I.Šatkauskas. Įspūdžiai iš Europos etninių religijų kongreso Odensėje (86)

Ignas Šatkauskas su Aziza ir pagrindiniu Asatru šventiku Posekaer Stenhus šventvietėje

Ignas Šatkauskas su Aziza ir pagrindiniu Asatru šventiku Posekaer Stenhus šventvietėje

Kelionė į Odensės miestą Danijoje, kuriame vyks Europos etninių religijų kongresas (ECER) , prasidėjo lėkimu strimgalviais į Vilniaus oro uostą…  Kopenhagos oro uoste įšokau į traukinį, lekiantį į Fyno salą, kurioje įsikūręs puikusis miestas Odensė. Atvykęs į jį patraukiau tiesiai į centrą ir šis jau ramus pasivaikščiojimas apdovanojo puikiais parkais, gražiomis gatvėmis, buvau supte apsuptas raudonųjų plytų namų, rūmų, vienuolynų ir bažnyčių. Viskas išraiškingai apželdinta vijokliais, gėlėmis, puošniais medžiais, kiekviename skverelyje po nuostabią skulptūrą, vaizduojančią kokį Hanso Kristijano Anderseno pasakų veikėją. Vieną kartą seniai seniai tame mažame geltoname namelyje gimė būsimasis neprilygstamas pasakų sėjikas.

Užsisvajojęs atsidūriau pačiame Odensės centre. Nutariau užsukti į turizmo informacijos centrą. Ten buvau maloniai sutiktas. Mane nukreipė atgal į geležinkelio stotį. Stabtelėjau pamąstyti, padūmoti viename parkelyje. Užkūriau polosanto smilkalą ir pamažu šie kvapnūs, šventi dūmai priviliojo pirmąjį sėkmės šypsnį. Gera lemiančių ženklų pasirodė dar ir prieš tai – daug gražių plunksnų, pelėvirkščio, sukučio žiedai, keli mėšlinukai pievutėje… Tame parkelyje ieškojau vietos, tinkamos papūsti dūdmaišį, juk jis geriausiai skamba gyvybės, augmenijos apsuptyje. Bet man dar nespėjus sudėt dūdų su ožio skūra, mane užkalbino pojaunis danas Jakobas.

– Gražus parkas, – sutarėm abu. Vėliau paaiškėjo, kad jis yra kraštovaizdžio skulptorius, sodo sodintojas ir puoselėtojas. Jis man parodė dar nuostabesnių parkų prie Odino tėkmės – taip vadinasi upė vingiuojanti per miestą. Jos pakrantėse, kažkur slapčiau, aš ir nutariau apsistoti. Nusprendžiau miegoti po atviru dangumi, ant žolės, krūmų apsupty, kur supa dar ir tykus upės dūnojimas. Be to, aš tik kuklus studentas ir net neišgalėčiau mokėti šitokios brangybės už viešbutį ir patogumus.

Taip apsisprendęs dėl nakvynės, patraukiau į traukinių stotį. Užkandau, nes jau silpna darėsi. Tada susiradau hostelį, kuriame turėjo rinktis Europos senųjų tikėjimų kongreso dalyviai. Neilgai trukus pradėjo rinktis vis daugiau dalyvių. Iškarto ėmiau jaustis vis mažiau vienišas svečioje šalyje, ir vis daugiau supamas bendraminčių svetingame Odino mieste. Odinas – šiaurės žmonių vyriausiasis dievas. Jis vaizduojamas jojantis ant aštunkojo žirgo. Ten kur krenta putos žirgui iš nasrų ant žemės dygsta grybai. Galbūt šis ristūnas yra pats Laikas? Odinas globoja keliautojus, jis – dvasinių ieškojimų dievas, keliautojas laiku, o taip pat ir protėvių išminties galia – Praamžius. Tad gal ir mane jis globojo šioje kelionėje?

Konferencijos salėje prie manęs prisėdo dar gana jaunas, bet kiek pražilęs indas Syamas. Trumpai šnektelėję, pasidalinę maloningais sveikinimais ir savo tradicijų pagerbimais, jis man iškarto pasiūlė apsistoti pas jį viešbutyje, mat jis vienas išsipirko keturvietį kambarį. Koks gražus poelgis! Jau buvau sugalvojęs net kelias išeitis, kur praleisiu naktį, kad nereikėtų mokėti grobikiškai (man studentui) didelių nakvynės kainų. Dar ilgiau mums išsikalbėjus, paaiškėjo, kad šis indas gyvena Amerikoje ir užsiima leidyba. Jis spausdina senovinių tikėjimų išpažinėjų mintis, leidžia dainų įrašus, vaizdo medžiagą.

ECER dalyviai

ECER dalyviai

Netrukus į salę sugužėjo daugybė delegatų, kilo tikras prieškonferencinis šurmulys. Prie mūsų su Syamu prisėdo labai senas, kranklio balsu šnekantis žmogus.

–  Taip pat amerikos indas, jį vadina Surinderiu, – pristatė Syamas.

Kandžiau ir ironiškiau kalbančio  senio dar nesu sutikęs, bent jau nuo to laiko kai Arvydas Šliogeris nustojo dėstyti  Vilniaus universitete. „Kranklys“ tuoj pat išskleidė plačias savo žinias – net apie lietuvių kalbos giliąsias šaknis jis turėjo ką pasakyti. Net nepastebėjome kaip prabėgo laikas, tik pastebėjome, jog jau vėlus vakaras ir teko eit miegoti. Aš nutariau priimti Syamo pasiūlymą dėl nakvynės.

Šitai man išėjo į gerą. Kaip tik tą naktį, kai ruošiausi nakvoti parke prie Odino tėkmės, šiaip ramų Odensės miesto gyvenimą, sukrėtė siautėjanti musulmonų gauja naktį. Kilo muštynės jų tarpe, aistros virė, ir akivaizdžiai, jiems nebuvo gana netgi kai vieną saviškį sudaužė iki kritinės sveikatai būklės – ne, jie nusekė paskui jį į ligoninę, įsiveržė į ją ir ėmė viską siaubti viduje. Gaujai sutramdyti nepakako ligoninės personalo, tad teko iškviesti miesto tvarkdarius. Rytą po šių įvykių danai sunerimę manęs teiravosi kur nakvojau. Jiems vien mintis, jog vienišas romuvis centriniame parke galėjo būti užkluptas septyniasdešimties įsiutusių musulmonų – kėlė siaubą. Visi lengviau atsikvėpė, kai pasakiau, kad Syamas maloniai mane priėmė į savo kambarį.

Tą rytą kongresas prasidėjo šiaurietiška apeiga. Į didžiulį ragą buvo įpylta gardaus naminio midaus, pirmiausia paaukota dievams – gausiai nuliejant, tada pasiuntė ragą per Europos žynių rankas. Kas norėjo, tarė žodį, buvo minimi Odinas ar Toras, Frėja ar Njordas. Kiti aukojo protėviams, kurie, manau, didžiavosi mumis ir šiuo sąskrydžiu.

O kas būtų įvykę, jei toks susibūrimas, krivūlė būtų vykęs prieš prieš tūkstantį metų? Kokią Europą dabar matytume?

Kongresą rengę danai man buvo itin malonūs. Viskuo, ko aš neišgalėjau įpirkti, jie mane vaišino, dalinosi su dideliu džiaugsmu. Buvau nustebintas, kiek daug pagarbos ir meilės visi Europos bei Indijos bendraminčiai – etninių religijų puoselėtojai – jaučia mūsų kriviui Jonui Trinkūnui. Šios šilumos tarp Romuvos ir visų senųjų tikėjimų žynių pakako ir man pasišildyti. Visi didžiai liūdėjo, kad krivis negalėjo atvykti į Odino miestą. Todėl visi  nusprendė kitą didįjį sąskrydį rengti ten, kur bus Jaunius. Tebūnie jis sveikas ir stiprus kūnu bei siela! Taip pat visi teiravosi apie mieląją vaidilę Iniją Trinkūnienę ir reiškė jai geriausius jausmus bei perdavinėjo jai geriausius linkėjimus. Man paliko nepaprastą įspūdį, kaip vyresnysis italas Serafimas paklausė:

–  O kur madam Inija? Ar ji pamalonins mus savo vizitu? Jai linkiu kantrybės ir šilumos, kaip kad kantri ir gera yra ugnis.

Kad ir kaip visi ilgėjosi šauniosios Trinkūnų šeimos, teko susitaikyti, kad kongresas įvyks be jų. Tačiau manimi jie taip pat džiaugėsi ir buvo laimingi, kad aš atvykau Romuvos atstovauti. Prie manęs prisijungė linksmoji kuršė Prudence, kuri ten beveik visus pažinojo.

Visa antroji diena praėjo konferencijų salėje prie nuostabiosios Odino upelės. Visi kongreso dalyviai prisistatė patys ir pristatė savo religines tradicijas. Aš taip pat pasakojau visiems apie Romuvą ir grojau dūda. Mano siela buvo giliai sujudinta kai kreipiausi į Europos senųjų religijų išpažinėjus.

Per pertrauką išėjau pagroti saulės nušviestoje pievutėje prie Odino tėkmės. „Dobilėli dobil, dobiluci dobil. Dai kas ti padunda dobilia, viešuju kelaliu dobilia.“ Syamas filmavo šią apeigą. Po jos aš nuėjau pamerkti kojų į dūnančią upę.

Pasibaigus susipažinimui, pristatymams ir pranešimams, vakare visi nuėjome link savo viešbučių Odensės centre. Mes su Syamu nutarėme iki restorano, kuriame buvo užsakyta vakarienė, eiti pėsčiomis. Pasirodė, kad tai visai netrumpas kelias. Mums reikėjo nueiti apie aštuonis kilometrus aukštyn Odino tėkme. Atrodė bus paprasta – kaip pamesi upę? –  tačiau mes net kelis kartus pasiklydome, nes veiklūs danai šią upę pavertė santakų, tiltelių, tvenkinių ir kriokliukų labirintu. Pakeliui mus užklupo lietus ir tai gerokai nugąsdino mano draugą indą, jis itin nerimavo dėl savo išmanaus mobiliojo telefono. Aš jį nuraminau sakydamas, jog pažįstu lietų, juk esu lietuvis, tad kol lietus nepermerkė medžių vainikų, nėra ko nerimastauti. Visą kelią buvau labai užsidegęs ir tauškiau apie viską. Mano galva jau gerokai buvo įkaitus nuo minties sukimo, kai Syamas mane nutildė sakydamas:

­- Žiūrėk, tai prieblandos akimirka kai lygios tiek šviesos, tiek tamsos galios. Šis laikas – tai darna, tai pati būties ramybė.

Aš palaimingai užtilau. Dangumi slinko sunkūs debesys, tarp jų švietė gelsvai tamsi, mėlynai ryški prieblanda.

– Iš tiesų – Romuva.

Prie vikingų laivo

Prie vikingų laivo

Kurį laiką abu patylėjome. Krūmuose prie upės tykiai žvejas gaudė upėtakius. Per dvidešimt metų Odensės mieste danai sugebėjo išvalyti upę nuo žiauraus teršalų pertekliaus. Jie tikrai šauniai padirbėjo. O be to, dar įtikino vieni kitus neteršti savo upės. Į tai atsiliepė gamta ir pačiame miesto centre suklestėjo vešlūs ajerynai, švendrynai, tikros vijoklių džiunglės, tenai rado prieglobstį daugybė ančių, gulbių, narų, o vandenyje pasklido visa gausybė žuvų. Tuomet iš vandens iškilo įvairiausių keisčiausių skulptūrų, vaizduojančių fantastines būtybes iš Hanso Kristiano Anderseno pasakų. Odino tėkmės grožis ir dar daug kas kita atsiskleidė tą romią prieblandos akimirką.

Restorane atsiradome dar keletą kartų paklydę, dar keletą kartų aplyti, kai kongreso dalyviai jau buvo baigę puotauti ypatinguosius Odensės kiaušinių pyragus su skrudinta bekoniena. Senas indas, atvykęs į kongresą su žmona ir dukra, man padėkojo už mano išsakytas mintis bei nutiestą sąsają tarp baltų ir indų kultūrų:

–  Ačiū už suvokimą. Ačiū už sėdinčiojo lotoso žiede įvaizdžio išsklaidą.

Ši indų šeima laikėsi ypatingai oraus mandagumo, buvo labai labai santūrūs, tykūs ir pagarbūs. Juos kiek glumino vaizdas, kaip didieji vikingai „kirto“ it kirviais kiaušinius su bekoniena vis nuplaudami sodrų sūrumą didžiausiu mauku alaus. Aš mėginau prie šios puotos prisidėti, bet gavau alaus, kuris stiprumo turėjo mažiau nei kefyras. Toks gėralas eina tiesiai į pilvą, o linksmumo nieko neduoda. Jaunasis Syamas ramiai stebėjo šią vakarienę. Jis Amerikoje dar ne tokių rajūnų prisižiūrėjęs…

Senasis indas Surinderis save vadino „Old Yank“ (senis jankis). Tarpe mūsų jis buvo vadinamas – Senis Kranklys. Taigi, šis senolis gergždžiabalsis knapsėjo tol, kol vikingai ir jų svečiai puotavo. Jis – vegetaras, tad jam nebuvo ką veikti, kai aplink stalai linko nuo sūrios skrudintos mėsos. O aš tuo tarpu šnektelėjau su Corbanu – žyniu iš Galicijos. Jis man papasakojo, ko jį mokė keltų škotų raganiai. Jis buvo ugdytas paskutiniųjų grybraganių. Trys seni gamtos šventikai vedžiojo jį slapčiausiais girių ir kalnų takeliais ir atskleidė paslaptį, kad grybai tarp visų gyvių yra žyniai raganiai, esantys  vidury tarp augalų ir gyvūnų, lygiai kaip ir žmonės valgantys tuos šventus grybus. Yra žmogaus valia ir grybo valia. Ir šios upės turi susilieti, kad gimtų regėjimas. Žmogus turi atsiduoti ir nesipriešinti grybui, nes kitaip jį apims baimė, nusižengimo valiai išgąstis. Žmogus tampa grybu, o grybas – žmogumi. Lygiai taip ir mirčiai turi nusileisti, nes vis tiek pralaimėsi, tačiau jei ją sutinki kaip romuvis, taikoje, pats tampi mirtimi ir mirtis tampa tavimi. Tokių paslapčių Corbanas nugirdo gūdžiosiose giriose, vedamas senųjų druidų. Vienas šių mokytojų dar gyvas. Reikėtų su juo susisiekti… Aš Corbanui pasakiau, kad matau jį Europos etninių religijų kongreso priešaky. Tarybos dieną jis buvo išrinktas ECER Tarybos pirmininku.

Trečiąją kongreso dieną buvo suplanuota išvyka po svarbias danų šventas vietas. Tą rytą teko labai anksti atsikelti, nes bičiulis Syamas bruzdėjo nuo pat ankstyviausios aušros. Jis buvo „užsidegęs“ kelionės po vikingų šventvietes idėja. Tad neilgai miegojus man irgi teko lipti iš savo „lizdo“ antrojo dviaukštės lovos aukšto. Greit susiruošėme ir patraukėme iš savo viešbutuko į vietą, kur laukė užsakytas autobusas. Besilabindami gerą rytą visi susėdome į raudoną autobusą. Pirmoji stotelė – senovinės Odensės kapinės, kur asatrų tikėjimo žmonės išsikovojo žemę vikingiškoms laidotuvėms bei vietą paguldyti savo artimuosius į amžiną miegą be kryžių virš galvos, o pagal senuosius šių kraštų papročius. Toje teritorijoje buvo ir keli krikščionių kapai.

Judėjome autobusu tolyn, aš visaip snūduriavau. Prabudęs matydavau jūrą iš abiejų pusių, važiavome per salas ir tiltus. Visai nebesusigaudžiau, kurioje Danijos vietoje esame. Pasiklydau tame salų labirinte. Pirmasis posūkis iš pagrindinio kelio mus atvedė į mišką ir ten išlakstė visi miegai, tarsi kas būtų užklojęs drėgną žalią skraistę ant veido. Mes atvažiavome prie paslaptingo pilkapio. Tai senovinė šventvietė, kurioje ilsisi, galbūt, tik išrinktųjų kaulai, didžių žynių ar valdovų, drąsių raganų ir pramočių. Tame pilkapyje yra akmeninis urvas, kuris veda į tamsą. Vėjas galingais gūsiais šiaušė pilkapio plaukus – žoles. Keli iš mūsų užlipo ant kalvelės viršaus. Aš užgrojau Labanoro balsu žalio vario dainą. Paskui nusileidę prie landos patylėjom gerbdami vietą. Tuomet dūdmaišio garsų lydimi pirmieji drąsuoliai žengė į pilkapio tamsą.

Viduje buvo tylu. Pamažu akis priprato prie ramios žvakių šviesos, kuri apšvietė apvalią erdvę. Žmonės susėdo šalia sienų. Didelius akmenis šėšėliais margino žmonių siluetai. Vieną žvakelę įsinešiau vidun. Nepasakosiu to, kas vyko svečiuose pas Vėliną…

Toliau mūsų išvyka turėjo tęstis prie seniausių runų akmenų, kuriuose iškaltas paskutinio vikingų karaliaus likimas. Tai svarbi vieta visiems Danijos žmonėms, nes ten ilsisi ne tik valdovas lėmęs tautos likimą, bet ir jo žmona, kuri buvo krikščionė ir kuri įtakojo tai, kad jis tapo paskutiniu Odinu tikėjusiu danų valdovu. Ten, kur ilsisi šie protėviai dabar yra bažnyčia. Keisčiausia buvo ne bažnyčia ir ne ta keista nejauki aplinka, sukurta geometriškai tiksliai išskutinėtais augalais bei gyvatvorėm, labiausiai stebino tai, kad tos senosios runos ir akmenys buvo sukišti į didžiausią neperšaunamo stiklo gaubtą-akvariumą, saugantį juos nuo aplinkos poveikio. Taip ir sako tau:

– Nevalia prisiliesti prie tikrojo protėvių paveldo!

Kažkas nusprendė, kad nevalia leisti semtis runų galios! Leidžiama tik stebėti, kaip kokiame muziejuje, kaip kažką, ką nuo tavęs skiria neperšaunamo laiko uždanga. Protėvių pasaulėvaizdis tau neprasmingas – nebereikalingas, juk nepersmeigsi šio stiklo. Aš trenkiau kumščiu į tą akvariumą:

– Kaip niekšinga!

Nustėrę jie man paaiškino, kad šis kalėjimas čia atsirado, kai kažkoks chuliganas  išpaišė ant runų akmens žalia skaisčiai spalva grafiti. Šiuolaikinis „runų sienų raštas“ ant protėvių akmeny iškaltų ženklų. Kas ilgiau išliks? To „grafitono“ nebūtų likę jau po kelių žiemų, danai ir taip be vargo nuvalė žaliąjį dažą, ir seni akmenys  dar būt stovėję gaiviu oru bekvėpuodami. Jiems juk laikas tai visai kitaip slenka. Na o štai žmonės nusprendė nebeprileisti „šių laikų“ ir laiko – apskritai gamtos – prie senojo akmens. Saugoti „nuo aplinkos poveikio“. Tie asatru vikingai, graikas, italai, sikhas ir indai mane suprato bei mėgino kiek apraminti. Vėliau pamažu kongreso metu išsiplėtojo mintis apie dievų atvaizdų atsiėmimą iš muziejų ir sugrąžinimą jų į gimtąsias vietas, šventyklas, giraites bei glūdumas, kur jiems ir dera būti.

Nuo įkalintų runakmenių toliau keliavome pro nedidelį miestelį Middlefart (skaitant angliškai – „Vidurbezdalis“) ir pusė autobuso leipo juokais, kai specialiai sustojome tualeto būtent čia.

Pamažu užslinko vakaras. Jau temstant mus atvežė į kažkokią vietą, kur greit pavalgėme, įteikė po deglą ir prieš juos uždegant pranešė, jog tai bus „bloat“ – vikingų apeigos.

 Šventikas vedęs pagrindinį Bloat ritualą - Rene Dyrborg, tai vyksta Glavendrupe.

Šventikas vedęs pagrindinį Bloat ritualą – Rene Dyrborg, tai vyksta Glavendrupe.

 

– Jei suskambės jūsų mobilus telefonas netinkamu metu, jis bus paaukotas ugniai, – pasakė orus asatru, kurio veidą puošė rūsti tatuiruotė. Supratau, kad geriau nejuokauti su šiais vikingais. Visi užsidegė deglus ir vaško ugnies šviesa apšvietė taką per nuostabią medžių alėją. Mus atvedė prie didžiulio akmenų laivo, senovinės šventvietės. Šiuo laivu vėlės plaukia Bifrostu – vaivorykšte į Dausas ar Valhalą, šiame laive vyksta ir gyvųjų apeigos. Asatru aukoja midų, kuris jiems atsiduoda saulėta gyvenimo saldybe, tai, kas juos sirpina, nokina. Tada šio midaus patys nugeria ir dievams nupila bei siunčia ratu, sako iškilmingus žodžius. Prie aukuro ugnies kviečiami Odinas, Toras, Frėja ir Njordas, Heimdalis bei kiti asirai, vanirai, vaetirai, nornirai – visi išminties, protėvių galių nešėjai, taip pat laiminami kongreso dalyviai bei jų tikslai.

Staiga midaus ragas perduodamas į kitokias rankas ir bloato nuotaika pasikeičia. Čekų delegacija pasikviečia Lokį prie to paties aukuro stalo, kuriame jau vieši Odinas ir Toras. Vokiečių, danų, norvegų asatru nustėra, jų veidais perbėga išgąstis bei abejonė. Indai sunerimę stebi, kas bus toliau, ar čia galima prie to pat aukuro kviesti didžiausius priešus, jėgas, kurios nesutaria? Raganiška čekė priklaupia prie ugnies su užkeikimu lūpose ir ritualiniu peiliu įsirėžia sau rankoje raudoną taką. Tada lašus savojo kraujo nuvarvina ant žemės ir kruvina ranka ji glosto ugnį vis kažką murmėdama. Apžvelgiu visų veidus. Kai kas nieko nemato, nes čekė savo kūnu, o ir tamsa užstoja. Ta pusė, kuri mato – visa atrodo jaučiasi nepatogiai ir išsigandę, ypač indai. Syamas man jau nori kažką sakyt, o asatru jau kone puola stabdyt čekės. Tačiau taip nieko ir neįvyksta. Niekas net nekrusteli, kol ragana tamsoje pranyksta. Aukuro ugnis vėl įsidega skaisčiau. Tik ką trumpam čia paviešėjo Lokio dukra Hel, žiauri požemių deivė, kuri maudosi kraujo upėje, o jos kūnas turi dvi puses. Viena – tikros gražuolės, kita -­ jau pūva it lavonas…

Bet apeigų nuotaika neužsibuvo šiose tamsybėse, ir ragui perėjus iš čekų rankų pas italus, vėl buvo: „Salvete! Heil!” Ir vėl gausiai liejosi midus bei šviesus džiaugsmas. Apeigos buvo nuostabios. Joms besibaigiant reikėjo su visais apsikabinti. Maloni akimirka. Čekų vaikinai atrodė persigandę ir vengė šio susilietimo, jautėsi itin nepatogiai, atžagariai elgėsi. Pajutau, kad savo pasaulėžiūra ir apeigomis reikia dalintis su tais, su kuriais gali apsikabinti. Tad gal čekai ir ne vietoje čia kvietėsi tuos, kuriais neverta su kitais dalintis.

Apeigos baigėsi, sudegė mūsų deglai. Tuo tarpu visų dalyvių balsai netilo ir ore tvyrojo įspūdžiai iš šios dienos kelionės, o ypač iš paslaptingojo bloato ir įvairių jėgų pasirodymo. Indas Syamas dar ilgai negalėjo sustoti kalbėti apie čekų akibrokštą:

– Juk jie kviečiasi jėgas, kurių negali suvaldyti, jėgas, kurios minta jų krauju, sveikata bei meile. Tie gyvatai nepasitenkins menka auka ir norės vis daugiau…

Aš pats jaučiausi pakylėtas ir ramus. Aš – romuvis ir manęs neliečia tolimų dievų nesantaikos, netrikdo ir keisti raganų ritualai. Romuva tai visų jėgų pusiausvyra, tai darna tarp „rimo“ ir „tūto“. Nesvarbu ar tuo kart daugiau „rimo“, ar daugiau „tūto“, vis tiek yra „sutariela“. Tuo bandžiau kiek apraminti Syamą bei, taip pat, Corbaną, kuris irgi buvo sunerimęs. Tokių kalbų liuliuojami bei Prudencės dainų „tūtinami“ mes pargrįžome į Odensę.

Atėjo svarbiausioji kongreso diena – didžioji asamblėja. Ji vyko ten pat prie upės, kaip ir pirmasis konferencijos dalyvių susitikimas. Visi sujudę, sunerimę laukė, kol prasidės svarbiausių klausimų sprendimas bei balsavimas dėl nutarimų. Kėdės buvo sustumtos ratu, kad pasitarimo metu matytume vieni kitus. Pamažu, vis dar gurkšnodami kavą, susėdome. Asamblėja prasidėjo Larsui pakėlus ragą midaus ir tarus sveikinimo žodžius. Ragui apėjus ratu posėdis buvo atidarytas. Pirmiausia buvo pateikti pasiūlymai ir galimi pasirinkimai. Reikėjo išsamiai aptarti kiekvieną iškeltą minti ar planą. Tarp kitų svarbių klausimų buvo sprendžiami ir šie: Kaip dažnai rengti Europos etninių religijų kongreso (ECER) sąskrydžius? Kur ir kada rengti ateinančią konferenciją? Kokia turi būti kongreso strategija Pasaulio religijų parlamente 2014 metais? Kokiais konkrečiais būdais galima plėsti ECER veiklą ir bendradarbiavimą?

Per vieną iš Asamblėjos kavos pertraukėlių prie manęs priėjo Andreas Corbanas ir Larsas Irenesonas, ECER tarybos nariai bei nuolankiai paprašė, jog aš pakviesčiau kitą kongresą vykti Lietuvoje, Romuvos globoje. Esą, jei Jonas Trinkūnas negali atvykti į sąskrydį svečioje šalyje, tai mes visi norime susiburti ten, kur jis yra – Vilniuje. Aš mėginau susisiekti su kriviu šiuo klausimu, tačiau man nepavyko prisiskambinti. Kaip tik tuo metu Kūlgrinda dalyvavo apeigoje festivalyje „Mėnuo Juodaragis“. Laimei, buvo su kuo pasitarti – Prudence! Baltų vikingė kuršė šauniai atstovavo Romuvą ir pateikė gerų pasiūlymų konferencijos taryboje. Kai nevykdavo rimtų reikalų sprendimas, visus ji stebino savo smagiomis vikingų dainomis.

Idėją kongresą rengti Lietuvoje Prudence priėmė labai entuziastingai. Tuoj pat pasišovė viską organizuoti, tad man beliko tik sutikti. Ir aš pritariau minčiai suburti Europos senųjų tikėjimų puoselėtojus Vilniuje, nuvežti ant Lizdeikos kalno… Toliau vykstant posėdžiui aš pasiūliau kitą ECER kongresą rengti Lietuvoje. Visi sutiko.

Čekų delegacija taip pat labai norėjo sukviesti visus pas save, todėl sutarėm, jog vyks du kongresai dar prieš Pasaulio religijų parlamentą 2014 metais. Vienas – Prahoje, o kitas – Vilniuje. ECER taryba paskelbė, jog jie išsirinko pirmininką – Andreas Corbaną ir taip pat pasiūlė du naujus kandidatus į šio kongreso konciliumą: graiką Janį Rasiną ir mane, lietuvį iš Romuvos. Niekas neprieštaravo, todėl abu buvome išrinkti į ECER tarybą. Aš buvau labai nustebintas, nes visai nesitikėjau tokio pasiūlymo. Didžioji asamblėja baigėsi leidžiant midaus ragą ratu bei kilniais užbaigimo žodžiais.

Tą vakarą iš Odensės turėjo išvykti Syamas, kuris buvo mane pakvietęs apsistoti kartu su juo jo užsakytame viešbučio kambaryje. Tad vėl man iškilo klausimas dėl nakvynės. Danai pažadėjo man padėti. Pasiūlė miegoti kambaryje su italais, nes ten buvo laisva viena vieta, bet jų kambaryje atsirado norintis nakvoti dar vienas žmogus… Bet vieta nakvojimui vis tik buvo rasta.

Kiek anksčiau, tą vakarą, senasis „Kranklys“ indojankis man davė labai gerų patarimų mitybos klausimais. Kuo griežčiausiai, skrosdamas skersa ranka orą, jis liepė net neprisiliesti prie mėsos ir pieno produktų. Vietoj to jis nurodė GOMBS metodą. Žmogaus kūnui ir sielai, anot jo, yra itin sveika valgyti daug GOMBSų – Greeneries (žalumynai), Onions (svogūnai), Mushrooms (grybai), Beans and Berries (pupos ir uogos), Seeds and Nuts (sėklos ir riešutai). Taigi aš paklausiau jo ir po konferencijos vakarienei prisikroviau pilną lėkštę to gėrio, o ypač daug pupų… „Kranklys“ indas Surinderis buvo pirmasis vegetaras, kuris bent kiek įtikino mane, kad būtent taip prasminga maitintis.

Paskutinė kongreso diena. Sėdžiu didelės salės kamputyje, mane slepia kažkokia didžiulė vazoninė palmė. Visi ruošiasi paskaitoms ir pasirodymams. Pirmas prašneko galingas jaunas vikingas Mortenas Tirsenas – Tyro sūnus. Jo kalba buvo pilna tauraus ryžto, didvyrių dvasios, nevaržomos šiaurės žmonių laisvės. Jo vertybės – narsa, išmintis, dosnumas, laisvė, tvirtybė, neprisitaikėliškumas. Žodis atsidavė atšiauriu kario rūstumu, nors akys visad žibėjo gėriu ir išminties geismu. Anot jo, tarp viso to kas būdinga darniosioms laisvųjų tautų pasaulėžiūroms, ypač išskirtina gyvenimo vyksmas ratu, gamtos gerbimas, būdų suvokti šventybę neribotumas.

– Dievai turi tris veidus: gamtos veidą, vidinį veidą mūsų sielose bei mitinį veidą, kurį mums nupiešė protėviai. Be visų trijų veidų suvokimo mes negalime pamatyti pilno daugiamačio paveikslo. Atskirai kiekvienas iš jų neturi prasmės.

Toliau jis kalbėjo, jog norėdami suvokti kur einame, turime žinoti iš kur atėjome. Mokslas, esą, pasaulį mato pro rakto skylutę bei teigia, kad būtis ir yra tik tiek kiek matosi pro šį plyšelį, bet juk kambary tai visai kiti įspūdžiai… Taip kalbėjo šis mąslus karys.

Tądien kalbėjo gana daug įvairių žmonių: akademikų, raganų, šiaip entuziastų, Prudence dainavo dainas. Ir aš laukiau savo eilės. Eilei atėjus, kongreso dalyviams ir svečiams pamėginau pasekti ir savaip paaiškinti paparčio žiedo sakmę. Ar galima ją suprasti, kaip žmogaus kelio į darną, į patį save išraišką? O, galbūt, kartu tai yra ir žmogaus santykio su tradicija vaizdinys? Žmogus vienas išeina giliai į mišką, pasitikėdamas, sekdamas sakme, papročiu ir ieško…stebuklo-išminties. Kalbą vietomis pertraukdavau ir užgrodavau dūdmaišiu.

Pasekęs šią paslaptingąją sakmę ėmiau pūsti dūdą kiek galėjau ilgai, pamažu vis sukdamas prie Švenčionių krašto dermės, kuri skamba tiek pat mįslingai, kiek ir paparčio žiedo vardas. Šie garsai salėje esančius žmones ištraukė iš už suolų, prisijungė būgnas, ir kongreso dalyviai ėmė šokti pagal „Dobilia“ melodiją. Sikhas Radžinderis laimingas šaukė, jog jaučiasi lyg Punjabo šventėje, kai skamba apeiginė muzika.

Taip smagiai ir užsibaigė paskutinė oficiali kongreso programa. Visi tarpusavyje keitėsi adresais, telefonų numeriais, klegėjo. Naujai išrinkti Tarybos nariai dar trumpam susėdo pasitarti dėl artimiausių veiksmų iki kito sąskrydžio. Sudarėme veiksmų planą ir apmąstėme galimas darbo kryptis artimiausiajam pusmečiui. Diena jau ėjo vakarop, o visi dar turėjo jėgų ir noro kažką nuveikti, tad sutarėme, jog po vakarienės surengsime pobūvį erdviajame viešbučio rūsyje. Šitaip atšventę vaisingą kongreso darbą ir jo pabaigą, atsisveikinome ir išsiskirstėme savo keliais.

Aš likau Danijoje dar vienai dienai, kurią praleidau su Larsu. Jis mane pavedžiojo po Odensę, pavaišino arbata kavinėje (pačiu laiku, nes smarkiai lijo), nuvedė į Hanso Christiano Anderseno namus.

Tą vakarą vėl ruošiausi miegoti parke – grojau dūdmaišiu ant Odino tėkmės kranto, lietuviška duona šėriau antis ir narus, rašiau šiuos užrašus. Bet ir tą naktį man neteko nakvoti vienam lauke. Danija – itin draugiška šalis ir aš neilgai trukus vėl turėjau smagią kompaniją. Bet tai jau kita istorija…

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Mes baltai, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

86 komentarai

  1. molis:

    A ko tu taip sureikšmini viską? Nuskilo sudalyvaut pasakų sekėjų tūse, tai ir valio. Dar ir į viešbutį įsitrynei…
    Ir dar žinai ką, čia Kaune prieš kelias dienas vienoje Šančių kavinėje susikalė lietuvių bachurai ir irgi išdaužė visą kavinę. Ir policiją kvietė ir vieną į ligoninę išvežė… Laimei, tuo metu aš kitam mieste buvau, o tai galėjau į dūdą gaut, nes visai šalia gyvenu. O dar neseniai skaičiau intike, kaip Amerikoje indėnai kažko nepasidalijo ir susipešė vidury dienos, turistų lankomame mieste, tai vieną net nušovė, kelis sužeidė… O dar, gal ir pats girdėjai, kaip airių katalikai prisigėrę užpuolė kažkokį klubą ir viską suniokojo. Arba gal teko girdėti apie rusų fulės sirgalių darbelius? Arba lenkų. Trumpai tariant, matau, kad pats mėgsti kriminalines suvestines panagrinėt, tai siūlyčiau kiek praplėst interesų ratą ir kitame savo straipsnelyje aptart ir lietuvių, lenkų, katalikų, sirgalių, furistų, kalinių, kariškių, policininkų, prisigėrusių mergų ir apkvaišusių narkomanų ir visų kitų padugnių sukeltas muštynes ir pogromus, ir kaip tau nuo jų pavyko išsigelbėti su dievų pagalba.

    • Kiparisas:

      Moli, susidaro toks vaizdas,kad iš viso to įspūdžių pundo tik vieną pastraipą perskaitei.

      • velga:

        Tai kad tokie sektantiški įspūdžiai ir man neįdomūs. Iškreiptas pasaulio suvokimas atstumia. Negaliu patikėt, kad ir šiandien žmonės rimtais veidais sapalioja apie triveidžius dievus, dievų pagalbas, aukojimus dievams. Žinote, kažkada žmonės tikėjo, kad Žemė yra plokščia, tai kodėl napalaikyti šio tradicinio tikėjimo ir nesurengti tam skirtos konferencijos, a?

        • tikras lietuvis:

          Ir išvystyti diskusiją, kad Žemė yra čemodano formos? 🙂

          • Vilmantas Rutkauskas:

            Kaip ir visuomenės dauguma, iškiai skęsti materijoje (čemodanuose ir bananuose). Gal pernelyg sunkus gyvenimas užgulė?

            Pabandyk įsivaizduoti, kad Baltų Dievybės – tai oras ir vėjas, neturintis kūno, bet įsismelkiantis tarp daiktų (ir jų molekulių). Kalbant apie Baltų dieviškumo sąrangą – mes tiesiog tai gauname su pirmu įkvėpimu gimus. O, paprastai kalbant, numirę – “suerdvėjame”.
            Kalbant apie Baltiškų Dievybių atvaizdus, tai pasakytina, kad dieviška būtis žmogaus vėliau paimpretuojama įvaizdžiais ir tai iš esmės priartina prie pajautimo.

  2. lyvis:

    Labai šiltas straipsnis dėja pasisakiusieji labai agresyvus ir grubus. Jiems kol kas dar daug kas nesuprantama ir jie atlieka kitokias užduotis t y pusti nepilnavertiškumą. lyvis

    • naujokas:

      Kaip tik priešingai, nepilnavertiškumo kompleksus pučia religijų ir tikėjimų pasekėjai. Man nereikia nei kažkokių dievų pagalbos, nei aukų, nei muilo burbulų, kad jausčiausi visaverčiu ir atsakingu už save ir aplinką žmogumi. O tie vargšiukai vis dairosi pritariančių ženklų, vis ieško palaikymo iš aukštybių. Psichologijoje tai vadinama berods atsakomybės perkėlimu ir ši savybė priskiriama silpniems, traumuotiems, nepasitikintiems savimi žmonėms. Man tokie žmonės kažko tai neprimena pilnavertiškų žmonių. Ir būtent todėl bet kuri religija taip puikiai dera su valdžios hierarchijomis. Gi eisit balsuot baltų tikėjimo pasekėjai? Žinoma, kad eisit, nes savo praplautom smegenėlėm nesuvokiat, kad galėtumėt kuo puikiausiai gyventi be ant sprando sėdinčio ir tavo darbu tunkančio viršininko, be savo valią primetinėjančio politiko, ir net, o siaube, be konstitucinio teismo..

  3. Ženklas:

    Džiugu, kad etninės religijos t. tarpe ir mūsų lietuvių, iš vis išliko po šimtmečiais besitęsiančio katalikų vykdomo smegenų plovimo. Dažnai krauju ir net dideliu, užkariaujamų tautų. Senoji religija išlikimo pagrindas. Kai buvo atskirų pasišventusiųjų kuriamas lietuviškas raštas, kryžininkai šaipėsi- kam jums mužikams nuosavas raštas, juk yra dievui patinkanti lenkų kalba su raštu, yra molslo kalba-lotynų, yra valstybės kanceliarijos raštas-baltgudiškas. Nekurkit savo, nes visi mes broliai Kristuje. O jie vistiek sukūrė ir lietuviškas raštas plito ir šiandien tauta dar gyva! Taip ir mūsų prigimtinė religija yra tautos moralinio ir dvasinio lauko pamatas. Saugokime ir puoselėkime jį.

    • naujokas:

      Visos religijos plauna smegenis. Šia prasme katalikai, musulmonai ar senųjų baltų tikėjimų atstovai yra vienodi. baltai irgi skleidė savo tikėjimą užkariautų tautų krauju, tik nelabai kas gavosi. Senoji religija, kaip ir bet kuri naujoji, yra istorinė šiukšlė, kuri neturi jokio ryšio su išlikimo pagrindais, baikit pagaliu romantizuoti istorines šiukšles. Nėra nei dievo, nei dievų, yra tik žmonės, yra tik laimingų atsitiktinumų dėka atsiradęs pasaulis. Mylėkime pasaulį ir žmones, o ne dykaduonių išsigalvotus dievus.

  4. Vilmisj:

    Europos etninių religijų kongresas, manau, puiki praktika, kur senųjų religijų atstovai gali suvažiuoti, reprezentuoti savo šalių protėvių tikėjimą, pasaulėžiūrą. Puiku, kad sekantis šis renginys įvyks Vilniuje. Visa tai niekur nedingę, gyva. Dievams laikas neegzistuoja. Dalyvaujant apeigose, skambant mūsų senovinėms giesmėms, žiūrint į šventą ugnį apima toks religinis jausmas, pakylėjimas, kokio negali sužadinti jokios dabartinės, vadinamos tradicinėmis, religijos. Jos kažkokios nenatūralios, sintetinės… Šaunu, kad šis atgimimas plečiasi, įgauna pagreitį, kad vyksta bendravimas su kitomis šalimis. O skeptikų, kitaip manančių apie žmogiškąsias vertybes buvo ir bus, tam ypač palanki nūdienos vartotojiška ideologija. Kiekvienam savo… Jei neklystu, R.Ozolas yra pasakęs, jog geriau milijonas tikrų lietuvių, nei trys milijonai “šūdo”. Žiauru, bet kas pasakys, jog jis neteisus?…

    • Li Bo:

      Na, aš pasakysiu. Visų pirma, ne Ozolui spręsti kas yra tikras lietuvis, o kas ne. Šitai galėtų padaryti tik nacių “gydytojų”, kurie taip sėkmingai nustatinėjo kas yra tikras arijus, parengiamuosius kursus baigę mokslininkai. Antra, Ozolo gerbėjų ir draugelių tarpe yra ir tokie veikėjai, kaip viešai nacistiniais gestais besišvaistantis M. Kundrotas, tikrų ar tariamų kolaborantų vaikus žudžiusius partizanus pateisinantis Žygeivis, pasaulinio žydų sąmokslo propaguotojas ir žydų nekentėjas J. Panka ir kiti, reikia manyti, “tikri lietuviai”. Žinote, tuomet jau geriau likti toj trimilijoninėj šūdo krūvoj.

      • Lietuvis:

        Komentatoriau “Li Bo”, o jūs nepagalvojote, kad tie “pasaulinio žydų sąmokslo propaguotojai” gal turi argumentų savo istorijos sampratai? Ar manot, kad yra neliečiamų grupių, apie kurių vaidmenį istorijoje šiukštu negalima kalbėti? Ar manot, kad užtenka mestelėti frazę “žydų nekentėjas” ir jūsų oponentas turi susigūžti ir pulti jūsų atsiprašinėti? Būtų geriau, kad savo požiūrį pabandytumėt pagrįsti argumentais, racionaliai, o ne gąsdinimais.

        • Kęstutis:

          Nemanau, kad verta kalbinti žmogų, kuriam “šūdo krūvoj” geriau ir vienintelis jo “autopilotinis” argumentas – žydai dievo išrinkta tauta…

          • Li Bo:

            Kur aš pasakiau, kad žydai yra dievo išrinkta tauta, kvaily? Visų pirma, jokio dievo nėra ir niekada nebuvo. Antra, žydai yra lygiai tokie pat, kaip ir visi kiti žmonės, jų tarpe yra ir visiškų padugnių, banditų, žudikų, ir šviesių žmonių, iš kurių ir man ir tau būtų ko pasimokyti.

        • tikras lietuvis:

          Jis, kadangi nemėgsta lietuvių, tai ir nėra lietuvis.
          Geriausiu atveju – žydomasonų šiknabirbis. 🙂
          Su kuo jį ir visus kitus, netikinčius Lietuvos galia išgyventi savo protu, ir sveikiname.

          • Li Bo:

            Aš esu lietuvis, gyvenu Lietuvoj, ir man čia geriausia, pusgalvi tu, bet vaikų žudymą pateisinantis žmogus, kas jis bebūtų- lietuvis, žydas, rusas, amerikonas ar senegalietis, man yra žemiau už šūdą. Tą patį galėčiau pasakyti ir apie nacių gerbėjus.

            • tikras lietuvis:

              Jau visai nusipaistei – kur čia kas kalbėjo apie vaikų žudymą?
              Todėl pusdurnis esi pats ir mums savo bėdų gali nepiršti.
              Kas nacius, žydšovių ar pokario banditų liekanas gerbia, tiems ir sakyk, bet ne kiekvienas tautininkas yra nacis (ir pan.), o tik labai ir labai retas, o ir tai tik, manau – bent jau daugumoje atvejų, iš tautiškumo tinkamo nesupratimo.
              Kas kita aišku, kad pats atstovauji kosmopolitinę “modernybę”, bent jau devyniuose iš dešimties savo komentarų, tai taip ir sakyk, o nesislapstyk po dekoracijomis.

              • Li Bo:

                Šitame portale gana aukštas pozicijas tautininkų judėjime užimantis Žygeivis komentaruose yra rašęs, kad pateisina pokario partizanus, kurie žudė kolaborantų vaikus. Tipo, obuolys nuo obels toli nenurieda, todėl kas reikia, tai reikia. Pateisinti reiškia tyliai pritarti, pritarti reiškia, kad ir pats žudytų vaikus jei susidarytų atitinkamos sąlygos. Dar kartą pakartosiu, Žygeivis nėra smulkmė. Taip pat nepastebėjau, kad šiame portale besilankantys tautininkai būtų bent kiek sukritikavę tokią jo poziciją.

                • Li Bo, labai ačiū, kad nelaikai mane “smulkme”. 🙂

                  P.S. Tautininkų sąjungai, kaip ir bet kuriai kitai partijai jau seniai nepriklausau, o save laikau idėjiniu nacionalistu (lietuviškai, žinoma, būtų – tautininku, bet aš linkęs vartoti tarptautinį terminą “nacionalistas”, kad būtų pakankamai aiškus skirtumas nuo tautininkų partijos).

                  • tikras lietuvis:

                    Na, matai, Žygeivi, – ne aš vienas tave kritikuoju uiž tokias kalbas. Prisipažink, kad tave subalamūtijo kokie tai žydšovbanditai ir mes tavęs labai nemušim. 🙂
                    Kas kita čia, bent jau po šiuo straipsniu, Žygeivis tokių kalbų nekalbėjo, todėl Li Bo tai supaistė iš savo pasąmonės srauto.
                    Laikas atsibusti, nes ir tas Žygeivis, vienąkart nepataikęs, kitąkart gali grįžti į tikrą kelią.
                    Ar jam, Li BO, tokios teisės nepripažįsti? 🙂

      • Li Bo, sprendžiant iš tavo slapyvardžio, tu jau seniai esi ne lietuvis, o kažkoks neaiškus kinas – kažkodėl pasirinkai ne tai Tanų dinastijos poetą (bet jo vardas turėtų būti tariamas Li Baj), ne tai neseniai mirusį Kinijos ekologą Li Bo, ne tai šiuolaikinės Kinijos komunistinį veikėją Li Bo? 🙂

        Bet, greičiausiai, paskutinįjį iš mano išvardintų, sprendžiant iš tavo aršių prokomunistinių pažiūrų… 🙂 🙂 🙂

        P.S. Beje, jei jau mane “kritikuoji”, tai prašau pateikti tikslias mano citatas kartu su kontekstu, o ne savo “perdirbinėjimus”.

        • zemaiciu zydas:

          zygeivi, jeigu ne paslaptis, o kokias aukstas pozicijas patc cia uzimi? 🙂

          • Kemblys:

            ‘Aukštas pareigas’ “žygeivis” užėmė TSRS laikais – varydavo per sieną į Iraną 😀 😀 😀

            http://www.lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=36&t=7121

            “Galiu dabar pasakyti, kad viename žygyje netgi buvau nusibeldęs į Iraną, kur tada vyko Chomeinio revoliucija – per tuometinę Turkmėnijos sieną tada gana laisvai buvo galima pereiti ir grįžti. Ypač jei “zastavoje” pagerdavai kartu su vietiniais karininkais, atsivežęs savo spirito. 🙂

            Ten, toli nuo bet kokių “prižiūrėtojų” galėjai treniruotis kiek tinkamas. Svarbu tik vaikščioti su patikimais žmonėmis. Arba vienas – kaip aš ne kartą dariau. 🙂 ”
            Žygeivis Parašytas: 02 Rgs 2011 20:47

            Vaizdelis paišosi tolsai:
            Atvažiavo “žygeivis” su PATIKIMAIS žmonėmis į tsrs pasienį, gėrė iki paršiukų žvygavimo (vertalas iš rus.) su karininkais, ir čiuožė į Iraną………………?

          • Žemaičių žydui:

            Čia aš apskritai jokių pareigų (“pozicijų”) neužimu.

            Esu lygiai toks pat komentatorius, kaip ir tu – tik ne žydas… 🙂 🙂 🙂

          • Kemblys:
            2012 10 12 16:34

            ‘Aukštas pareigas’ “žygeivis” užėmė TSRS laikais – varydavo per sieną į Iraną

            Vaizdelis paišosi tolsai:
            Atvažiavo “žygeivis” su PATIKIMAIS žmonėmis į tsrs pasienį, gėrė iki paršiukų žvygavimo (vertalas iš rus.) su karininkais, ir čiuožė į Iraną………………?
            ———————————————-

            Kembly, tu juk šitai jau kartoji ar ne trečiame komentare?

            Ir ko gi tau šitas menkas mano biografijos epizodas taip nepatiko?

            Panašu, kad dėl kažkokių nežinomų priežasčių (gal gi jas atskleistum ir mums?) tai tave ypatingai stipriai sujaudino ir suneramino – o gal manai, kad Žygeivis jau tada “susiuostė” su ajatolos Chomeinio aršiais pasekėjais ir tapo tikru musulmonu-šiitu?… 🙂 🙂 🙂

            Turiu tave nuvilti – aš jau daugelį metų morališkai (ir kitaip 🙂 ) palaikau Ičkerijos ir apskritai Kaukazo Imarato modžachedus, tačiau jie ne šiitai, bet sunitai – ir su šiitais pas juos santykiai labai įtempti, kaip ir su Iranu.

            P.S. Beje, pastebėjau, kad tu klaikiai nemėgsti būtent visokių ne katalikų – žinoma, ypatingai nekenti romuviečių, bet ir kitų konfesijų atstovus reguliariai užsipuoli. Taigi, panašu, kad ir visi musulmonai tau irgi “velnio kūriniai”?… 🙂

            • Kemblys:

              Žygeivi,
              Kaip suprasti tokius tavo teiginius:

              “Jau prieš tai – Sąjūdžio metais – dalyvavau labai įvairioje veikloje organizuojant Sąjūdžio veiklą, rinkimines kampanijas, platinant Sąjūdžio spaudą rusų kalba Sovietų Sąjungoje, kuriant įvairias tautinio jaunimo organizacijas Lietuvoje ir įvairiose SSSR respublikose, koordinuojant jų bendrą veiklą.”?

              Kas tave palaimindavo tokiai veiklai? KGB’biukai turbūt bijojo ŽYGEIVIO visose “SSSR respublikose”… 😀 😀 😀

              • Paaiškinu:

                Veikti Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės labui valdžios “palaiminimo” gali laukti tik absoliutūs abliai, bijantys net ir krustelėti be kokio nors “aukštesnės jėgos” leidimo, arba mankurtai, dirbantys Lietuvių Tautos priešams ir turintys derinti visus savo veiksmus su savo “kuratoriais”, tačiau tikrai ne patys savo likimą tvarkantys ir už savo veiklą besąlygiškai atsakantys Lietuviai, puikiai suprantantys ir žinantys, ką, kada ir kur reikia daryti…

                Tikrieji Žygeiviai kaip tik tokiais Lietuviais buvo ir yra.

                Beje, jei tau tikrai įdomu, tai įvairią “Sąjūdžio” spaudą rusų kalba platinimui Sovietijoje gaudavau Sąjūdžio būstinėje pas Angonitą Rupšytę.

                P.S. O tu, be kokio nors kieno nors “palaiminimo”, matyt, net ir nusimyžti bijai nueiti? 🙂

                • Kemblys:

                  Žygeivi,
                  Nepsimesk kvaileliu.
                  Klausiau kaip tau pavykdavo PLATINTI spaudą, kurti tautinio jaunimo ORGANIZACIJAS “SSSR respublikose”. Kaip tau pavykdavo kirsti TSRS sieną su Iranu?

                • Kembly, arba tu labai jaunas ir neprisimeni, kokia iš tikro “tvarka” buvo Brežnevo valdymo gale, arba tu pernelyg tikėjai sovietine propaganda apie visagalę KGB ir “границу на замке” (ir dabar dar tiki)… 🙂

                  O ką jau kalbėti apie Sąjūdžio metus.

                  ————————-

                  Taigi, paaiškinu – Sąjūdžio spaudą rusų kalba (Согласие, Возрождение ir kt.) dalindavome visur, kur tik būdavo tinkamos aplinkybės – pvz., ir traukiniuose, ir šiaip žmonėms, su kuriais susitikdavome žygių metu, ir kitur.

                  Beje, negi manai, kad aš vienas tuo užsiiminėjau? Važiuodavome visada nemažom grupėm, kaip sportiniai turistai… 🙂

                  Jaunimo organizacijas kitose respublikose aš taip pat ne kūriau nuo “nulio”, o tik padėjau tai daryti tiems, kas tuo ten jau užsiiminėjo.

                  Ir jei tu “pakeltum” spaudą, pvz. 1990 m., tai rastum, jog Lietuvoje buvo įkurtas Lietuvos jaunimo organizacijų “Apskritasis stalas”, o aš buvau vienas iš jo įkūrėjų bei aktyvus dalyvis.

                  Šiame “Apskritajame stale” tada dalyvavo gana daug tuometinių, ką tik įkurtų įvairiausių Lietuvos jaunimo organizacijų lyderių, kurie ir šiuo metu plačiai žinomi Lietuvoje.

                  Dabar galiu atvirai pasakyti, kad “Apskritojo stalo” branduolį sudarė žygeiviai ir romuviečiai, vadovavę įvairioms jų įkurtoms jaunimo organizacijoms, bei mums savo Lietuviška dvasia artimi žmonės – ir todėl būtent mes “davėme toną” tuometinių Lietuvos jaunimo organizacijų “Apskritajam stalui” bei jo vardu skelbiamiems įvairiausiems dokumentams, rengiamiems renginiams ir pan.

                  O po to mes surengėme tuometinių sovietinių respublikų tautinių jaunimo organizacijų konferenciją Vilniuje. Dar vėliau tokią konferenciją, mūsų paskatinti, surengė ukrainiečiai Lvove.

                  Aš tada susipažinau su labai įvairių respublikų jaunimo aktyvistais. O su jais jau kalbėjomės, ką, kur, kaip verta daryti, kaip leisti ir platinti spaudą ir pan., ko siekti, kokiais būdais, su kuo verta bendradarbiauti, o su kuo neverta…

                  Beje, tu matyt ir nežinai, kad tuo metu Vilnius buvo tapęs įvairiausių SSSR respublikų organizacijų leidžiamų “pogrindžio” leidinių leidybos centru.

                  Tuo tada daug kas pas mus užsiiminėjo – ir Vaitiekūnas, ir Juozaitis, ir dar kelios kitos atskiros ir nepriklausomos grupės, tame tarpe ir mes.

                  Aš ir keli mano draugai, pvz., artimiau bendravome su baltarusių ir ukrainiečių aktyvistais – organizacijomis “Jacviagi”, “Kryvija”, “Polysje”, UNO-UNSO (“banderininkais”) ir kt.

                  Taip pat mes buvome įkūrę tokią labai įdomią organizaciją – “Slavakalbių lietuvių vyčių draugiją”, kuri irgi leido savo spaudą, o ją jau platindavo ir Baltarusijoje, ir Ukrainoje, ir kitur…

                  Mūsų dokumentus (tame tarpe ir mano paties parengtus) tada spausdindavo ne tik Lietuvoje, bet ir kitose respublikose, taip pat ir Maskvoje, įvairūs leidiniai, su kurių redaktoriais ir kai kuriais žurnalistais mes buvome užmezgę neblogus santykius.

                  Trumpai kalbant, darėme tai, kas ir sudorojo galų gale Sovietų imperiją, kai tik kritiškai mąstančių ir teisingą informaciją įsisavinusių žmonių kiekis pasiekė tam tikrą ribą, ir “perversmininkus” jau niekas nebeparėmė, kada jie surengė pučą. 🙂

                  Dėl sienos su Iranu, tai ten nebuvo nieko sudėtingo – aš ten jau buvau buvęs anksčiau su grupe, 3 pėsčiųjų kategorijos žygio Kopet-Dage metu (vadove buvo Regina Jakučiūnaitė), ir tada mus pasieniečiai mielai pavežiojo su savo BMP…. 🙂

                  Ir aš, žinoma, šiek tiek pasidomėjau, kokia ten reali tvarka, ir kas ten pasienyje kaip vyksta… 🙂

                  O vėliau aš daug kur vaikščiojau ir keliavau jau vienas, nes taip daug lengviau patekti į kai kurias labai įdomias vietas….

                  • Kemblys:

                    Žygeivi,
                    Jei pokario Pasipriešinimo kovų dalyviai būtų buvę tokie ‘apsukrūs’, kaip “žygeiviai” ir “romuviai”, tai nebūtų pralieję savo KRAUJO iki paskutinio lašo……………

                    ‘knysliuk’, ar pagavai ‘kirvį’?

                    • Neapsimesk kvaileliu, Kembly… 🙂

                      Puikiai supranti, kad kiekvienam istoriniam laikmečiui yra savi kovos metodai.

                      O tai, ką mes darėme 7, 8, 9 dešimtmečiuose, buvo patvirtinta partizanų vadų pasitarimuose, kada jie suprato, jog ginkluota kova jau nebeturi perspektyvų ir būtina keisti kovos formas.

                      Ir todėl griežtai uždraudė priimti į partizanų būrius naujus narius.

                    • Kemblys:

                      Žygeivis:
                      “O tai, ką mes darėme 7, 8, 9 dešimtmečiuose, buvo patvirtinta partizanų vadų pasitarimuose, kada jie suprato, jog ginkluota kova jau nebeturi perspektyvų ir būtina keisti kovos formas.”

                      Žygeivis:
                      “Galiu dabar pasakyti, kad viename žygyje netgi buvau nusibeldęs į Iraną, kur tada vyko Chomeinio revoliucija – per tuometinę Turkmėnijos sieną tada gana laisvai buvo galima pereiti ir grįžti. Ypač jei “zastavoje” pagerdavai kartu su vietiniais karininkais, atsivežęs savo spirito. 🙂 “

                    • zemaiciu zydas:

                      cia jau cheminis kovos metodas. O sakykit man jaunuoliui, kaip imanoma nunestu rusams spirito ir pabegt is ten sausam? As net nemeginau tiesa pasakius, visad galvojau kad neimanoma…:D

                    • Iš savo asmeninės patirties galiu garantuoti – Rusijoje įmanoma viskas, netgi tai, kas “visiškai neįmanoma” Europoje. 🙂

                      Ypač jei tai netgi visai ne Rusija, o Turkmėnijos ir Irano pasienis, dievo ir žmonių užmirštos Kara Kumų dykumos pakraštyje, kur “zastavoje” sėdi krūvelė azijatų kareivių, beveik nemokančių rusiškai, ir keli baigiantys prasigerti karininkai ir praporai – ne tai rusai, ne tai ukrainiečiai, vos nesikariantys iš beviltiško nuobodulio…. 🙂

                    • zemaiciu zydas:

                      Primena balta dykumos saule…:D

                    • Ne tik primena, bet tada, kai ten buvau, lygiai taip ir buvo.

                      Beje, mažai kas žino, jog tada tūkstančiai pabėgėlių persikėlė iš Irano į SSSR, ir jiems net atskirą miestą pastatė netoli sienos.

                      Net ir gyvus tikrus basmačius pats mačiau – tik lakstė su kalašnikovais ir rūkė anašą. 🙂

                      Vienas man net papasakojo, kaip masiškai varoma kontrabanda iš Irano į SSSR – visi saugantys sieną buvo nupirkti ir vienoje sienos pusėje, ir kitoje (kaip man sakė patys sovietiniai pasieniečiai: Советской власти тут давно нет). 🙂

  5. Vilmantas Rutkauskas:

    Gerus septynetą – aštuonetą metų domiuos Baltais, nepaisant to, kad per prievartą savo kūdikystėje (ir todėl negalėdamas pasipriešinti) buvau klastingai krikštytas klastingai ženklinant Romos katalikų bendruomenės kryžiais. Manau, taip nutiko daugeliui. Krikščionybė bandė ir visaip tebebando įsiskverbt – ir tai daro visa armija klierkų Lietuvoje.
    ————————-
    Straipsnis labai įdomus su minčių kalbėsena. Čia yra įdomus teiginys:
    – Dievai turi tris veidus: gamtos veidą, vidinį veidą mūsų sielose bei mitinį veidą, kurį mums nupiešė protėviai. Be visų trijų veidų suvokimo mes negalime pamatyti pilno daugiamačio paveikslo. Atskirai kiekvienas iš jų neturi prasmės.
    Būtų labai domu apie tai sužinoti plačiau, nors ir kaip sunku būtų tai apsakyti baltiškais žodžiais… Vis gi, kodėl vėl ta pati kažkokia trejybė?

    • tikras lietuvis:

      Vilmantai, grįžk prie sveiko proto: jokių dievų nėra ir niekada nebuvo.

      Seniai seniai, kada žmogus gamtoje jautėsi bejėgis, jis įsivaizdavo sąjungininką – dievą (dievus), kurie jam padėtų – jei ne dalyvavimu, tai bent po meldimosi atsirandančiu žmoguje nusiraminimu, pasiryžimu ir tvirtybe.
      Betgi laikai pasikeitė – žmogus yra jau seniai kitokioje padėtyje įvairių aplinkybių atžvilgiu, dėl ko jam nesybių įsivaizdavimais savęs tvirtinti nebereikia – kiekvienas esame patys savo likimo kalviais.

      • Kęstutis:

        Na kiek gi dar reiks kartoti – įrodyti Dievo buvimo ar nebuvimo neturime jokių galimybių… I. Kantas “Grynojo proto kritika”. O čia mokslinis įrodymas, kad Dievas turėtų būti: http://www.lithuanian.net/mitai/monada/absolut.htm
        Nors nereikėtų taip sudievinti mokslo ir būtina turėt omeny, kad po kokių šimto metų, šių dienų mokslas prilygs “trijų banginių teorijai”. Mus supantis pasaulis susideda iš trijų (banginių) dalių: 1 Pažinta pasaulio dalis 2. Nežinoma pažini pasaulio dalis 3. Nepažini pasaulio dalis, dalis kurios neturime galimybės pažinti, net jei mums aiškintu pats Dievas… Va toje pasaulio dalyje ir gyvena arba ne – Dievas. Dar reikėtų neatmesti ir tokios minties, kad tarpe Dievo (jei jis yra) ir žmogaus, pilnai turi teisę į buvimą aukštesnieji sutvėrimai, galim juos vadinti – pusdieviai. Žmogus ir šiuo atveju nesugebėtų atskirti Dievo nuo pusdievio. Čia kaip ir žmonių santykiuose, žemesnių protinių sugebėjimų žmogus (vis tik tai yr), negali įvertinti aukštesnių protinių sugebėjimų žmogaus.

        • Li Bo:

          Na žinai, su tokiais moksliniais įrodymais…

          • zemaiciu zydas:

            Tau reiketu Ilja Prigozina paskaityt. Tik…nelengva ji skaityt – ypac jeigu esi vyresnis. Jis yra tikras mokslininkas, ne mistikas. Man rods yra gaves Nobeli…nu vnzo didelis diedas, belgu rusas. Intike jo yra nemazai. Kazkur turejau linku, paieskosiu. Isruks tau ateizmas kaip bezdalai is galvos;)

            • zemaiciu zydas:

              Kas yra protiniai sugebejimai? Kas apskritai yra sugebejimai? Kazkada biologai eksperimentavo su gyvunu grupemis, kaisiojo I barokameras, veikdavo temperatura, ivairiais budais tikrino gebejima atlaikyti ivairias perkrovas, isspresti primityvias situacijas ir tt. Jau tuomet buvo aisku, kad individai skirtingai susitvarko su aplinka, nera geresniu ir blogesniu. Varle kuri auksciau pasoka neisgyvena zemoje temperaturoje, o ta kuri beviltiska sokle, salcio nebijo. Vienas zmogus sugeba dienu dienas mosikuoti 6m kartim sode, kitas – prigirdyt pasieniecius ir iseit pasivaiksciot po barmalejaus kalnus. Kuris dabar geresnis? Nera Tokio. Gebejimai yra siuolaikinis pop-kultas. Paziurekit visokiu spider-pig pilnas televizorius. Leksta visa tai…

              • Kęstutis:

                Tik norėjau pasakyti, kad yra pasaulio suvokimo ribos kaip asmeninės, taip ir bendruomeninės. Mes neturime tokio proto, kuris gebėtų suvokti viską… Tai nieko neturi bendro su žmogaus vertinimu…

                • Kemblys:

                  Giliai užkabinai su tais ‘banginiais’.
                  Moksle dėl ‘nepažinu’ ir ‘nepažinta’ nesuka sau galvos. Pvz., ‘Žemės’ trauka nesuvokiama, bet skaičiavimuose vertinama pagal savybes.

                  • zemaiciu zydas:

                    Suka galvas dar ir kaip!:) Savybes kaip pats Sakai yra labai paprasta ir apciuopiama. Pvz apie juodasias skyles galima suzinoti tik is ju savybiu, Ty kaip jos saveikauja su aplinka. Taciau ta mokslo dalis, kuri tiria gyvybe ir jos santyki su ja supancia aplinka, yra be proto kompleksiska ir sunkiai isreiskiama modeliais. Pvz paties analize padalijant pasauli I tris atrodytu grynesnes pazinimo sferas lyg ir duotu protui komforto, taciau cia pat yra akivaizdu, kad realus laikas siuo atveju yra butent ten kur visi trys pasauliai yra persidenge, kur pazinti galima tik ignoruojant nepazinu, pritaikant realybe idant palengvinti sprendima ir dirbtinai atmetant daugybe svarbiu nezinomuju kaip nereiksmingus. Vienok, kad ir kaip toks metodas mums atrodytu beviltiskas, siandien mes Turim kvantu moksla, kuris butent tokiu budu nuzygiavo be galo toli, ir tt ir tt. Galu gale tai puiki proto disciplina. 🙂

                    • Kemblys:

                      “Taciau ta mokslo dalis, kuri tiria gyvybe ir jos santyki su ja supancia aplinka, yra be proto kompleksiska ir sunkiai isreiskiama modeliais.” – sudėtingos ‘spynos’ lengvai laužomos paprastu ‘laužtuvėliu’ 🙂
                      Bėda, kad mokslininkus užgožė ‘tyrinėtojai’ – jie gali tyrinėti bileką, kad tik juos šertų visuomenės dalis kurianti visai visuomenei gerbūvį.

                    • zemaiciu zydas:

                      Niekas nieko neuzgoze. O lauztuvelis tai cia geriausiu atveju tiktu pasturgaliui pasikasyti. Nerandu jokio rysio tarp citatos ir komentaro…

                    • Kemblys:

                      Padėsiu rasti ryšį:
                      “…ta mokslo dalis, kuri tiria gyvybe…” – Bėda, kad mokslininkus užgožė ‘tyrinėtojai’…

                      Gyvybės neištirsi, ją galima apibrėžti pagal savybes. Čia ne ‘tyrėjų’ reikalas.

                      Kasykis pasturgalį 🙂

                    • zemaiciu zydas:

                      Kas ka uzgoze? Apie ka tu? Kas dare moksla, tas ir daro, ju neuzgosi, jiems nereik salygu kad dirbt. As turiu draugu kurie taip gyvena. Kaip tu juos uzgosi? Kazka cia ne i tema rasai man…

                    • zemaiciu zydas:

                      Ir ka tu turi omeny sakydamas – neistirsi? Kas yra tyrimas, tada klausimas. Ir kas apibrezimas. Kur izvelgi skirtuma? Man asmeniskai tyrimai yra tarsi analizai, zinai, kai nesi myzalus i laboratorija. Tai jie ten paskui gali sukaupt duombaze kurios pagrindu gali kazkas daryt kazkoki medicinos bimbabolizmo moksla. Kai tu nueini i teorine fizika, ten tyrimas butu pavyzdziui kokia tai spekroskopija. Tai dabar kaip tas tyrimas gali uzgozti moksla? Neikertu esmes…

  6. zemaiciu zydas:

    Kas link religiju, as irgi galeciau sulauzyti religijas i tris dalis – tikejima, specifine tos religijos etika, ir kulta(ritualus).
    Kazkurioj Miloso knygoj skaiciau kad mano zemieciai nesdavo prie upes piena zalciams berods 20 amziaus pradzioj?
    Ir tai man nuskambejo kaip senuju paprociu palikimas. Dabar paziurekim is musu “analizes” kampo, kas cia – tikejimas? Nebe labai…Ritualas? Panasiau bet irgi vargu. Etika arciausiai. Toks elgesys rodo subtilu zmogaus santyki su ji supancia aplinka. Jis atsargus, demesingas, panasus i globa su potekste kazkokios vilties kad toks elgesys turetu atvesti i didesne harmonija. Tokiu budu i gamta kreipiamasi su pagarba ir svelnumu.
    Dabar paimk siuolaikini sociuma. Tai cia pilna tokiu kurie religingi tuo vienu trecdaliu. Vieni tiki, meldziasi savais zodziais, bet visiskai nepaiso nei etikos, nei eina i baznycias. Kiti – eina i baznycia bet nei tiki nei laikosi tu visu priesaku isaku. Treti – uzsiima kultais, degina lauzus, gieda giesmes bet patys netiki tuo ka jie daro.
    Ne broliukai, taip nieko nebus. Privaloma sujungti tris i viena. Nes GYVENIMAS YRA VISUMA, analize (proto pagunda) yra vaikiskas zaislo sulauzymas idant apziureti po dali. Bet dideliam plane tai nepadeda. Gyvybe yra sinteze, analitinis priejimas yra tik pakapstyt pavirsiu – ten kokiai medicinai geriausiu atveju. Viskas kas anapus paciupinejamo, yra JUNGIMAS, ne lauzymas…

    • Kemblys:

      “tikėjimas” ar “netikėjimas” rodo nesuvokimą. Romuviai žaidžia tikėjimu – jie tiki, kad tiki protėvių tikėjimu 🙂
      Mano nuomone, protėviai suvokė tam tikrus reiškinius, tad jie negalėjo ‘tikėti’ tuo ką suvokė – tai buvo jų pasaulėžiūra.
      Įdomu kokią ‘religiją’ pristatinėja romuviai jų pačių sukurtame EERK. Įdomu todėl, kad ta ‘religija’ dar nepristatyta mums, lietuviams, Lietuvoje 🙂

      • Vilmantas Rutkauskas:

        Yra tokia Krivio Jono Trinkūno knyga “Lietuvių senosios religijos kelias”. Ji taryt skatina susirasti savus takelius į Baltų religinę pasaulėžiūrą. Na, nebent (kaip koks nedorėlis nusikaltėlis) pasiilgai dekalogų liepiamąja nuosaka.

      • zemaiciu zydas:

        suvokimas yra burbulas. Kaip tu apibreztum savo “suvokima”? Kaip kazkokia definityvia prielaida? Ar kolektyvine patirti? Ir koks skirtumas tarp “tikejimo” ir “pasauleziuros”. Tikejimas visu pirma yra viltis ir viskas kas ja zadina. Pasauleziura mano akimis yra individualios ir kolektyvines patirties kartu SUFORMUOTAS pasaulio modelis. Tuo tarpu viltis nesuformuojama. Ji jau yra kiekvienam gyvam organizme, dar jam nepradejus aktyviai reikstis, ir jinai lygi kiekviena gyva organizma tol, kol jis veikia isvien su savo pirmine prigimtimi – ty priesinasi visuotiniam irimui. Viltis yra tarsi programa, isivaizduokim sitaip. Man asmeniskai Tikejimas yra viltis(vidinis noras tiketi), kad gyvybe VYSTOSI. Man tai yra “patogi tiesa”. Jeigu as atmesciau sita tiesa, visa aplinkui netektu prasmes. As nezinociau ka daryti, nes bet koks darymas man nebetektu prasmes.
        Proteviu atnesta tradicija yra didziulis turtas. Taciau kiekvieno naujai atsiradusio individo asmeninis reikalas, kaip ta turta naudoti. Tai yra lygiai tas pats pasirinkimo prakeiksmas. Kiekvienas turi nugyventi istorija is naujo. As asmeniskai netikiu kad tradiciju pasirinkimas lemia zmogaus vystymosi potenciala. Gali tiketi koki nori Dieva, gali juo netiketi, jeigu turi Vilti, kad Gyvybe Vystosi, ty darosi sudetingesne ir ivairesne informacine prasme, tu esi Tikintis zmogus. Visi reikalai…

        • zemaiciu zydas:

          toliau, kai tu pavadini save krikscioniu ar musulmonu, tu viso labo isipareigoji laikytis tam tikros etikos normu. Eiti ten melstis butent tokiu budu, nevalgyti kazko, neburnoti pries kazka, nesmurtauti pvz ir t.t. ir t.t. Ir atvirksciai – kazkam padeti, kazka myleti/gerbti, kazkam duoti pinigu ir t.t. Visas talmudas prisakymu kaip tau gyventi. Be abejo visos tos istatymu knygos yra be proto priinterpretuotos, pritaisytos kad tiktu tam laikmeciui, vietomis nerislios, priestaravimu pilnos, bet tai nera esme. Esme tavo vidinis ryztas imtis kazkokios disciplinos. Pvz sportininko gyvenimas yra disciplina be religijos.
          Tie senuju tikejimu ispazinejai mano akim megina “restauruoti” etikos kodeksus kurie jau gerokai primirsti. Salia to, kad jie iesko ir kuria, kaip ir visi zmones jie pesasi ir gincyjasi kuris teisus, ir tai trukdo jiems ju paieskose daugiau negu padeda. Susisteminti etikos kodeksa iki religijos lygio nera suns pypke, cia gigantiskas darbas. bet jeigu jis suteikia zmonems prasme gyventi, as uz – cia nuostabus hobis, pilnas atradimu, nusivylimu, ir siaip, nuotykiu. Man jie patinka.

          • Kemblys:

            “Susisteminti etikos kodeksa iki religijos lygio nera suns pypke, cia gigantiskas darbas.”

            Sutinku, paaiškink tai romuviams, kad šio ‘darbo’ nepadarius iki galo laaabai juokingai atrodo “Europos etninių religijų kongreso (ECER)” steigimas ir protėvių RELIGIJOS ar TRADICIJOS atstovavimas jame.

            Prašau, mano atžvilgiu nerašyti: “…kai tu pavadini save krikscioniu ar musulmonu…”. Aš tavo paminėtą ‘darbą’ atlikau sau iki galo ir mano įsitikinimai, pavadinčiau, gamtameldžio remiasi į protėvių pasaulėžiūrą.

  7. Senoves religijos moke gerbti gamta-musu motina:

    Ne tik europieciu.paziurekim kad ir i indenus…Ar tais laikas gyvius pramogai zude sotus medziotojai ?Jie jaute pagarba medziojamam gyvunui,kuris turejo islaikyti zmogaus gyvybe.Nebutu zmonija taip nusiritus,jei laikytusi senosios pasauleziuros.Kazkas pasake-tik labai protingas zmogus gali gyventi be religijos.Tikriausiai bent tiek protingas,kad suvoktu esantis gamtos dalis,o ne prievartautojas.Arba galima kitaip issireiksti-,,jei Dievo nera-viskas galima,o jei viskas galima-Dievo nera”.Kuo toliau -tuo labiau zmogus izoliuojasi nuo tikro gamtos diktuojamo gyvenimo ritmo ir rato…

  8. Rimtas:

    Labai dziugu kad senuteje Europoje dar rusena senieji tikejimai.
    ACIU

  9. Skaitytojas:

    Su krivio diena!
    Jau metai po puikaus vėliškai valiūkiško straipsnio.
    Kas keitėsi mumyse, mūsuose, Europoje?
    Gal?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: