I.Šatkauskas. Įspūdžiai iš Europos etninių religijų kongreso Odensėje (86)

Ignas Šatkauskas su Aziza ir pagrindiniu Asatru šventiku Posekaer Stenhus šventvietėje

Ignas Šatkauskas su Aziza ir pagrindiniu Asatru šventiku Posekaer Stenhus šventvietėje

Kelionė į Odensės miestą Danijoje, kuriame vyks Europos etninių religijų kongresas (ECER) , prasidėjo lėkimu strimgalviais į Vilniaus oro uostą…  Kopenhagos oro uoste įšokau į traukinį, lekiantį į Fyno salą, kurioje įsikūręs puikusis miestas Odensė. Atvykęs į jį patraukiau tiesiai į centrą ir šis jau ramus pasivaikščiojimas apdovanojo puikiais parkais, gražiomis gatvėmis, buvau supte apsuptas raudonųjų plytų namų, rūmų, vienuolynų ir bažnyčių. Viskas išraiškingai apželdinta vijokliais, gėlėmis, puošniais medžiais, kiekviename skverelyje po nuostabią skulptūrą, vaizduojančią kokį Hanso Kristijano Anderseno pasakų veikėją. Vieną kartą seniai seniai tame mažame geltoname namelyje gimė būsimasis neprilygstamas pasakų sėjikas.

Užsisvajojęs atsidūriau pačiame Odensės centre. Nutariau užsukti į turizmo informacijos centrą. Ten buvau maloniai sutiktas. Mane nukreipė atgal į geležinkelio stotį. Stabtelėjau pamąstyti, padūmoti viename parkelyje. Užkūriau polosanto smilkalą ir pamažu šie kvapnūs, šventi dūmai priviliojo pirmąjį sėkmės šypsnį. Gera lemiančių ženklų pasirodė dar ir prieš tai – daug gražių plunksnų, pelėvirkščio, sukučio žiedai, keli mėšlinukai pievutėje… Tame parkelyje ieškojau vietos, tinkamos papūsti dūdmaišį, juk jis geriausiai skamba gyvybės, augmenijos apsuptyje. Bet man dar nespėjus sudėt dūdų su ožio skūra, mane užkalbino pojaunis danas Jakobas.

– Gražus parkas, – sutarėm abu. Vėliau paaiškėjo, kad jis yra kraštovaizdžio skulptorius, sodo sodintojas ir puoselėtojas. Jis man parodė dar nuostabesnių parkų prie Odino tėkmės – taip vadinasi upė vingiuojanti per miestą. Jos pakrantėse, kažkur slapčiau, aš ir nutariau apsistoti. Nusprendžiau miegoti po atviru dangumi, ant žolės, krūmų apsupty, kur supa dar ir tykus upės dūnojimas. Be to, aš tik kuklus studentas ir net neišgalėčiau mokėti šitokios brangybės už viešbutį ir patogumus.

Taip apsisprendęs dėl nakvynės, patraukiau į traukinių stotį. Užkandau, nes jau silpna darėsi. Tada susiradau hostelį, kuriame turėjo rinktis Europos senųjų tikėjimų kongreso dalyviai. Neilgai trukus pradėjo rinktis vis daugiau dalyvių. Iškarto ėmiau jaustis vis mažiau vienišas svečioje šalyje, ir vis daugiau supamas bendraminčių svetingame Odino mieste. Odinas – šiaurės žmonių vyriausiasis dievas. Jis vaizduojamas jojantis ant aštunkojo žirgo. Ten kur krenta putos žirgui iš nasrų ant žemės dygsta grybai. Galbūt šis ristūnas yra pats Laikas? Odinas globoja keliautojus, jis – dvasinių ieškojimų dievas, keliautojas laiku, o taip pat ir protėvių išminties galia – Praamžius. Tad gal ir mane jis globojo šioje kelionėje?

Konferencijos salėje prie manęs prisėdo dar gana jaunas, bet kiek pražilęs indas Syamas. Trumpai šnektelėję, pasidalinę maloningais sveikinimais ir savo tradicijų pagerbimais, jis man iškarto pasiūlė apsistoti pas jį viešbutyje, mat jis vienas išsipirko keturvietį kambarį. Koks gražus poelgis! Jau buvau sugalvojęs net kelias išeitis, kur praleisiu naktį, kad nereikėtų mokėti grobikiškai (man studentui) didelių nakvynės kainų. Dar ilgiau mums išsikalbėjus, paaiškėjo, kad šis indas gyvena Amerikoje ir užsiima leidyba. Jis spausdina senovinių tikėjimų išpažinėjų mintis, leidžia dainų įrašus, vaizdo medžiagą.

ECER dalyviai

ECER dalyviai

Netrukus į salę sugužėjo daugybė delegatų, kilo tikras prieškonferencinis šurmulys. Prie mūsų su Syamu prisėdo labai senas, kranklio balsu šnekantis žmogus.

–  Taip pat amerikos indas, jį vadina Surinderiu, – pristatė Syamas.

Kandžiau ir ironiškiau kalbančio  senio dar nesu sutikęs, bent jau nuo to laiko kai Arvydas Šliogeris nustojo dėstyti  Vilniaus universitete. „Kranklys“ tuoj pat išskleidė plačias savo žinias – net apie lietuvių kalbos giliąsias šaknis jis turėjo ką pasakyti. Net nepastebėjome kaip prabėgo laikas, tik pastebėjome, jog jau vėlus vakaras ir teko eit miegoti. Aš nutariau priimti Syamo pasiūlymą dėl nakvynės.

Šitai man išėjo į gerą. Kaip tik tą naktį, kai ruošiausi nakvoti parke prie Odino tėkmės, šiaip ramų Odensės miesto gyvenimą, sukrėtė siautėjanti musulmonų gauja naktį. Kilo muštynės jų tarpe, aistros virė, ir akivaizdžiai, jiems nebuvo gana netgi kai vieną saviškį sudaužė iki kritinės sveikatai būklės – ne, jie nusekė paskui jį į ligoninę, įsiveržė į ją ir ėmė viską siaubti viduje. Gaujai sutramdyti nepakako ligoninės personalo, tad teko iškviesti miesto tvarkdarius. Rytą po šių įvykių danai sunerimę manęs teiravosi kur nakvojau. Jiems vien mintis, jog vienišas romuvis centriniame parke galėjo būti užkluptas septyniasdešimties įsiutusių musulmonų – kėlė siaubą. Visi lengviau atsikvėpė, kai pasakiau, kad Syamas maloniai mane priėmė į savo kambarį.

Tą rytą kongresas prasidėjo šiaurietiška apeiga. Į didžiulį ragą buvo įpylta gardaus naminio midaus, pirmiausia paaukota dievams – gausiai nuliejant, tada pasiuntė ragą per Europos žynių rankas. Kas norėjo, tarė žodį, buvo minimi Odinas ar Toras, Frėja ar Njordas. Kiti aukojo protėviams, kurie, manau, didžiavosi mumis ir šiuo sąskrydžiu.

O kas būtų įvykę, jei toks susibūrimas, krivūlė būtų vykęs prieš prieš tūkstantį metų? Kokią Europą dabar matytume?

Kongresą rengę danai man buvo itin malonūs. Viskuo, ko aš neišgalėjau įpirkti, jie mane vaišino, dalinosi su dideliu džiaugsmu. Buvau nustebintas, kiek daug pagarbos ir meilės visi Europos bei Indijos bendraminčiai – etninių religijų puoselėtojai – jaučia mūsų kriviui Jonui Trinkūnui. Šios šilumos tarp Romuvos ir visų senųjų tikėjimų žynių pakako ir man pasišildyti. Visi didžiai liūdėjo, kad krivis negalėjo atvykti į Odino miestą. Todėl visi  nusprendė kitą didįjį sąskrydį rengti ten, kur bus Jaunius. Tebūnie jis sveikas ir stiprus kūnu bei siela! Taip pat visi teiravosi apie mieląją vaidilę Iniją Trinkūnienę ir reiškė jai geriausius jausmus bei perdavinėjo jai geriausius linkėjimus. Man paliko nepaprastą įspūdį, kaip vyresnysis italas Serafimas paklausė:

–  O kur madam Inija? Ar ji pamalonins mus savo vizitu? Jai linkiu kantrybės ir šilumos, kaip kad kantri ir gera yra ugnis.

Kad ir kaip visi ilgėjosi šauniosios Trinkūnų šeimos, teko susitaikyti, kad kongresas įvyks be jų. Tačiau manimi jie taip pat džiaugėsi ir buvo laimingi, kad aš atvykau Romuvos atstovauti. Prie manęs prisijungė linksmoji kuršė Prudence, kuri ten beveik visus pažinojo.

Visa antroji diena praėjo konferencijų salėje prie nuostabiosios Odino upelės. Visi kongreso dalyviai prisistatė patys ir pristatė savo religines tradicijas. Aš taip pat pasakojau visiems apie Romuvą ir grojau dūda. Mano siela buvo giliai sujudinta kai kreipiausi į Europos senųjų religijų išpažinėjus.

Per pertrauką išėjau pagroti saulės nušviestoje pievutėje prie Odino tėkmės. „Dobilėli dobil, dobiluci dobil. Dai kas ti padunda dobilia, viešuju kelaliu dobilia.“ Syamas filmavo šią apeigą. Po jos aš nuėjau pamerkti kojų į dūnančią upę.

Pasibaigus susipažinimui, pristatymams ir pranešimams, vakare visi nuėjome link savo viešbučių Odensės centre. Mes su Syamu nutarėme iki restorano, kuriame buvo užsakyta vakarienė, eiti pėsčiomis. Pasirodė, kad tai visai netrumpas kelias. Mums reikėjo nueiti apie aštuonis kilometrus aukštyn Odino tėkme. Atrodė bus paprasta – kaip pamesi upę? –  tačiau mes net kelis kartus pasiklydome, nes veiklūs danai šią upę pavertė santakų, tiltelių, tvenkinių ir kriokliukų labirintu. Pakeliui mus užklupo lietus ir tai gerokai nugąsdino mano draugą indą, jis itin nerimavo dėl savo išmanaus mobiliojo telefono. Aš jį nuraminau sakydamas, jog pažįstu lietų, juk esu lietuvis, tad kol lietus nepermerkė medžių vainikų, nėra ko nerimastauti. Visą kelią buvau labai užsidegęs ir tauškiau apie viską. Mano galva jau gerokai buvo įkaitus nuo minties sukimo, kai Syamas mane nutildė sakydamas:

­- Žiūrėk, tai prieblandos akimirka kai lygios tiek šviesos, tiek tamsos galios. Šis laikas – tai darna, tai pati būties ramybė.

Aš palaimingai užtilau. Dangumi slinko sunkūs debesys, tarp jų švietė gelsvai tamsi, mėlynai ryški prieblanda.

– Iš tiesų – Romuva.

Prie vikingų laivo

Prie vikingų laivo

Kurį laiką abu patylėjome. Krūmuose prie upės tykiai žvejas gaudė upėtakius. Per dvidešimt metų Odensės mieste danai sugebėjo išvalyti upę nuo žiauraus teršalų pertekliaus. Jie tikrai šauniai padirbėjo. O be to, dar įtikino vieni kitus neteršti savo upės. Į tai atsiliepė gamta ir pačiame miesto centre suklestėjo vešlūs ajerynai, švendrynai, tikros vijoklių džiunglės, tenai rado prieglobstį daugybė ančių, gulbių, narų, o vandenyje pasklido visa gausybė žuvų. Tuomet iš vandens iškilo įvairiausių keisčiausių skulptūrų, vaizduojančių fantastines būtybes iš Hanso Kristiano Anderseno pasakų. Odino tėkmės grožis ir dar daug kas kita atsiskleidė tą romią prieblandos akimirką.

Restorane atsiradome dar keletą kartų paklydę, dar keletą kartų aplyti, kai kongreso dalyviai jau buvo baigę puotauti ypatinguosius Odensės kiaušinių pyragus su skrudinta bekoniena. Senas indas, atvykęs į kongresą su žmona ir dukra, man padėkojo už mano išsakytas mintis bei nutiestą sąsają tarp baltų ir indų kultūrų:

–  Ačiū už suvokimą. Ačiū už sėdinčiojo lotoso žiede įvaizdžio išsklaidą.

Ši indų šeima laikėsi ypatingai oraus mandagumo, buvo labai labai santūrūs, tykūs ir pagarbūs. Juos kiek glumino vaizdas, kaip didieji vikingai „kirto“ it kirviais kiaušinius su bekoniena vis nuplaudami sodrų sūrumą didžiausiu mauku alaus. Aš mėginau prie šios puotos prisidėti, bet gavau alaus, kuris stiprumo turėjo mažiau nei kefyras. Toks gėralas eina tiesiai į pilvą, o linksmumo nieko neduoda. Jaunasis Syamas ramiai stebėjo šią vakarienę. Jis Amerikoje dar ne tokių rajūnų prisižiūrėjęs…

Senasis indas Surinderis save vadino „Old Yank“ (senis jankis). Tarpe mūsų jis buvo vadinamas – Senis Kranklys. Taigi, šis senolis gergždžiabalsis knapsėjo tol, kol vikingai ir jų svečiai puotavo. Jis – vegetaras, tad jam nebuvo ką veikti, kai aplink stalai linko nuo sūrios skrudintos mėsos. O aš tuo tarpu šnektelėjau su Corbanu – žyniu iš Galicijos. Jis man papasakojo, ko jį mokė keltų škotų raganiai. Jis buvo ugdytas paskutiniųjų grybraganių. Trys seni gamtos šventikai vedžiojo jį slapčiausiais girių ir kalnų takeliais ir atskleidė paslaptį, kad grybai tarp visų gyvių yra žyniai raganiai, esantys  vidury tarp augalų ir gyvūnų, lygiai kaip ir žmonės valgantys tuos šventus grybus. Yra žmogaus valia ir grybo valia. Ir šios upės turi susilieti, kad gimtų regėjimas. Žmogus turi atsiduoti ir nesipriešinti grybui, nes kitaip jį apims baimė, nusižengimo valiai išgąstis. Žmogus tampa grybu, o grybas – žmogumi. Lygiai taip ir mirčiai turi nusileisti, nes vis tiek pralaimėsi, tačiau jei ją sutinki kaip romuvis, taikoje, pats tampi mirtimi ir mirtis tampa tavimi. Tokių paslapčių Corbanas nugirdo gūdžiosiose giriose, vedamas senųjų druidų. Vienas šių mokytojų dar gyvas. Reikėtų su juo susisiekti… Aš Corbanui pasakiau, kad matau jį Europos etninių religijų kongreso priešaky. Tarybos dieną jis buvo išrinktas ECER Tarybos pirmininku.

Trečiąją kongreso dieną buvo suplanuota išvyka po svarbias danų šventas vietas. Tą rytą teko labai anksti atsikelti, nes bičiulis Syamas bruzdėjo nuo pat ankstyviausios aušros. Jis buvo „užsidegęs“ kelionės po vikingų šventvietes idėja. Tad neilgai miegojus man irgi teko lipti iš savo „lizdo“ antrojo dviaukštės lovos aukšto. Greit susiruošėme ir patraukėme iš savo viešbutuko į vietą, kur laukė užsakytas autobusas. Besilabindami gerą rytą visi susėdome į raudoną autobusą. Pirmoji stotelė – senovinės Odensės kapinės, kur asatrų tikėjimo žmonės išsikovojo žemę vikingiškoms laidotuvėms bei vietą paguldyti savo artimuosius į amžiną miegą be kryžių virš galvos, o pagal senuosius šių kraštų papročius. Toje teritorijoje buvo ir keli krikščionių kapai.

Judėjome autobusu tolyn, aš visaip snūduriavau. Prabudęs matydavau jūrą iš abiejų pusių, važiavome per salas ir tiltus. Visai nebesusigaudžiau, kurioje Danijos vietoje esame. Pasiklydau tame salų labirinte. Pirmasis posūkis iš pagrindinio kelio mus atvedė į mišką ir ten išlakstė visi miegai, tarsi kas būtų užklojęs drėgną žalią skraistę ant veido. Mes atvažiavome prie paslaptingo pilkapio. Tai senovinė šventvietė, kurioje ilsisi, galbūt, tik išrinktųjų kaulai, didžių žynių ar valdovų, drąsių raganų ir pramočių. Tame pilkapyje yra akmeninis urvas, kuris veda į tamsą. Vėjas galingais gūsiais šiaušė pilkapio plaukus – žoles. Keli iš mūsų užlipo ant kalvelės viršaus. Aš užgrojau Labanoro balsu žalio vario dainą. Paskui nusileidę prie landos patylėjom gerbdami vietą. Tuomet dūdmaišio garsų lydimi pirmieji drąsuoliai žengė į pilkapio tamsą.

Viduje buvo tylu. Pamažu akis priprato prie ramios žvakių šviesos, kuri apšvietė apvalią erdvę. Žmonės susėdo šalia sienų. Didelius akmenis šėšėliais margino žmonių siluetai. Vieną žvakelę įsinešiau vidun. Nepasakosiu to, kas vyko svečiuose pas Vėliną…

Toliau mūsų išvyka turėjo tęstis prie seniausių runų akmenų, kuriuose iškaltas paskutinio vikingų karaliaus likimas. Tai svarbi vieta visiems Danijos žmonėms, nes ten ilsisi ne tik valdovas lėmęs tautos likimą, bet ir jo žmona, kuri buvo krikščionė ir kuri įtakojo tai, kad jis tapo paskutiniu Odinu tikėjusiu danų valdovu. Ten, kur ilsisi šie protėviai dabar yra bažnyčia. Keisčiausia buvo ne bažnyčia ir ne ta keista nejauki aplinka, sukurta geometriškai tiksliai išskutinėtais augalais bei gyvatvorėm, labiausiai stebino tai, kad tos senosios runos ir akmenys buvo sukišti į didžiausią neperšaunamo stiklo gaubtą-akvariumą, saugantį juos nuo aplinkos poveikio. Taip ir sako tau:

– Nevalia prisiliesti prie tikrojo protėvių paveldo!

Kažkas nusprendė, kad nevalia leisti semtis runų galios! Leidžiama tik stebėti, kaip kokiame muziejuje, kaip kažką, ką nuo tavęs skiria neperšaunamo laiko uždanga. Protėvių pasaulėvaizdis tau neprasmingas – nebereikalingas, juk nepersmeigsi šio stiklo. Aš trenkiau kumščiu į tą akvariumą:

– Kaip niekšinga!

Nustėrę jie man paaiškino, kad šis kalėjimas čia atsirado, kai kažkoks chuliganas  išpaišė ant runų akmens žalia skaisčiai spalva grafiti. Šiuolaikinis „runų sienų raštas“ ant protėvių akmeny iškaltų ženklų. Kas ilgiau išliks? To „grafitono“ nebūtų likę jau po kelių žiemų, danai ir taip be vargo nuvalė žaliąjį dažą, ir seni akmenys  dar būt stovėję gaiviu oru bekvėpuodami. Jiems juk laikas tai visai kitaip slenka. Na o štai žmonės nusprendė nebeprileisti „šių laikų“ ir laiko – apskritai gamtos – prie senojo akmens. Saugoti „nuo aplinkos poveikio“. Tie asatru vikingai, graikas, italai, sikhas ir indai mane suprato bei mėgino kiek apraminti. Vėliau pamažu kongreso metu išsiplėtojo mintis apie dievų atvaizdų atsiėmimą iš muziejų ir sugrąžinimą jų į gimtąsias vietas, šventyklas, giraites bei glūdumas, kur jiems ir dera būti.

Nuo įkalintų runakmenių toliau keliavome pro nedidelį miestelį Middlefart (skaitant angliškai – „Vidurbezdalis“) ir pusė autobuso leipo juokais, kai specialiai sustojome tualeto būtent čia.

Pamažu užslinko vakaras. Jau temstant mus atvežė į kažkokią vietą, kur greit pavalgėme, įteikė po deglą ir prieš juos uždegant pranešė, jog tai bus „bloat“ – vikingų apeigos.

 Šventikas vedęs pagrindinį Bloat ritualą - Rene Dyrborg, tai vyksta Glavendrupe.

Šventikas vedęs pagrindinį Bloat ritualą – Rene Dyrborg, tai vyksta Glavendrupe.

 

– Jei suskambės jūsų mobilus telefonas netinkamu metu, jis bus paaukotas ugniai, – pasakė orus asatru, kurio veidą puošė rūsti tatuiruotė. Supratau, kad geriau nejuokauti su šiais vikingais. Visi užsidegė deglus ir vaško ugnies šviesa apšvietė taką per nuostabią medžių alėją. Mus atvedė prie didžiulio akmenų laivo, senovinės šventvietės. Šiuo laivu vėlės plaukia Bifrostu – vaivorykšte į Dausas ar Valhalą, šiame laive vyksta ir gyvųjų apeigos. Asatru aukoja midų, kuris jiems atsiduoda saulėta gyvenimo saldybe, tai, kas juos sirpina, nokina. Tada šio midaus patys nugeria ir dievams nupila bei siunčia ratu, sako iškilmingus žodžius. Prie aukuro ugnies kviečiami Odinas, Toras, Frėja ir Njordas, Heimdalis bei kiti asirai, vanirai, vaetirai, nornirai – visi išminties, protėvių galių nešėjai, taip pat laiminami kongreso dalyviai bei jų tikslai.

Staiga midaus ragas perduodamas į kitokias rankas ir bloato nuotaika pasikeičia. Čekų delegacija pasikviečia Lokį prie to paties aukuro stalo, kuriame jau vieši Odinas ir Toras. Vokiečių, danų, norvegų asatru nustėra, jų veidais perbėga išgąstis bei abejonė. Indai sunerimę stebi, kas bus toliau, ar čia galima prie to pat aukuro kviesti didžiausius priešus, jėgas, kurios nesutaria? Raganiška čekė priklaupia prie ugnies su užkeikimu lūpose ir ritualiniu peiliu įsirėžia sau rankoje raudoną taką. Tada lašus savojo kraujo nuvarvina ant žemės ir kruvina ranka ji glosto ugnį vis kažką murmėdama. Apžvelgiu visų veidus. Kai kas nieko nemato, nes čekė savo kūnu, o ir tamsa užstoja. Ta pusė, kuri mato – visa atrodo jaučiasi nepatogiai ir išsigandę, ypač indai. Syamas man jau nori kažką sakyt, o asatru jau kone puola stabdyt čekės. Tačiau taip nieko ir neįvyksta. Niekas net nekrusteli, kol ragana tamsoje pranyksta. Aukuro ugnis vėl įsidega skaisčiau. Tik ką trumpam čia paviešėjo Lokio dukra Hel, žiauri požemių deivė, kuri maudosi kraujo upėje, o jos kūnas turi dvi puses. Viena – tikros gražuolės, kita -­ jau pūva it lavonas…

Bet apeigų nuotaika neužsibuvo šiose tamsybėse, ir ragui perėjus iš čekų rankų pas italus, vėl buvo: „Salvete! Heil!” Ir vėl gausiai liejosi midus bei šviesus džiaugsmas. Apeigos buvo nuostabios. Joms besibaigiant reikėjo su visais apsikabinti. Maloni akimirka. Čekų vaikinai atrodė persigandę ir vengė šio susilietimo, jautėsi itin nepatogiai, atžagariai elgėsi. Pajutau, kad savo pasaulėžiūra ir apeigomis reikia dalintis su tais, su kuriais gali apsikabinti. Tad gal čekai ir ne vietoje čia kvietėsi tuos, kuriais neverta su kitais dalintis.

Apeigos baigėsi, sudegė mūsų deglai. Tuo tarpu visų dalyvių balsai netilo ir ore tvyrojo įspūdžiai iš šios dienos kelionės, o ypač iš paslaptingojo bloato ir įvairių jėgų pasirodymo. Indas Syamas dar ilgai negalėjo sustoti kalbėti apie čekų akibrokštą:

– Juk jie kviečiasi jėgas, kurių negali suvaldyti, jėgas, kurios minta jų krauju, sveikata bei meile. Tie gyvatai nepasitenkins menka auka ir norės vis daugiau…

Aš pats jaučiausi pakylėtas ir ramus. Aš – romuvis ir manęs neliečia tolimų dievų nesantaikos, netrikdo ir keisti raganų ritualai. Romuva tai visų jėgų pusiausvyra, tai darna tarp „rimo“ ir „tūto“. Nesvarbu ar tuo kart daugiau „rimo“, ar daugiau „tūto“, vis tiek yra „sutariela“. Tuo bandžiau kiek apraminti Syamą bei, taip pat, Corbaną, kuris irgi buvo sunerimęs. Tokių kalbų liuliuojami bei Prudencės dainų „tūtinami“ mes pargrįžome į Odensę.

Atėjo svarbiausioji kongreso diena – didžioji asamblėja. Ji vyko ten pat prie upės, kaip ir pirmasis konferencijos dalyvių susitikimas. Visi sujudę, sunerimę laukė, kol prasidės svarbiausių klausimų sprendimas bei balsavimas dėl nutarimų. Kėdės buvo sustumtos ratu, kad pasitarimo metu matytume vieni kitus. Pamažu, vis dar gurkšnodami kavą, susėdome. Asamblėja prasidėjo Larsui pakėlus ragą midaus ir tarus sveikinimo žodžius. Ragui apėjus ratu posėdis buvo atidarytas. Pirmiausia buvo pateikti pasiūlymai ir galimi pasirinkimai. Reikėjo išsamiai aptarti kiekvieną iškeltą minti ar planą. Tarp kitų svarbių klausimų buvo sprendžiami ir šie: Kaip dažnai rengti Europos etninių religijų kongreso (ECER) sąskrydžius? Kur ir kada rengti ateinančią konferenciją? Kokia turi būti kongreso strategija Pasaulio religijų parlamente 2014 metais? Kokiais konkrečiais būdais galima plėsti ECER veiklą ir bendradarbiavimą?

Per vieną iš Asamblėjos kavos pertraukėlių prie manęs priėjo Andreas Corbanas ir Larsas Irenesonas, ECER tarybos nariai bei nuolankiai paprašė, jog aš pakviesčiau kitą kongresą vykti Lietuvoje, Romuvos globoje. Esą, jei Jonas Trinkūnas negali atvykti į sąskrydį svečioje šalyje, tai mes visi norime susiburti ten, kur jis yra – Vilniuje. Aš mėginau susisiekti su kriviu šiuo klausimu, tačiau man nepavyko prisiskambinti. Kaip tik tuo metu Kūlgrinda dalyvavo apeigoje festivalyje „Mėnuo Juodaragis“. Laimei, buvo su kuo pasitarti – Prudence! Baltų vikingė kuršė šauniai atstovavo Romuvą ir pateikė gerų pasiūlymų konferencijos taryboje. Kai nevykdavo rimtų reikalų sprendimas, visus ji stebino savo smagiomis vikingų dainomis.

Idėją kongresą rengti Lietuvoje Prudence priėmė labai entuziastingai. Tuoj pat pasišovė viską organizuoti, tad man beliko tik sutikti. Ir aš pritariau minčiai suburti Europos senųjų tikėjimų puoselėtojus Vilniuje, nuvežti ant Lizdeikos kalno… Toliau vykstant posėdžiui aš pasiūliau kitą ECER kongresą rengti Lietuvoje. Visi sutiko.

Čekų delegacija taip pat labai norėjo sukviesti visus pas save, todėl sutarėm, jog vyks du kongresai dar prieš Pasaulio religijų parlamentą 2014 metais. Vienas – Prahoje, o kitas – Vilniuje. ECER taryba paskelbė, jog jie išsirinko pirmininką – Andreas Corbaną ir taip pat pasiūlė du naujus kandidatus į šio kongreso konciliumą: graiką Janį Rasiną ir mane, lietuvį iš Romuvos. Niekas neprieštaravo, todėl abu buvome išrinkti į ECER tarybą. Aš buvau labai nustebintas, nes visai nesitikėjau tokio pasiūlymo. Didžioji asamblėja baigėsi leidžiant midaus ragą ratu bei kilniais užbaigimo žodžiais.

Tą vakarą iš Odensės turėjo išvykti Syamas, kuris buvo mane pakvietęs apsistoti kartu su juo jo užsakytame viešbučio kambaryje. Tad vėl man iškilo klausimas dėl nakvynės. Danai pažadėjo man padėti. Pasiūlė miegoti kambaryje su italais, nes ten buvo laisva viena vieta, bet jų kambaryje atsirado norintis nakvoti dar vienas žmogus… Bet vieta nakvojimui vis tik buvo rasta.

Kiek anksčiau, tą vakarą, senasis „Kranklys“ indojankis man davė labai gerų patarimų mitybos klausimais. Kuo griežčiausiai, skrosdamas skersa ranka orą, jis liepė net neprisiliesti prie mėsos ir pieno produktų. Vietoj to jis nurodė GOMBS metodą. Žmogaus kūnui ir sielai, anot jo, yra itin sveika valgyti daug GOMBSų – Greeneries (žalumynai), Onions (svogūnai), Mushrooms (grybai), Beans and Berries (pupos ir uogos), Seeds and Nuts (sėklos ir riešutai). Taigi aš paklausiau jo ir po konferencijos vakarienei prisikroviau pilną lėkštę to gėrio, o ypač daug pupų… „Kranklys“ indas Surinderis buvo pirmasis vegetaras, kuris bent kiek įtikino mane, kad būtent taip prasminga maitintis.

Paskutinė kongreso diena. Sėdžiu didelės salės kamputyje, mane slepia kažkokia didžiulė vazoninė palmė. Visi ruošiasi paskaitoms ir pasirodymams. Pirmas prašneko galingas jaunas vikingas Mortenas Tirsenas – Tyro sūnus. Jo kalba buvo pilna tauraus ryžto, didvyrių dvasios, nevaržomos šiaurės žmonių laisvės. Jo vertybės – narsa, išmintis, dosnumas, laisvė, tvirtybė, neprisitaikėliškumas. Žodis atsidavė atšiauriu kario rūstumu, nors akys visad žibėjo gėriu ir išminties geismu. Anot jo, tarp viso to kas būdinga darniosioms laisvųjų tautų pasaulėžiūroms, ypač išskirtina gyvenimo vyksmas ratu, gamtos gerbimas, būdų suvokti šventybę neribotumas.

– Dievai turi tris veidus: gamtos veidą, vidinį veidą mūsų sielose bei mitinį veidą, kurį mums nupiešė protėviai. Be visų trijų veidų suvokimo mes negalime pamatyti pilno daugiamačio paveikslo. Atskirai kiekvienas iš jų neturi prasmės.

Toliau jis kalbėjo, jog norėdami suvokti kur einame, turime žinoti iš kur atėjome. Mokslas, esą, pasaulį mato pro rakto skylutę bei teigia, kad būtis ir yra tik tiek kiek matosi pro šį plyšelį, bet juk kambary tai visai kiti įspūdžiai… Taip kalbėjo šis mąslus karys.

Tądien kalbėjo gana daug įvairių žmonių: akademikų, raganų, šiaip entuziastų, Prudence dainavo dainas. Ir aš laukiau savo eilės. Eilei atėjus, kongreso dalyviams ir svečiams pamėginau pasekti ir savaip paaiškinti paparčio žiedo sakmę. Ar galima ją suprasti, kaip žmogaus kelio į darną, į patį save išraišką? O, galbūt, kartu tai yra ir žmogaus santykio su tradicija vaizdinys? Žmogus vienas išeina giliai į mišką, pasitikėdamas, sekdamas sakme, papročiu ir ieško…stebuklo-išminties. Kalbą vietomis pertraukdavau ir užgrodavau dūdmaišiu.

Pasekęs šią paslaptingąją sakmę ėmiau pūsti dūdą kiek galėjau ilgai, pamažu vis sukdamas prie Švenčionių krašto dermės, kuri skamba tiek pat mįslingai, kiek ir paparčio žiedo vardas. Šie garsai salėje esančius žmones ištraukė iš už suolų, prisijungė būgnas, ir kongreso dalyviai ėmė šokti pagal „Dobilia“ melodiją. Sikhas Radžinderis laimingas šaukė, jog jaučiasi lyg Punjabo šventėje, kai skamba apeiginė muzika.

Taip smagiai ir užsibaigė paskutinė oficiali kongreso programa. Visi tarpusavyje keitėsi adresais, telefonų numeriais, klegėjo. Naujai išrinkti Tarybos nariai dar trumpam susėdo pasitarti dėl artimiausių veiksmų iki kito sąskrydžio. Sudarėme veiksmų planą ir apmąstėme galimas darbo kryptis artimiausiajam pusmečiui. Diena jau ėjo vakarop, o visi dar turėjo jėgų ir noro kažką nuveikti, tad sutarėme, jog po vakarienės surengsime pobūvį erdviajame viešbučio rūsyje. Šitaip atšventę vaisingą kongreso darbą ir jo pabaigą, atsisveikinome ir išsiskirstėme savo keliais.

Aš likau Danijoje dar vienai dienai, kurią praleidau su Larsu. Jis mane pavedžiojo po Odensę, pavaišino arbata kavinėje (pačiu laiku, nes smarkiai lijo), nuvedė į Hanso Christiano Anderseno namus.

Tą vakarą vėl ruošiausi miegoti parke – grojau dūdmaišiu ant Odino tėkmės kranto, lietuviška duona šėriau antis ir narus, rašiau šiuos užrašus. Bet ir tą naktį man neteko nakvoti vienam lauke. Danija – itin draugiška šalis ir aš neilgai trukus vėl turėjau smagią kompaniją. Bet tai jau kita istorija…

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Mes baltai, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *