Astronomas A.Kazlauskas: Pasaulio pabaiga tikrai bus (1)

efoto.lt T.Janušonio nuotr.

Rugsėjo 28 d. vyksiančioje „Tyrėjų naktyje“ smalsuoliai atvykę į Molėtų observatoriją galės asmeniškai pabendrauti su žvaigždžių tyrinėtojais, pažvelgti į dangų per teleskopą ir sužinoti daugybę stulbinančių dalykų apie visatą. Kad ir tai, jog pasaulio pabaiga tikrai bus, tačiau ne šių metų gruodžio 21 dieną. Tuo įsitikinęs Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto vyresnysis mokslinis darbuotojas, astronomas Algirdas Kazlauskas.  „Tai fantazierių ir tų, kurie nori iš to užsidirbti, kalbos“, – sako A. Kazlauskas.

Astronomas šypsosi paklaustas, ar tiki, kad yra nežemiškų gyvybės formų. „Kad Žemėje lankytųsi ateiviai, nežinau, neteko susidurti. Bet labai sunku tikėti, kad Žemė yra vienintelė tokia planeta visoje galaktikoje“, – kalba A. Kazlauskas.

Į šį renginį būtina registracija, kuri prasidės rugsėjo 20 d.

Kol kas kviečiame prisijungti prie „Tyrėjų nakties“ Facebook’o profilio.

Rugsėjo 28 d. visoje Lietuvoje vyksianti „Tyrėjų naktis“  mokslo entuziastus ir kitus smalsius žmones kviečia į daugybę nemokamų renginių. Šią naktį savo duris atvers ir Molėtų observatorija.

Apie astronomo kasdienius darbus ir pasaulio pabaigą – pokalbis su astronomu Algirdu Kazlausku.

Klausimas:  Astronomo darbas atrodo toks romantiškas. Kiek tos romantikos yra iš tiesų?

– Taip, kai rinkausi, kur studijuoti, atrodė tikra romantika: kelionės, stebėjimai. Studijų metais daug keliavome, dirbome Krymo observatorijoje,  vėliau savo observatoriją perkėlėme į Uzbekiją. Ten buvo geros darbo sąlygos – kalnuota vietovė, geros oro sąlygos. Lietuvoje sąlygos astronomams nėra labai palankios, nes daug debesuotų naktų. Per metus būna tik apie 50 giedrų naktų. Geriausia žvaigždes stebėti rudenį arba pavasarį, nes naktys dar būna ilgos.

Kl: Koks šiandien Jūsų darbas? Kaip ir ką dirba Lietuvos astronomai?

– Romantikos nėra labai daug. Lietuviai astronomai, kaip ir viso pasaulio, daugiausia dirba prie kompiuterių. Stebėjimo medžiaga, be abejo, gaunama teleskopais. Mes naudojamės ne tik Molėtų observatorijos, bet ir kosminių palydovų, didžiausių pasaulyje teleskopų duomenimis. Galimybės nė tokios ir menkos.

Pastaruoju metu daugiausia užsiimu padrikųjų žvaigždžių spiečių tyrinėjimu. Žvaigždžių įvairovė yra begalinė. Galaktikoje yra pavienės žvaigždės, bet yra ir tokių, kurios grupuojasi į tam tikras grupes. Jos yra maždaug tuo pačiu metu gimusios, maždaug tokios pat sudėties. Kai turi kokį nors atspirties tašką – vienodą atstumą iki jų, vienodą cheminę sudėtį, tą patį gimimo laiką – tada galima nemažai pasakyti apskritai apie žvaigždžių ir galaktikos evoliuciją.

Kl: Ko astronomai ieško danguje? Kokie naujausi atradimai?

– Labai daug dabar atradimų. Tobulėja technika, statomi didžiuliai prietaisai, daug kosminių observatorijų. Stengiamės suprasti ne tik kur mes gyvename, bet ir kaip visa tai susidarė, kaip vystėsi ir kas bus. Pavyzdžiui, prieš keliolika metų buvo atrasta kad Visata plečiasi greitėdama. Už šį atradimą 2011 m. trims astronomams buvo paskirta Nobelio premija.

Kl: Ar mokslininkai yra ištyrę, kas laukia Žemės?

– Tai mes galime labai neblogai paskaičiuoti. Pasaulio pabaiga tikrai bus. Saulė yra eilinė žvaigždė ir elgiasi, kaip visos tokio tipo žvaigždės. Saulė susidarė prieš maždaug 4,5 milijardo metų, dar tiek pat laiko ji turėtų šviesti taip pat. O po to, kai ji išdegins visą vandenilį, ji labai smarkiai išsiplės, taps raudonuoju gigantu. Tas išsiplėtimas pasieks ir Žemės orbitą. Žinoma, per tą laiką Saulė neteks kažkiek savo masės, gal šiek tiek nutols ir Žemės orbita, tačiau bet kuriuo atveju Žemė bus sudeginta, ji pateks į Saulę. Taip rodo skaičiavimai.

Saulė ir dabar palengva šviesėja, maždaug po 10 proc. per milijardą metų. Po milijardo metų vanduo Žemėje turbūt išgaruos.

Kl: Ar tai reiškia, kad gyvybės Žemėje gali nelikti po milijardo metų?

– Taip. Jeigu žmogus nesugalvos pasitraukti kur nors į kitą planetą, pavyzdžiui, į Marsą. Saulės sistemoje Marsas mums yra tinkamiausias. Dabar gyvenimo sąlygos ten būtų labai sunkios, nes Marsas neturi magnetinio lauko ir atmosferos, todėl jį nuolat bombarduoja asteroidai ir iš Saulės bei kosmoso atskriejančios elektringos dalelės. Be to, Marse labai žema temperatūra. Tačiau Saulei kaistant ir Marse turėtų pasidaryti šilčiau. Paskutiniai tyrimai rodo, kad Marse turėtų būti vandens.

Kl: Ar tikite, kad kosmose yra kitų gyvybės formų?

– Kodėl gi ne. Labai sunku tikėti, kad Žemė vienintelė tokia planeta visoje galaktikoje. Vien mūsų galaktikoje žvaigždžių yra apie 200 milijardų. Matyt, dauguma iš jų turi dar ir planetas, o jose, be abejo, gali būti gyvybės.

Vienas iš prioritetinių šiuolaikinės astronomijos uždavinių ir yra nežemiškų planetų paieška. Jau beveik prie 600 žvaigždžių planetos yra atrastos. Jų atrandama vis daugiau ir daugiau. Tarp šių planetų yra ir tokių, kurios galėtų būti tinkamos gyvybei.

Kl: Ką manote apie kalbas, kad pagal majų kalendorių pasaulio pabaiga įvyks jau šiemet, gruodžio 21 dieną?

– Tai fantazierių ir žmonių, kurie iš to nori užsidirbti, kalbos. Majų kalendoriumi ilgai niekas labai nesidomėjo. 1975 metais vienas rašytojas paskelbė, kad iššifravo majų užrašus ir nustatė, kad jų kalendorius baigiasi maždaug 2011-2012 metais. Artėjant tai datai šią mintį pasigavo kas tik netingėjo. Tačiau majai nieko nerašė apie pasaulio pabaigą, tiesiog tuo metu baigiasi vienas iš jų periodų (tryliktasis baktunas), kuris trunka 144000 dienų (apie 394 metus).

Su mistine data taip pat buvo bandoma sieti ir kitas fantazijas. Buvo kalbama apie šumerų atrastą planetą Nibiru, kuri didesnė už Žemę, ir kuri kaip tik gruodžio 21 dieną turėtų grįžti ir sunaikinti Žemę. Bet nėra tokios planetos. 10 tūkstančių astronomų ir dar 100 tūkstančių mėgėjų dar iki šiol jos neatrado.

Dar minimas planetų išsidėstymas į vieną liniją , bet tokio taip pat nebus.

Labiausia kalbas apie pasaulio pabaigą skatina tie, kurie tikisi iš to pasiplenyti, pavyzdžiui, Holivudas, kuris kuria filmus apie tai.

Kl: Kokios dar grėsmės kyla Žemei iš kosmoso?

– Į Žemę kiekvieną dieną krenta šimtai tonų medžiagos iš kosmoso. Tik tiek, kad jos smulkios ir dažniausiai sudega atmosferoje. Bet kartais didesni gabalai nukrenta į Žemę. Užtenka pasižiūrėti į Mėnulį ar Marsą, kurie neturi juos saugančios atmosferos, net plika akimi matyti, kad jų paviršius nusėtas krateriais.

Šiuo metu veikia speciali tarnyba, kuri siekia suregistruoti visus nors kiek didesnius akmenis, skaidančius erdvėje, kad būtų iš anksto žinoma ir įmanoma prognozuoti, kur jie pataikys, ar kokiu atstumu pralėks pro Žemę. NASA puslapyje yra skelbiamas toks sąrašas.

Jei prie Žemės artėtų didelis objektas, jau maždaug prieš metus būtų žinoma, kad jis gali trenktis į Žemę. Šiais laikais jau būtų įmanoma nukreipti jo orbitą, o jei ir pasiektų Žemę, greičiausiai jo padariniai nebūtų pražūtingi žmonijai, ji neišmirtų kaip dinozaurai. Nors grėsmė visada išlieka.

Projektą „Tyrėjų naktis 2012“ įgyvendina Socialinių inovacijų institutas kartu su partneriais: Aleksandro Stulginskio universitetu, Baltijos pažangių technologijų institutu, Kauno technologijos universitetu, Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga, Šiaulių universitetu, Vilniaus universitetu, Vilniaus Gedimino technikos universitetu. Prie projekto kviečiamos jungtis visos bendrojo lavinimo mokyklos.