Š. Navickis. Žvėries agonija (47)

Šarūnas Navickis | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Šarūnas Navickis | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Žvėries agonija yra ne tiek baisi, kiek pavojinga. Tiesą sakant, akylesniam ir daugiau patirties turinčiam žmogui būtent tas desperatiškas pavojingumas, tas draskymasis ir kitų draskymas kaip tik ir yra aiškiausias požymis, jog tai ir yra agonija, o galas jau arti. Kalbant apie valdžią uzurpavusius režimus, net ir tada kai jie apsimeta demokratijomis, toji agonija paprastai pasireiškia represijomis ir piliečių bauginimu. Ir nors neišvengiamai teks padvėsti, nuožmus padaras iš paskutiniųjų stengsis apkandžioti ir sužaloti kuo daugiau aplinkinių, prieš išleisdamas paskutinį kvapą.

Šių dienų Lietuvoje tokių agonijos požymių – nors vežimu vežk. Apie brutalų įsiveržimą į žmonių namus Garliavoje pagrobiant vaiką, kaip ryškiausią tos agonijos traukulį, šįkart nerašysiu dėl tos paprastos priežasties, kad tai nebe rašytojo, o padoraus prokuroro, kuris tikėkimės atsiras, darbas. Tačiau yra ir daugiau traukulių, kuriuos paminėti lygiai verta. Visų pirma tai paorganizuoti teismų procesai visiems, kas drįso turėti nuomonę ir dar išreikšti ją viešai. Signatarų teismas jau buvo ir nors ir baigėsi išteisinamuoju nusprendžiu, vis dėl to yra laikytinas mėginimu įbauginti. Ką bauginate, liurbiai? Manote, savo popierinėmis sankcijomis išgąsdinsite Romualdą Ozolą ar Bronių Genzelį, žmones, dėjusius savo parašus ant dokumento, panaikinančio sovietinės okupacijos menamą teisėtumą? Priminsiu, kad ir okupacinės kariuomenės tankai tomis dienomis savo vikšrais traiškė ne tik Lietuvos kelius, bet ir žmonių kūnus… O ir ne kiekvienas teisėjas, pasirodo, yra už virvučių tampomas.

Dabar atėjo Dariaus Kuolio eilė. Ar tik ne trys bylos jam iškeltos? Na, taip – D.Kuolys „varo antivalstybinę veiklą“ ar kažkaip panašiai. Tačiau ir vėl atsiranda padorumo nepraradusi teisėja, kuri nusišalina nuo bylos nagrinėjimo tuo pagrindu, kad kartu su teisiamuoju (!!!) budėjo viename iš saugomų objektų, kai buvo laukiama minėtos okupacinės kariuomenės šturmo. Dabar šis žmogus teisiamas tuo pretekstu, kad uždegė žvakutes prie „centrinės mentūros“ ir naujojo saugumo. „Policija“ čia nevartotinas žodis, mat tiek šių eilučių autorius, tiek daugelis kitų Lietuvos piliečių, tiek ir padorumo nepraradusių policininkų intuityviai skiria tikrą policininką nuo „mento“. Tik laiko klausimas, kada šitie skiriantys virs kritine mase.

Tuo pat metu duoti parodymus šaukiami padorūs „patvoriniai“ sukilėliai. Taip taip – būtent tie žmonės, prieš kuriuos kaip tik buvo panaudotas smurtas Garliavoje, dabar kviečiami „ant kilimėlio“ ir apklausiami. Kas tai, jei ne besigaluojančio ir net garbingai nusibaigti nebegalinčio žvėries agonija? Visą gyvenimą nugyvenus bijant ir sėjant baimę, priėjus liepto galą ir aiškiai jaučiant, kad šįkart praslysti nebepavyks, mėginama išgąsdinti apklausomis tuos, kurie jau neišsigando jūsų siųstų dviejų šimtų keturiasdešimties gerai apginkluotų žaliūkų? Ar tardytojai irgi bus pasaulio sambo vicečempionai ir laužys moterims rankas, o paskui patys bėgs skųstis ir rodys kažkokius įbrėžimus?

Paveikslėlį dar papildo prieš pat rinkimus atiminėjamos kandidatų į Seimą teisinės neliečiamybės, kurių šiemet itin gausu. Nevardinsiu, sąrašas ilgokas… Ar tai dar kartą neparodo, kaip iš tiesų yra „organizuojami“ rinkimai? Ir ar patiems  „organizatoriams“ nebaisu, pagalvojus, kas gali būti, kai tų rinkimų oficialūs ir faktiniai rezultatai skirsis daugiau, nei rinkėjai toleruotų (ach, koks tinkamas šis žodis tokiame kontekste)?

Žinoma, nieko iš tų bauginimų ir nesveikos vaizduotės pagimdytų teismų neišeis. Tačiau bus dar kartą diskredituotas tiek pačių teismų, tiek prokuratūros ir policijos vardas – ir kai atėjusioms naujoms jėgoms reikės iš naujo atkurti pasitikėjimą teisine sistema in corpore, tą padaryti bus dar sunkiau, nei ligi šiol. Na, nieko, kaip nors.

Lietuvoje atsiranda progresyvių jėgų, norinčių ir gebančių, nepaisant visų objektyvių trūkumų ir sąmoningo kenkimo, formuluoti ir siekti tų tikslų, kurių bent dalį įgyvendinus piliečių gyvenimas per apčiuopiamai trumpą laiką imtų keistis į gerą. Žinoma, galima ieškoti ir surasti kliauzių tiek Drąsos kelio, tiek Nacionalinio susivienijimo „Už Lietuvą Lietuvoje“ strategijose ir ypač taktikose, t.y. tuose veiksmuose ir viešuose pasisakymuose, kurie labai gerai matomi, tačiau svarbiau yra tai, kad pagaliau atsirado jėgos, kurių nuostatos kaip diena ir naktis skiriasi nuo iš prigimties nomenklatūrinių socdemų ir de facto „įsinomenklatūrinusių“ konservatorių. O juk dar yra Lietuvos sąrašas, pirmasis viešai įvardijęs žinomą tiesą, kad bemaž kiekvienoje partijoje yra gerų ir dorų žmonių, turinčių pakankamą profesinį pasirengimą bei raiškos gebą, kuriuos suvienijus galima atsikovoti Lietuvą iš ją apraizgiusio mafijinio aštuonkojo čiuptuvų. Nuo savęs pridursiu, kad man ypač malonu, jog būtent Klaipėdoje, kur jau daug metų yra mano namai, keturiose vienmandatėse apygardose iš keturių galimų yra Lietuvos sąrašo remiami kandidatai ir šiuo požiūriu Klaipėda yra tikras Lietuvos sąrašo miestas, neturintis analogų visoje Lietuvoje.

Pilieti, negi praleisi istorinį šansą ir netgi dabar neisi balsuoti?

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *