1947-1951 metais  buvo deportuoti į sovietų okupacijos zoną Vokietijoje. Istorija kartojasi. Kaip ir 18 a., nuo 1946 metų intensyviai prasidėjo visiškai ypatinga mūsų krašto kolonizacija (persikėlimas). Iš įvairių vietų didžiulės sovietų sąjungos prasidėjo žmonių antplūdis. Jų tarpe gerokai buvo ir LTSR gyventojų. Dauguma sovietų laikais grįžusių iš tremties buvo priversti taip pat apsigyventi šioje teritorijoje. Taip   šiuolaikinėje istorijoje lietuvininkų žemėje ir atsirado lietuvių.  Tik labai gaila, kad tarp jų nebėra autochtonų ar jų palikuonių.

– 1995 metais buvo įsteigta Kaliningrado (Karaliaučiaus) srities lietuvių kalbos mokytojų asociacija. Tai vienintelė tokia organizacija  Rusijos Federacijoje.  Kokie jos tikslai?

– Taip, vienintelė. Asociacija siekia šių tikslų: Kaliningrado srities ugdymo įstaigose ir visam krašte skatinti  lietuvių kalbos mokymą ir ugdymą;padėti mūsų krašto gyventojams pažinti Mažosios Lietuvos ir Lietuvos istoriją bei kultūrą, lietuvių papročius bei tradicijas; stiprinti draugystę ir supratimą tarp Lietuvos ir Rusijos tautų; ginti ir palaikyti organizacijos narių teises ir interesus.

– Jūsų organizacijai priklauso lietuvių kalbos mokytojai. Jeigu yra mokytojai, tai yra ir mokymo įstaigos. Kur ir kokios jos yra? Kokia jų dinamika?

– Šiuo metu asociacija vienija 24 pedagogus. Tai mokytojai, dėstytojai, lietuvių folkloro vaikų kolektyvų vadovai. Lietuvių kalba mokoma 23 švietimo įstaigose: bendrojo lavinimo mokyklose, vaikų ir jaunimo centruose, vaikų darželiuose, Rusijos Federacijos Imanuelio Kanto universiteto Baltų filologijos ir žurnalistikos fakultete, industrinėje pedagoginėje kolegijoje Černiachovske (Įsrutyje) įvesta lietuvių kalbos specializacija. Prieš 20 metų, kada prasidėjo lietuvių kalbos mokymas, tokių įstaigų buvo tik aštuonios. Šiais naujais mokslo metais dar keturios švietimo įstaigos pageidavo pradėti lietuvių kalbos ir etnokultūros mokymą. Bet pritrūko mokytojų. Apmaudoka, bet  nenoriai vyksta mokytojai iš Lietuvos  dirbti į šį kraštą.

– Matyt, visose jose mokymo turinys panašus. Kokių dalykų mokoma ir kas jų moko? Anksčiau daug buvo šnekama apie tokios mokyklos, kokia yra Maskvoje (Jurgio Baltrušaičio lietuvių etninės kultūros) vidurinė, steigimą Karaliaučiaus krašte, netgi buvo minėta tokios lietuviškos ugdymo įstaigos vietovė -Tilžė.  Gal dar galvojama tokią mokyklą steigti, ar viskas, kaip sakoma, „palaidota“?

– Tik keliose mokyklose lietuvių kalba mokоma kaip dalykas. Pagrindinė mokymo forma: fakultatyvai ir būreliai. Deja, Kaliningrado srityje nėra mokyklos, kur lietuvių kalba yra mokomoji. Dar 2003 metais mokytojų asociacija buvo parengusi  tokios mokyklos koncepciją Sovetske (Tilžėje) ir šiuo klausimu kreipėsė į Lietuvos Vyriausybę, Švietimo ir mokslo ministeriją, buvusį Tautinių mažumų ir išeivijos departmentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Dvejus metus intensyviai vyko įvairūs derinimo darbai, konsultacijos su Rusijos Federacijos švietimo ministerija, Kaliningrado srities švietimo komitetu, Sovetsko miesto valdža. Jau pasirode vilties teikančių ženklų. Bet, kaip paaiškėjo, abi pusės  turėjo  daugiau  retorikos negu realių ir konkrečių veiksmų. Viltis miršta paskutinė. Esu įisitikinęs, kad tokia ugdymo įstaiga Karaliaučiaus krašte objektyviai būtina.

– Žinau, kad mokytojo, dirbančio Karaliaučiaus krašte dalia nelengva, nes jis moko daugiausiai  nelietuviškų šeimų vaikus, kurie lietuvių kalbą girdi tik (ar dažniausiai tik!) mokykloje. Kokie jų darbo krūviai, o su jais besisieją ir atlyginimai. Iš kur daugiausiai mokytojai atvykę ir ar jaučiate jų stygių. Jeigu taip, tai su kuo tai susiję?

– Lietuvių kalbos mokytojų dalia mūsų krašte tikrai nelengva. Reikia žemai nusilenkti mokytojams, kurie atvyksta ugdyti gimtąją kalbą iš Lietuvos. Nepaisant vizų barjerų ir sienų kirtimo nenuspėjamumų, dažnai vykstančių Rusijos migracijos tarnybos ir prokuratūros patikrinimų, mokyklų pasiekimo sunkumų, kuklaus uždarbio, šie pedagogai sąžiningai atlieka savo pareigas. Deja, jų skaičius kasmet mažėja.

Dar prieš penkerius metus buvęs Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas turėjo galimybę siųsti iš Lietuvos į mūsų kraštą 13-15 mokytojų. Šiems mokslo metams konkurso salygomis URMo Užsienio lietuvių departamentas sudaręs paslaugų teikėjų sutartis tik su 7 Lietuvos pedagogais. Penkios mokyklos (Nesterovo – Stalupėnų, Slavsko – Gastų, Zelenogradsko – Kranto, Sovetsko – Tilžės 8 – oji mokyklos ir Kaliningrado – Karaliaučiaus 40 – oji gimnazija) liko be mokytojų. Verta padėkoti ir vietos pedagogams, iš viso jų yra 15. Dauguma jų pagal diplomą nėra lituanistai ir mokslus baigę ne Lietuvoje. Dėl to šie mokytojai gerai supranta kvalifikacijos tobulinimo reikšmę ir aktyviai dalyvauja tobulinimo kursuose, metodikos seminaruose bei konferencijose, kurias rengia mokytojų asociacija drauge su Vilniaus lietuvių namais ir nuolat užsiima savišvieta. Aišku viena: ir Lietuva, ir Rusija privalo daugiau dėmesio skirti  Kaliningrado srities lietuvių kalbos mokytojams skatinti ir jų darbui vertinti.

Pasakytina ir tai,  kad mūsų pedagogai yra ne tik kalbos, bet lietuvių kultūros ir lietuvybės  puoselėtojai. Turime net 7 vaikų ansambliukus. Ir pavadinimai jų ypatingi, tartum suaugę su Rytų Prūsija, su Lietuva: „Nadruvėlė“, „Liepona“, „Šešupė“, „Gintarėlis“, „Beržynėlis“, „Kupolytė“, „Rūtelė“. Kasmet   organizuojame vaikų lietuviškos muzikos festivalius, lietuvių kalbos olimpiadas, jaunimo konferencijas ir kūrybiškumo konkursus.

– Nepaisant viso to, yra mokytojų, dirbančių ne vieną dešimtmetį  ir kantriai mokančių ne tik protėvių kalbos, bet ir lietuviškos dainos, etninės kultūros. Yra folkloro būrelių. Gerai paruošiami vaikai dailiojo skaitymo konkursams. Kas tie mokytojai?

– Jau nemažai metų lietuvių kalbos ir lietuvybės labui mūsų kraštui paskyrė tauragiškės Aldona Bursteikienė (Jasnoje – Kaukėnų ir Timiriazevo – Naujosios mokyklos), Emilija Algaudė Bukontienė (Uljanovo –  Kraupiškių mokykla), pagėgiškė Vida Martišauskienė (Nemano – Ragainės 2-oji mokykla), šiaulietė Ona Druseikatė –  Ruževičiūtė (Černiachovsko – Įsruties industrinė pedagoginė kolegija), vilnietė Violeta Lopetienė (Imanuelio Kanto Baltijos universitetas). Verta įvardinti ir Lietuvos pedagogus pradininkus, kurie dėl įvairių priežasčių jau pas mus nebedirba. Tai Jonas ir Liucija Glinskiai iš Pagėgių, Nijolė Gimbutienė iš Panemunės, Anatolijus Galčevskis iš Kybartų, Arūnas Urbaitis iš Vilkaviškio rajono, Zenona Juravičiūtė iš Tauragės. Negaliu nepaminėti ir vietinių mokytojų pradininkų: poetės Rūtos Leonovos (Kaliningrado – Karaliaučiaus 48-oji mokykla), Onos Kruglikovos (dabar nebedirba), Emilijos Lukošiūnaitės (dabar nebedirba), Aldonos  Strojevos (Krasnoznamensko – Lazdynų mokykla)

Džiaugiamės ir naujos kartos pedagogais: Algirdu Karmilavičiumi (Kaliningrado – Karaliaučiaus 35-asis licėjus), Vita Kovalenko ( Sovetsko – Tilžės 3-oji pagrindinė mokykla), Tatjana Rodenko (Černyševskoje – Eitkūnų vidurinė mokykla),

– Artėja K. Donelaičio 300 – osios gimimo metinės. Kokios Jūsų organizacijos sąsajos su Tolminkiemyje esančiu memorialiniu K.Donelaičio muziejumi, jo gimtine Lazdynėliais, Gumbine?

– Didžiuojamės, kad gyvename Donelaičio žemėje ir jau įsitraukę į poeto jubiliejaus minėjimą. Vyko mokslo ir praktinė pedagogų konferencija „Donelaitis ir dabartis“, jaunimo kūrybiškumo konkursas „Donelaitis ir mes“, vaikų muzikos ir literatūros popietė poeto memorialiniame muziejuje Tolkminkiemyje. Kiek galim, padedam iš Lietuvos atvykstančioms moksleivių, studentų ir pedagogų grupėms organizuoti ekskursijas į Tolminkiemį ir kitas vietas. Numatę Kristijono Donelaičio muziejuje įvairiomis kalbomis dailiojo skaitymo konkursą „Donelaitį skaito pasaulis“, o kur dar Donelaičio skaitymai, piešinių ir rašinių konkursai “Donelaičio žemė“…

– Dažnai būnat Lietuvoje. Su kokiomis Lietuvos ugdymo įstaigomis  bendraujat? Matyt, bendravimo keliai siekia ir užsienį: juk ten irgi mokoma lietuvių kalbos?

– Be Lietuvos pastangų ir dėmesio mūsų veikla nebūtų tokia veiksminga ir efektyvi. Mokyklos ir mokytojai aprūpinami vadovėliais ir mokymo priemonėmis. Yra galimybė gauti finansinę paramą. Šiuo atveju mes labai dėkingi LR Užsienio reikalų ministerijai, Švietimo ir mokslo ministerijai. Nemažai Lietuvoje turime ir partnerių. Kartu su jais organizuojame  įvairių renginių ir priemonių. Ypač verta paminėti  Vilniaus lietuvių namus: čia vyksta mokytojų tobulinimo kursai, seminarai. Mūsų vaikai  jau antrus metus turi galimybę pailsėti ir pasitobulinti vasaros stovykloje. Gimnazijos mokiniai aktyviai dalyvauja mokytojų asociacijos renginiuose; festivaliuose, konkursuose. Dėkingi ir kitiems partneriams: Lietuvių kalbos institutui, Kauno pedagogų kvalifikacijos centrui.

Domina mus ir kitų šalių mūsų kolegų veikla. Buvome išvykę į edukacines-pažintines keliones po Vokietiją, Baltarusiją. Įspūdinga ir naudinga: kuo daugiau pažįsti, tuo daugiau gali duot tiems, kuriems privalai duoti – vaikams.

– Darbai veja darbus. Kokių darbų verpete dabar esat. Kokios problemos, dirbant šį atsakingą darbą?

– Gerai suprantam, kad kalba yra tautos ir tautinės kultūros pagrindas. Remdamiesi tuo,  įsteigėme Lietuvių kultūros, švietimo ir informacijos centrą. Ir dabar veiklos sritis išsiplėtė. Daugiau pradėjo rūpėti dabartinė Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūros paveldo būklė. Pavyzdžiui, šiuo metu su Černiachovsko rajono kultūros valdyba esame pasiryžę įamžinti manomą Herkaus Manto žūties vietą prie Narkyčių (dbr. Meždurėčjė). Yra kitų planų ir sumanymų. Aišku, kad dirbdami susiduriam su sunkumais, problemomis. Bet einam pasirinktu keliu ir eisim, nes kitaip negalime…

– Ačiū už pokalbį.

Kaliningrado (Karaliaučiaus) srities lietuvių kalbos mokytojų asociacijos pirmininką Aleksą Bartniką kalbino „Lietuvos aido“ korespondentas  Alfonsas Kairys

Kategorijos: Kultūra, Kultūros paveldas, Užsienio lietuviai, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .

12 komentarų

  1. Marijonas:

    Tokio regiono su tokiu pavadinimu “Mažoji Lietuva” senai nebėra. Jau 66 metai.

  2. Irmantas:

    Laikinosios sostinės pavadinimo irgi niekas dabar nenaudoja .. ir ką? Jis gyvas ir visi žino apie ką kalba eina taip pasakius 🙂 galų gale – juk iš tikrūjų tai ten – Prūsija, tiksliau – šiaurinė jos dalis? 🙂

  3. Irmantas:

    Turėjau omenyje ne vokiškąją Prūsiją, o baltiškąją 🙂

    • Būtent – beveik visa baltiškoji Prūsija (nepainiokite jos su pietine Mažosios Lietuvos dalimi – tai jau senosios lietuvių genčių žemės) šiuo metu yra laikinai okupuota Lenkijos – 1945 m. Stalinas visas istorines prūsų žemes padovanojo Lenkijai.

      Iš kitos pusės žiūrint, tai gentys, priskiriamos prūsams, ir gentys, priskiriamos lietuviams, tais laikais (10-12 amžiais) kalbėjo tarmėmis, kurios buvo labai artimos. Ir jei ne Kryžiuočių ordino okupacija, tai šiandien visos šios senosios baltų gentys būtų susiliejusios į Lietuvių Tautą.

      Kaip rodo istoriniai šaltiniai (Kryžiuočių archyvai Berlyne) Mindaugo laikais Lietuvos Valstybės siena ėjo Alnos (Alle, Allo) upe (dabar tai jau Lenkija) – ir apėmė nemažai senųjų prūsų genčių žemių.

      Šv.Romos imperatorius Karolis IV panoro Lietuvą įtraukti į savo įtakos sferą ir 1358 04 18 pakvietė “garbinguosius ir didinguosius kunigaikščius” Algirdą ir Kęstutį apsikrikštyti.

      Šio įvykio amžininkas vokiečių metraštininkas Heirichas iš Rebdorfo savo “Analuose” parašė:

      “Liepos mėnesį vietinis Lietuvos karalius Kęstutis pasiuntė savo brolį pas viešpatį imperatorių Karolį […] Tas karalius pažadėjo apsikrikštyti, jei jam bus grąžinta žemė, kurią iš jo ir jo pirmtakų nukariavo Teutonų namų Prūsijoje broliai ”.

      Livonijos kronikos autorius Hermanas iš Vartbergo patikslino:

      “Lietuviai pareikalavo žemiau nurodytų sienų: pradedant Mazovija iki Alnos upės ištakų toliau leidžiantis Alna (Alna yra kairysis Priegliaus intakas) iki įtekėjimo į Priegliaus upę ir toliau iki pat jūros (Aistmarių); toliau iki sūriosios jūros […] Be to, jie reikalavo, kad Ordinas išsikeltų į dykrą tarp totorių ir rusų ir saugotų juos nuo totorių puolimų…”

      Šiaurinė Lietuvos siena su Livonija turėjusi eiti Dauguvos upe iki Aiviekstės, toliau – Aiviekste iki Lubano ež.

      XV a. lenkų istorikas Jonas Dlugošas, bendraudamas su į Krokuvą atvykstančiais lietuviais, susidarė pakankamai aiškią nuomonę: „Pripažįstama, jog prūsai, lietuviai ir žemaičiai turi tuos pačius papročius, vieną kalbą ir yra gentainiai“.

      Lygiai taip pat atrodė ir Vytauto bajorams, 1412 m. liepą susirinkusiems Veliuonos pilyje. Ragainės komtūro vertėjas čia išgirdo, kaip kažkoks Nigaila pilyje susirinkusiems kariams garsiai skelbė, kad jų viešpats kunigaikštis Vytautas Veliuonos ir Paštuvos pilis pastatęs prieš vokiečių ponus, su kuriais turi daug reikalų – greitai žygiuos į Ragainę, o paskui – į Karaliaučių, nes tos žemės anksčiau priklausė Lietuvai ir jas reikia susigrąžinti.

      Vytauto bajorai tiesiai pareiškė: „Mūsų kunigaikštis turi atsiimti Karaliaučių, nes tai jo tėvonija“.

      1413 01 28 į derybas atvykusiam Vokiečių ordino maršalui M. Kuchmeisteriui Vytautas Didysis į kryžiuočių pretenzijas, kad Klaipėdos pajūris ir Nemuno žemupys privalo likti Vokiečių ordino valdžioje (remtasi Mindaugo dovanojimais) taip atrėžė: “Prūsa taip pat yra mano protėvių žemė, ir aš reikalausiu jos iki Osos, nes ji yra mano tėvų palikimas”. Po to ironiškai pridūrė: “O kur yra Ordino tėvų palikimas?”

      Įdomus faktas, kad savo pretenzijas į Prūsą ir Klaipėdos kraštą kryžiuočiai grindė Mindaugo dovanojimais (o ne tuo, kad tas teritorijas jie užkariavo – kaip buvo realiai). Tai yra kryžiuočiai tuo pačiu oficialiai pripažino, kad tos žemės iš tikro buvo Mindaugo valdomos (iki padovanojimo kryžiuočiams – kaip “mokestis” už krikštą).

      Upės Alna (lenk. Łyna; vokiečiai šią upę vadino Alle) http://lt.wikipedia.org/wiki/Alna_%28up%C4%97%29 http://pl.wikipedia.org/wiki/%C5%81yna ir Osa (Ossa) http://pl.wikipedia.org/wiki/Osa_%28rzeka%29 yra dabartinėje Karaliaučiaus srityje ir Lenkijoje, o dabartinis Olštynas Lenkijoje yra prūsų Alna Stabs.

      Terra Jatwezenorum > Algis Uzdila. Upių dainos.
      http://webcache.googleusercontent.com/search?q=cache:xYpOtS15kZwJ:lt.scribd.com/doc/68187348/7/ALgIS-uZDILA+up%C4%97+Osa&cd=7&hl=lt&ct=clnk&gl=lt

      Alna (lenk. Hołnianka) – iš Alno ežero (Seinų valsčius) ištekanti upė. Alėti : alnėti : almėti reiškia „rėkauti, lalėti“ arba „smarkiai tekėti, gurgėti“. toji upelė iš tiesų yra srauni. Priesaga -n- rodo gurgėjimo, alėjimo vietą. tai ir yra upė.

      Kita Alna (lenk. Łyna) teka per Olštyną. Tai jau didesnė upė, bet jos vardas yra tos pačios kilmės, kaip ir šitos Seinų krašte. Matyt, ir toji upė buvusi srauni. tik lenkiški upių vardų variantai skiriasi. Vokiečiai šią upę vadino Alle, užtat ir miestas ant jos krantų gavo vardą Allenstein – mūsiškai būtų Alnai, lygiai kaip Seinijoje kaimas prie Alno
      ežero ir Alnos upės yra vadinamas Alnais.

      Alna yra kairysis Priegliaus intakas. Išteka iš smėlynų į šiaurę nuo Nidzicos. upės ištakos aptinkamos Lynos kaimo apylinkėse. Aukštupy Alna kerta Varmijos miško gamtos draustinį.

      Osa (lenk. Osa, taip pat Ossa) – upė šiaurės Lenkijoje, ilgis 96,2 km, baseino plotas 1 600 km², dešinysis žemutinės Vislos intakas.

      Pradžią gauna Ylavos ežeryne iš Perkūno (lenk. Perkun) ežero, plaukia per daugelį ežerų: Osą, Gardzienį, Šimbarskį, Plavenžą, Popówko ir Trumpelį (lenk. Trumpel). Dalis šių ežerų vardų yra nauji, dalis dar
      išliko prūsiškų.

      Osa įteka į Vislą šiauriau nuo grudziondzo. ties žiotimis aukštoje kalvoje (68,1 m v.j.l.) čia pat prie Vislos kranto, 5 km į šiaurę nuo miesto centro, išlikusi grudziondzo tvirtovė. Iš šiaurės ir rytų supa ją Osos upė.

      Grudziondzo apylinkėse Osa pasižymi tuo, kad pakilęs Vislos vanduo liejasi Osos vaga atgal. Tai vadinamosios grįžmės, dėl to net kyla upės potvyniai.

      Osa paminėta jau 1222 m. kaip šiaurinė Kulmo žemės siena.

      1918–1945 metais jos vidurine atkarpa ėjo siena tarp Lenkijos ir Rytprūsių.

    • Keli istoriniai faktai

      Vadinamoji “vokiškoji Prūsija” (“Vakarų Prūsija”) yra Berlyno ir Brandenburgo apylinkės.

      Tikrąją (senąją etninę baltų prūsų ir lietuvių) Prūsijos kunigaikštystę (“Rytų Prūsiją”, įskaitant į ją ir Mažąją Lietuvą) nuo vokiškų Brandenburgo-Berlyno žemių skyrė taip vadinamas Dancigo (Gdansko) “koridorius” – beje, jo senovinis 10 amžiaus prūsiškas pavadinimas rašytiniuose šaltiniuose Gudaniska – tai yra Gudaniškė.

      “Vakarų Prūsijos” pavadinimą Brandenburgo-Berlyno žemė “gavo” 1618–1701 m., kada Prūsijos kunigaikštystė buvo sujungta personaline unija su Brandenburgu ir valdyta iš Berlyno.

      Nuo tada Prūsijos kunigaikštystės senosios žemės (įskaitant ir Mažąją Lietuvą) imtos vadinti Rytų Prūsija.

      Nuo XVII a. vidurio Prūsijos kunigaikštystė (pavadintos Rytų Prūsija) buvo jungtinės Brandenburgo (pavadinto Vakarų Prūsija) ir Prūsijos valstybės autonominė dalis.

      Prūsijos karalystė (vok. Königreich Preußen – valstybė Vidurio Europoje prie Baltijos jūros, kurią 1701 m. sausio 18 d. vietoje Prūsijos hercogystės įkūrė kurfiurstas Frydrichas III-asis, tuo pačiu tapdamas Prūsijos karaliumi Frydrichu I-uoju.

      Naujoji karalystė pakeitė faktiškai unijoje egzistavusią Brandenburgo-Prūsijos valstybę ir gyvavo iki Lapkričio revoliucijos ir po jos įvykusio Prūsijos karaliaus sosto atsisakymo 1918 m. lapkričio 9 d.

  4. Kalbos pamokėlė Marijonui, pirmo komentaro autoriui:

    Žodis “senai” atsako į klausimą kaip? Pvz., Jis paseno, senai atrodo, matyt, serga.
    Žodis “seniai” atsako į klausimą kada? Pvz., Seniai seniai gyveno senelis ir senutė.
    Dėl skirtingų prieveiksmių reikšmių Jūsų komentaras tampa nesuvokiamas…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *