A. Patackas. Auxtheias Vissagistis (65)

Algirdas Patackas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Algirdas Patackas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Viename išsamiausių senosios baltų religijos šaltinių – XVI a. Jono Lasickio „Apie Žemaičių dievus“ (1) yra aprašyta dievybė AUXTHEIAS VISSAGISTIS, kurią Jonas Lasickis interpretuoja kaip Deus omnipotens (Dievas Visagalis), t.y. kaip ikikrikščioniškosios religijos monoteistinį Dievą, kas atitinka idealistinės krypties religijotyrininkų nuomonei, jog seniausia, archainė religijos forma buvo monoteizmas (t. v. pirminis monoteizmas, skiriant jį nuo vėlesnio monoteizmo, atnešto pranašų bei religinių didvyrių, tokių kaip Mahometas ir kt.).

Šis vienintelis rašytiniuose šaltiniuose fiksuotas baltų religijos Dievo teonimas iki šiol nėra įtikinamai išaiškintas. Jis yra tuo svarbesnis, kad paremia nuomonę apie baltų religijos monoteistinį pobūdį, bei – kas nepaprastai intriguoja – gali užvesti ant kelio tyrinėjant, kaip ir iš kur krikščioniškoje teologijoje susiformavo trinitarinė Dievo samprata. Jos nei pėdsakų nerasime judaizme, su kuriuo dažnai pernelyg tiesmukiškai siejama krikščionybė, neįžvelgiant kitų, visų pirma Indoeuropos religijų įtakos. Šitaip baltų religijos tyrinėjimai būtų įvesdinti į tarptautinį kontekstą ir patikslintas jos statusas, kaip vienos seniausių Indoeuropos religijų (juk jeigu turime išlaikę seniausią ir dar tebegyvą kalbą, tai logiška būtų manyti, kad turėjome ir vieną archajiškiausių religijų).

J.Lasickis, kaip jau sakyta, interpretuoja Auxtheias Vissagistis kaip Deus omnipotens (Dievas Visagalis). Juo sekantys lietuvių tyrėjų variantai – Aukštėjas Visagalįs (M. Daukša, J. Jurginis), Aukščiausias Visagalintis (M. Akelaitis), taip pat V. Manhardo (Wilhelm Mannhardt), V. Jaskievičiaus (Walter Charles Jaskiewicz) bandymai neįtikina. Praleidę išsamesnę tyrinėjimų ir traktavimo bandymų apžvalgą, taip pat pirmųjų dviejų sandų analizę, kuri nekelia didelių problemų (Auxtheias – Aukštėjas, Aukščiausias; Vissa – visa, t.y. „visų Aukščiausias“), pateiksime dar dvi pastangas, liečiančias trečiąjį teonimo sandą, kuris, kaip žinia, kelia daugiausiai rūpesčių tyrinėtojams. Taigi, dėl –gistis:

a) sandą -gistis, atrodo, galima būtų kildinti ir iš gaisa(s). Gaisas yra reiškinys, kai matoma pašvaistė, bet pats šviesos šaltinis lieka nematomas. LKŽ nurodo: gaĩsas (gaisà): 1-4. pašvaistė, žara, šviesumas, šviesa, žiburys; 5. oras, oro erdvė („…kregždės skraido aukštai po gaisą – bus gražus oras“). Plg. LKŽ švaisa1. šviesos sklidimas, šviesa; 2. pašvaistė. Veiksmažodžiai iš šių daiktavardžių būtų gaisa(s) – gįsti; švaisa (šviesa) – švisti. Tad Visagistis – visa nušviečiantis, gaisuojantis? visa-oris? Šiaip ar taip, šis variantas, surištas su šviesa, švytėjimu yra iš tų, kurie yra tinkami Aukščiausiojo manifestacijai, taip pat atitinka trečiojo Švenčiausiosios Trejybės asmens – Šventosios Dvasios, Sanctus Spiritus, vaizdinei charakteristikai bei ikonografinei tradicijai.

b) Simono Stanevičiaus pasakėčioje Lapė ir žąsys rasime tokią eilutę – „Pritink lapei su paukščiais sandoroj gyti…(t. y. gyventi – mūsų past.)“. „ Gyti“ tad, išeitų, yra arba „gyventi“ sinonimas, arba tas pats žodis, tik gerokai „aptrumpintas“. „Gyti“ prašosi palyginimo su Bhavadgita; taip pat su „gyti“ (darytis sveikesniu, gyvesniu – plg . rusų „жить“). Tad „gyvenimas“ turėjo dabar beveik jau pamirštą, tik pas Stanevičių išlikusį sinonimą „gysnis“ arba, gal būt, „gystis“(nukalėme pagal slavų „жизнь“, t.p. Dalio žodyne ir slenge randamą „ жисть“). Plg. darybą pūsti (pustyti) /pusnis. Pagal triūsti/triūsas, krušti/kruša darybų analogijas galimas variantas yra ir „gysas“, „gysa“.

Tad turėtume gysnis, gystis, gysas, gysa kaip žodžio gyvenimas pakaitalus, pakeliui pagilinant semantinio krūmo „gyti, gydyti, gydytojas“ prasmių lauką.

Grįžtant prie AUXTHEIAS VISSAGISTIS, turėtume du variantus:

Aukščiausias, visa kam gyvastį duodantis, gaivinantis

Aukščiausias, visagyvastis, t. y. visą laiką esąs, gyvuojantis, neturintis pradžios.

Beje, artimas būtent šiai etimologinei pastangai buvo bandymas –gisti sieti su „esá, esti“ – Aukštėjas visad esąs, Visad-estis (2), kurio tačiau tenka atsisakyti, atradus naujas, įtikinamesnes galimybes.

*

Kaip jau rašyta aukščiau, šis sandas pretenduotų į Šventosios Dvasios, trečiojo Švenčiausiosios Trejybės asmens provaizdį ikikristinėse religijose. Senovinėje XIX a. maldaknygėje, kur kalba dar nesuliteratūrinta, Šv. Dvasios pagarbinimo giesmėje (Veni Sancte Spiritus) rasime: „Ateik širdžių šviesybe, ateik  palinksmintoja, duszių aplankytoja, gaivinanti saldybe“. Litanijoje „apie Dvasią Szvencziausią“ rašoma: „Dvasia S., ugnis apszvietanti, Dvasia S., atgaivintoja“ (sunormintame variante „amžinoji šviesa, šventoji ugnie, gyvybės versme“). Kartojasi šviesos ir gaivesio motyvai, kurie stebėtinai koreliuojasi su aukščiau pateiktais gaiso ir gysties senžodžiais, vartotais ikikristinėje baltų teologijoje.

Rimtą postūmį AUXTHEIAS VISSAGISTIS byloje žada Vytauto Ališausko, buvusio Lietuvos ambasadoriaus prie Šventojo sosto Vatikano archyvuose atrastas bei „Naujajame Židinyje“ (3) publikuotas tekstas iš Krokuvoje surašytos ir Romon pasiųstos Lenkijos jėzuitų istorijos, pavadintos „Kuriais metais, kokia proga ir kieno sumanymu Draugija įsikūrė Lenkijos Karalystėje“ (Quo anno, qua occasione, quo authore, Societas ingressa sit in Regnum Poloniae). Šis tekstas – tai jėzuitų misionierių ataskaita iš kelionės 1619m. į tris Lietuvos (tikriausiai rytų Lietuvos ) vietoves. Joje yra išvardintos devynios dievybės, kurias garbino lietuviai kaimiečiai, surašytos, matyt, pagal svarbą: Karalus Dungaus, Ƶempats, Jsodas, Nuosetas, Dimsipats, Galb Dewe, Diewogindiwe, Aukie, Dirwoksznis.

Straipsnio autorius, nagrinėdamas svarbiausiąjį teonimą „Karalus Dungaus“ atmeta prielaidą, kad tai galbūt mėnulis, kam galima pritarti, ir teigia, kad tai tas pats Lasickio jau aprašytas AUXTHEIAS VISSAGISTIS : „Karalus Dungaus mūsų kataloge įvardintas pirmas. Iškart po jo – derlingumo ir ūkio sferai priklausantis Žemėpatis (Zempats)[…]. Ši sąsaja vėl akina žvelgti į mislingajį Lasickio Auxtheias Vissaggistis. Anot Lasickio, „šalia to, kuris yra jiems (=žemaičiams valstiečiams) Dievas Auxtheias Vissagistis, – visagalis ir aukščiausias Dievas, – tie, kurie dar nepažino tikrojo krikščionių dievo, garbina daugybę zemopacios, tai yra žeminių (dievybių)“.

Taip pat V.Ališauskas atmeta bandymus traktuoti Lasickio AUKŠTĖJĄ VISAGISTĮ kaip krikščioniškojo Dievo įtakoje sukurtą teonimą, kam irgi galima tik pritarti („…pats Lasickis, atrodo, skiria Aukštėją ir „tikrąjį krikščionių Dievą“). Ką gi, galima tik sveikinti pagaliau pripažinus teisybę, nes ankstesniame Vytauto Ališausko veikale (4) dar buvo laikomasi įsitvirtinusios iki šiol nuomonės, kad šis teonimas yra įtakotas krikščionybės, yra krikščioniška epiklezė, kreipinys į Dievą. Tačiau ištarus „a“, reiktų ištarti ir „b“, tai yra pripažinti, kad susidūrėme su unikaliu pirminio monoteizmo reliktu, ir rastu ne kur nors Afrikoje ar Andamanų salose, o viduryje Europos. Šitam pripažinimui autoriui neužteko ryžto (ar suveikė baimė būti užpultam idealistinės krypties religijotyroje priešininkų) – “ …žinoma, kalba apie valstietiškoje mitologijoje išlikusią aukščiausios dievybės sampratą ir realų kultą nereiškia, kad turime grįžti prie pirmykščio monoteizmo teorijos, tačiau taip pat reikia pripažinti, jog ide. *Dyeus laikyti viso labo „švytinčio dangaus personifikacija“ tėra duoklė atgyvenusiam animizmui. -*Dyeus – „dievų ir žmonių Tėvas“ – yra galutinis religinės patirties referencijos taškas“. Taigi, nors ir atmetama sisteminė klaida, [kurią darė daugelis lietuviškų autorių (N. Vėlius, N. Laurinkienė ir kt.), kai pramonoteistinis baltų religijos Dievas yra suvokiamas ne kaip pirminio monoteizmo įrodymas, o vadinamas aukščiausiuoju baltų dievų panteono dievu – dangaus dievu, t. y. dievų „viršininku“], bet pripažinti, kad susidurta su aiškiu pirminio monoteizmo faktu kažkodėl nesiryžtama. Juk lietuvių Dievas (latvių Deivs, prūsų Okopirms) nieko bendro su politeistine dievų piramide, susiformavusia irstant pirminiam monoteizmui, neturi. Šitai seniai yra įrodęs Vladimiras Toporovas (5,6), kas visiškai atitinka ir sustiprina idealistinės Vienos mokyklos* antropologų įžvalgas apie archainę viendievystę. Vis tik autoriui reikia padėkoti už dar vieno svarbaus mūsų senosios religijos šaltinio įvedimą į religijotyrinį diskursą.

Vietoje epilogo:

Galime didžiuotis, kad išsaugojome ne tik archajiškiausią Indoeuropos kalbą, bet ir archajiškiausią religijos formą. Argi ne sensacija, kad pirminis Dievas yra randamas ne kur nors tarp Afrikos bušmenų, Andamanų salų čiabuvių ar Sibiro tautelės – ketų, bet čia pat, Europoje? Dar daugiau –  baltiškoje dievybės trinitariškumo nuovokoje ne tik randame visus būsimos Trejybės atremties taškus, bet ir ikikrikščioniškosios religinės minties paliudijimą, kur dieviškasis Logos dar tebėra kaip pažadas, kaip būsena, kur Kristus tebeesti kaip Ethos. Šitaip baltų religija įsirašo, įneša savo dalį į pasaulio religijų chronologinę evoliuciją. Matome, kokias archaikos pažinimo galimybes atveria vienas vienintelis išgelbėtas, atsimintas žodis, ir kaip nepaprastai brangiai kainuoja kiekvienas toks prarasdintas žodis, kurio netekimas gali visiems laikams paskandinti ištisus mūsų savimonės klodus ir archipelagus.

LITERATŪRA

1. Jonas Lasickis. Apie Žemaičių dievus. Vilnius, 1969, p. 18.
2. Algirdas Patackas, Saulė ir kryžius, savilaida, rotoprintas, 1989, p. 47-51. Rasite ČIA.
3. Vytautas Ališauskas, Dievai po Lietuvos dangum, Naujasis Židinys-Aidai, 2012 m. Nr. 2.
4. Vytautas Ališauskas, Jono Lasickio pasakojimas apie žemaičių dievus,Vilnius, Aidai, 2012, p. 45.
5. В. Н. Топоров, Заметки по балтийской мифологии, Балто-славянский сборник,  Москва, 1972, p. 289-314.
6. В. Н. Топоров, В. В. Иванов, балтийская мифология. Мифы народов мира, (A-K), Moсквa, 1982, p. 154.
________________
*apie Vienos kultūrinės-istorinės mokyklos instituciją ANTHROPOS INSTITUTE žr. ČIA.

Straipsni skelbtas žurnale „Naujasis Židinys-Aidai“, 2012 m. Nr. 5.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , .

65 komentarai

  1. Ženklas:

    Autorius teigia, kad iš baltiškojo moniteistinio? Dievo Aukštėjo Visagisčio sampratos paimta krikščionių dievo Jahvės trinarė(šv. trejybės) dogma. Vadinasi prieš 2000 metų lietuviai nuvyko į Palestiną ir parašė žydams-krikščionims trejybės sąvoką, nes žydai-judėjai turėjo dvejybę, dievą tėvą ir šv. dvasią ir po šiai dienai tik tai pripažysta ir jokios trejybės negarbina.
    Manau tai S. Rozales hipotezių ir Romualdo Zubino dėsnių! apie žemės ašigalių pasikeitimą kas 3000metų, lygio pliurpalai. Prašyčiau savajai baltiškai religijai daugiau pagarbos.

  2. Saulės vilna:

    Bėda ta, kad šį visą G.Patacko atradimą (kurpinį) griauna lietuvių kalba, turinti priesagą -yst-ė, kurią ir turime žodyje “VISSAG-IST-IS”, užrašytą greičiausiai tarmiškai su trumpąja ,,i”, t.y. -ist-is. Lygiai, kaip ją turime žodžiuose žemdirb-ystė, moter-ystė, kunig-ystė ir t.t.
    Ta poga dar galima pabrėžti, kad lietuvių, kaip ir apskritai indoeuropiečių (gyvulių augintojų, žemdirbių) mąstymui, pasaulėžiūrai buvo būdingas konkretumas, o ne spekuliatyvumas, trumpai sakant, jie mąstė pagal principą, kaip “ant žemės, taip ir danguje”, o ne atvirkščiai, kaip dabar sakome krikščionių maldose, – “kaip danguje, taip ir ant žemės”…

    • Skeptikas:

      Jūsų apmąstymai apie priesagą -yst-e, yst-is taip gerai dera fonetiškai kartu su -gist-, kad beveik paaiškina šios supaprastėjusios (-yst-) priesagos kilmę ir tuo pačiu pirminę prasmę.

      • Saulės vilna:

        Jokiu būdu paties siūlomaspriesagos -yst-e kilmės ir pirminės prasmės aiškinimas negalimas, negali būti laikomas pagrįstu ir patikimu. Tai, kad lietuvių kalboje -yst-ė yra priesaga rodo daugybė kitų žodžių, pvz., motinystė, bičiulystė, draugystė ir t.t. Taigi, to žodžio prasmė aiškintina, laikant, kad -yst-is jame yra priesaga. Taip pat ir pirmasis dievybės vardo žodis aiškintinas, laikant jį sudarytą su priesaga -ėj-as. Ir tada jo prasmė Aukščiausas nėra galima, nes su priesga -ėj-as pasidaromi daiktavardžiai iš veiksmažodžių, pvz,.tas kas siuva – siuvėjas, kas audžia – audėjas, kepa- kepėjas ir t.t.
        Taigi, G.Patacko pastangos pritemti prie monoteimo relikto prieštarauja tiek kalbiškai, tiek pasaulėžiūriškai.

  3. tikras lietuvis:

    Religingumas – visa ko baimė kyla iš nepažinimo, baimės ir nesusivokimo.
    Kai tik žmogus įgauna žinių, taip jis tolsta nuo mistikos.
    Juk gimęs žmogus – tabula rasa ir jei jūsų tėvai buvo be žinių, tai ir jums perdavė visko baimę.
    Todėl mokykitės, pažinkite pasaulį, jo dėsningumus ir pamatysite, kad visiškai nėra ko bijoti – nėra nei dėl ko, nei kaip įsivaizduoti kažką, kažkur sėdintį, galintį nulemti jūsų likimus, tik to nedarantį kažkodėl, nes viską, ką jūs pasiekiate gyvenime, jūs pasiekiate tik savo pastangų dėka ir jūsų nesėkmės – jūsų klaidos, kurias, laiku ištaisius, kaip taisyklė, jūs vėlgi kylate.
    O jei nėra žinių, tai liekate pelkėje.

  4. erkė:

    “Matome, kokias archaikos pažinimo galimybes atveria vienas vienintelis išgelbėtas, atsimintas žodis”
    Kol kas daugiau matome kokias spekuliacijų ir religinės propagandos galimybes atveria.

    “kurio netekimas gali visiems laikams paskandinti ištisus mūsų savimonės klodus ir archipelagus”
    Seniokiški paistalai. Klebonas griūna iš sakyklos baugindamas pragaru, o Patackas gąsdina amžiams pranyksiančiais kažkokiais savimonės klodais.

  5. Ženklas:

    Straipsnio autoriaus A. Patacko požiūrį į mūsų prigimtinę religiją puikiai nusako citata iš jo įvado-žodžio skaitytojams šaltinyje Nr2- “Saulė ir kryžius”. “…rezultatas yra liūdnas- užsiauginome nuosavą psiaudopagonišką sektą,siekiančią tapti netgi valstybine religija(A.P. melas-tik pripažinta tradicine). Akmenėlį įsavo daržą šia tema gali įsirašyti ir Katalikų teologijos fakultetas prie Vytauto Dižiojo universiteto- susizgribta tik tada, kai reikalai jau toli nuėjo…” Net katalikų propagandos ruporas A.Patackas pripažysta, kad tautinė religija gyva ir tuo baisisi, net Katalikų fakultetą ragina prieš mus kovoti.

  6. Inga Baranauskienė:

    Šiaip įdomios mintys, nors nemanau, kad “pirminis monoteizmas” labai kertasi su politeizmu. Indoeuropietiško poiteizmo mitiloginėsje schemose visuomet yra pirmapradis dievas, visų dievų tėvas senelis ar prosenelis. Dažniausiai tai pasyvi figūra, bet ją bet kada galima iš naujo aktualizuoti. Kad lietuviai šį pirmapradžio dievo vaizdinį 14 a. buvo aktualizavę, liudija kad ir žymusis Gedimino pareiškimas “Mūsų visų vienas Dievas”. Taigi…

    • Saulės vilna:

      Manau, kad monoteizmas vis dėl to yra vėlesnių laikų pasaulėžiūra, mokymas. Labiau tikėtina, kad politeizme buvo ne pirmapradis, o svarbiausias dievas, kuriuo laikytas žmogaus kaip tokio dievu. Toks supratimas galimai yra išreikštas ir minėtame Gedimino pareiškime. Taigi Gedimino mintyje gali būti išreikštas gilus humanizmas, visi žmonės – krikštyti ar pagonys(netikėliai) yra to paties Dievo vaikai. Labai šiuolaikinė mintis…

  7. Pilypas:

    Siauras, racionalus mastymas jauciasi komentaruose. Visu pirma prie monoteizmo priejo ne tik pirmieji judaizmo kurejai ir skleidejai – jie daugiau ta pasieke savo propaganda skleisdami krikscionybe Europoje. Auksciausia dievybe buvo ir induizme ir Persijoje ir pas baltus, zodziu, pas euroindus – indoeuropiecius. Visagalis, Pradziapatis, Visagystis ir t.t. Priesaga -yste nepaneigia Patacko irodymo ir nepriestarauja lietuviu kalbai.

    • Saulės vilna:

      Manyk, kaip pačiam išeina, bet, norint pagrįsti žodžio semantiką, jo sandaros ir morfologijos išanalizavimas ir pagrindimas yra būtinas. Taigi, tai, kad dievo vardo lietuvškuose žodžiuose atitinkamai -ėjas ir -ystis nėra lietuviškos priesagos pagrįsti būtina visų pirmiausia. To nepaneigus, bet kokie šios dievybės vardo semantiniai išvedžiojimai liks tik mėgiamu pažaidimu.

  8. lyvis:

    Taip paprastai Aukštėjas visagistis šita dievybė perprantama tik įvairiems teologams tai neįkandama. Čionai tenka įjungti zodiakus ko labiausiai ir vengia sutanuotieji. Tai pirmas zodiakas avinas jisai ir yra paminėtas Lasickio pirmas. Tiktai šiuo atveju pirmas yra gaidys čionai jis atstovauja paros laiką kuris ir yra pirmas. Jau Jonas Vaiškūnas įrodė, kad lietuviai pažinojo zodiakus pateikdamas didžiulį kaušą su zodiakais. Tiktai vienas paukštis gieda t y pragysta tai gaidys. Laikas skaičiuojamas nuo vidurnakčio ir seniau lietuviai keldavosi į darbus ir t t. Paprasta ir aišku o jie rimtais veidais Anušauskai niekaip negali suprasti ir pajausti dvasinę pagonybę. Paprasčiausiai nereikia priešiškai tam nusiteikti, bet kaip tai padaryti jeigu krikščioniškieji šulai per visus kanalus tik ir šaukia kokie buvo žiaurūs pagonys ir pūdrina žmoneliams smegenis. lyvis

  9. Mėnulio šešėlis:

    SAULĖS VILNA teigia:
    “Bėda ta, kad šį visą G.Patacko atradimą (kurpinį) griauna lietuvių kalba, turinti priesagą -yst-ė, kurią ir turime žodyje “VISSAG-IST-IS”, užrašytą greičiausiai tarmiškai su trumpąja ,,i”, t.y. -ist-is. Lygiai, kaip ją turime žodžiuose žemdirb-ystė, moter-ystė, kunig-ystė ir t.t.”
    Jūsų priesagos teorija netvirta.
    O tai kur tamstele, mokslininke, padėsite raidę G, tokio žodžio VISSAG lietuviškai nežinau, deja.
    Jūsų pavyzdžiai moter /-ystė, kunig /-ystė tokiu atveju nelimpa.

    VISSAGISTIS, sudurtinis žodis VISA + GISTIS.

    Čia kaip VISAŽINIS, VISAGALIS, VISAMATIS, VISAVALDIS, VISANORIS….
    Gali būti VISAGUOSTIS – VISUS GUODŽIANTIS, UŽJAUČIANTIS.
    O toliau norit ar nenorit, priimkit ar ne priimkit, Patacko sapną…

    • Saulės vilna:

      Viskas “limpa”: VISSAGGISTIS, sudurtinis žodis, bet jis yra sudurtas kitaip – VISS+AGG- ISTIS. Beje, yra galima, kad sandas VISS- čia gali būti, kaip priešdėlis, taip ir kaip žodžio šaknis, pvz. Vis-oriai (vietos pavadinimas), Vis-kantas (pavardė), Vis-mantas (kunigaikštis, 1219 metai). Taigi, visur daryba su Vis- yra be jungiamojo balsio, o tai rodytų šį sandą esant priešdėliu, gi parašymu SS gali būti išreikštas garsas Š. Taigi -AGG- būtų šaknis, kurios semantiką panagrinėjus galima patikimai atpažinti. Bet didesniems išvedžiojimams čia ne vieta.
      Taip, kad Jūsų argumentas priesagos teorijos nepaneigia.

      • Mėnulio šešėlis:

        Ir ko Jus ten Filologiniam išmokė?
        Jūsų semantikos – semiotikos klystkeliai labai sudėtingi.
        Žmonės prieš 5 amžius taip neapsisunkindavo sau gyvenimo.
        VIS -> VISA -> VISAD -> VISADA ir reiškia tą patį VISA, VISKAS, VISADA, VISUOMET.
        Jūsų pavyzdžiai: VIS-kantas -> VISką-sakantis; VIS-mantas -> VISką-matantis.
        Manau, kad VIS (transkribavimo variantas VISS) reiškia tik VISA-VISKĄ.
        Vėlgi šaknies -AGG- išbūrimas būtų labai slidus reikalas.
        Nes tariančiojo ir klausančiojo fonetinis suvokimas gali labai skirtis, o jeigu dar jie skirtingų tautybių, tai išvis galime gauti n+k variantų.
        Štai dar vienas perliukas VISAGASTIS – VISA GĄSDINANTIS:-)

  10. Vaidilosvainis:

    Man patinka tokia mintis: ikipagonybėje mūsų protėviai, beje pasižymėję nepalyginamai gilesne pasaulėjauta, turėjo vieną Dievą, tą, kuris sukūrė pasaulį (tai, kas yra po Saule); vėliau, suvokimui dėl kažkokių kalijūginių priežasčių degraduojant, dvasinis protėvių elitas ėmė žmonių patogumui kurti įvairias apeigas ir šventes, skirtas labai konkretiems dalykams. Pvz., Kupolės apeiga leisti plaustelį su žvakele, vaišėmis ir rankdarbiais buvo sugalvota, apskaičiuota ir šimtmečiais tikrinta bei tobulinta vienam labai konkrečiam įvykiui,- kad tas plaustelis “rastų” jį paruošusiai netekėjusiai merginai jos antrąją puselę. Tame nebuvo ypatingos mistikos, tos apeigos prasmę ir paskirtį anuomet jautė bei išmanė net maži vaikai,- jei kažkuriam jaunuoliui pavyktų pagal plaustelį surasti jį suruošusią merginą, jie, be jokios abejonės, būtų skirti vienas kitam. Ir jaunuoliai dažnai rasdavo!

    Lygiai taip pat kriviai-žyniai savo minties galia sukūrė tam tikrus labai konkrečios paskirties egregorus, paprastumo dėlei pavadinę juos tam tikrais dievais, atidavė žmonėms naudotis lygiai taip pat, kaip ir ritualais-šventėmis. Pvz., jei žmonės tam tikroje apeigoje nukreipdavo savo mintis į žynių sukurtą Lietaus egregorą, imdavo lyti, o jei į Saulės, išsigiedrindavo. Tik vėliau, suvokimui toliau degraduojant, jų paskirtis ir prasmė išsikreipė, žmonės pamiršo tuos egregorus aktyvinančius ritualus, o pačius egregorus perdėm supaprastintai personifikavo…

    • Mėnulio šešėlis:

      Čia naivus romatinis požiūris į senąją religiją.
      Būkit labiau pragmatiškas ir pastebėkite, kad žynių luomas yra liaudies masių valdymo įrankis.
      Tik žynys girdi dievo žodį, mato jo duodamus ženklus ir gali nuspėti ateitį – deja….
      Visi turi paklusti ir jeigu žynys suklydo, tai skaitykit pirmą punktą: žynys teisus visada, tik dievas šį kartą pakeitė savo planus….
      Karinės demokratijos laikais karo vadas ir žynys stojo petis į petį arba buvo net viename asmenyje.
      Po mūšių aukodavo aukas: gyvus belaisvius dievams, o materialines vertybes šventykloms ir žyniams. Prūsai po Vaidevučio ir Brutenio reformos turėjo valstybę, kurią pavadinčiau teokratine despotija. Tai buvo religiniu pagrindu suburta, žynių valdoma karių visuomenė, griežtai apibrėžta įstatymų, kurie garantavo beribę valdžią žyniams. Grįžęs iš karo žygio prūsų karys privalėjo ketvirtadalį karo grobio paaukoti dievams, ketvirtadalį skirti kriviui krivaičiui, ketvirtadalį prapuotauti su bendražygiais ir tik likutį pasilikti sau. Tai štai kokia geniali tvarka, tam kad suvaldyti pavaldinius – aveles, reikia jas bauginti griausmavaldžiais ir kitais baisiais dievais ir laumėmis, o materialines gėrybes eksproprijuoti, kad gyventų skurdžiau ir labiau pasitikėtų religija. Užtarimą gavusios avelės atnešdavo naujas aukas ir ištikimai gynė – išlaikė tarpininkų elitą – žynių struktūras.
      Su krikščionybe – lygiai tas pats, tik rafinuotesnės formos…

      • zemaiciu zydas:

        Kas yra karines demokratijos laikai?

        • Mėnulio šešėlis:

          Karinė demokratija, tai kuomet gentyje susiformuoja profesionalių karių elitas ir išsirenka kunigaikštį. Toks elitas sparčiai turtėja ir nuo jo priklausomi tampa kiti gentainiai. Valdantysis elitas sudaro apie 10-15 proc. visos bendruomenės.
          O kaip yra šiandien – irgi turime finansinį-politinį elitą, kuris valdo.
          Tik, tai dabar vadinasi paxdemokratija, nes kariuomenės įtaka minimali.

          • zemaiciu zydas:

            Tai kurioj vietoj cia demokratija jeigu valdo ir renka tik 15%. Antras klausimas – is ko kariai sparciai turteja? Siaip kiek zinau toks valdymas dabar butu vadinamas karines chuntos totalitarizmu. Ir tai visada tragedija, kadangi sali valdo patys bukiausi zmones kokius tik galima rasti – kareiviai.

            • J.Paiperis:

              Tuojau už mūsų demokratiškai renkamą seimą balsuos mažiau kaip 15 proc.tadą irgi vadinsim demokratiškais rinkimais a ui.Like gyvi žydai daugiausia buvo nkevedistai arba stribai. Tai irgi priliginami prie karių.

      • Vaidilosvainis:

        Tai jūsų požiūrius- naivus ir nepagrįstas. Krivių priverst tarnauti krikščionybės marionetinamiems kunigaikščiams kaip tik ir nepavyko, todėl krikščionybei teko juos išnaikinti fiziškai. Iki ir pagonybės laikais kriviai buvo labai gerbiami liaudyje žmonės, atsidavę tarnystei tai liaudžiai. O jūs čia viską painiojate su Egipto žyniais, paskleidusiais pasauliui krikščionybės užkratą per judėjus…

  11. dr. Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com:

    Man tai atrodo taip, kad RELIGIJA yra PASAULIO SUVOKIMO BUDAS. Yra visokiu religiju. Yra ir tokiu kurie be religijos ir be Dievo pasauli supranta…..stengiasi suprasti. Taigi kiek besistengtume….be religijos arba jos neigimo….NIEKAIP NEISIVERSIME! Religijos neigimas yra irgi RELIGIJA! Mes tikime savo pasaulio suvokimu ir suvokiame savo suvokimo ribotuma…taigi irgi esme savos religijos …..kas cia per zodis tiktu…..vergai? Gal kitas zodis geriau butu? Taigi visi turime sava religija. Vienoda religija apjungia, suvienija. Pasaulis susikaldes….turi daug religiju.

    • Artūras Gotautas:

      Gamta religijų nesukūrė,sukūrė žmonės jas…
      Keturi pagrindai iš šešių…
      Nuo/į/per Saulę…
      1.PaSaulėŽiūra.
      2.PaSaulėJauta.
      3.PaSaulėRaiška.
      4.PaSaulėVoka.

      • Saulės vilna:

        Beje, žodį pasaulis lietuviai veikiausiai su Saulės žodžiu tiesiogiai nesiejo. Jis yra pasidaryta iš pa+esuolis/pa+esaulis/pa+asaulis (iš tarm. asu=esu), t.y, paesantis, pabūnantis, tai, kur pabūnama, paesama.

        • Pagal kokius kalbos dėsnius – “est” virsta “saul” ?

          • Saulės vilna:

            Tas, kas esa, gali būti vadinamas esuolis, esaulis, pridėjus priešdėlį atitinkamai prasmei išreikšti pa-, gaunama pa+esaulis> toliau balsių sandūra -ae- asimiliuojasi į -a-, o pats žodis paesaulis>pasaulis.
            Žodis pasaulis nėra pasidarytas iš žodžio saulė pridėjus priešdėlį pa-.

            • Mėnulio šešėlis:

              Gerb. ESUOLI:-)
              Čia tai bent laiko dulkes nužėrėt…
              Tačiau ar teisingai?
              Lietuviškai PASAULIS
              Latviškai PASAULE
              Abiem atvejais reiškia – “visa/vieta po saule”.
              Kitokios etimologijos nėra kaip pagrįsti.
              Tamstos paesuolis, paesaulis yra kvaziunofantazija.
              PaĄžuolis, PaKalnis, PaBeržis, PaDebesys – dar kartą įrodo PaSAULIO pagrįstumą.
              Be to senovės kinai savo kraštą taip ir vadina: PaDebesiais – visa kas yra po debesimis, po dangum, po saule….

              • Saulės vilna:

                Pagal pasaulėžiūrą žodis pasaulis negali būti etimologizuotas, kaip vieta po saule. Priešdėlių pa-, po- semantika skirtinga.

                Priešdėlis pa- yra vartojamas ir su veikmažodžiais.
                Pvz., pabūti > tas, kas pabuvęs, gali būti pabuvuoliu;
                kas pakritęs > gali būti pakrituoliu;
                kas paesantis> gali būti paesuoliu,
                o paesąs> gali būti paesauliu.

                Sakoma – senas kaip pasaulis, latvių “pasaule” yra atsiradęs dar iki lietuvių ir latvių kalbų atsiskyrimo, jo kilmė ta pati.

                Kas dėl kinų, tai įdomu, bet debesis tai ne saulė. “Po debesim”, – sakome, o – “po saule” neteko girdėti.
                “Ant saulės, saulėje”, -taip.

                • Mėnulio šešėlis:

                  Taip PO ir PA skirtingai vartojami.
                  Apie vietą sakome: PO saule, PO stalu, PO nosim.
                  Tačiau, kai padarome sudurtinį daiktavardį gaunasi PASAULIS, PASTALĖ, PANOSĖ.
                  Pas slavus: čekų SVET – pasaulis, rusų MIR – pasaulis.
                  Kai slavai sako einu į žmones, po pasaulį, tai sako:
                  PO SVETU, PO MIRU, kas pas lietuvius gaunasi slavizmas PASVIETIS.
                  Lietuviai irgi sako einu PAGULĖTI ir turime POGULIS, POGULIO, bet čia kita opera.
                  P.S Pagooglinkite “po saule” ir nustebsite, kaip tai plačiai vartojama. Tai taip sena, kaip PASAULIS…

                  • Mėnulio šešėlis:

                    PO debesim -> PADEBESIAI;
                    PO dangum -> PADANGĖ;

                    PO saule -> PASAULĖ -> PASAULIS.

                    SAULĖ yra tikrinis vienaskaitinis daiktavardis, atkreipkite ir į tai dėmesį.

                    • Saulės vilna:

                      Pirmiau supraskite, kad ne į tą vietą šaudote…, kad suprastumėte, jog nepataikote…
                      Kas dėl slavų svet, rusų myr, tai jie, beje, abu turi ne saulės, o, kaip ir baltai, esu (yra, yr) semantiką. Taigi, pagal prasmę siekia indoeuropietiškos bendrystės laikotarpį;
                      “po saule” – metaforiškas vartojimas.

        • Artūras Gotautas:

          Veikiausiai ar NeVeikiausiai yra spėlionės (“interpretacijos”) ir tiek..
          Matote išVardintus 4 paGrindus ir juos apimkite sekančiais dviem paGrindais su žodžiu “Saulė” kurie apima tuos 4 paGrindus ir gausite atSakymą…
          Juk mums visiems Saulė paTeka vienodai,vienodai Ji ir nusiLeidžia,gimsTame visi vienodai nuogi.Grynas oras pasiskirstęs vienodai ViSumoje…
          Tad neSprendžia Saulė kam PaTekėti vėliau ar anksčiau,ji Teka – leidžiasi čia ir dabar,nuolatos.. 🙂
          PerKelkime Mintį į išMintį,nes kitu atveju teks vėl iš naujo Viską PaMinti – Įminti,tam kad turėti Mintį.. 🙂

          • Mėnulio šešėlis:

            Saulės vilnai:
            Apie kokią čia psichoanalizę kalbate?
            Esu, yra semantiką priešpastatote SAULEI. Įdomu ir beviltiška.
            IE bendrystės laikais saulė-motina ir buvo kulto objektas, pagal ją buvo švenčiamos kalendorinės šventės, pagal ją sukosi gyvenimas.
            O kad kažkoks aborigenas privalgęs ir pabezdėjęs staiga suprato, kad jis yra asmenybė – esuolis – pasaulio centras, to jau per daug.
            Pasinagrinėkit SAULĖ semantiką (etimologiją) ir gal nušvis protas:-)

            • Saulės vilna:

              Saulės etimologijos čia ir neginčijau. Išdėsčiau tik, kad žodis pasaulis lietuvių yra pasidarytas ne iš pa+saulė, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
              Jūs nesutikote, tačiau, užuot moksliškai tai paneigus, gavosi tik pastrykinėjimas…
              Beje, atrodo, kad esate moteriško galvojimo. Loginis neadekvatumas – baisus. O kaip iš tikrųjų?…

    • tikras lietuvis:

      Religija buvo pasaulio suvokimo būdas tada, kada nebuvo arba beveik nebuvo jokių žinių apie žmogų supantį pasaulį, dėl ko žmogus geriau jautėsi prieš visuotinę nežinią burdamas, darydamas užkeikimus ir pan. būdais, tarsi apsisaugodamas (psichologine prasme).
      Dabar pasaulis suvokiamas žinių pagalba, o religija lieka tiems, kuriems arba malonu žaisti tokį žaidimą, arba, o tokių yra dauguma, kurie iš to burbulo pūtimo turi tiesioginę naudą, pvz., materialinę.

  12. :

    O štai runine rašyba pagrįstas aiškinimas:
    | – isa arba visa
    X – gebo
    S – saulo
    ISX visagebo
    ISXystė arba vyriška giminė ISXystis kitaip vissagebystė ir vissagebystis nors , kurių trumpa versija vissagystė ir vissagystis

    • :

      net saulo runa tarp isa ir gebo yra svarbi t.y.
      isa saulo gebo ir galūnė sustiprinanti, padidinanti sąvoką ystė
      Remintis tuo drįsčiau teigti, kad AUXTHEIAS VISSAGISTIS yra tas, kuris labai aukštai kuris švyti saulės šviesa ir sugebėdamas viską yra to visko kūrėjas, pradininkas ir valdytojas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *