Spalio 14 d. sukanka 70 metų nuo Ukrainos Sukilėlių Armijos įkūrimo (video) (6)

2012 metų spalio 14 dieną ukrainiečiai mini Ukrainos Sukilėlių Armijos (Українська повстанська армія – UPA) – Ukrainos nacionalistų organizacijos (OUN) karinio sparno – įkūrimo 70-metį. Šiai progai skirtame pranešime partija „Svoboda“ primena, kad didvyriška OUN-UPA kova už nepriklausomą Ukrainos Valstybę iki šių dienų daugeliui ukrainiečių išlieka jei ne „tamsiu“, tai bent „pageltusiu“ istorijos puslapiu. Nepaisant pastaraisiais metais pasirodžiusių gausių publikacijų, masinėje sąmonėje vis dar gyvuoja ištisais melo dešimtmečiais diegti sovietiniai mitai apie OUN.

Tuo tarpu objektyvaus Ukrainos Sukilėlių Armijos veiklos įvertinimo reikalauja ne tik jos nariai ir prijaučiantieji. Pripažinti UPA Antrame pasauliniame kare kovojusia puse (kokia yra laikomi raudonieji partizanai) reikalauja pati istorija.

„Prieš Banderą“, tai yra, iš esmės prieš ukrainiečius nukreipti stereotipai, kuriuos kompartijos ideologai įdiegė Ukrainos gyventojų sąmonėje, toliau veikia ir turi nemažą įtaką net po to, kai buvo paskelbta nepriklausoma Ukrainos valstybė, už kurią savo gyvybes atidavė UPA kariai. Šie nuodingi psichologiniai stereotipai skaldo visuomenę į „vakariečius“ ir „rytiečius“, bei atveria vartus jos valdymui. Įveikti šią ligą galima skleidžiant tiesą apie Ukrainos Sukilėlių Armiją, jos didvyrišką kovą ir demokratinę ideologiją.

Iš didelės Ukrainos dalies, kurią okupavo vokiečiai, 1941 metų rugpjūčio 20 dieną buvo sudarytas Reichskomisariatas „Ukraine“. Jis apėmė Voluinę, Polesę, Dešiniakrantę Ukrainą, dalį Poltavos ir Zaporožės kraštų. Vadovauti Reichskomisariatui Hitleris paskyrė Erichą Kochą, kurio štabas buvo Rivnėje. (Galičo žemė su Lvivu dar rugpjūčio 1 dieną prijungta prie Generalinės gubernijos). Visoje Ukrainoje, ypač Reichskomisariate, hitlerininkai įvedė griežtą okupacinį režimą. Ekonominiu atžvilgiu Ukraina buvo paversta vokiečių kolonija, kuri turėjo būti maisto produktų ir darbo jėgos šaltiniu. Dideles represijas patyrė kultūra ir švietimas. Nuo 1942 m. vasario vokiečių okupantai pradėjo prievarta vežti ukrainiečius darbams į Vokietiją (per 1942-1944 m. iš Ukrainos išvežti apie 2 milijonai gyventojų). Baudžiamieji SS daliniai griovė nepaklusnius kaimus, be gailesčio kankino civilius gyventojus. Jau 1941 metais ukrainiečių valstiečiams buvo nustatyta priverstinė duonos rinkliava, kas įvairiuose rajonuose privedė prie bado.

Griežto okupacinio režimo, ukrainiečių tautos nacionalinių siekių nepaisymo, visiško jos beteisiškumo, negailestingo išnaudojimo ir plėšimo sąlygomis OUN pakvietė į savigynos kovą kaip vienintelį tautos išsaugojimo ir apgynimo kelią. Jau 1942 m. visuomenė reikalavo pereiti prie visuotinio karinio pasipriešinimo. Tokio pasipriešinimo židiniais iš pradžių tapo Voluinė ir Polesė. Čia nuo karo pradžios veikė „Polesės Sičės“ partizanų būriai, vadovaujami Taraso Bulbos-Boroveco. Ten pat, Voluinėje, buvo suformuoti OUN partizaniniai-kariniai daliniai. Susivienijus atskiriems kariniams junginiams 1942 m. spalį buvo sukurta Ukrainos Sukilėlių Armija (UPA). Ji tapo grėsminga karine jėga, kuri vedė į kovą tiek prieš vokiečių grobikus, tiek prieš bolševikų partizanus.

1943 metų vasarą UPA sudalyvavo ne viename sėkmingame mūšyje prieš okupacinę kariuomenę, po kurių faktiškai imtos kontroliuoti milžiniškos Ukrainos teritorijos. Nuo tų pačių metų pabaigos UPA centras perkeltas į Galičo žemę, kur tęsėsi kova prieš vokiečių terorą. Plėsdama veiklos teritoriją UPA pasidalino į kelias grupes: UPA-šiaurė, UPA-vakarai, UPA-pietūs, UPA-rytai. 1943 m. rudenį UPA vyriausiuoju vadu tapo bebaimis kovotojas už Ukrainos laisvę Romanas Šuchevičius, slapyvardžiu Tarasas Čiuprinka (iš pradžių turėjęs papulkininkio, o nuo 1946 m. sausio 22 d. – generolo-chorunžo laipsnį).

1944 metų pavasarį įvyko pirmieji dideli kariniai susidūrimai tarp UPA ir NKVD kariuomenės. 1946 m. pradžioje likviduoti sukilėlių judėjimą į vakarines Ukrainos sritis buvo permesti sovietų armijos reguliarūs daliniai, pasienio ir vidaus kariuomenė, sustiprinta MGB būriais, tankais, artilerija ir aviacija (pogrindžio apskaičiavimais – 585 tūkstančiai žmonių). Per šešis mėnesius įvyko daugiau nei pusantro tūkstančio susidūrimų, kuriuose UPA neteko 5 tūkstančių karių, o sovietai – 15 tūkstančių.

Bolševikiniams baudėjams nepavyko sutriuškinti UPA junginių. Ji tęsė nelygią kovą, tačiau 1950 metų kovo 5 dieną žuvus vyriausiajam vadui Romanui Šuchevičiui, UPA, kaip vieningas karinis junginys, nustojo egzistuoti. Tačiau kovingumą išlaikę pavieniai kovotojai toliau vykdė ribotus kovos veiksmus ir buvo likviduoti tiktai šeštojo dešimtmečio pabaigoje.

Buvę UPA kovotojai, būdami bolševikinėje tremtyje Sibire arba gyvendami užsienio šalyse (Kanadoje, JAV, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje ir kt.) niekuomet nepamiršdavo priesaikos, kurią davė stodami į Ukrainos karines pajėgas. Jie darė viską, kas įmanoma, kad pagreitintų ukrainiečių tautos didžiausios svajonės – Ukrainos nepriklausomybės – įgyvendinimą, ir ši svajonė išsipildo mūsų dienomis.

Iki šiol norintys neturėjo galimybės sužinoti tiesos apie UPA narius („upivcus“), apie jų tikslus ir aukas. Sovietinė istoriografija padarė visa, kas įmanoma ir neįmanoma, kad tautinius gynėjus pavaizduotų kaip banditus, vokiečių tarnus.

Tačiau žinokite, kad toji epocha didvyriškumu išsiskiria visoje žmonijos istorijoje. Iš UPA ir išlaisvinamojo revoliucinio pogrindžio heroizmo mokysis naujos ukrainiečių kartos. Ateis laikas, ir sufalsifikuota istorija užleis vietą tikrajai, rašo partija „Svoboda“.

svoboda.org.ua vertė Rokas Sinkevičius

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *