M.Kundrotas. Lietuva Lietuvoje. Naivi pretenzija ar ateities perspektyva? (317)

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Seimo rinkimų rezultatai mažai ką nustebino savo kryptimi, bet daug ką pribloškė mastais. Galima klausti – kiek Lietuvos liko Lietuvoje? Žinoma, šį klausimą sieti vien su šiuo vardu pasivadinusios koalicijos likimu būtų pernelyg pretenzinga ir tiesiog įžūlu. Vis dėlto kai kurios tendencijos – kur kas bendresnės, o Nacionalinio susivienijimo „Už Lietuvą Lietuvoje“ ir kitų lietuviškų tautinių jėgų padėtis – savotiškas indikatorius. Šią padėtį lėmė dvi aplinkybių grupės – subjektyvios ir objektyvios priežastys.

Pirma objektyvi priežastis – skirtingos politinių jėgų startinės galimybės. Biudžetinės partijos, iškilusios turtingų rėmėjų dėka, po to pasiskirstė mokesčių mokėtojų pinigus, visoms kitoms jėgoms užkirsdamos kelią gauti finansavimą tiek iš rėmėjų, tiek iš biudžeto. Skirtingos finansinės sąlygos lėmė skirtingas galimybes plėtoti veiklą, vykdyti agitaciją – televizijos ekranuose, laikraščiuose, plakatuose daugiausiai mirgėjo biudžetinės partijos ir jų kandidatai.

Antra priežastis – masinis balsų pirkimas ir klastojimas. Alternatyvios politinės jėgos, savo veiklą grindžiančios doros principais, sau to leisti tiesiog negalėjo, o jei ir būtų leidusios – išsyk būtų atsirėmusios į finansines ir jų sąlygotas administracines problemas.

Trečia priežastis – biudžetinių partijų formuojama Vyriausioji rinkimų komisija ir amžinasis jos pirmininkas iš garsios Vaigauskų šeimos. Biudžetininkai žinojo, ką pasiskirti. Masiniai pranešimai apie balsų pirkimą, klastojimą ir kitus rinkimų įstatymo pažeidinėjimus VRK, o ypač – jos pirmininko dėmesio praktiškai nesulaukė.

Aptarus pagrindines objektyvias priežastis, tenka žvilgtelti ir į subjektyvias. Jos vargiai būtų nulėmusios bendrą rinkimų kryptį, bet tikrai žymiai sąlygojo mastus. Pasibaigus rinkimams savikritiškas žvilgsnis – būtinas, jei apskritai siekiama žengti kur nors toliau.

Pirmas veiksnys – nacionalinės koalicijos margumas. Ją sudariusios jėgos ne tiek papildė, kiek anuliavo viena kitos ideologiją ir potencialą. Sudarinėjant bendrą programą, remtasi tuo, kas jungia šias – tokias skirtingas – partijas, nuo tautinės dešinės iki socialdemokratinės kairės. Rezultatas – tokia bendra programa, kad po ja, išskyrus atskiras išlygas, galėjo pasirašyti kas antra partija, tiek iš sisteminio, tiek iš antisisteminio fronto.

Šis koalicinis margumynas, net neskaitant programų, atitinkamai veikė rinkėjų nuostatas: vienos partijos rinkėjai negalėjo sau leisti balsuoti už koaliciją, kurioje matė kitą, sau priešingą partiją. Galima iki valiai kaltinti rinkėjus stereotipais ar strateginio mąstymo stoka, bet rinkimuose į jų nuomonę verčiau atsižvelgti. Sudėjus 2 ir -2 rezultatas – anaiptol ne 4.

Antras veiksnys, iš dalies susijęs su pirmuoju – pačios koalicijos išskirtinumo stoka. Dorovinių vertybių plotmėje teko konkuruoti su konservatyviuoju Tėvynės sąjungos sparnu, švelniais eurokritiniais akcentais – su „Tvarka ir teisingumu“, antikorupciniais ir antiklaniniais akcentais – su „Drąsos keliu“, o antiatomine pozicija dubliuota Valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Galiausiai – pačios tautinės jėgos taip ir nesugebėjo suformuoti bendro sąrašo ir net susitarti dėl vienmandačių apygardų: vieni prieš kitus žengė Nacionalinis susivienijimas, „Jaunoji Lietuva“, iš dalies į tą pačią nišą taikė Respublikonų partija.

Dėl ko dvi pastarosios jėgos pasirodė dar prasčiau, lėmė dar keletas veiksnių. „Jaunoji Lietuva“ sugebėjo pateikti aiškesnę poziciją bent jau Europos Sąjungos klausimu, dar prieš įstojimą užėmusi griežtą euroskeptinę poziciją. Vis dėlto demonstratyvus vieno lyderio eksponavimas sudarė įspūdį, jog už jo nestovi jokia komanda. Respublikonų partija taip pat suformulavo aiškesnę poziciją Europos Sąjungos klausimu, tačiau jos lyderiui pritrūko politinės retorikos gebėjimų ir patirties – jei patirtimi nelaikysime bėgiojimo per skirtingas politines stovyklas, kas rinkėjams tapo greičiau minusu, nei pliusu.

Iš tautinių jėgų Nacionalinis susivienijimas subūrė gausiausią ir geriausiai pasirengusią komandą, dėl to geriausiai ir pasirodė. Jeigu, žinoma, guostų skirtumas promilėse.

Dar vienas subjektyvus veiksnys, galimai paveikęs Nacionalinio susivienijimo partijų rodiklius – savęs pateikimas per neigimą. Tautininkų sąjunga ne vieno apžvalgininko akimis tapo Lenkų rinkimų akcijos alter ego, Socialdemokratų sąjunga savo veiklos tikslu pavertė kovą su Socialdemokratų partija, Tautos vienybės sąjunga – su Darbo partija, o Centro partija – su liberalais. Ši taktika aiškiai nepasiteisino – rinkėjams norėjosi išgirsti, ką darys save pateikiančios partijos, o ne kokie blogi jų priešininkai. Jei ši taktika ką nors ir mobilizavo – tai kritikuojamų partijų elektoratą: bent jau Lenkų rinkimų akcijos atveju tai – beveik akivaizdu.

Apibendrinant rinkimų rezultatus tenka pripažinti, jog Lietuva Lietuvoje – pralaimėjo. Ne tik Nacionalinio susivienijimo asmenyje. Tėvynės sąjungoje susitelkę patriotai, subūrę dalį doroviškai ir tautiškai mąstančio elektorato, nuvedė jį į liberalų glėbį. Dabartinė Tėvynės sąjunga vadovybės ir bendros konjunktūros lygyje – liberalų partija, konservatyvusis sparnas joje išstumtas į opoziciją, jei ne išvis marginalizuotas. „Jaunoji Lietuva“ ir respublikonai, panūdę žengti atskirai nuo susivienijimo, gavo dar mažiau už jį.

„Drąsos kelias“, susibūręs vienos šeimos tragedijos pagrindu, rinkimus laimėjo, bet be aiškios ideologijos vargiai pasiūlys konceptualius sprendimus, o išblėsus šios tragedijos įspūdžiams jo greičiausiai laukia Arūno Valinsko partijos likimas. Dėl „Tvarkos ir teisingumo“ – apskritai sunku kalbėti, kiek jos retorikoje tikro patriotizmo, o kiek – populistinių deklaracijų: ši partija per ilgai siejosi su rusiška oligarchija ir lenkiškais šovinistais, o lemtinguose balsavimuose Europos Parlamente dažnai užimdavo kompromisines pozicijas. Pridurkime rengiamą koaliciją su Darbo ir Socialdemokratų partijomis, ir pasekmės – aiškios.

Naujasis Seimas išrinktas už alaus pūsles, klastojamais balsais, iškreiptos politinės konkurencijos sąlygomis, stokojant žinių ir supratimo apie tai, kas yra kas. Šįsyk Lietuva Lietuvoje – pralaimėjo. Drauge pralaimėjo Respublika. Kas toliau?

Nacionalinėms jėgoms lieka du keliai. Pirmas – radikalizuoti savo pozicijas, aiškiau išsiskiriant bendrame politiniame fone. Antras – jungtis į tikrą tautišką, o ne vaivorykštinę politinę sąjungą, blogiausiu atveju – naują koaliciją, geriausiu – į vieną partiją. Čia būtų vietos mažiausiai trims iš Nacionalinio susivienijimo partijų, „Jaunajai Lietuvai“, respublikonams, o galbūt ir patriotiniam Tėvynės sąjungos sparnui. Tiesą sakant, tautinės stovyklos telkimasis ir aiškesnė politinė identifikacija – puikiai suderinami.

Jei šie politiniai sprendimai bus įgyvendinti bent iš dalies – galima tikėtis, jog artimiausiuose rinkimuose Lietuva grįš į Lietuvą. Žinoma, drauge pakeitus objektyviąsias sąlygas, tačiau tai gali padaryti tik aiškiai identifikuota ir gerai organizuota jėga. Jos uždavinys bus radikalios sistemos permainos. Baltoji revoliucija.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: